Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ikoda“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria buvo užtikrintas atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimas, civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ikoda“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „GLC logistikos parkas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „GLC logistikos centras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, priteisiant perleisto turto vertę pinigais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl aiškinimo ir taikymo teisės normų, reglamentuojančių atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

pripažinti negaliojančia tarp atsakovų UAB „GLC logistikos parkas“ ir UAB „GLC logistikos centras“ 2009 m. balandžio 2 d. sudarytą UAB „GLC logistikos parkas“ akcijų pasirašymo sutartį;taikyti restituciją – atsakovo UAB „GLC logistikos centras“ naudai priteisti iš atsakovo UAB „GLC logistikos parkas“ jam perleisto turto (žemės sklypo, esančio Minsko pl. 55, Vilniuje, unikalus Nr. 4400-1864-1825; sandėlių su administracinėmis patalpomis, esančių Minsko pl. 55, Vilniuje, unikalus Nr. 4400-1864-6467 ir unikalus Nr. 4400-1864-6492) vertę atitinkančią pinigų sumą - 21 888 417 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

skundžiama nutartis yra nemotyvuota, nes teismas nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių nuostolių atsiradimo galimybę bei nuostolių dydį. Atsakovų vienintelis argumentas dėl nuostolių atsiradimo galimybės – yra aplinkybė, jog bankas nutrauks su atsakovu UAB „GLC logistikos parkas“ sudarytą kredito sutartį dėl šio atsakovo banko sąskaitų arešto, tačiau atsakovai nepateikė įrodymų, jog šios sąskaitos yra areštuotos. Priešingai, atsakovai pateikė įrodymus, kad yra areštuotas tik šio atsakovo nekilnojamasis turtas. Be to, atsakovai nepateikė jokių argumentų bei buhalterinių paskaičiavimų, kuriais remiantis, galima būtų daryti išvadą, kad atsakovas UAB „GLC logistikos parkas“ dėl nutrauktos kredito sutarties bankrutuos. Atsakovai paskaičiavo dvigubus nuostolius, nes skaičiuodami atsakovo UAB „GLC logistikos parkas“ verslo vertę, neatsižvelgė į tai, kad šio atsakovo savininkas (akcininkas) yra kitas atsakovas UAB „GLC logistikos centras“. Atsakovai nepateikė įrodymų, jog tarp jų buvo sudaryta paskolos sutartis, nepagrindė negautų pajamų ir netesybų realumo. Atsakovo UAB „GLC logistikos parkas“ nuostoliais turėtų būti laikomas tik negautas pelnas;teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nes nesuteikė teisės ieškovui pasisakyti dėl atsakovų prašymo pagrįstumo;atsakovams pateikus atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo, pirma turėjo būti išnagrinėtas pastarasis skundas.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2011 m. birželio 1 d. buvo gautas atsakovų atsiliepimo į atskirąjį skundą papildymas, kuriuo atsakovai prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį, panaikinant dalį, kuria užtikrintas atsakovo UAB „GLC logistikos centras“ būsimų nuostolių atlyginimas bei sumažinant atsakovo UAB „GLC logistikos parkas“ galinčių atsirasti nuostolių sumą iki 460 013,08 Lt. Nurodo, kad Lietuvos apeliaciniam teismui 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi nutarus sumažinti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 1 262 678,28 Lt, atsakovas UAB „GLC logistikos parkas“ nurodė antstoliui areštuoti jo lėšas, esančias banke. Atsakovai tokį sprendimą priėmė siekdami sumažinti patiriamus nuostolius dėl nekilnojamajam turtui pritaikyto arešto, kuris itin apsunkina UAB „GLC logistikos parkas“ ūkinę komercinę ir finansinę veiklą. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas truks apie 3 metus, UAB „GLC logistikos parkas“ patirs 460 013,08 Lt minimalius nuostolius, kuriuos atsakovai paskaičiavo atsižvelgdami į 4,4 proc. metinės infliacijos lygį bei laikydami, kad dalį minimalių nuostolių sudaro 7,74 proc. dydžio vidutinės metinės bankinės palūkanos dėl negalėjimo areštuotomis lėšomis naudotis (CK 6.210 str.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

CPK 17 straipsnyje yra įtvirtintas šalių procesinio lygiateisiškumo principas, vadovaujantis kuriuo teismas, priimdamas procesinius sprendimus turi leisti šalims vienodai naudotis jų procesinėmis teisėmis bei visais atvejais užtikrinti šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Viena iš šalių interesų pusiausvyros derinimo priemonių yra įtvirtinta CPK 147 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir dėl jų pritaikymo galinčių atsirasti atsakovo nuostolių užtikrinimas yra du skirtingi teisės normų institutai, kurių taikymo atveju yra nustatinėjamos skirtingo pobūdžio faktinės aplinkybės. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nustatinėjama, ar egzistuoja reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pasėkoje galinčių atsirasti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo yra nustatinėjama reali tokio pobūdžio nuostolių kilimo grėsmė bei vertinamos realios ieškovo galimybės tokius nuostolius atlyginti (CPK 147 str.). Atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo institutas leidžia ne tik užtikrinti, kad ieškinio materialinių reikalavimų netenkinimo atveju atsakovui bus atlyginti jo patirti nuostoliai, bet ir riboja ieškovo galimybes piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis nepagrįstai reikalaujant pritaikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones.

Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi buvo pritaikytas abiejų atsakovų iš viso 26 052 738 Lt dydžio nuostolių, galimų dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartimi pritaikytų 21 888 417 Lt masto laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimas. Esminis atsakovų motyvas dėl nuostolių atsiradimo galimybės buvo tas, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, bankas nutrauks su atsakovu UAB „GLC logistikos parkas“ sudarytą kredito sutartį, dėl ko šis atsakovas, negalėdamas kredito grąžinti, bankrutuos. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad sutinka su atsakovų prašymu, iš ko seka, kad teismas sutiko ir su atsakovo prašyme išdėstytu esminiu galimų nuostolių atsiradimo motyvu. Kaip įrodymą, jog bankas nutrauks su atsakovu UAB „GLC logistikos parkas“ sudarytą kredito sutartį, atsakovai pateikė 2011 m. kovo 28 d. AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyriaus 2011 m. kovo 28 d. pranešimą Nr. 110328/20, kuriame buvo nurodyta, kad, banko nuomone, Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ypač jų mastas, atitinka kredito sutarties 10.1-10.2 straipsniuose nurodytus pagrindus, remiantis kuriais bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Bankas pranešime taip pat nurodė, kad neištaisius šios situacijos per 20 darbo dienų, bankas bus priverstas nutraukti kredito sutartį bei pareikalauti grąžinti 2 500 000 EUR kreditą (b.l. 43). Iš šiame rašte išdėstytos banko pozicijos, darytina išvada, kad esminė kredito sutarties nutraukimo priežastis - atsakovo UAB „GLC logistikos parkas“ turto atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas. Tuo tarpu iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bei atsakovų atskirojo skundo papildymo nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą sumažino nuo 21 888 417 Lt iki 1 262 678,28 Lt. Taigi, sumažinus keliasdešimt kartų laikinųjų apsaugos priemonių mastą bei įvertinus tai, kad šios laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos atsakovo, kuris yra juridinis asmuo, turintis 39 185 917 Lt vertės turto (b.l. 41), atžvilgiu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo metu galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių mastas nėra laikytinas tokio dydžio, kad galėtų tapti tiesiogine ir esmine atsakovo UAB „GLC logistikos parkas“ vykdomos ūkinės ir komercinės veiklos sutrikdymo priežastimi, kurią bankas turėtų vertinti kaip pagrindą kredito sutarčiai nutraukti. Šią išvadą patvirtina aplinkybė, jog bankas iki šiol nėra nutraukęs su atsakovu kredito sutarties. Be to, patys atsakovai atskirojo skundo papildyme pateikia naujus motyvus, kuriais galimų nuostolių atsiradimo grėsmę sieja nebe su banko teise nutraukti kredito sutartį, o su apribojimais atsakovui naudoti areštuoti lėšas savo ūkinėje veikloje. Taigi, minėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad iš esmės sumažinus atsakovo UAB „GLC logistikos parkas“ atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, išnyko aplinkybės, kuriomis remiantis atsakovai pirmojoje instancijoje įrodinėjo galimų nuostolių atsiradimo tikimybę. Todėl, nevertinant pirmojoje instancijoje nurodytų atsakovų argumentų dėl galimų nuostolių atsiradimo bei jų paskaičiavimo būdo ir dydžio pagrįstumo, skundžiama nutartis naikinama dėl teisės normų, reglamentuojančių galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo pagrindus, netinkamo pritaikymo, kurį suponavo pasikeitusi faktinė situacija (CPK 147 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atskirojo skundo argumentais, kad skundžiamoje nutartyje teismas nepagrindė nuostolių atsiradimo galimybės bei nuostolių dydžio. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, ypač tuomet, kai yra areštuojama atsakovo - juridinio asmens lėšų didelė suma, visuomet sukelia atsakovui tam tikrus veiklos suvaržymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1253/2011 ir pan.), tačiau vien ši aplinkybė pati savaime neįrodo, kad atsakovas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo galimai patirs nuostolius. Prognozuojamą atsakovo realių nuostolių atsiradimą (kaip vieną iš sąlygų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutui taikyti) teismas turi nustatyti įvertinęs šiuo klausimu atsakovo pateiktų įrodymų visetą (CPK 12 str., 176-185 str.). Be to, teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, turi įvertinti ir galimų nuostolių dydžio paskaičiavimo pagrįstumą bei tai, ar šių nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-805/2011, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1561/2010, 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1432/2010 ir pan.). Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas abiejų atsakovų galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atlyginimo užtikrinimą nustatė atsižvelgęs tik į tai, kad atsakovo lėšų atžvilgiu buvo pritaikytas didelės sumos areštas, dėl ko gali būti suvaržyta atsakovo veikla. Tuo tarpu nei apie atsakovų įrodymų pagrįstumą dėl nuostolių atsiradimo galimybės, kurią jie įvardino kaip kredito sutarties nutraukimą, nei atsakovų argumentų apie nuostolių dydžio paskaičiavimo būdą, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino. Taigi, išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimo, pagrindus (CPK 147 str.) bei netinkamai vadovavosi teisės normomis, reglamentuojančiomis byloje esančių įrodymų viseto tyrimą ir vertinimą (CPK 176-177 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atskirojo skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai nepranešė ieškovui apie posėdį, kuriame bus sprendžiamas atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimas bei nesuteikė galimybės ieškovui iki posėdžio pradžios pateikti rašytinių paaiškinimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas skundžiamoje nutartyje nemotyvavo, kodėl klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo išsprendė nepranešęs ieškovui. Be to, iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovų prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo teisme buvo gautas 2011 m. kovo 30 d., o bankas pranešimą dėl kredito sutarties nutraukimo parengė 2011 m. kovo 28 d., nurodydamas 20 darbo dienų terminą susiklosčiusiai situacijai ištaisyti. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad nebuvo jokios grėsmės, jog pranešimas ieškovui apie posėdį bei termino suteikimas ieškovui rašytiniams paaiškinimas pateikti būtų sukėlęs realią grėsmę nuostolių atlyginimo užtikrinimo pritaikymui. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proceso teisės normas, leidžiančias teismui klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo pritaikymo spręsti skubos tvarka posėdyje, apie tai nepranešus ieškovui (CPK 3 str. 6 d., 17 str., 147 str. 1 d., 148 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo atskirojo skundo argumentus, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimas galėjo būti sprendžiamas tik pasibaigus apeliaciniam procesui dėl nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teisėjų kolegija pažymi, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsigalioja nuo jos priėmimo momento (CPK 152 str. 1 d.). Vadinasi, vien ta aplinkybė, kad dėl šios nutarties yra pradėtas apeliacinis procesas, neįtakoja fakto, jog apskųsta nutartis yra įsigaliojusi ir vykdytina. Atitinkamai iš to seka, kad atsakovas, remdamasis jo atžvilgiu pritaikytų ir galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu, turi teisę naudotis savo priešpriešine procesine teise – teikti motyvuotą ir pagrįstą prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta minėtus ieškovo atskirojo skundo argumentus kaip prieštaraujančius teisės normoms, reglamentuojančioms nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsiteisėjimo momentą ir jo sukuriamas procesines pasekmes (CPK 12, 18 str., 152 str. 1 d. ir 178 str.).

Iš CPK įtvirtintų teisinių nuostatų seka, jog atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (306 str. 2 d., 338 str.). Atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, naujomis aplinkybėmis negali būti grindžiamas ir atsiliepimas į atskirąjį skundą. Vadinasi, nagrinėjamu atveju atsakovai atsiliepime į atskirąjį skundą negali įrodinėti naujų galimų nuostolių atsiradimo priežasčių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Todėl atsakovų atsiliepimo į atskirąjį skundą papildymo argumentai, kuriais atsakovai įrodinėja naują galimų nuostolių atsiradimo pagrindą – negalėjimą ūkinėje - komercinėje veikloje panaudoti areštuotas lėšas – atmetami kaip nepagrįsti ir negalintys sudaryti atsiliepimo į atskirąjį skundą faktinio bei teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsiliepime į atskirąjį skundą gali būti tik išdėstoma nuomonė dėl atskirojo skundo reikalavimo ir motyvų pagrįstumo, tačiau jokie reikalavimai dėl atskiruoju skundu skundžiamos nutarties panaikinimo ar pakeitimo negali būti pareikšti (CPK 318 str. 1 d., 338 str.). Todėl atsakovų atsiliepimo į atskirąjį skundą papildyme pareikštas reikalavimas dėl Kauno apygardos teismo balandžio 1 d. nutarties pakeitimo netenkinamas kaip nepagrįstas ir negalintis būti atsiliepimo į atskirąjį skundą turinio sudedamąja dalimi.

Taigi, teisėjų kolegija nustačiusi, kad skundžiama nutartimi buvo neteisingai pritaikytos teisės normos, reglamentuojančios atsakovo (atsakovų) galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo pagrindus bei įvertinusi tai, kad išnyko aplinkybės, kuriomis remiantis atsakovai pirmojoje instancijoje įrodinėjo galimų nuostolių atsiradimo priežastis, daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartis naikintina. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo UAB „GLC logistikos parkas“ atžvilgiu ir toliau yra taikomos 1 262 678,28 Lt dydžio laikinosios apsaugos priemonės, o atsakovai teigia, kad tebeegzistuoja nuostolių atsiradimo tikimybė, tačiau ją pagrindžia naujomis faktinėmis aplinkybėmis bei nauju nuostolių dydžio paskaičiavimo būdu, kas nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija daro išvadą, kad neišnagrinėjus minėtų aplinkybių pirmosios instancijos teisme, negalima jomis remiantis nagrinėti iš esmės galimų atsakovų nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimo apeliacinės instancijos teisme. Todėl klausimas dėl atsakovų UAB „GLC logistikos parkas“ ir UAB „GLC logistikos centras“ nuostolių atlyginimo užtikrinimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 3 p., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 2 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl atsakovų UAB „GLC logistikos parkas“ ir UAB „GLC logistikos centras“ nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.