Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Vyliaudaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui D. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria buvo atmesti ieškovės reikalavimai dėl vėlavimo palūkanų bei sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, o reikalavimas dėl administravimo mokesčio buvo patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių aplinkybių ir tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

16. Ieškovė UAB „Finansų bitė“, kaip vartojimo kredito davėja, įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą (žr. https://www.lb.lt/lt/finansu-rinku-dalyviai/uab-finansu-bite), ir atsakovas D. R. 2023 m. vasario 27 d. paskolos (vartojimo kredito) sutartimi Nr. 74134794, sudaryta per ieškovės administruojamą finbee.lt tarpusavio skolinimo platformą, susitarė dėl 3 300,00 Eur paskolos (vartojimo kredito) būsto remontui, kurį sudarė 3 001,35 Eur paskolos suma ir 298,65 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis 30 mėnesių terminui, suteikimo atsakovui. Ieškovė, kaip tarpusavio skolinimosi platformos organizatorius ir tarpininkas savo asmeninėmis lėšomis atsakovui suteikė 359,39 Eur paskolos dalį, likusi dalis suteikta iš platformos naudotojų – skolininkų (investuotojų) lėšų. Ieškovė, išmokėdama atsakovui sutartą paskolos sumą, 298,65 Eur sutarties sudarymo mokestį įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, o 3 001,35 Eur paskolos sumą pervedė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą. Atsakovas sumokėjo vieną įmoką, tačiau likusios paskolos dalies negrąžino, taip pat nemokėjo priskaičiuotų palūkanų, sutarties administravimo mokesčio bei sutarties sudarymo mokesčio. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė paskolos sutartį 2023 m. rugpjūčio 17 d. vienašališkai nutraukė.

17. Iš bylos faktinių duomenų matyti, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai – vartojimo kredito teisiniai santykiai. CK 6.886 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita.

18. Atsakovui pažeidus sutartį ir ieškovei ją vienašališkai nutraukus, atsakovui kyla sutartinė civilinė atsakomybė, kurią ieškovė taikyti ieškiniu ir reikalauja prašydama iš atsakovo priteisti: negrąžintos paskolos dalį (2 935,81 Eur), paskolos palūkanas už laikotarpį nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. (sutarties nutraukimo) (246,70 Eur), kompensuojamąsias palūkanas, paskaičiuotas už vėluojamą neapmokėtą įmokos dalį (11,58 Eur), administravimo mokestį (461,09 Eur), nuostolių atlyginimą̨ už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 11 d. iki 2023 m. rugpjūčio 16 d. (9,74 Eur), 22 proc. nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2025 m. rugpjūčio 17 d.), nuo pagal paskolos sutartį tinkamu jos vykdymo atveju tą mėnesį̨ turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 652,43 Eur sumos, 288,70 Eur sutarties sudarymo mokestį, 22,02 Eur delspinigius.

Dėl vėlavimo palūkanų priteisimo

22. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 53 punktas).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai.

24. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 1.15 punktą palūkanos yra pinigų suma, kurią paskolos gavėjas moka už naudojimąsi paskolos suma. Pagal sutarties specialiąsias sąlygas atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas 22 proc. dydžio palūkanas už suteiktą vartojimo kredito sumą pagal mokėjimo grafiką. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis.

25. Nors apeliantė nurodo, kad vėlavimo palūkanos turėtų būti vertinamos kaip mokėjimo (pelno) palūkanos, tačiau su tokiu vertinimu negalima sutikti. Kompensuojamoji palūkanų funkcija pasireiškia tada, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti.

26. Tai, kad ieškovės prašomos priteisti palūkanos yra kompensuojamosios, patvirtina ir pačios sutarties sąlygos. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 2.1.3 punkto nuostatas nuo 4 vėlavimo dienos pradedamos skaičiuoti vėlavimo palūkanos. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 4.7 punkto nuostatas vėlavimo (skolintojams priklausančios palūkanos, skaičiuojamos už negrąžintą paskolos sumą) bei kitos palūkanos papildomai skaičiuojamos tol, kol yra paskolos gavėjo vėlavimas mokėti įmoką (-as). Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punkte nurodyta, kad paskolos gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti įmoką, palūkanas ir kitus mokėjimus pagal paskolos grąžinimo grafiką, specialiosiose sąlygose nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau už įmokos dalį, kurią sudaro paskolos suma, kaip atlyginimas už naudojimąsi paskolos suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Taigi vėlavimo palūkanos yra nustatytos už mokėjimo termino praleidimą, šios palūkanos atlieka ne mokėjimo, o nuostolių atlyginimo funkciją, todėl jos pripažįstamos kompensuojamosiomis palūkanomis.

27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu kreditorius civilinėje byloje neįrodinėja didesnio nuostolių dydžio, o remiasi palūkanų dydžiu, tai jis reikalauja minimalių nuostolių atlyginimo. Tokiu atveju turi būti vadovaujamasi įskaitinių netesybų taisykle – netesybos įskaitomos į nuostolius, taip pat ir į minimalius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006). Negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 72 punktas).

28. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 procento nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga).

29. Nurodytų teisės normų ir jų taikymą detalizuojančios praktikos pagrindu apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo reikalavimo priteisti vėlavimo palūkanas, atmetami kaip nepagrįsti, nes ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti ir kompensuojamąsias palūkanas, ir delspinigius.

Dėl sutarties administravimo mokesčio

30. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo iš atsakovo priteisti 335,96 Eur administravimo mokestį, apskaičiuotą už laikotarpį iki sutartyje numatytos sutarties pabaigos. Ieškovė teigia, kad pagal paskolos sutarties 2.4. punktą ir bendrųjų sąlygų 1.2. punktą, paskolos gavėjas įsipareigojo mokėti administravimo mokestį kas mėnesį̨ už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Sutartą administravimo mokestį už visą likusį paskolos terminą̨ iš karto paskolos gavėjas privalo sumokėti jei a) paskolos gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama paskolos sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo, b) paskola grąžinama anksčiau laiko, c) paskola refinansuojama. Ieškovės tvirtinimu, administravimo mokestis yra aiškiai sutartimi aptartas organizatorės atlygis, kurį ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas – šioje platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys.

31. Pirmosios instancijos teismas reikalavimo dalį dėl sutarties administravimo mokesčio priteisimo patenkino iš dalies ir priteisė 461,09 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotą iki sutarties nutraukimo dienos (2023 m. rugpjūčio 10 d.). Atmesdamas kitą šio reikalavimo dalį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, nes ją nutraukus, šalys yra atleidžiamos nuo sutarties vykdymo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu sutarties administravimo mokestis susijęs su sutarties vykdymu, tačiau neskirtas kompensuoti ieškovės nuostolius dėl netinkamo sutarties įvykdymo.

32. Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 1.2. punkte nustatyta, kad administravimo mokestis – specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis, išskaidytas visam paskolos terminui, kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos, ir yra įskaičiuojamas į įmoką. Pagal 8.11. punktą nutraukus paskolos sutartį prieš terminą paskolos gavėjas privalo grąžinti visą paskolos sumą, sutarties sudarymo mokestį, administravimo mokestį už visą paskolos laikotarpį, iki paskolos sutarties nutraukimo dienos priskaičiuotas palūkanas kaip mokestį už naudojimąsi pinigais, vėlavimo palūkanas, netesybas. Šalys sutartyje susitarė dėl 0,95 procentų mėnesinio administravimo mokesčio.

33. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės prašomo priteisti administravimo mokesčio, visų pirma pažymi tai, kad sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, o jos nenustato kreditoriui teisės, sutartį nutraukus, reikalauti vykdyti sutartinę prievolę natūra. Nurodytina, kad sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis.

34. CK 6.221 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Nurodyto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018, 37 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Taigi, bendrąja prasme, nutraukus sutartį, atsakovas yra atleidžiamas nuo administravimo mokesčio mokėjimo, kadangi šis mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad administravimo mokesčio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai bando praplėsti sutartyje įtvirtintą administravimo mokesčio sąvoką bei paskirtį. Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kokių ir kiek konkrečių išlaidų patirta administruojant su atsakovu sudarytą sutartį po sutarties nutraukimo (CPK 178 straipsnis).

35. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutartyje nurodytą administravimo mokesčio paskirtį, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog šiuo atveju administravimo mokestis turi būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo, kadangi šios išlaidos iš esmės priklauso nuo sutarties trukmės.

36. Nors šalys sutartyje ir numatė, kad atsakovas privalo mokėti visą administravimo mokestį už visą paskolos laikotarpį, reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, apskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi, sutartį nutraukus, išnyksta administravimo objektas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių pagrįstai priteisė administravimo mokestį, paskaičiuotą tik iki kredito sutarties nutraukimo momento.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

38. Pagal VKĮ 2 straipsnio 14 dalį tarpusavio skolinimo platformos operatorius – juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 1.14 punktą, organizatorius – UAB „Finansų bitė“, įrašytas į Lietuvos banko tvarkomą viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Portalas – organizatoriaus prižiūrima ir administruojama tarpusavio skolinimo sistema, veikianti adresu www.finbee.lt, kurios pagalba vartotojai, tinkamai užpildę paraiškas ir gavę patvirtinimą iš organizatoriaus, dalyvaudami aukcionuose gali skolintis iš kitų vartotojų arba investuoti į kitų vartotojų paskolas. Organizatorius administruoja portalo veiklą (sutarties bendrųjų sąlygų 1.20 punktas). Paskolos gavėjas – fizinis asmuo, ne jaunesnis nei 18 metų amžiaus Europos ekonominės erdvės valstybių pilietis, ir / arba Europos ekonominės erdvės valstybių juridinių asmenų registre įregistruotas juridinis asmuo, kuris yra tinkamai pasirašęs ir pateikęs paraišką per portalą ir kurio paraišką portalas patvirtino, kuris sudaro sutartį asmeninėms, šeimos ar namų ūkio reikmėms (sutarties bendrųjų sąlygų 1.18 punktas). Taigi ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius, o atsakovas – vartojimo kredito gavėjas.

39. Pagal šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 1.27 punktą, paskolos sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas paskolos sutarties sudarymo mokestis, paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas specialiosiose paskolos sąlygose. Sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu. Sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė, nei 0 (Taip pat portalo naudojimosi sutarties 2.24 punktas). Portalo naudojimo sutarties 10.4 punkte numatyta, kad paskolos gavėjas moka sutarties sudarymo mokestį organizatoriui pagal paskolos sutarties sudarymo metu galiojančius paslaugų įkainius. Paskolos sutarties sudarymo mokestis aiškiai ir išsamiai yra nurodomas paskolos sutarties specialiosiose sąlygose ir paskolos gavėjas užtikrina, kad apie jo dydį buvo tinkamai informuotas ir su juo vienareikšmiškai sutinka <...>.

40. Pagal paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 4.7 punktą, iš paskolos gavėjo nuskaitomos sumos paskirstomos tokia tvarka: 1) administravimo mokestis; 2) kiti organizatoriaus mokesčiai; 3) palūkanos; 4) sutarties sudarymo mokesčio grąžinimas investuotojams; 5) grąžinama paskolos sumos dalis (pirmiausiai tai jos daliai, kuri turėjo būti grąžinama anksčiau). Sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad sutarties sudarymo mokestis (skaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos) sudaro 9,05 procentus nuo paskolintos sumos (3 001,35 Eur), ir atsakovo atžvilgiu sudaro 9,95 Eur per mėnesį (paskutinį mėnesį - 10,10 Eur). Ieškovė nurodė, kad visą sutarties sudarymo mokestį ji iš karto įskaitė į savo sąskaitą. Kadangi atsakovas įmokėjo vieną kredito grąžinimo įmoką, sutarties sudarymo mokesčio dalis buvo paskirstyta kredito davėjams.

41. Apeliantė nurodo, kad sutarties sudarymo mokestis sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį. Atsakovas įsipareigojo šį mokestį grąžinti investuotojams, pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis, o ne ieškovei. Ieškovė be to pažymi, kad ji yra suteikusi atsakovui dalį skolintojų paskolintos sumos (359,39 Eur). Remiantis pateiktais duomenimis, matyti, kad šiuo konkrečiu atveju į atsakovo sudarytą paskolos sutartį bendrovės įnašas sudarė VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą 12 proc. reikalavimą. Taigi, nurodytais argumentais dėl ieškovės investuotos sumos apeliantė iš esmės grindžia pagrindą taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatytą išimtį.

42. Sutarties sudarymo metu galiojusi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakcija numatė, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. Taigi ši įstatymo norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl ji vertintina kaip imperatyvioji.

43. Aptartos aplinkybės ir sutarties nuostatos patvirtina, kad paskolos sutarties šalys bei pagal sutartį mokėtinas sutarties sudarymo mokestis atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo dalyką. Tokios praktikos laikomasi ir kitų teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-127-1187/2024, Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-111-1060/2024, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2682-603/2023, ir kt.).

44. VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatyta, kad šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.

45. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad į atsakovo sudarytą paskolos sutartį skolintojų paskolintos suma sudarė VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą 12 proc. reikalavimą, todėl jai netaikomas paskolos sutarties atžvilgiu VKĮ 253 straipsnio 6 dalies reikalavimas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentu, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodytą išimtį. Pažymėtina, kad pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies nuostatas tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą. Ieškovė teigdama, kad atitinka nurodytas sąlygas, byloje duomenų, kad ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investavo ji pati, o ne investuotojai, ir į kiekvieną, o ne į vieną, vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą, nepateikė.

46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės argumentai dėl įsipareigojimų paskolos davėjams negali pakeisti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio. Ieškovę sieja teisiniai santykiai tiek su paskolos davėjais, tiek su kredito gavėjais, tačiau įsipareigojimai pagal paskolos sutartį, kurie yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, apima ieškovės teisinius santykius tik su kredito gavėju – atsakovu. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo vertinti ieškovės ir paskolos davėjų įsipareigojimų.

47. Be to, nei VKĮ, nei kiti vartojimo kreditų teikimo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nepateikia sąvokos „atlygis“ apibrėžimo ir nedetalizuoja, kokia tvarka šis atlygis turėtų būti sumokamas operatoriui. Minėtose VKĮ nuostatose taip pat nėra įvirtinta operatoriaus teisė reikalauti viso likusio sutarties sudarymo mokesčio po vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Priešingai, sutarties sudarymo mokestis (atlygis ieškovei) turi būti skaičiuojamas nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo faktiškai grąžintų įmokų, todėl tenkinti skundą dalyje dėl sutarties sudarymo mokesčio nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

48. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio ir vėlavimo palūkanų priteisimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.