Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo OÜ „Grain Marketing“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalies, kuria buvo pritaikytas atsakovo lėšų areštas, civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Linas Agro“ ieškinį atsakovui OÜ „Grain Marketing“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

skundžiamą nutartį atsakovas gavo tik 201 1 m. sausio 28 d., todėl jo lėšoms areštas pritaikytas nepagrįstai, nespėjus atsakovui pasinaudoti teise atskirajam skundui pateikti per 7 dienas nuo skundžiamos nutarties gavimo;areštuojant atsakovo lėšas buvo pažeistas šalių interesų pusiausvyros principas, nes dėl tokio arešto atsakovas patiria didelius nuostolius, kadangi yra ribojama atsakovo veikla, apsunkintas mokesčių mokėjimas bei įsipareigojimų vykdymas įkaito turėtojui, taip pat sutrikdytas kasdienių ūkinių operacijų vykdymas;ieškovas nepateikė įrodymų apie atsakovo turimą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, o teismas nesikreipė į atsakovą dėl šių aplinkybių paaiškinimo;atsakovas yra pelningai veiklą vykdanti bendrovė, ką patvirtina auditoriaus U. S. patvirtintų atsakovo 2009 m. - 2010 m. finansinių ataskaitų duomenys: 2009 m. atsakovas turėjo 28 624 666 Estijos kronų (1 829 449,59 EUR); 2008 m. atsakovas gavo pelną; 2009 m. atsakovo grynasis pelnas sudarė 1 271 107 Estijos kronų; 2010 m. gruodžio 30 d. atsakovas turėjo turto už 20 354 058 Estijos kronas (1 300 861,40 EUR) ir 10 710 418 Estijos kronų (684 520,47 EUR) dydžio įsipareigojimų, iš ko seka, kad atsakovo turto vertė 1,9 karto viršija atsakovo įsipareigojimus. Be to, rengiant finansines ataskaitas buvo atsižvelgta į visus veiksnius, galinčius sumažinti turto vertę bei įtraukti tik tikėtini debitoriniai įsipareigojimai. Atsakovo mokumą netiesiogiai įrodo ir tai, kad atsakovas su Estijos Respublikos Kredito įstaiga yra sudaręs faktoringo sutartis, kurių suma siekia 4 000 000 Estijos kronų;atsakovas sutinka sudaryti su ieškovu neteisminį kompromisinį susitarimą dėl skolos atlyginimo pagal grafiką, tuo pačiu naudojant ir pinigines lėšas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011 ir t.t.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu pripažintina didele.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio materialinių reikalavimų, kurių suma yra 159 723,01 Lt (46 258,98 EUR), užtikrinimui pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinųjų apsaugos priemonių rūšis – atsakovo nekilnojamojo, kilnojamojo turto bei lėšų areštus. Kaip pagrindinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvą ieškovas ir atitinkamai pirmosios instancijos teismas nurodė didelę ieškinio sumą. Atsakovas, bandydamas paneigti šią prezumpciją, atskirajame skunde išvardino tam tikrus 2008 m. – 2009 m. finansinius duomenis, remiantis kuriais įrodinėjo savo gerą finansinę padėtį. Tačiau atsakovas nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio atskirajame skunde išvardintų atsakovo finansinių duomenų tikrumą. Taigi, atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo turimo turto rūšis ir vertę, atsakovo įsipareigojimų, gaunamų pajamų ir pelno (nuostolių) dydžius bei vykdomos ūkinės – komercinės veiklos mastą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje civilinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose, galioja rungimosi principas, reiškiantis, jog kiekvienas asmuo privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 1 str. 1 d., 12 str. ir 178 str.). Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, kurie leistų objektyviai įvertinti atsakovo tikrąją finansinę padėtį bei paneigti prezumpciją, kad 159 723,01 Lt dydžio ieškinio suma atsakovo finansinės padėties atžvilgiu yra didelė, atskirojo skundo argumentai, kuriais atsakovas įrodinėja, kad ieškinio suma jo atžvilgiu nėra laikytina didele atmetami kaip neįrodyti (CPK 12 ir 178 str.).

Atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, laikinųjų apsaugos priemonių, priklausomai nuo jų rūšies, pritaikymas visuomet sąlygoja tam tikrų atsakovo teisių suvaržymą bei nepatogumų sukėlimą. Tačiau vadovaujantis CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir ekonomiškumo principais, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas negali viršyti ieškinio reikalavimų sumos bei suvaržyti atsakovo teisių labiau nei to reikėtų, siekiant užtikrinti galimai būsimu sprendimu patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymą. Kadangi kaip aukščiau minėta atsakovas nepateikė įrodymų apie turimo turto rūšį ir vertę, gaunamą pelną ir vykdomos ūkinės – komercinės veiklos apimtis, teisėjų kolegija negali objektyviai nustatyti kokios vertės ir rūšies turtą atsakovas turi bei spręsti, ar atsakovo ilgalaikio turto vertės pakanka ieškinio reikalavimams patenkinti. Be to, nors atsakovas ir teigė, kad dėl lėšų arešto jis negali vykdyti įsipareigojimų įkaito turėtojui, jokių įrodymų apie sudarytą įkeitimo sandorį bei iš jo kylančias prievoles nepateikė (CPK 12 ir 178 str.). Todėl teisėjų kolegija iš turimų įrodymų viseto sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir ekonomiškumo principais, dėl ko, pagrįstai nuspręsdamas taikyti atsakovo turtui areštą, jį taikė iš pradžių atsakovo nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, o jo nesant ar esant nepakankamai – lėšoms. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip neįrodytus atsakovo argumentus, kad lėšų areštas pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, trikdo atsakovo veiklą bei riboja atsakovo galimybes vykdyti prievoles įkaito turėtojui. (CPK 12 ir 178 str.). Be to, skundžiamoje nutartyje teismas leido iš areštuotų lėšų atsakovui mokėti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą. Todėl atsakovo argumentai, jog dėl pritaikyto lėšų arešto jis negali mokėti mokesčių valstybei atmetami kaip visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys atsakovo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 147 straipsnyje yra įtvirtintas atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutas. Vadinasi, atsakovui manant, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo kilo nuostolių atsiradimo grėsmė, jis įstatymo nustatyta tvarka gali kreiptis į teismą su pagrįstu prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo.

Teisėjų kolegija atmeta kaip neįtakojančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo atsakovo argumentus, kuriais jis įrodinėja, jog pripažįsta ieškinį ir yra linkęs susitarti dėl skolos grąžinimo grafiko sudarymo (CPK 12 str., 144 str. 1 d. ir 178 str.). Kaip jau aukščiau minėta, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, nustatinėjama, ar yra grėsmė būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui. Tuo tarpu pats ginčas, tai yra ieškinio pagrįstumas, šioje proceso stadijoje nėra nagrinėjamas. Vadinasi, aplinkybė, kad atsakovas visus ar dalį ieškinio materialinių reikalavimų pripažįsta, pati savaime neeliminuoja egzistuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų.

Taip pat atmetamas kaip nepagrįstas atsakovo atskirojo skundo argumentas, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos atsakovui nespėjus pasinaudoti teise paduoti atskirąjį skundą. Vadovaujantis CPK 152 straipsnio 1 dalimi, teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo vykdoma skubiai. Iš šios teisės normos seka, kad nutartis, kuria nuspręsta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra vykdoma nuo jos priėmimo momento, nepaisant to, ar ji yra apskųsta apeliacine tvarka. Todėl minėtas atskirojo skundo argumentas atmetamas kaip prieštaraujantis įstatyme įtvirtintai nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo tvarkai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 7 straipsnyje įtvirtinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai bei CPK 12 straipsnyje įtvirtintas šalių rungimosi principas įpareigoja šalį pateikti visus turimus įrodymus, o ne visus esančius įrodymus nagrinėjamu klausimu. Atsižvelgiant į šios bylos faktinę situaciją, konkrečiai į tai, kad ieškovas ir atsakovas yra du atskiri, jokiais vidiniais tarpusavio ryšiais nesusiję juridiniai asmenys, be to, įvertinus tai, kad atsakovas yra Estijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra objektyviai pateisinama, jog ieškovas neturėjo jokių duomenų apie atsakovo finansinius rodiklius. Todėl atskirojo skundo argumentai, jog ieškovas privalėjo pateikti įrodymus apie atsakovo turimą turtą, ko nepadarė, atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad skundžiama nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepaprašius iš atsakovo paaiškinimų, pati savaime nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Pažymėtina, kad CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teisę teismui spręsti šį klausimą nepranešus atsakovui. Nustačius, jog teismas nepagrįstai nepranešė apie šio klausimo nagrinėjimą atsakovui ir nepareikalavo iš jo paaiškinimų, šis procesinės teisės normos pažeidimas sudarytų pagrindą naikinti skundžiamą nutartį tik tuo atveju, jei paaiškėtų, kad dėl to buvo neteisingai išspręstas pats klausimas (CPK 329 str.). Tuo tarpu atsakovas atskirajame skunde nepateikė jokių motyvų ar įrodymų, patvirtinančių skundžiamos nutarties neteisėtumą.

Apeliacine tvarka išnagrinėjus atsakovo OÜ „Grain Marketing“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalies, kuria pritaikytas atsakovo lėšoms areštas, pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str.). Todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.