Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, kuriuo ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1652-555/2014 pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams G. J. ir uždarajai akcinei bendrovei „Dituvos prekyba“ dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; trečiasis asmuo – R. B. (Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis – R. J.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamos reikalavimo perleidimo sutartys nepažeidė ieškovo teisių. Teismas nevertino aplinkybės, jog G. J. už perleistą reikalavimo teisę į 450 409,79 Lt (130 447,69 Eur) sumą gavo tik 14 760 Lt (4 274,79 Eur). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad reikalavimo teises būtų siūloma parduoti kitiems asmenims. Teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog, sudarant pirmąją reikalavimo perleidimo sutartį, O. G. – atsakovo G. J. sutuoktinės mama – buvo UAB „Dituvos prekyba“ vienintelė akcininkė, o sudarant antrąją sutartį – direktorė. G. J. su sutuoktine B. J. išsiskyrė 2013 m. kovo 8 d., ieškovas apie santuokos nutraukimą nebuvo informuotas, todėl atsakovo teiginys dėl bendro sutuoktinių ūkio nevedimo ginčijamų sandorių sudarymo metu laikytinas nepagrįstu. Teismas nevertino aplinkybės, jog teismo posėdžio metu atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ pateikė reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp G. J. ir R. B., kuria atsakovas G. J. dalį UAB „Dituvos prekyba“ skolos pagal 2009 m. balandžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartį perleido R. B., kuri nuo 2012 m. spalio 18 d. yra G. J. brolio R. Ž. J. sutuoktinė. Ši aplinkybė įrodo, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti tarp susijusių asmenų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų ir bylos nagrinėjimo ribų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovai G. J. ir UAB „Dituvos prekyba“ 2009 m. balandžio 6 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas G. J. už 440 709,80 Lt (127 638,38 Eur) kainą atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ perleido reikalavimo teisę į M. M., A. M., G. M. 440 709,80 Lt (127 638,38 Eur) skolą. 2010 m. lapkričio 30 d. atsakovai sudarė kitą reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas G. J. atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ už 9 000 Lt (2 606,58 Eur) perleido reikalavimo teisę į M. M., A. M., G. M. 9 699,99 Lt (2 809,31 Eur) skolą. Šiuos atsakovų sudarytus sandorius ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija, kaip atsakovo G. J. kreditorius, prašo pripažinti negaliojančiais actio Pauliana ieškiniu.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Kaip jau pažymėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, įsitikinęs actio Pauliana sąlygų viseto nebuvimu, ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliaciniu skundu ieškovas išskiria šias actio Pauliana taikymo sąlygas: ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo (kaip G. J. kreditoriaus) interesus; sudarant ginčijamus sandorius atsakovai buvo nesąžiningi. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas tokiu būdu apibrėžia apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas (CPK 320 straipsnis). Taigi šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nevertins kitų šios rūšies ieškinio pareiškimui būtinų sąlygų (kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo; aplinkybės, jog nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, aplinkybės, jog atsakovai ginčijamų sutarčių sudaryti (ne) privalėjo). Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovai G. J. ir UAB „Dituvos prekyba“ atsiliepimuose į apeliacinį skundą pažymėjo, kad apeliacinis skundas atmestinas, be kita ko, ir dėl tos priežasties, jog ieškovas ieškinį pareiškė praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą. Atsakovai išreiškia savo poziciją dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, kuri iš esmės prieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo klausimu. Taigi galima manyti, jog atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Pauliana ieškinio sąlygos – sutrumpinto ieškinio senaties termino. Tačiau išreikšdami nesutikimą su teismo išvadomis, atsakovai nepateikė apeliacinių skundų, kuriais prašytų šalinti atitinkamas pirmosios instancijos teismo sprendime esančias išvadas (apeliacijos dėl teismo sprendimo motyvų galimybė). Kolegija jau minėjo, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, jog teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Aptariamu atveju nesant pagrindo peržengti ieškovo apeliacinio skundo ribų, o atsakovams nepateikus apeliacinių skundų, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėdama bylą pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą, nevertins atsakovų atsiliepimuose išdėstytų argumentų dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti.

Dėl kreditoriaus (ieškovo) interesų pažeidimo sąlygos vertinimo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčijamų sandorių sudarymu nebuvo pažeisti ieškovo, kaip kreditoriaus, turtiniai interesai. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybes, jog ginčijamais sandoriais buvo atlygintinai perleistos skolininkui (atsakovui G. J.) priklausiusios reikalavimo teisės, be to, atsakovai susitarė dėl perleidžiamų reikalavimo teisių kainos, kuri iš esmės atitiko perleidžiamo reikalavimo vertę (reikalavimo dydį). Teismas pažymėjo, kad perleistos reikalavimo teisės nebuvo visiškai įgyvendintos, todėl nusprendė, kad po ginčijamų sandorių sudarymo skolininko turto masė nepakito. Ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija su teismo išvadomis šios Pauliana ieškinio sąlygos klausimu nesutiko, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad teismas nevertino aplinkybės, jog G. J. už perleistą reikalavimo teisę į 450 409,79 Lt (130 447,69 Eur) skolą gavo tik 14 760 Lt (4 274,79 Eur) atlyginimą. Be to, byloje nesą duomenų, patvirtinančių, kad reikalavimo teises būtų siūloma parduoti kitiems asmenims. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažinti pagrįstais.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai dėl šio sandorio nebeturi galimybės atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti sutartinių įsipareigojimų; arba yra reali grėsmė, kad dėl sudaryto sandorio sutartiniai įsipareigojimai nebus įvykdyti. Nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai lemia išvadą, kad nėra actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006). Siekiant nustatyti, ar ginčijamu sandoriu pažeistos kreditoriaus teisės, reikia palyginti esamą skolininko turtinę padėtį su ta, kuri būtų, jei ginčijamas sandoris nebūtų sudarytas, t. y. reikia įvertinti ne tik ginčo sandoriu perleisto turto piniginę išraišką, bet ir visą skolininko iki ginčijamo sandorio turėtą turtą ir turimą po jo sudarymo.

Įvertinusi nustatytas ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes ieškovo apeliacinio skundo argumentų kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas (apeliantas) neįrodė, jog ginčijami sandoriai pažeidė jo, kaip kreditoriaus, turtinius interesus. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, jog po ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo skolininko mokumo situacija (turtinė padėtis) iš esmės nepakito. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje analizuojamu atveju iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog skolininko G. J. turtinė (finansinė) padėtis yra bloga. Šią aplinkybę patvirtina fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo atsakovui užsienio valstybėje faktas. Pas atsakovas G. J. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente neįrodinėja ginčui aktualiu laikotarpiu turėjęs pakankamai kitokio turto, kurio užtektų ieškovo finansiniam reikalavimui patenkinti. Byloje yra surinkti duomenys, patvirtinantys, kad atsakovas G. J. (ieškovo skolininkas) ginčo sandoriais perleido reikalavimo teises už adekvačią kainą, kurį iš esmės atitinka jo turėtų reikalavimų dydį (vertę). Apeliantas nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima vertinti ginčo sandorių fiktyvumo tikimybę. Tokių duomenų nenustatė ir teisėjų kolegija. Priešingai, ginčijamų sandorių realumą patvirtina tai, jog atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ realiai įgyvendina savo, kaip naujojo kreditoriaus, teises – vietoje G. J. įstojo į pastarojo iniciatyva pradėtą vykdymo procesą, jam pervedamos iš skolininkų išieškomos lėšos, kurių dalis skiriama atsiskaitymui su pradiniu kreditoriumi už šio perleistas reikalavimo teises. Teisėjų kolegija sprendžiamam klausimui teisiškai nereikšminga pripažįsta aplinkybę, jog naujasis kreditorius UAB „Dituvos prekyba“ iki šiol, t. y. pasibaigus ginčijamose sutartyse numatytam terminui, nėra visiškai atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi G. J. už reikalavimo perleidimą. Kolegija pažymi, jog ginčo sandorių vykdymo aplinkybės actio Pauliana atveju neturi esmingos reikšmės (vertinant skolininko valią ir veiksmus, nukreiptus į sąmoningą kreditoriaus interesų pažeidimą ar ignoravimą). Aptariamu atveju susiklosčiusi situacija, kada naujasis kreditorius (UAB „Dituvos prekyba“) dar nėra visiškai atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi (G. J.) už jam perleistą reikalavimą, gali būti vertinama ir kaip palanki G. J. kreditoriui, kadangi ginčijamų atlygintinių sandorių sudarymas lėmė tik šalies pasikeitimą prievolėje – buvusius G. J. skolininkus M. M., A. M. ir G. M. pakeitė kitas skolininkas UAB „Dituvos prekyba“. Taigi, vietoje reikalavimo teisės į skolininkus M. M., A. M. ir G. M., atsakovas G. J. įgijo atlyginimo už perleistą reikalavimą reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Dituvos prekyba“. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas neįrodinėjo, o ir byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių atlyginimo už ginčo reikalavimo teisių perleidimą išieškojimo neperspektyvumą ar galimus sunkumus (pvz., jog išieškojimas iš UAB „Dituvos prekyba“ būtų negalimas dėl šio juridinio asmens nemokumo ar pan.). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamų sandorių įtakoje atsakovo G. J. turto (turtinių teisių) sudėtis ir mastas iš esmės nepakito.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti teiginiui, jog pirmosios instancijos teismas esą netinkamai vertino ar visiškai nevertino tos aplinkybės, jog 2009 m. balandžio 10 d. atsakovas G. J. trečiajam asmeniui R. B. (šiuo metu R. J.) perleido teisę į dalį atlyginimo (224 854,90 Lt), gautino pagal atsakovų sudarytą 2009 m. balandžio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį (t. 2, b. l. 20-21). Pažymėtina, jog ieškovas šios 2009 m. balandžio 10 d. reikalavimo perleidimo sutarties neužginčijo. Kita vertus, šios sutarties turinyje nėra duomenų apie perleistos reikalavimo teisės kainą (sutarties 1 straipsnio 2 punkte numatytos kompensacijos už reikalavimo perleidimą dydį). Todėl šiuo atveju konstatuojama, kad ieškovas neįrodė, jog ir ši sutartis apsunkino ieškovo, kaip kreditoriaus, galimybes patenkinti savo finansinį reikalavimą. Taip pat nėra duomenų, ar 2009 m. balandžio 10 d. sutartis yra įvykdyta, ar trečiasis asmuo R. B. atsiskaitė su atsakovu už atlygintinai perleistą turtinę teisę. Kita vertus, teisėjų kolegija turi pagrindą akcentuoti, jog net ir darant prielaidą, kad aptartos sutarties pagrindu atsakovas G. J. neteko dalies atlyginimo reikalavimo teisės į UAB „Dituvos prekyba“, likusios G. J. reikalavimo į UAB „Dituvos prekyba“ teisės dalies (atėmus tiek trečiajam asmeniui perleistą reikalavimo dalį, tiek atsakovo UAB „Dituvos prekyba“ G. J. pervestą atlyginimo sumą) turi užtekti ieškovo reikalavimo, kuris jo pateiktais duomenimis sudaro 185 458,46 Lt (53 712,48 Eur), patenkinimui. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde pateikta Valstybinės mokesčių inspekcijos pozicija leidžia daryti išvadą, jog byloje buvo įrodinėjama aplinkybė, kad G. J., sudaręs ginčijamus sandorius, tapo nemokus, t. y. perleido vienintelį turtą (turtines teises), iš kurio galėjo būti patenkintas kreditoriaus reikalavimas. Atmetus tokius ieškovo argumentus ir priėjus išvadą, jog sudarius ginčijamus sandorius skolininko turto sudėtis ir mastas, jo turtinė padėtis nepasikeitė (priešingos aplinkybės ieškovas neįrodė), konstatuojama, kad ginčijami reikalavimų perleidimo sandoriai apelianto turtinių interesų nepažeidė. Teisėjų kolegija jau minėjo, kad apeliantas neįrodinėjo kitokio, išskyrus pirmiau aptartą, kreditoriaus interesų pažeidimo fakto (pvz., jog po ginčo sandorių sudarymo kreditorinio reikalavimo patenkinimas tapo sudėtingesnis, ar kad mokius atsakovo skolininkus fizinius asmenis pakeitė nemokus skolininkas – juridinis asmuo, t. y. atsakovas UAB „Dituvos prekyba“), todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo kreditoriaus interesų, kaip actio Pauliana sąlygos, vertinti kitais aspektais, juolab, kad byloje nėra atitinkamas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad G. J. būtų ėmęsis priemonių išieškoti įsiskolinimą už atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ atlygintinai perleistą reikalavimo teisę, atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartyje (t. 1, b. l. 7-8) tam numatytas terminas baigėsi (sutarties 3 p.). Nors ši aplinkybė, kaip minėta, neturi teisinės reikšmės vertinant sandorio teisėtumą Pauliana ieškinio sąlygų kontekste, visgi pastebėtina, jog ieškovas, kaip G. J. kreditorius, gali priverstinai įgyvendinti skolininko teises, pavyzdžiui, reikšdamas netiesioginį ieškinį (CK 6.68 straipsnis). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijami sandoriai ieškovo turtinių interesų nepažeidė.

Dėl ginčo sandorių šalių nesąžiningumo

Kaip matyti iš pirmiau cituotų kasacinio teismo išaiškinimų dėl actio Pauliana instituto taikymo, sandorį, pažeidžiantį kreditorių teises, galima pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu tik įsitikinus visų jame išvardintų sąlygų viseto buvimu. Ieškovui neįrodžius (ir teismui nenustačius) bent vienos sąlygos, konstatuotinas actio Pauliana sąlygų viseto nebuvimas, kas sudaro pagrindą atmesti CK 6.66 straipsnio nuostatomis grindžiamą ieškinį. Taigi, nenustačius bent vienos actio Pauliana taikymo sąlygos, kitų sąlygų vertinimas tampa hipotetinis, t. y. nedarantis įtakos ginčijamo sandorio teisėtumui. Tačiau įvertinant tai, kad pirmosios instancijos teismas visgi pasisakė dėl argumentų sandorio šalių (ne) sąžiningumo sąlygos klausimu, o šios teismo išvados ginčijamos apelianto, teisėjų kolegija turi pagrindą pagrindą šios Pauliana ieškinio sąlygos įvertinimo skundžiamame sprendime apeliacinei kontrolei.

Kaip minėta, ieškovas ginčijamų reikalavimų perleidimo sutarčių šalių nesąžiningumą grindė atsakovų galimu sąsajumu, teigdamas, kad atsakovo UAB „Dituvos prekyba“ direktorė O. G. yra atsakovo G. J. sutuoktinės B. J. motina. Pirmosios instancijos teismas ieškovo argumentuose neįžvelgė pakankamo pagrindo preziumuoti ginčijamų reikalavimo perleidimo sandorių šalių nesąžiningumą. Teismas akcentavo aplinkybę, jog sudarant pirmąjį ginčo sandorį O. G. nebuvo UAB „Dituvos prekyba“ vadovė, o antrojo sandorio sudarymo metu atsakovas nebevedė bendro ūkio su sutuoktine B. J.. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog sudarant pirmąją reikalavimo perleidimo sutartį, O. G. (atsakovo G. J. sutuoktinės motina) buvo UAB „Dituvos prekyba“ vienintelė akcininkė, o sudarant antrąją sutartį – šios bendrovės direktorė. G. J. su sutuoktine B. J. išsiskyrė tik 2013 m. kovo 8 d. Apelianto nuomone, teismas nevertino aplinkybės, jog R. B., kuriai 2009 m. balandžio 10 d. sutartimi G. J. perleido dalį reikalavimo teisės į UAB „Dituvos prekyba“ skolą, nuo 2012 m. spalio 18 d. yra G. J. brolio R. Ž. J. sutuoktinė. Apelianto teigimu, ši aplinkybė įrodo, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti susijusių asmenų. Teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

Pažymėtina, kad sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų, yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems priklauso penkiasdešimt procentų to juridinio asmens akcijų (CK 6.67 straipsnio 2 punktas). Apeliacinio skundo turinys leidžia daryti išvadą, jog būtent šia prezumpcija ieškovas grindžia ginčo sandorių šalių nesąžiningumą. Pažymėtina, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antro laipsnio imtinai, t. y. tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, bei šoninės linijos antro laipsnio giminaičiai – broliai ir seserys (CK 3.135 straipsnis). Įvertinus G. J. ir jo sutuoktinės motinos (atsakovo uošvės) teisinius ryšius, nėra pagrindo preziumuoti ginčijamų sandorio šalių nesąžiningumą. Pažymėtina ir tai, jog įstatymo norma, apibrėžianti nesąžiningumo prezumpcijos taikymą, numato baigtinį tokių atvejų sąrašą. Todėl sprendžiamam klausimui neturi teisinės reikšmės nurodytų asmenų padėtis ir einamos pareigos skirtingu laikotarpiu (iki ginčijamų sandorių sudarymo, jų sudarymo metu ar dabartiniu metu). Šiuo atveju, nesant pagrindo nesąžiningumo prezumpcijos taikymui, ieškovui teko pareiga įrodyti ginčijamo dvišalio sandorio šalių nesąžiningumą, kaip būtinąją Pauliana ieškinio sąlygą. Teisėjų kolegija pažymi, jog konstatuoti šalių nesąžiningumo sąlygos buvimą neleidžia ankstesnėje šios nutarties dalyje padarytos išvados, jog ginčijami sandoriai nepažeidė ieškovo turtinių interesų. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog pagal byloje sprendžiamą ginčą ieškovas turėjo įrodyti, kad abu atsakovai ginčijamų sandorių sudarymo metu žinojo sudarantys atsakovo G. J. kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos (ar kitų kreditorių) interesus pažeidžiantį sandorį. Hipotetiškai vertinant situaciją, galima būtų pripažinti, jog skolininkui buvo ir turėjo būti žinoma jo sudėtinga turtinė padėtis, kurią lėmė ir kreditoriaus (ieškovo) finansinio reikalavimo buvimo faktas. Tokiomis sąlygomis sudarydamas sandorius, skolininkas privalo analizuoti ir įvertinti, ar tokiu būdu nepažeis kreditoriaus interesų. Tačiau nėra pagrindo spręsti, kad kita ginčo sandorių šalis – atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ žinojo ar turėjo žinoti apie ieškovo skolininko finansinius sunkumus, jo kreditorinius įsipareigojimus ieškovui. Apeliantas nepateikė duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ minėta aplinkybė buvo žinoma arba galėjo būti žinoma (CPK 178 straipsnis). Vien tik apelianto prielaidos dėl atsakovų sąsajumo, nesant jokių kitų UAB „Dituvos prekyba“ žinojimą apie G. J. kreditorius ir jo turtinę padėtį pagrindžiančių duomenų, nėra pakankamos UAB „Dituvos prekyba“ nesąžiningumui actio Pauliana sąlygų prasme konstatuoti.

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principo turinį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas turėjo galimybę laisvai disponuoti savo procesinėmis teisėmis (be kita ko, teikti rašytinius įrodymus, inicijuoti liudytojų apklausą ir pan.). Teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti atitinkamas išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, jog tų pačių įrodymų pagrindu apeliantas siekia kitokių (priešingų) išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių padarymo, nesudaro pagrindo konstatuoti procesinių teisės normų, reguliuojančių įrodymų vertinimo procesą, pažeidimo. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis sudariusių atsakovų nesąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos, nebuvimo.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329, 330 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovai G. J. ir UAB „Dituvos prekyba“ prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo UAB „Dituvos prekyba“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesvarstomas, kadangi nepateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai. Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos priteistinos atsakovo G. J. patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Atsakovas nurodė patyręs 900 Lt (260,66 Eur) teisinės pagalbos išlaidų. Šias išlaidas sudarė atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimas. Įvertinus šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, parengto procesinio dokumento turinį ir apimtį, nagrinėjamos bylos sudėtingumą, yra teisinga ir protinga bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį sumažinti iki 130 Eur sumos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui G. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 130 eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.