Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. T. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. T. pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiojo A. A. didelės vertės turto įgijimo apgaule) - 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo A. K. turto įgijimo apgaule) – 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo R. M. turto įgijimo apgaule) – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiojo F. Š. didelės vertės turto įgijimo apgaule) – 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiojo R. L. didelės vertės turto įgijimo apgaule) – 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl automobilio pirkimo – pardavimo sutarties suklastojimo) -90 (devyniasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, paskiriant G. T. galutinę subendrintą bausmę – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant G. T. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį: 1) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) dirbti arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje; 3) atlyginti ne mažiau kaip 1/2 nukentėjusiesiems nusikalstama veika padarytos žalos.

Iš G. T. nukentėjusiojo A. A. naudai priteista 80 525,37 EUR, nukentėjusiojo R. M. naudai – 3 188,82 EUR, nukentėjusiojo F. Š. naudai – 49 236,96 EUR ir nukentėjusiojo R. L. naudai – 17 650 EUR nusikaltimais padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendžiu civiliniai ieškiniai dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo atmesti.

Iš G. T. nukentėjusiesiems A. A. ir R. M. priteista po 500 EUR atstovo advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

19. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde ir teismo posėdyje išsakytus argumentus, sprendžiama:

- Ar pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl nukentėjusiųjų A. A., A. K., R. M., F. Š. ir R. L. turto įgijimo apgaule bei dėl dokumento klastojimo yra teisingos?

- Ar G. T. veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, ar jie turėjo būti vertinami kaip civiliniai teisiniai santykiai?

- Ar šioje byloje, turint omenyje ir G. T. nemokumo procesą vykstantį užsienio valstybėje, galėjo būti sprendžiami ir teisingai išspręsti nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai, ir ar teismas tokioje situacijoje, atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, galėjo įpareigoti apeliantą per 2 metus sumokėti nukentėjusiesiems pusę priteistos žalos?

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad G. T., piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikruosius ketinimus bei iš anksto žinodamas, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, neatskleisdamas savo tikrosios turtinės padėties, turėdamas labai didelių įsiskolinimų kredito įstaigoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, skolinosi įvairias pinigų sumas iš nukentėjusiųjų A. A., A. K., R. M., R. L. ir F. Š. (apeliacinės instancijos teismas pripažino neįrodyta ir pašalino dalį kaltinime inkriminuotos nusikalstamos veikos nukentėjusiojo F. Š. atžvilgiu aplinkybių). Byloje nustatytas jo veiksmų pobūdis siekiant įgyvendinti savo sumanymą ir negrąžinti priimtų įsipareigojimų buvo itin įžūlus ir reikšmingas bei nagrinėjamoje situacijoje aiškiai peržengė civilinių teisinių santykių ribas, todėl šios veikos pagrįstai kvalifikuotos kaip sukčiavimai baudžiamojo įstatymo prasme.

Dėl G. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių

21. Nagrinėjamo skundo argumentų kontekste paminėtina, kad pagal byloje pareikštą kaltinimą ir pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintas aplinkybes, nuteistasis G. T. siekė apgaule įgyti nukentėjusiųjų turtą jau turėdamas labai didelių įsiskolinimų, t. y.:

21.2. įsiskolinimą UAB „Swedbank lizingas“, kylantį iš 2008 m. rugpjūčio 12 d. laidavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilio Mini Cooper išpirkimo už 10 107,74 EUR;

21.3. įsiskolinimą UAB „C“, pagal šešias laidavimo sutartis sudarytas nuo 2007 m. vasario 27 d. iki 2007 m. lapkričio 26 d., už UAB „K“, kurios vadovu tuo metu jis buvo, dėl UAB „K“ vilkikų su antstatais ir priekabomis įsigijimo už 195 355,14 Lt (56 578,76 EUR).

22. Pagal teismo nustatytas bylos aplinkybes, po paskutiniojo įsipareigojimo, prisiimto 2008 m. rugpjūčio 12 d. laidavimo sutartimi su UAB „Swedbank lizingas“, G. T., nuslėpdamas visus šio teismo sprendimo 21 pastraipoje jau minėtus skolinius įsipareigojimus bei iš anksto žinodamas, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, skolinosi pinigus iš byloje nukentėjusiaisiais pripažintų penkių fizinių asmenų: pirmiausia iš nukentėjusiojo A. A. (2008 m. spalio 14 d. - 50 000 USD ir 2008 m. spalio 24 d. – 50 000 USD); vėliau, jau nuslėpdamas ir įsipareigojimą A. A., iš nukentėjusiojo A. K. (2009 metais, tiksliai nenustatytu laiku – 10 000 Lt); dar vėliau, atitinkamai nuslėpdamas įsipareigojimus A. A. ir A. K., – iš R. M. (2010 m. spalio mėnesį - 10 400 Lt); dar vėliau nuslėpdamas įsipareigojimus A. A., A. K. ir R. M. iš nukentėjusiojo F. Š. (49 208 USD – šio įsiskolinimo laikas tiksliai nuosprendyje nėra nurodytas, jis įvardintas kaip nenustatytas, tačiau pagal kaltinimo ir teismo nustatytų aplinkybių aprašymą – šis įsiskolinimas turėjo susidaryti vėliau nei įsiskolinimas R. M., t. y. vėliau nei 2010 spalio mėnesį); dar vėliau nuslėpdamas įsipareigojimus A. A., A. K., R. M., F. Š. iš R. L. (2010 metais, tiksliau nenustatytu laiku – 14 600 EUR).

23. Nuteistasis G. T. pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme savo kaltę neigė ir tvirtino, kad tarp jo ir nukentėjusiųjų buvo susiklostę seni ir ilgalaikiai tarpusavio skolinimo santykiai ir jis neturėjo tyčios pasisavinti paskolintų pinigų. Prasidėjus ekonominei krizei jis negalėjo grąžinti skolų, nevengė savo įsipareigojimų. Teisėjų kolegija, pastebi, kad duodamas parodymus apeliantas nebuvo nuoseklus, pradžioje vengė paaiškinti tiriamas aplinkybes, vėliau jas aiškino stengdamasis parodyti save kaip visų subjektų atžvilgiu sąžiningą asmenį, net ir tais atvejais kai jo paaiškinimai buvo visiškai prieštaringi (pvz., apeliaciniame skunde, kaip ir viso proceso metu jis teigė, kad su dalimi nukentėjusiųjų skoliniai įsipareigojimai buvo daug senesni (iš F. Š. skolinosi pinigus dar nuo 1998, tačiau tuo pačiu atsakydamas į apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos klausimus apie 2007 – 2008 metų įsipareigojimus bankui ir lizingo bendrovėms, teigė, kad tuo laikotarpiu, kai sudarė sutartis su bankais neturėjo jokių kitų įsipareigojimų, taip pat ir nukentėjusiesiems; pastebėjus tokį paaiškinimų prieštaringumą apeliantas logiškai to paaiškinti negalėjo, bandė teigti, kad bankams pateikė visą informaciją (t. 23, b. l. 121), tačiau ir tokie jo teiginiai yra aiškiai neteisingi (2008 m. balandžio 22 d. paraiškoje Nordea Bank Finland Pls būsto kreditui gauti buvo nurodytas tik vienas finansinis įsipareigojimas – UAB „B“ dėl būsto paskolos ir jokie kiti įsipareigojimai, priešingai nei aiškino apeliantas nebuvo nurodyti), todėl teisėjų kolegija G. T. paaiškinimus vertina itin atsargiai ir jais remtis gali tik tiek, kiek jie visiškai atitinka ir yra patvirtini byloje surinktais kitais objektyviais duomenimis.

Dėl paskolos iš A. A.

26. Tokių paaiškinimų kontekste teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, jog aplinkybė apie tai, kas inicijavo šį sandorį svarbi vertinant apelianto tyčios turinį, tačiau nesutinka su argumentu, jog ji savaime paneigia išankstinę tyčią užvaldyti svetimą turtą. Toks tyčios turinys gali susiformuoti ir vėliau, t. y. po atsiradusios galimybės pasiskolinti, tariantis dėl paskolos ir visiškai nesvarbu kas tokį susitarimą inicijavo. Kita vertus byloje esantys duomenys apie tai, kad G. T. derėjosi dėl didesnės nei siūlyta A. A. paskolos sumos, rodo, kad apeliantas siekė įgyti kuo didesnes pinigines sumas.

27. Apie siekį negrąžinti įsiskolinimo A. A. liudija daugelis byloje nustatytų aplinkybių. Visų pirma, apie tai liudija tuometinė G. T. finansinė padėtis ir dar iki įsipareigojimo A. A. atsiradimo, aiškiai atlikti nesąžiningi veiksmai kitų subjektų atžvilgiu. Tokios faktinės aplinkybės byloje yra akivaizdžios ir itin detaliai aptartos įsiteisėjusiuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimuose civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas apelianto sutuoktinės J. T. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo (G. T. šiame procese buvo suinteresuotu asmeniu).

34. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti tokiais nukentėjusiojo paaiškinimais. Jie yra objektyvūs, iš esmės atitinkantys aplinkybes apie G. T. turimų ankstesnių įsipareigojimų nevykdymą kredito įstaigoms bei byloje apklausto liudytojo T. J., dirbusio antstolio padėjėju, parodymus apie bandymus išieškoti turtą, vykimą pas G. T. į namus ir trukdymą įsileisti, siūlytą turtą ir kt., kitų byloje apklaustų nukentėjusiųjų parodymus apie G. T. elgesį po pinigų pasiskolinimo. Byloje apklausti nukentėjusieji patvirtino, kad G. T., laiku negrąžinęs paskolintų pinigų, jiems nurodė, kad tie, kas kreipsis dėl skolų išieškojimo priverstine CPK nustatyta tvarka, pinigų iš viso neatgaus. Pradėjus priverstinį išieškojimą, G. T. vengė bendrauti su antstoliais ir jų padėjėjais. Taigi byloje surinkti įrodymai pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai konstatuoti G. T. nesąžiningumą, siekiant išvengti priverstinio skolų išieškojimo.

35. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi ir aplinkybes apie tai, jog 2010 m. gegužės 28 d. G. T. ir jo sutuoktinė sudarė povedybinę sutartį, kuria susitarė, kad bet koks turtas, kuris bus įgytas po šios sutarties pasirašymo vieno iš sutuoktinių vardu ir/arba registruotas vieno iš sutuoktinių vardu, yra atitinkamai sutuoktinio, kurio vardu turtas yra įgytas ir/ar registruotas, asmeninė nuosavybė (visiško turto atskirumo teisinis režimas). Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nurodytu ir jau Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. įsiteisėjusiame sprendime atliktu šios povedybinės sutarties vertinimu, kad šios sutarties sudarymas buvo bandymu išvengti išieškojimo, nukreipto į vieno ar kito sutuoktinio turtą („atsižvelgiant į kontekstą, kuriame buvo sudaryta povedybinė sutartis, sutuoktinių pasirinktą turtinių santykių reguliavimo modelį, pareiškėjos ir jos sutuoktinio paaiškinimai apie tai, kad povedybinės sutarties sudarymą sąlygojo pablogėję sutuoktinių tarpusavio santykiai, o ne bandymas išvengti išieškojimų nukreipimo į vieno ar kito sutuoktinio turtą, vertintini kritiškai“ (t. 13, b. l. 204).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu visos jau minėtos aplinkybės paneigia apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus apie tai, jog G. T. neturėjo išankstinės tyčios negrąžinti skolos nukentėjusiesiems, taip pat ir A. A.; kad įsipareigojimų nevykdymą lėmė ekonominė krizė ir 2010 metais gruodžio mėnesį (įsipareigojimas A. A. buvo prisiimtas gerokai anksčiau) apelianto patirta kojos trauma.

37. Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi apeliantų ginčijamas pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintas faktines bylos aplinkybes dalyje dėl paskolos iš nukentėjusiojo A. A., visgi įžvelgė vieną, teismo išvadoms šioje dalyje įtakos neturintį netikslumą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad G. T. „<...> suvokdamas, kad apgaule suklaidindamas A. A., savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – A. A. priklausančius 100 000 USD (81 004,43 EUR), ir prisiėmė turtinius įsipareigojimus, išduodamas vekselį, kurių neketino vykdyti“. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pastebėjo, kad šioje dalyje nurodyta iš A. A. įgyta suma, t. y. 100 000 USD atitinka ne 81 004,43 EUR, o 75 650,19 EUR sumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 spalio 14 d. Lt ir USD santykis buvo 2,5289, o 2008 m. spalio 24 d. – 2,6952, todėl iš A. A. 2008 m. spalio 14 d. gautos paskolos suma (50 000 USD) sudarė 126 445 Lt, o 2008 m. spalio 24 d. (taip pat 50 000 USD) – 134 760 Lt, t. y. iš viso – 261 205 Lt (17 t., b. l. 90). Kaltinime inkriminuotose aplinkybėse, kurias patvirtino pirmosios instancijos teismas, G. T. 2008 m. spalio 14 d. ir 2008 m. spalio 24 d., per du kartus pasiskolintos 100 000 USD ekvivalentas Lt ar eurais nenurodytas, nors jis atsižvelgiant į svyruojantį valiutos kursą nebuvo vienodas. Lygiai taip pat kaltinime ir teismo nuosprendyje nenurodytas ir vėliau, t. y. 2010 m. sausio 14 d., vekselyje nurodytos sumos (107 500 USD) ekvivalentas (iš bylos medžiagos matyti, kad ši suma tuo metu atitiko 279 692,10 Lt, dėl kurios antstolis A. Kisielius pradėjo išieškojimą pagal jau minėtą vekselį (t. 17, b. l. 90)). Būtent ši, t. y. 107 500 USD arba 279 692,10 Lt suma, o ne 100 000 USD atitinka teismo nuosprendyje nurodytą ekvivalentą eurais, t. y. 81 004,43 sumą (279 692,10/3,4528=81 004,43). Atsižvelgiant į tai, šioje pastraipoje cituota nuosprendžio dalis „100 000 USD (81 004.43 EUR)“ aiškiai netiksli, nes 100 000 USD arba 261 205 Lt ekvivalentas eurais - 75 650,19 EUR (261 205 x 3,4258 = 75 650,19)).

Dėl skolos A. K.

38. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad G. T. 2009 metų spalio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą tikslią dieną ir nenustatytoje vietoje pasiskolino iš A. K. 10 000 Lt (2 896,20 EUR), vėliau, piktnaudžiaudamas A. K. pasitikėjimu, atidėliodavo pinigų grąžinimo terminą, melagingai žadėdavo, kad įgytą turtą grąžins vėliau, tačiau jo negrąžinus ir A. K. pareikalavus, jis 2010 m. gruodžio 7 d. išrašė paprastąjį vekselį.

39. Apeliaciniame skunde apeliantai nenurodo konkrečių argumentų dėl teismo išvadų pripažįstant įrodytomis kaltinime inkriminuotas aplinkybes nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teisme ištirtus, įvertintus ir aptartus įrodymus atskirai dėl to nepasisakys. Visgi apeliaciniame skunde, apeliantai kaip ir dėl kitų veikų, bendrai kritikuoja teismo išvadas tiksliai nenustačius atskirų paskolų laiko. Teisėjų kolegija pastebi, kad priešingai nei nukentėjusiojo A. A. atžvilgiu, kur įsiskolinimo laikas yra nustatytas labai konkrečiai, pinigai iš A. K. buvo pasiskolinti nenurodant konkrečios mėnesio dienos – 2009 m. spalio mėnesį. Kolegijos vertinimu, toks sandorio laikas atitinka A. K. parodymus bei kitus įrodymus byloje ir yra teisingas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ir pats G. T. su tokiu sandorio laiku sutinka: antai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismui buvo pateiktas 2016 m. vasario 11 d. susitarimas dėl paskolos sutarties įvykdymo, kuriame nurodyta, kad šalys, t. y. G. T. ir A. K. 2009 m. spalio mėn. sudarė 10 000 Lt paskolos sutartį (t. 11, b. l. 162).

43. Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi apeliantų ginčijamas pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintas faktines bylos aplinkybes dalyje dėl paskolos iš nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu, įžvelgė tik vieną, teismo išvadoms šioje dalyje įtakos neturintį netikslumą. Aprašant kaltinime nurodytas ir teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su turimais labai dideliais įsipareigojimais, išdėsčius tris punktus apie įsipareigojimus bankui ir lizingo bendrovėms, ketvirtu punktu nurodytas įsiskolinimas A. A., kaip kylantis iš išrašyto vekselio dėl 279 692,10 Lt („<...> turėdamas labai didelių įsiskolinimų kredito įstaigoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, t.y.: <...> 4) įsiskolinimą A. A., kylantį iš išrašyto vekselio dėl 279 692.10 Lt (81 004.43 EUR), priešingai melagingai tvirtindamas, jog jokių didesnių finansinių sunkumų jis neturi ir garantuodamas pinigų grąžinimą bei tuo įtikindamas ir suklaidindamas seniai pažįstamą A. K., jis, kaip fizinis asmuo, iš A. K. 2009 metų spalio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą tikslią dieną ir nenustatytoje vietoje gavo 10 000 Lt (2 896.20 EUR), <...>“.). Teisėjų kolegija pastebi, kad įsiskolinimas A. A. kilo ne iš išrašyto vekselio. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. A. 100 000 USD paskolino per du kartus – 2008 m. spalio 14 ir 24 d., o vekselis buvo išrašytas tik 2010 m. sausio 14 d, t. y. po G. T. įsipareigojimo A. K. (2009 m. spalio mėnesį), be to, ir inkriminuota suma Lt (279 692,10 Lt) yra neteisinga, nes ji atitinka 107 500 USD sumą, t. y. sumą su palūkanomis vekselio išrašymo dieną (t. 5, b. l. 116), o ne sandorio su A. K. dieną (šios sumos apskaičiavimai nurodyti šio sprendimo 37 pastraipoje). Kaip jau minėta 100 000 USD suma eurais yra ne 81 004,43 EUR, kaip nurodyta kaltinime ir teismo nuosprendyje, o 75 650,19 EUR. Todėl šioje dalyje teismo nustatytos faktinės aplinkybės keistinos ir tikslintinos.

Dėl paskolos iš R. M.

47. Teismas jau konstatavo ir nesikartos, kad apie blogą savo finansinę padėtį G. T. žinojo jau nuo 2008 m. gegužės, kai UAB „C“ nutraukė lizingo sutartį dėl UAB „K“ prievolių nevykdymo); kad šias aplinkybes jis žinojo ir, kaip nustatyta civilinėje byloje, veikė nesąžiningai jau netrukus imdamas būsto kreditą; taip pat vėliau, neturėdamas teisės prisiimti naujų įsipareigojimų, sudarydamas automobilio lizingo sutartį, bei pasiskolindamas didelę sumą iš nukentėjusiojo A. A.. Taigi jo ikiteisminio tyrimo metu išsakyti teiginiai apie gerą turtinę padėtį yra aiškiai nepagrįsti. Esant akivaizdiems ir objektyviems to įrodymams, atmestina ir dabartinė, t. y. pakeista jo pozicija, kad R. M. žinojo apie blogą jo turtinę padėtį.

48. Nukentėjusysis R. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme be kita ko teigė, kad pažįsta G. T. nuo 1990 m. Tarp jų nebuvo draugiški santykiai, bet jie buvo pažįstami. Kartu nedirbo. Jis turi savo verslą, ir jo įmonei reikėjo autobuso. Žinojo, kad G. T. tuo užsiima, susitarė su G. T. ir šis iš (duomenys neskelbtini) jam atvežė autobusiuką, atsiskaitė, bendravo geranoriškai, patikimai, viskas buvo gerai. Tai sukūrė pasitikėjimą juo. Po to G. T. paprašė paskolinti pinigų. Jam pasirodė, kad žmogus teisingas, padėjo, todėl ir skolino. Kai skolino pinigus, G. T. save vaizdavo aukštame lygyje, mėgo didžiuotis turtais, sakė, kad jo ateitis su didelėmis perspektyvomis. Pažinojo jį daug metų, todėl netikrino jo finansinės padėties. Pinigus skolino per kelis kartus. G. T. sakė, kad jam reikia pinigų apyvartinėms lėšoms, paskui sakė, kad turi paskolą, reikia už butą mokėt. Apie verslą G. T. nieko neminėjo. Nesidomėjo, kur jo paskolinti pinigai bus panaudoti. G. T. kitų įsiskolinimų neminėjo, jis sakė, kad laikinai reikia apyvartinių lėšų. Apyvartinių lėšų versle dažnai trūksta, tai normalu. Žinojo, kad jis atvaro automobilius ir pardavinėja. Užsidirbti nesitikėjo, iš pradžių apie procentus kalba nėjo. G. T. paprašė tik mėnesiui paskolinti. Tai buvo 2010 m. spalio mėn. Jis jam sumą paskolino, paskui paprašė dėl viso pikto parašyti vekselį. Vėliau G. T. paprašė dar paskolinti. Skolos suma vis didėjo, nes žadėjo 10 000 Lt paskolinti dalimis. Sumos, nurodytos byloje, teisingos. Paskolą įformino vekseliu, buvo ir paskolos sutartis, ji baigė galioti, tada surašė vekselį. Iš pradžių vekseliai buvo keli, paskui juos sujungė į vieną. Suma buvo neatiduodama, tada jau norėjo gauti procentus. Vėliau negrąžino G. T. išvis jokių pinigų, apie procentus kalbos tada ir nebuvo. Palūkanų G. T. jam niekada nemokėjo. G. T. jam sakė, kad atiduos pinigus, viskas bus tvarkoje. Jam kilo įtarimas, pradėjo apie G. T. ieškoti informacijos. Sužinojo, kad skolinimasis buvo masinis. Jis buvo daug kam skolingas, vieniems grąžindavo, iš kitų skolindavosi. Atėjo signalai iš draugų, pažįstamų, kad jis iš daug kur skolinasi ir negrąžina. Buvo situacija, kad jis (R. M.) buvo ofise, suskambėjo G. T. skambutis jis atsiliepė ir pasakė, kad yra užsienyje, nors sėdėjo greta jo. Tada jis suprato, kad G. T. yra aferistas, kreipėsi į antstolius. Nukentėjusysis teigė, kad kaltinime inkriminuotos sumos yra teisingos, galutinė pasiskolinta suma pagal paskutinį vekselį yra 3 417 EUR, dalis jos buvo grąžinta, todėl likusi skola yra 3188,82 EUR.

49. Iš tokių nukentėjusiojo parodymų matyti, kad priešingai nei teigė G. T., R. M. buvo žinoma tik apie dalį G. T. įsipareigojimų – kreditą būstui. Nepaisant to, G. T., dėl daugelio jo parodymuose detalizuotų veiksnių jam sudarė patikimo žmogaus, kurio turtinė padėtis yra pakankamai gera ir perspektyvi, įvaizdį. Iš jau minėtų nukentėjusiojo parodymų, taip pat kitų byloje surinktų ir aptartų įrodymų matyti, kad G. T., žinodamas apie blogą savo turtinę padėtį, bet piktnaudžiaudamas R. M. pasitikėjimu ir didindamas jį išrašomais vekseliais, ir net tam tikrų nedidelių sumų grąžinimu, vis skolinosi iš pastarojo, teigdamas, kad grąžins visus pasiskolintus pinigus. Iš jau anksčiau aptartų įrodymų apie turimus labai didelius ir neteisėtai prisiimtus kitus įsipareigojimus, kolegijai nekyla jokių abejonių, jog G. T. tuo metu puikiai suprato, kad negalės to padaryti ir iš tiesų to nedarys. Jis įvairiais būdais skolinosi pinigus iš skirtingų asmenų, o apie tai R. M. sužinojo tik jau po pinigų paskolinimo. Nukentėjusysis teisme įtikinamai paaiškino, kad suma nebuvo itin didelė, todėl rimtai nevertino jo finansinės padėties ir tik vėliau suprato apie R. T. melą, pradėjęs rimtai tuo domėtis; be to, tuo įsitikino nugirdęs jo pokalbį telefonu su kitu asmeniu, kuriam tvirtino, jog yra užsienyje, nors taip nebuvo.

51. Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi apeliantų ginčijamas pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintas faktines bylos aplinkybes dalyje dėl paskolos iš nukentėjusiojo R. M. atžvilgiu įžvelgė panašų ir teismo nuosprendžiui esminės įtakos neturintį netikslumą, koks buvo konstatuotas skolinimosi iš R. K. atveju.

52. Aprašant kaltinime nurodytas ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su turimais labai dideliais įsipareigojimais, išdėsčius tris punktus įsipareigojimų bankui ir lizingo bendrovėms, ketvirtu ir penktu punktais nurodyti įsiskolinimai A. A. ir A. K. („<...> turėdamas labai didelių įsiskolinimų kredito įstaigoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, t.y.: <...> 4) įsiskolinimą A. A., kylantį iš išrašyto vekselio dėl 279 692.10 Lt (81 004.43 EUR), 5) įsiskolinimą A. K., kylantį iš išrašyto vekselio dėl 10 000 Lt (2896.20 EUR), priešingai melagingai tvirtindamas, jog jokių didesnių finansinių sunkumų jis neturi ir garantuodamas pinigų grąžinimą bei tuo įtikindamas ir suklaidindamas seniai pažįstamą R. M., jis kaip fizinis asmuo, iš R. M. 2010 metų spalio mėnesį, gavo 10 400 Lt (3012.05 EUR) <...>“.

53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pasiskolinant pinigus iš R. M., vekselis A. A. iš tiesų jau buvo išrašytas ir įsipareigojimas pagal šį vekselį iš tiesų siekė 107 000 USD arba 279 692,10 Lt (81 004,43 EUR), todėl šioje dalyje teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, priešingai nei A. K. atžvilgiu padarytos veikos atveju yra teisingos. Visgi vekselis A. K. buvo išrašytas tik 2010 m. gruodžio 7 d., t. y. jau po pinigų pasiskolinimo iš R. M. (2010 metų spalio mėnesį). Taigi įsipareigojimas A. K. kilo ne iš išrašyto vekselio, o iš pirmosios instancijos teismo teisingai nustatyto ir G. T. neginčijamo paskolos sandorio, kuris buvo 2009 metų spalį, kai G. T. gavo iš A. K. 10 000 Lt (2 896,20 EUR). Taigi šioje dalyje netikslumas žodžiuose „5) įsiskolinimą A. K., kylantį iš išrašyto vekselio dėl 10 000 Lt (2896.20 EUR)“ yra tik toks, jog juose neturėjo būti žodžių „kylantį iš išrašyto vekselio“ ir šioje dalyje teismo nustatytos faktinės aplinkybės atitinkamai tikslintinos.

Dėl paskolos iš F. Š.

54. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. T. iš F. Š. nenustatytu laikotarpiu pasiskolino 49 208 USD (43 236,96 EUR), vėliau išrašė pastarajam paprastąjį vekselį, po ko G. T. 2013 m. gruodžio 2 d. iš F. Š. pasiskolino dar 6 000 EUR, dėl šios sumos išrašydamas paskolos raštelį, taip neketindamas grąžinti iš F. Š. pasiskolintos viso 49 236,96 EUR dydžio piniginės sumos.

55. Ši nuosprendžio dalis pirmiausia ginčijama dėl to, jog G. T. inkriminuotas neteisingas pinigų pasiskolinimo iš nukentėjusiojo F. Š. laikas. Apeliantų teigimu, pinigus G. T. pasiskolino dar iki 2008 metų ir pats nukentėjusysis teigė, jog iki šio laiko G. T. palūkanas mokėdavo laiku.

58. Teisėjų kolegija įvertinusi tokius apelianto G. T. ir nukentėjusiojo F. Š. paaiškinimus, neturi pagrindo nesutikti su dalimi apeliantų teiginių apie netikslų kaltinime nurodytų paskolinių santykių tarp G. T. ir F. Š. laiką. Nukentėjusysis kaip ir G. T. teigė, kad skolino pinigus G. T. ilgą laiką, kad jis mokėdavo palūkanas ir būtent dėl to nukentėjusysis F. Š. rekomendavo jį kitam savo pažįstamam, t. y. A. A.. Šią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusysis A. A.. Taigi akivaizdu, kad paskoliniai G. T. ir F. Š. santykiai, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, prasidėjo ir tęsėsi dar iki pinigų skolinimosi iš A. A., t. y. iki 2008 m. spalio 14 d. Nukentėjusysis F. Š. teisme tvirtino, kad pirmąsyk G. T. paskolino pinigus dar seniau. Šį laiką detalizavo ir siejo su 2000 – 2001 metais, kai G. T. persikėlė į (duomenys neskelbtini) (t. 11, b. l. 150), teigė, kad pačiais pirmais kartais skolinta buvo 30 000 USD, paskui 15 000 USD (t. 11, b. l. 152). Iš esmės taip pat apie gerokai ankstesnį paskolų laiką nukentėjusysis teismo posėdyje nurodė ne vieną ir ne kelis kartus, iš esmės tvirtindamas, kad kaltinime nurodyta didesnė nei 49 000 EUR suma, skolinta per kelis kartus, tiksliai nepamenant jų laiko, bet nurodydamas net dešimties metų laikotarpį nuo 2002 iki 2012 metų (t. 22, b. l. 20). Nukentėjusiojo F. Š. paaiškinimus iš esmės patvirtina ir objektyvūs duomenys apie 2008 metų pradžioje užfiksuotus bankinius pavedimus vienas kitam (t. 17, b. l. 89). Nukentėjusysis F. Š. teigė, kad G. T. pinigų negrąžino, remdamasis krize, banko veiksmais atėmus lizinguotus automobilius (t. 22, b. l. 20).

59. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskoliniai santykiai tarp F. Š. ir G. T. prasidėjo dar iki skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytų itin reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su turimais įsipareigojimais kredito įstaigoms ir kitiems asmenims. Nagrinėjamų kaltinimų dėl 49 208 USD (43 236,96 EUR) pasiskolinimo iš F. Š. kontekste tokia išvada turi esminę reikšmę, nes būtent turimais įsipareigojimais Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, UAB „Swedbank lizingas“, UAB „C“, A. A., A. K. ir R. M., grindžiamas jo veikimas išankstine tyčia, siekis apgaule įgyti F. Š. turtą, nuslepiant nuo jo blogą finansinę būklę, tikruosius ketinimus bei išankstinį žinojimą, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Paties nukentėjusiojo parodymais ir kitais įrodymais nustačius, kad šie įsipareigojimai buvo ankstesni, kaltinimas šioje dalyje, t. y. dėl 49 208 USD (43 236,96 EUR) laikytinas neįrodytu ir šalintinas.

60. Visgi teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos išvadomis dėl likusios, t. y. 6000 EUR sumos pasiskolinimo iš nukentėjusiojo F. Š. 2013 m. sausio 3 d. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jau atsiradus problemoms dėl ankstesnių skolų grąžinimo, G. T. sugebėjo jį įtikinti paskolinti dar 6000 EUR, pasiūlydamas verslo planą dėl šiukšliavežių įsigijimo Vokietijoje ir jų pardavimo Rusijoje pasidalinant pelną per pusę. Nukentėjusysis suprasdamas, jog G. T. neatsiskaito pagal ankstesnius įsipareigojimus, kad vekseliai taip pat negarantuoja skolos grąžinimo, siekdamas įsitikinti ar G. T. minimas verslo planas realus, pareikalavo kartu važiuoti į Vokietiją tikėdamasis, jog naujas verslo planas gali pavykti. Kelis kartus taip vyko į Vokietiją, G. T. padengė dalį išlaidų, bet vis tiek jam liko skolingas 6000 EUR.

61. Byloje nėra ginčo dėl šio sandorio laiko, nukentėjusiojo nurodytas sandorio aplinkybes patvirtina objektyvūs duomenys ir dokumentai apie skolinius G. T. ir F. Š. santykius, kitų nukentėjusiųjų parodymai, apeliaciniame skunde apskritai nėra argumentų ginčijant nuosprendį konkrečiai šioje kaltinimo dalyje, todėl teisėjų kolegija, akcentuodama ankstesnes išvadas apie blogą G. T. finansinę padėtį jau nuo 2008 m. gegužės, ir vis prisiimamus naujus įsipareigojimus, neketinant jų grąžinti, jų nekartoja ir pripažįsta šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes teisingomis.

Dėl paskolos iš R. L. ir dokumentų klastojimo

62. Pirmosios instancijos teismas, taip pat nustatė, kad G. T. 2010 metais, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu metu pasiskolino iš nukentėjusiojo R. L. 14 600 EUR, grąžinus 2 700 EUR, 2013 m. vasario 10 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išrašė paprastąjį vekselį 11 900 EUR sumai, kuris tariamai turėjo garantuoti paskolintų pinigų grąžinimą bei šiuo dokumentu įsipareigodamas be sąlygų grynais atsiskaityti su R. L., 2014 m. kovo 11 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš R. L. gavo 6 500 EUR, kaip užstatą pasiūlęs automobilį VOLKSWAGEN PASSAT, tuo metu priklausiusį R. L. firmai „A“, viso įgijo svetimą turtą – R. L. priklausančius 17 650 EUR. Teismas taip pat nustatė, kad šiuo atveju G. T., kaip užstatą pasiūlęs minėtą automobilį pateikė suklastotą Latvijos įmonės Sia „G“ sutartį ir važtaraštį kaip pirkimo-pardavimo sutartį, kur ties pardavėju buvo įvardintas Z. V., ir pasirašė už minėtą asmenį, sakydamas, kad turi tam įgaliojimą.

63. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių kelia labai daug abejonių, tačiau dėl šioje dalyje nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės nurodoma tik tai, jog G. T. neįtikinėjo R. L., kad jo finansinė būklė yra gera ar, kad jis turi finansines galimybes grąžinti skolą, nes šią informaciją nukentėjusiajam R. L. jau buvo pateikęs F. Š.. Taigi nei pats paskolos sandoris, nei jo laikas apeliaciniame skunde nėra ginčijamas, apeliacinės instancijos teismą siekiama įtikinti tuo, jog G. T. veiksmuose skolinantis pinigus iš R. L. nebuvo esminės apgaulės.

64. Teisėjų kolegija tokius argumentus atidžiai įvertino, tačiau sutikti su jais neturi jokio pagrindo. Nagrinėjamų skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusysis nežinojo visų būtinų duomenų apie G. T. turtinę padėtį: jis žinojo tik apie nukentėjusiojo F. Š. paskolintus pinigus ir nežinojo apie problemas dėl šių paskolų grąžinimo.

65. Apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusysis R. L. teigė, kad G. T. į jį kreipėsi dėl paskolos 2010 metais. Jis žinojo, kad G. T. buvo paskolinęs pinigus F. Š., tačiau, tuo metu, t. y. 2010 m., problemų dar nebuvo. F. Š. jam pasakė, kad galima jam paskolinti. Apie tai, kad ir kiti nukentėjusieji skolino pinigus G. T., sužinojo tik 2011-2012 metais. G. T. neinformavo jo apie egzistuojančius finansinius sunkumus. Jis norėjo kreiptis civiline tvarka, vėliau sužinojo, kad G. T. dar daug kam skolingas, faktiškai nemokus, savo vardu neturi turto, atlyginimas tik minimalus. Pasitikėjimą G. T. sukėlė savo elgesiu, savo kalba, aiškindamas, kad viskas gerai, pinigai bus grąžinti, kad reikia šiek tiek lėšų verslui. G. T. sudarė verslaus žmogaus įspūdį, blogų žodžių negirdėjo apie jį iš nieko, todėl jam ir paskolino. Jis pasitikėjo G. T..

66. Iš tokių nukentėjusiojo parodymų matyti, kad priešingai nei teigia G. T., nukentėjusiajam R. L. nebuvo žinoma apie jo finansines problemas prasidėjusias dar 2008 metais – apie ypatingai didelius įsipareigojimus finansų institucijoms ir kitiems asmenims bei iš esmės aiškiai prognozuojamą blogą G. T. finansinės padėties perspektyvą. Jam buvo žinoma tik apie paskolos grąžinimą bendram pažįstamam F. Š., tačiau ir šis jam teigė, kad problemų dėl paskolos grąžinimo neturėtų būti. Teismo įsitikinimu, pasitikėjimą G. T. kėlė ne tik jų seni tarpusavio santykiai, ir turimas pasitikėjimas dar nuo darbo (duomenys neskelbtini) tarnyboje, nukentėjusiojo F. Š. rekomendacijos, bet ir G. T. pateiktos paskolos grąžinimo garantijos, t. y. pasirašyti vekseliai (t. 5, b. l. 17-30) ir galiausiai visų nukentėjusiųjų šioje byloje jau minėtas paties G. T. formuojamas pasiturinčio, perspektyvaus ir verslaus asmens įvaizdis .

67. Iš nukentėjusiojo paaiškinimų matyti, kad po kiek laiko G. T. pripažino, jog paskolos negali grąžinti, tačiau piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo pasitikėjimu, kuris susiformavo ir dėl po truputį grąžinamos nedidelės paskolos sumos dalių, paprašė paskolinti dar 6000 EUR, teigdamas, kad tai padės grąžinti ankstesnę skolą ir pateikė, atrodytų, labai tvirtą garantiją – pažadėjo kaip užstatą perduoti automobilį ir pasirašė automobilio pirkimo pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad R. L. sumokėjo G. T. 6 500 EUR, nors to realiai nebuvo. Aplinkybės, jog šią pirkimo-pardavimo sutartį G. T. pasirašė kito asmens vardu; kad apie tai nukentėjusiajam G. T. nieko nepaaiškino, o nukentėjusysis tą pastebėjo ne iš karto; kad G. T. netrukus po automobilio perdavimo R. L., paprašė leisti juo trumpam pasinaudoti, o vėliau negrąžino automobilio ir pervedė tik labai nežymią automobilio kainos dalį, rodo, kad G. T. piktnaudžiaudamas pasitikėjimu sistemingai apgaudinėjo nukentėjusįjį. G. T. veiksmai naudojant apgaulę buvo itin įtikinami, jis nuo 2008 metų žinojo apie savo blogą finansinę padėtį, nesąžiningus ir apgaulingus veiksmus kitų asmenų atžvilgiu, nevykdomus įsipareigojimus, draudimą prisiimti naujus įsipareigojimus ir realių galimybių grąžinti visų įsipareigojimų nebuvimą, todėl jo apgaulė buvo esminė.

68. Apeliaciniame skunde nenurodomi atskiri argumentai dėl neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių susijusių su 2014 m. kovo 11 d. automobilio VOLKSWAGEN PASSAT pirkimu – pardavimu, ginčijamas tik šių aplinkybių kaip nusikalstamos veikos teisinis vertinimas, todėl teisėjų kolegija apie tai pasisakys atskirai.

69. Teisėjų kolegija peržiūrėdama teismo nuosprendžio nustatytas faktines aplinkybes dalyje dėl skolos iš R. L. pastebėjo, jog kaltinime nurodytas skolinis įsipareigojimas nukentėjusiajam R. L. galėjo būti nustatytas tiksliau nei nurodyta kaltinime – „2010 metais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą tikslesnę datą”. Iš byloje esančių vekselių kopijų matyti, kad G. T. paskola iš R. L. buvo jau 2010 m. liepos 10 d. (t. 5, b. l. 22). Visa tai paneigia kaltinime ir teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes, kad paskola iš R. L. buvo paimta turint įsipareigojimą R. M.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. T. iš R. M. kaltinime nurodytus pinigus pasiskolino vėliau, t. y. 2010 m. spalį, todėl ši aplinkybė iš teismo nustatytų aplinkybių šalintina.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su paskoliniais santykiais, teisinio vertinimo

70. Apeliaciniame skunde teigiama, jog G. T. ir nukentėjusiųjų paskoliniai santykiai šioje byloje nepagrįstai kriminalizuoti ir vertinti kaip peraugę civilinius teisinius santykius. Apeliantai neigia nukentėjusiųjų apgaulę ir akcentuodami pirmosios instancijos teismo išvadas apie nepakankamą nukentėjusiųjų atidumą ir rūpestingumą, tvirtina, jog G. T. veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnį.

71. LAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra tai, kad kaltininkas svetimą turtą ar turtinę teisę įgyja (arba išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina) neteisėtai, apgaule. Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai–teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, tuo tarpu sukčiavimo atveju turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-329-222/2015). Taigi sukčiavimo atveju panaudojama apgaulė įgyjant svetimą turtą (ar turtinę teisę) arba, kitaip tariant, apgaulė yra būdas, kuriuo įgyjamas svetimas turtas (ar turtinė teisė).

72. Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais (ar neveikimu), taip pat ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų. Viena iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų apraiškų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu; šiuo atveju kaltininkas, siekdamas įgyti svetimą turtą (ar turtinę teisę), piktnaudžiauja tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais ryšiais, kurie grįsti tarpusavio pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu sukčiaujant galimas įvairiose situacijose; pavyzdžiui, kaltininkas, kuriuo nukentėjusysis pasitiki dėl susiklosčiusių asmeninių santykių, tuo pasinaudoja iš jo gaudamas atitinkamą pinigų sumą turtinio pobūdžio veiksmams nukentėjusiojo naudai atlikti, tačiau neketindamas to daryti ir taip nukentėjusiajam padaro turtinės žalos (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2014), arba – kaltininko suklaidintas nukentėjusysis perduoda turtą kitam asmeniui laikinai valdyti, naudoti ar nuosavybėn, tikėdamasis, kad šis, gavęs turtą, vykdys tam tikrus įsipareigojimus ir (ar) sugrąžins turtą teisėtam jo savininkui (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-589-696/2015). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2010, 2K-535/2011, 2K-589-696/2015, 2K-328-895/2015, 2K-133-222/2017).

73. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad LAT pripažįsta, jog esant paskoliniams teisiniams santykiams, apgaulė gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas, jau prašydamas paskolinti pinigų ir įsipareigodamas juos grąžinti, visai neketina vykdyti susitarimo, nors kitą sutarties šalį įtikinėja priešingai, daro veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Savo tikrų ketinimų nutylėjimas ar kitai šaliai neteisingų duomenų apie turtinę padėtį pateikimas, nesant realios galimybės grąžinti skolą, ar kiti veiksmai, tik imituojantys sutarties vykdymą, teismų praktikoje pripažįstami kitos sutarties šalies apgaule (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-696/2016).

75. Kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, nukentėjusieji seniai buvo pažįstami su G. T.: dalis iš jų praeityje kartu su nuteistuoju dirbo (duomenys neskelbtini) tarnyboje, dirbo kartu ir po to. Taigi akivaizdu, kad suteikdami paskolą nukentėjusieji pasitikėjo ne pašaliniu asmeniu, tačiau tokiu, kurį pažįsta pakankamai ilgą laiką ir jį laiko verslininku, kuriam būtinos apyvartinės lėšos. Teismas pabrėžia, jog kiekvienas iš minėtų asmenų žinojo apie tai, kad G. T. yra verslininkas, o įvertinus ir veikų padarymo laikotarpį – ekonominės krizės laikotarpis, tokių pinigų poreikis buvo visiškai racionalus ir suprantamas.

76. Be to, pažymėtina, kad ne tik F. Š., kuris verslo santykius su G. T. palaikė ilgą laiką, bet ir kiti 4 nukentėjusieji nurodė, kad šis asmuo sudarė perspektyvaus, patikimo ir rimto verslininko įvaizdį. Nukentėjusieji nurodė, kad negalėjo abejoti šio asmens turtine padėtimi, nes pastarasis disponavo prabangiu turtu, galėjo leisti sau keliones į egzotines šalis, pats deklaravo savo, kaip verslininko, pajėgumą ir ateities perspektyvas. Kita vertus A. A. ir R. L. G. T. ryžosi paskolinti pinigus pasiremdami kito nukentėjusiojo šioje byloje – F. Š. rekomendacijomis apie G. T., kaip sąžiningo verslininko, asmenybę, kuris iki tol vykdė savo finansinius įsipareigojimus F. Š.. Apygardos teismo vertinimu, visos šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusieji ryždamiesi skolinti pinigus apeliantui neveikė aklai ir neracionaliai – jie domėjosi G. T. asmenybe, kai kurie dėl to net konsultavosi, o ir pats G. T. savo tikrąją finansinę padėtį nuslėpė ir sudarė klaidingą įspūdį dėl jo galimybių įvykdyti prisiimamus finansinius įsipareigojimus.

77. Tai, kad nukentėjusieji paskolindami pinigus G. T. šioje situacijoje veikė ne visiškai aklai (visiškai neapdairiai, neprotingai ir pan.) patvirtina ir aplinkybė, kad nuteistasis išties pasirinko tokį veikimo modelį, jog pinigines lėšas skolinantis asmuo ilgą laiką negalėjo suprasti, kad šis asmuo neketina (ar tuo labiau objektyviai negali) vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Nukentėjusiųjų parodymai ir kiti bylos duomenys suponuoja, jog po to, kai G. T. buvo paskolinti pinigai, pastarasis tam tikrą laiką atliko aktyvius veiksmus siekdamas nuslėpti tikruosius savo ketinimus dėl turimų įsipareigojimų vykdymo bei imituojančius, kad paskolos sutartys yra ir bus vykdomos. Remiantis nukentėjusiųjų parodymais, kurie visumoje sutapo – kiekvienam iš jų G. T. žadėjo, juos įtikinėjo, kad minėtos paskolos bus grąžintos; jau po paskolų suteikimo nuteistasis sutiko pasirašyti vekselius pripažindamas esamus finansinius įsipareigojimus arba grąžino tam tikrą nedidelę dalį skolos, o vėliau, pvz. po vekselio pasirašymo ar dalies pinigų grąžinimo, tam tikrais atvejais įtikindavo minėtus asmenis paskolinti jam nedideles papildomas pinigų sumas.

78. Tai, kad G. T. veiksmai buvo apgaulingi ir imituojantys turimų finansinių įsipareigojimų vykdymą ypatingai rodo ir kiti išskirtiniai šioje byloje nustatyti pastarojo veiksmai. Šiuo atveju ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad siekdamas gauti piniginių lėšų G. T. net suklastojo dokumentą: jam jau esant įsiskolinus R. L., ir išrašius pastarajam vekselį, jis kaip įsipareigojimų vykdymo garantą R. L. perdavė automobilį (pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu), kurio savininku G. T. nebuvo. Praėjus kiek laiko G. T. R. L. paprašė laikinai pasinaudoti minėtu automobiliu, o po jo perdavimo automobilio R. L. apskritai nebegrąžino. Pabrėžtina ir tai, kad G. T. jau galimai esant skolingam F. Š. daugiau nei 40 000 EUR sumą, pastarajam G. T. pasiūlė verslo planą siekiant grąžinti jam skolą, o tam, pasak G. T., buvo būtinos ir tam tikros papildomos lėšos – 6 000 EUR, kurias F. Š. sutiko paskolinti. G. T. ir F. Š., siekdamas užsitikrinti, kad viskas vyks taip kaip sutarta, net kartu vyko į užsienį įgyti automobilio, tačiau vėliau G. T. vistiek liko skolingas šiam asmeniui minėtą piniginę sumą.

79. Apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad dalis nukentėjusiųjų parodė, jog G. T. vėliau jiems yra sakęs, kad asmenys, kurie sieks išsiieškoti skolą priverstine tvarka, t. y. CPK priemonių pagalba, apskritai neatgaus nieko. Visos minėtos aplinkybės rodo, kad, siekdamas imituoti savo ketinimus vykdyti turimus turtinius įsipareigojimus nukentėjusiesiems, G. T. ėmėsi įvairių priemonių, kurių pobūdis neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusieji veikė visiškai neprotingai ir (ar), kad jie buvo nepateisinamai patiklūs.

80. Taigi, apygardos teismo vertinimu, visuma minėtų argumentų, nustatytas nuteistojo ir nukentėjusių tarpusavio santykių pobūdis bei iš esmės identiškas turtinių įsipareigojimų kiekvieno nukentėjusiojo atžvilgiu vykdymo imitavimo mechanizmas, kurio laikėsi G. T., rodo, jog apeliantas veikė itin nesąžiningai, apgaulingai bei apsukriai ir dėl šios priežasties nukentėjusiųjų nerūpestingumo ir neapdairumo, kas sudarytų pagrindą padarytus pažeidimus kvalifikuoti kaip civilinius deliktus, konstatuoti negalima. Dėl to ir apylinkės teismo sprendimas G. T. pripažinti kaltu padarius BK 182 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas yra visiškai pagrįstas

81. Visgi teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo teismo sprendimu iš kaltinimo dėl nukentėjusiojo F. Š. turto įgijimo apgaule šalinamos faktinės aplinkybės dėl 49 208 USD (43 236,96 EUR) užvaldymo bei įrodyta pripažinta tik tai, jog G. T. apgaule suklaidindamas F. Š., savo naudai įgijo svetimą turtą – F. Š. priklausančius 6 000 EUR. Atsižvelgdamas į tai, apygardos teismas pažymi, kad minėta piniginė suma nesiekia 250 MGL (37,66 x 250 = 9 415 EUR) dydžio ribos, todėl F. Š. atžvilgiu padarytas sukčiavimas iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotinas į BK 182 straipsnio 1 dalį.

82. Atsižvelgdamas į šio nuosprendžio dalyje „Dėl paskolos iš F. Š.“ nurodytas aplinkybes ir argumentus, taip pat į visas kitas jau minėtas aplinkybes, į susiaurintas G. T. F. Š. atžvilgiu padarytos veikos apimtis bei to nulemtą pakitusį padarytos veikos teisinį kvalifikavimą, apygardos teismas, siekdamas išvengti neaiškumo dėl šioje dalyje nustatytų aplinkybių visumos, konstatuoja, kad pripažintos kaip įrodytos yra šios F. Š. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės:

G. T. piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikruosius ketinimus bei iš anksto žinodamas, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, F. Š. nurodydamas, kad jam pinigai reikalingi verslo plėtotei bei neatskleisdamas savo tikrosios turtinės padėties, turėdamas labai didelių įsiskolinimų kredito įstaigoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, t. y.: 1) įsiskolinimą Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, kylantį iš 2008 m. liepos 2 d. banko ir Būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią buvo suteiktas 278 035 EUR dydžio kreditas, kuri buvo nutraukta 2012 m. vasario 24 d. dėl nevykdomų įsipareigojimų, 2) įsiskolinimą UAB „Swedbank lizingas“, kylantį iš 2008 m. rugpjūčio 12 d. Laidavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilio Mini Cooper išpirkimo už 10 107,74 EUR; 3) įsiskolinimą UAB „C“, pagal šešias laidavimo sutartis už UAB „K“, kurios vadovu tuo metu jis buvo, 2007 m. vasario 27 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. vasario 27 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. balandžio 16 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. balandžio 16 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. lapkričio 26 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. 2007 m. lapkričio 26 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), dėl UAB „K“, vilkikų su antstatais ir priekabomis įsigijimo už 195 355,14 Lt (56 578,76 EUR), 4) įsiskolinimą A. A., kylantį iš išrašyto vekselio dėl 279 692,10 Lt (81 004,43 EUR), 5) įsiskolinimą A. K., kylantį iš išrašyto vekselio dėl 10 000 Lt (2 896,20 EUR), 6) įsiskolinimą R. M., kylantį iš išrašyto vekselio dėl 11 800 Lt (3 417,52 EUR), priešingai melagingai tvirtindamas, jog jokių didesnių finansinių sunkumų jis neturi ir garantuodamas pinigų grąžinimą bei tuo įtikindamas ir suklaidindamas seniai pažįstamą F. Š., jis, kaip fizinis asmuo, iš F. Š., 2013 m. gruodžio 2 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš F. Š. gavo 6 000 EUR, išrašydamas paskolos raštelį, kuris tariamai turėjo garantuoti paskolintų pinigų grąžinimą bei šiuo dokumentu įsipareigodamas iki 2013 m. gruodžio 5 d. be sąlygų grynais 6 000 EUR atsiskaityti su F. Š., nors iš anksto buvo suplanavęs, kad prisiimtų įsipareigojimų pagal išduotą paskolos raštelį nevykdys ir įgytų pinigų negrąžins, nes dėl jo finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos iš jo išieškoti priverstinai, tokiu būdu, jis suvokdamas, kad apgaule suklaidindamas F. Š., savo naudai įgijo svetimą turtą – F. Š. priklausančius 6 000 EUR, ir prisiėmė turtinius įsipareigojimus, išduodamas paskolos raštelį, kurių neketino vykdyti. Šiais veiksmais G. T. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Dėl dokumento klastojimo ir jo panaudojimo

83. Apeliaciniu skundu apeliantai ginčija ir BK 300 straipsnio 1 dalies sudėties požymių buvimą G. T. veikoje – pastaroji veika nesiekia pavojingumo, kuris būdingas minėtam nusikaltimui. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys rodo, kad G. T. veikimas buvo pavojingas ir turėjo esminės įtakos realizuojant jo nusikalstamą ketinimą piktnaudžiaujant nukentėjusiojo R. L. pasitikėjimu.

84. LAT yra ne kartą konstatavęs, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos (suklastojimo) pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių, tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Ne bet kokie neatitinkantys tikrovės duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovę ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas ar jo panaudojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms. Tokia veika tik formaliai atitinka BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius, bet nėra pavojinga baudžiamąja teisine prasme, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (LAT nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010, 2K-424-696/2016, 2K-161-696/2017).

85. Atsižvelgdamas į minėtą kasacinio teismo praktiką dokumentų klastojimo byloje, apygardos teismas pažymi, jog šiuo atveju automobilio pirkimo-pardavimo sutarties suklastojimas negali būti laikomas formaliu ir negalinčiu sukelti teisinių padarinių. Akivaizdu, jog šio sandorio pagrindu automobilis ne tik buvo perduotas kitam asmeniui – R. L., tačiau tokiu veiksmu G. T. tariamai užtikrino (t. y. sudarė tokį įspūdį) savo debitorinių įsipareigojimų vykdymą šiam asmeniui ateityje, nors vėliau šį automobilį laikinai pasiskolinęs, jis jau nebegrąžino R. L..

86. Teisėjų kolegija negali nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad toks asmuo, kaip Z. V. – nurodytas automobilio pardavėju, apskritai neegzistuoja ir buvo G. T. išgalvotas siekiant Latvijoje įsteigtos įmonės vardu sudarinėti naujus sandorius nuslepiant savo kaip realios sandorio šalies tapatybę.

87. Minėti argumentai teismui leidžia daryti išvadą, kad G. T. atliktas tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į pirkimo-pardavimo sutartį (jog neva sutartį sudarė kitas asmuo), o taip pat aplinkybė, kad tokia sutartis buvo sudaryta tik dėl to, kad iš R. L. būtų galima įgyti dar papildomų piniginių lėšų – 6 500 EUR, kurių grąžinti G. T. neplanavo, rodo, kad tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į minėtą dokumentą, buvo ne techninė klaida, o veikimas planuotai ir apgaulingai. Toks veikimas G. T. sudarė sąlygas apgaulės būdu įgyti papildomų piniginių lėšų (įtikinti R. L. paskolinti dar pinigų) ir tuo pačiu, nenurodant tikrosios pardavėjo tapatybės, apsunkinti tikrųjų sandorio šalių ir kitų sutarties sąlygų nustatymą. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad G. T. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl nukentėjusiesiems priteistų civilinių ieškinių ir teismo paskirtų įpareigojimų

88. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ikiteisminio tyrimo metu pareikštus kaltinimus pagrįstais, tenkino nukentėjusiųjų reikalavimus ir iš G. T. nukentėjusiesiems turtinei žalai atlyginti priteisė tokias pinigines sumas: nukentėjusiajam A. A. – 80 525,37 EUR; nukentėjusiajam R. M. – 3 188,82 EUR; nukentėjusiajam F. Š. 49 236,96 EUR; nukentėjusiajam R. L. – 17 650 EUR.

89. Apeliaciniu skundu teismo sprendimas ginčijamas šiais pagrindiniais aspektais: tarp G. T. ir nukentėjusiųjų asmenų buvo susiklostę civilinio–teisinio pobūdžio santykiai, kurie dirbtinai kriminalizuoti; nukentėjusieji jau realizavo savo reikalavimo teises kaltinamojo atžvilgiu civilinės teisės priemonėmis – gavę notaro vykdomuosius įrašus ir juos pateikę antstoliams; G. T. Latvijos Respublikoje buvo paskelbtas nemokumo procesas, tačiau nukentėjusieji nepateikė savo kreditorinių reikalavimų bankroto administratoriui per įstatyme numatytą terminą, todėl prarado savo, kaip kreditorių, statusą ir savo reikalavimų teises į skolininką G. T. (nukentėjusiųjų kreditoriniai reikalavimai kaltinamojo G. T. atžvilgiu nuosprendžio priėmimo metu jau nebegaliojo).

90. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tokius apeliacinio skundo argumentus įžvelgia būtinybę pabrėžti nagrinėjamoje byloje itin svarbią Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) ir joje įtvirtintų principų reikšmę, sprendžiant nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimus.

90.1. Asmens teisė reikalauti atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo aktuose (be kita ko, 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2015 m. balandžio 16 d. nutarimuose) yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę žalos atlyginimo doktriną, grindžiamą esmine nuostata, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kurį įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta.

90.2. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (be kita ko, 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gruodžio 6 d., 2017 m. gegužės 19 d. nutarimai).

90.3. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs ir tai, kad teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo (2006 m. kovo 14 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai).

90.4. Konstitucinio Teismo vertinimu, nusikalstamą veiką padariusio asmens nemokumas nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas atleisti tokį asmenį nuo pareigos atlyginti jo padarytą žalą (2017 m. gegužės 19 d. nutarimas).

90.5. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nustatydamas bankrutavusių fizinių asmenų atleidimo nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo sąlygas, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, nusikalstama veika padarę materialinę ir (arba) moralinę žalą, galėtų išvengti pareigos ją atlyginti, o asmuo, kuriam ta žala padaryta, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo. Reikalavimas atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą iš esmės skiriasi nuo kitų kreditorių reikalavimų, kylančių iš sutartinių civilinių teisinių santykių, inter alia tuo, kad kreditorius, turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo, santykiuose su skolininku dalyvauja ne savo pasirinkimu. Atsižvelgiant į tai, kad fizinio asmens bankroto procesu siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, būtų neteisinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nusikalstama veika žalą padariusio asmens interesai, inter alia jo siekis grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, būtų ginami labiau, negu tokią žalą patyrusio asmens teisės, t. y. jo teisė gauti teisingą patirtos žalos atlyginimą, kuriuo bent iš dalies būtų atkurta padėtis, buvusi iki nusikalstamos veikos padarymo. Būtent dėl to nusikalstamą veiką padariusio asmens nemokumas nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas atleisti tokį asmenį nuo pareigos atlyginti jo padarytą žalą (2017 m. gegužės 19 d. nutarimas).

91. Kaip jau minėta apeliaciniu skundu teismo sprendimas ginčijamas keliais aspektais, o pirmiausia tuo, kad tarp G. T. ir nukentėjusiųjų buvo susiklostę civilinio teisinio pobūdžio santykiai, kurie dirbtinai kriminalizuoti. Teismas šiame sprendime jau konstatavo, kad G. T. veiksmai nagrinėjamoje byloje pagrįstai vertinti kaip nusikalstami, todėl plačiau šiuo aspektu nepasisako.

92. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nukentėjusieji jau realizavo savo reikalavimo teises kaltinamojo atžvilgiu civilinės teisės priemonėmis – gavę notaro vykdomuosius įrašus ir juos pateikę antstoliams. Teisėjų kolegija atsakydama į tokį argumentą pastebi, kad šioje byloje ne visi nustatyti nusikalstami turto užvaldymo atvejai ir nukentėjusiųjų reikalavimai buvo užtikrinami išduotais vekseliais (pvz. F. Š. reikalavimas dėl paskolos rašteliu suteiktų 6 000 EUR; R. L. reikalavimas dėl pinigų, kuriuos G. T. gavo kaip užstatą pasiūlius automobilį, perleistą suklastojus pirkimo pardavimo sutartį). Taigi tik dalis nukentėjusiųjų reikalavimų buvo užtikrinti nukentėjusiesiems išduotais vekseliais, dėl kurių buvo išduoti vykdomieji raštai. Be to, vykdymo procesai pagal atitinkamus vykdomuosius raštus, atsižvelgiant į kitoje šalyje pradėtą nemokumo procesą buvo nutraukti. Tokiu būdu šie iš nusikalstamų veiksmų kildinami nukentėjusiųjų kreditoriniai reikalavimai iš esmės buvo prilyginti visiems kitiems reikalavimams, nors pagal jau aptartą Konstitucinio Teismo doktriną jie nėra tapatūs.

93. Baudžiamojoje byloje, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, t. y. tiek, kiek ieškinys pagrįstas įrodymais, visiškai arba iš dalies patenkina civilinį ieškinį. Atitinkamai pagal BPK 115 straipsnio 2 dalį teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką arba 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju nei vienos iš dviejų minėtų sąlygų nebuvo, todėl ieškinys, siekiant įgyvendinti konstitucinį padarytos žalos atlyginimo principą, galėjo būti tenkinamas, tiek, kiek jis yra pagrįstas įrodymais. Tokios išvados kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad teismo nuosprendžiu priteista suma, net jeigu išieškojimas dėl to paties reikalavimo galimas ir pagal kitą vykdomąjį dokumentą, nesudaro prielaidų neteisėtai praturtėti ir išieškojimą vykdyti du kartus. Dėl to apeliantų argumentai šiuo aspektu atmestini ir nesudaro savarankiško pagrindo keisti teismo sprendimo dėl civilinių ieškinių tenkinimo.

94. Apeliantai nesutinka su civilinių ieškinių priteisimu ir dėl to, jog G. T. Latvijos Respublikoje Rygos rajono Jūrmalos teismo rūmų 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu byloje Nr. C33760716 buvo paskelbtas nemokumo procesas, o tai lemia išvadą, jog visi kreditorių reikalavimai skolininko atžvilgiu turi būti sprendžiami ir tenkinami specialių teisės aktų – 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų ir Latvijos Respublikos Nemokumo įstatymo (Maksātnespējas likums) – nustatyta tvarka. Apeliantų teigimu, tiek nemokumo proceso administratorius, tiek G. T., vadovaudamiesi Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio nuostatomis, informavo nukentėjusiuosius A. A., R. M., F. Š., R. L. apie iškeltą fizinio asmens bankroto bylą ir pakvietė juos pateikti savo kreditorinius reikalavimus per įstatymo nustatytą terminą, tačiau pastarieji to nepadarę ir nepateikę savo kreditorinių reikalavimų bankroto administratoriui per įstatyme numatytą terminą, nuo 2017 m. gegužės 25 d. prarado savo, kaip kreditorių, statusą ir savo reikalavimų teises skolininko G. T. atžvilgiu.

95. Tokių apeliantų argumentų kontekste teisėjų kolegija įvertino tiek jų pateiktus Latvijos teismų praktikos, tiek teisės aiškinimo aspektus, taip pat teisminio nagrinėjimo metu gautus, bet pirmosios instancijos teismo visiškai nutylėtus ir teismo nuosprendyje neaptartus duomenis apie G. T. nemokumo proceso vykdymo Latvijos Respublikoje aplinkybes ir konstatuoja, kad šios aplinkybės, nagrinėjamoje byloje neeliminuoja teismo teisės spręsti baudžiamojoje byloje nukentėjusiųjų pateiktus ir nuosekliai palaikytus civilinius ieškinius.

96. Tokias išvadas teismas pirmiausia daro atsižvelgdamas į jau minėtą Konstitucinio Teismo doktriną, pagal kurią nusikalstamą veiką padariusio asmens nemokumas nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas atleisti tokį asmenį nuo pareigos atlyginti jo padarytą žalą.

97. Antra, teisminio nagrinėjimo metu Latvijos Respublikos Rygos rajono Jūrmalos teismo rūmų teisėja 2017 m. gegužės 11 d. raštu, atsakydama į Vilniaus miesto apylinkės teismo teisinės pagalbos prašymą informavo, jog Latvijos Respublikos teismas, priimant sprendimą dėl G. T. ir J. T. nemokumo proceso paskelbimo nebuvo informuotas apie Lietuvos Respublikoje vykstantį baudžiamąjį procesą (t. 21, b. l. 2-3). Minėtame rašte, atsižvelgiant į gautą informaciją apie baudžiamąjį procesą, nurodyta, kad remiantis Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 130 straipsniu, fizinio asmens nemokumo procesas netaikomas arba nutraukiamas asmens atžvilgiu: 1) kuris per paskutinius 3 metus iki fizinio asmens nemokumo proceso paskelbimo sąmoningai pateikė neteisingą informaciją savo kreditoriams, 2) kuris išnaudojo suteiktą kreditą sutartyje nenumatytiems tikslams, ir dėl to yra įsigaliojęs kompetentingos institucijos nutarimas baudžiamojoje byloje; 3) kurio atžvilgiu per paskutinius 10 metų iki fizinio asmens nemokumo proceso paskelbimo buvo paskelbtas fizinio asmens nemokumo procesas, kurio ribose prievolės yra panaikintos; 4) per paskutinius 5 metus iki fizinio asmens nemokumo proceso paskelbimo arba fizinio asmens nemokumo proceso metu, įsigaliojo kompetentingos institucijos sprendimas baudžiamojoje byloje, kuriuo konstatuota, kad skolininkas vengė mokėti mokesčius. Taigi iš minėto rašto matyti, kad Latvijos Respublikos teismas, po baudžiamos bylos išnagrinėjimo, atsižvelgdamas į jau minėtų pagrindų buvimą privalės veikti pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 152 straipsnio nuostatas ir vertinti jau aptartus pagrindus užbaigiančius nemokumo procesą tais atvejais, kai jis negali būti taikomas arba privalo būti nutraukiamas.

98. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, be kita ko nustatyta, kad G. T. 2014 m. kovo 11 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš R. L. apgaulės būdu gavo 6 500 EUR paskolą, kaip užstatą pasiūlęs automobilį VW PASSAT, kėbulo Nr. WVWZZZ3CZ6E083379, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tuo metu priklausiusį R. L. firmai „AT“, pateikdamas suklastotą įmonės SIA G (duomenys neskelbtini), Latvia, latviškai sudarytą sutartį ir važtaraštį, serija (duomenys neskelbtini), kaip pirkimo-pardavimo sutartį, kur ties pardavėju buvo įvardintas Z. V., ir pasirašė už minėtą asmenį, sakydamas, kad turi tam įgaliojimą. Ši sutartis tariamai turėjo garantuoti paskolintų pinigų grąžinimą, nors G. T. iš anksto buvo suplanavęs, kad prisiimtų įsipareigojimų nevykdys, įgytų pinigų arba automobilio negrąžins, nes dėl jo finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos iš jo išieškoti priverstinai. Latvijos Respublikoje Rygos rajono Jūrmalos teismo rūmų sprendimu byloje Nr. C33760716 nemokumo procesas G. T. buvo paskelbtas 2016 m. lapkričio 23 d. Atsižvelgiant į visa tai, Latvijos Respublikoje vykstančio nemokumo proceso baigtis gali priklausyti ir nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių.

99. Šios aplinkybės, jau aptartos Konstitucinės doktrinos kontekste, teisėjų kolegijai sudaro pagrindą atmesti apeliantų teiginius ir konstatuoti, jog baudžiamojoje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai galėjo būti tenkinami, be to, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, toks sprendimas reiškia, jog atitinkami reikalavimai dėl nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo turi visiškai skirtingą statusą ir jie negali būti nevykdomi ar nurašomi, net ir pasibaigus bankroto (šiuo atveju nemokumo) procesui.

100. Visgi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantų argumentus ir teismo posėdyje išsakytas aplinkybes, pastebi, kad teismo sprendimas dėl priteistų civilinių ieškinių dydžių nėra visiškai teisingas ir turi būti keičiamas.

101. Pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs ikiteisminio tyrimo metu pareikštus kaltinimus, nustatė, kad G. T. apgaule savo naudai įgijo svetimą A. A. priklausantį turtą 100 000 USD, kuri atitinka 81 004,43 EUR. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, nustatė, jog G. T. apgaule savo naudai įgijo svetimą A. A. priklausantį turtą – 100 000 USD, kuri atitinka ne 81 004,43 EUR, o 75 650,19 EUR sumą, todėl tik šioje dalyje gali būti tenkinamas nukentėjusiojo A. A. civilinis ieškinys. Iš nukentėjusiojo paaiškinimų ir kitos bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiajam A. A. antstolis A. Kisielius, išieškodamas 107 500 USD sumą (reikalavimas atitinkantis vekselyje nurodytą sumą su palūkanomis) pervedė 2 662 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat 15 867,60 (viso – 8 529 Lt), kurias sudarė 1 000 Lt vykdymo išlaidos, 1 654,10 vykdomojo įrašo išlaidos, 13 213,50 Lt palūkanos (t. 17, b. l. 188). Taigi visos šios išlaidos (2 662 Lt + 1 000 Lt + 1 654,10 + 13 213,50 Lt = 18 529 Lt) buvo kitos išlaidos, susijusios su nusikalstama veika užvaldytų lėšų išieškojimu, o ne nusikalstama veika užvaldytos ir grąžintos lėšos. Atsižvelgdama į tai, nukentėjusiojo A. A. ieškinys tenkintas iš dalies ir jam priteistina 75 650,19 EUR suma.

102. Nukentėjusiajam R. M. priteista suma atitinka teismo nustatytas bylos aplinkybes ir civiliame ieškinyje pareikštą reikalavimą, atsižvelgiant į nukentėjusiajam jau atlygintas išlaidas (t. 22, b. l. 10-13). Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas.

103. Pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam F. Š. 49 236,96 EUR turtinės žalos atlyginimą, nustatęs, kad būtent tokią sumą G. T. apgaule įgijo iš F. Š.. Apeliacinės instancijos teismui paties nukentėjusiojo parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais nustačius, kad 49 208 USD (43 236,96 EUR) paskola iš F. Š. buvo paimta anksčiau nei kaltinime nurodyti kiti – 2007 metais ir vėliau G. T. prisiimti įsipareigojimai, ši kaltinimo sukčiavimu dalis pripažinta neįrodyta ir iš kaltinimo pašalinta. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl to, kad G. T. 2013 m. vasario 2 d. apgaule suklaidindamas F. Š., savo naudai įgijo svetimą turtą – F. Š. priklausančius 6 000 EUR, todėl nukentėjusiojo ieškinys tenkintinas tik šioje kaltinimo dalyje.

104. Pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs ikiteisminio tyrimo metu pareikštus kaltinimus, nustatė, kad G. T. apgaule savo naudai įgijo svetimą R. L. priklausantį turtą – nukentėjusiajam R. L. priklausiusius 17 650 EUR ir atitinkamai priteisė tokią pat sumą. Toks sprendimas nėra teisingas, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino nukentėjusiajam jau atlygintos žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 19 d. posėdyje apklausdamas nukentėjusįjį R. L. detaliai aiškinosi, kokia yrą galutinė iki šiol negrąžinta paskolos suma ir kokio dydžio yra padarytoji žala. Nukentėjusysis teismui paaiškino, kad jam buvo grąžintas automobilis, taip pat atsarginės detalės, dėl to pirminis jo ieškinio reikalavimas turi būti mažinamas nuo 17 650 EUR iki 11 810 EUR (t. 22, b. l. 130). Visgi teismo nuosprendyje šios teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės nebuvo įvertintos, todėl nuosprendis šioje dalyje taip pat keistinas, sumažinant nukentėjusiajam R. L. priteistiną sumą iki 11 810 EUR.

105. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, visiškai pagrįstai tenkino nukentėjusiųjų prašymus priteisti jų patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Apeliacinį skundą byloje pateikė nuteistasis ir jo gynėjas. Skunde buvo keliami pakankamai sudėtingi teisės aiškinimo klausimai, todėl nukentėjusieji pagrįstai sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu ir dėl jų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija pastebi, kad nukentėjusiųjų atstovas procese veikė konstruktyviai ir sąžiningai, jis atkreipė dėmesį į teismo padarytą klaidą priteisiant per didelį ieškinį jo atstovaujamajam, nors apeliantai tiesiogiai šios klaidos neįžvelgė ir tokio klausimo byloje nekėlė. Teismui pateikti dokumentai patvirtina, jog už nukentėjusiųjų interesų atstovavimą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusieji sumokėjo protingas ir ne per dideles sumas, todėl nukentėjusiųjų atstovo prašymas priteisti proceso išlaidas yra tenkintinas: nukentėjusiajam A. A. priteistina 150 EUR; R. M. – 50 EUR; F. Š. – 100 EUR; R. L. – 100 EUR patirtų atstovavimo išlaidų.

Dėl paskirtos bausmės

106. Apeliaciniame skunde apeliantai neginčija teismo sprendimo parenkant nuteistajam paskirtas laisvės atėmimo bausmes ir nustatant jų dydžius už skirtingas veikas. Skunde neginčijamas nei paskirtos subendrintos bausmės dydis – 2 metai laisvės atėmimo, nei teismo, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, priimtas sprendimas atidėti paskirtą laisvės atėmimo bausmę 2 metams. Apeliantai bausmę ginčija tik dėl vieno iš trijų teismo nustatytų įpareigojimų, t. y. dėl sprendimo, įpareigojančio G. T. atlyginti ne mažiau kaip pusę nukentėjusiesiems nusikalstama veika padarytos žalos per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, t. y. per 2 metus.

107. Prieš pasisakydamas skunde keliamais klausimais, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, buvo pašalinta dalis kaltinime inkriminuotų aplinkybių dėl nukentėjusiojo F. Š. turto užvaldymo. Toks teismo sprendimas keičia nusikalstamos veikos kvalifikaciją iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 182 straipsnio 1 dalį, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes už kitas analogiškas nusikalstamas veikas, įvertindama, kad nusikalstama veika apeliacinės instancijos teismo nustatyta apimtimi, buvo padaryta vėliau nei taip pat kvalifikuotos veikos nukentėjusiųjų A. K. ir R. M. atžvilgiu, skiria už nukentėjusiojo F. Š. atžvilgiu padarytą veiką – 1 metų laisvės atėmimo bausmę. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra nesunkus nusikaltimas, o BK 182 straipsnio 2 dalyje – sunkus nusikaltimas. Teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą teismas taiko bausmių apėmimą tais atvejais, kai nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnį. Laikoma, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita - apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas (LAT 2005 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-493/2005 ir kt.). Tai reiškia, kad nauja bausmė už nusikalstamą veiką dėl nukentėjusiojo F. Š. turto užvaldymo turi būti ne pridedama dalinio sudėjimo būdu, o apimama bausmių, kurios paskirtos ir subendrintos dalinio sudėjimo būdu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (už nusikalstamas veikas nukentėjusiųjų A. A. ir R. L. atžvilgiu). Tokia išvada keičia nuteistojo G. T. teisinę padėtį dėl jam paskirtos subendrintos bausmės, nes viena iš bausmių, kuri pirmosios instancijos teismo buvo iš dalies pridėta, turi būti apimta. Pirmosios instancijos teismas, nepasisakė kokias bausmės dalis prideda prie griežčiausios – 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Visgi įvertinus galutinę subendrintą bausmę – 2 metus, ir teismų praktiką bei BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl teismo pareigos pridėti ne mažesnį negu minimalus bausmės rūšies dydis (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-7-686/2006, 2K-316/2009 ir kt.), spręstina, kad pirmosios instancijos teismas už veiką dėl nukentėjusiojo F. Š. turto užvaldymo pridėjo 3 mėnesius laisvės atėmimo bausmės. Kaip minėta ši bausmės dalis, perkvalifikavus veiką, turi būti apimama, tad subendrintos bausmės dydis mažintinas atitinkama dalimi, nustatant galutinę subendrintą bausmę – 1 metus 9 mėnesius laisvės atėmimo.

108. Apeliaciniame skunde ginčijant teismo paskirtą bausmę nurodoma, kad G. T. dėl jo, kaip fizinio asmens, bankroto ir lėšų neturėjimo negali įvykdyti teismo paskirto įpareigojimo atlyginti nukentėjusiesiems pusė padarytos žalos, be to, nukentėję asmenys neturi teisės gauti žalos atlyginimo dėl Latvijos Respublikoje vykstančio nemokumo proceso.

109. Teisėjų kolegija sutinka, jog net ir pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir sumažintus nukentėjusiesiems priteistinus žalos dydžius (nukentėjusiajam A. A. – 75 650,19 EUR; nukentėjusiajam R. M. – 3 188,82 EUR, nukentėjusiajam F. Š. – 6 000 EUR; nukentėjusiajam R. L. – 11 810 EUR), reikalavimas per 2 metus atlyginti 50 proc. padarytos žalos yra pakankamai didelis.

110. Nagrinėjamo klausimo kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų praktikoje pripažįstamą taisyklę, jog teismas atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą ir skirdamas įpareigojimus turi atsižvelgti į tai, ar nuteistasis galės juos realiai įvykdyti (tokia taisyklė aptarta dar 2000 m. birželio 16 d. LAT teisėjų senato nutarime Nr. 25 „Dėl teismų praktikos atidedant paskirtųjų bausmių vykdymą).

111. Taigi teisėjų kolegija sutinka, kad minėta suma, turint omenyje Latvijos Respublikoje paskelbtą G. T. nemokumo procesą, yra pakankamai didelė ir realiai neįgyvendinama. Kita vertus, toks sprendimas, turint omenyje ir šioje byloje konstatuotą nukentėjusiųjų veikimą nepakankamai atidžiai ir pernelyg pasitikint asmeniu, kuriam skolino pakankamai dideles sumas, reikštų visų kitų G. T. kreditorių interesų pažeidimą.

112. Tokios pozicijos teisėjų kolegija laikosi atsižvelgdama į tai, jog G. T. nesąžiningai veikė ne tik šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų atžvilgiu, bet ir kitų kreditorių atžvilgiu. G. T. ir jo sutuoktinė, 2008 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais turėdami stambių finansinių įsipareigojimų, žinodami apie jiems pareikštas turtines pretenzijas, susijusias su lizingo sutarčių vykdymu, netrukus ir toliau skolinosi iš kitų subjektų ir kredito įstaigų. Kaip jau minėta, pateikiant ir klaidingus duomenis kredito įstaigoms (padidinama akcijų vertė, netrukus po kredito gavimo įmonė parduodama už daug mažesnę kainą). Be to, apeliantas ir toliau skolinosi iš kitų subjektų nepaisydamas sutartinių įsipareigojimų draudžiančių tą daryti ir pan. (plačiau G. T. nesąžiningi veiksmai aptarti šio sprendimo 27-31 pastraipose, taip pat įsiteisėjusiuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimuose civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas apelianto sutuoktinės J. T. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo).

113. Dėl visų šių aplinkybių, taip pat turint omenyje tai, jog dėl nusikalstamais veiksmais padarytos žalos kilę kreditoriniai reikalavimai negali būti nurašomi net ir pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, pirmosios instancijos teismo sprendimas įpareigoti G. T. per 2 metus atlyginti nukentėjusiesiems ne mažiau kaip pusę nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, naikintinas, jį pakeičiant kitu įpareigojimu. Apygardos teismo vertinimu, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį G. T. atžvilgiu ir vien tik, panaikinus įpareigojimą dėl dalies žalos atlyginimo, likę du teismo nuteistajam paskirti įpareigojimai nebūtų pakankami. Teismo vertinimu įpareigojimai – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei dirbti arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje, atsižvelgiant į nuteistojo padarytų veikų pobūdį ir sukeltą žalą būtų pakankamai formalūs ir galėtų sudaryti formalios bausmės įspūdį. Apygardos teismo įsitikinimu, siekiant teigiama linkme paveikti net 6 tyčines nusikalstamas veikas, kurios susijusios su apgaulės naudojimu kitų asmenų atžvilgiu, padariusį asmenį, jo atžvilgiu, remiantis BK 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir BK 70 straipsniu, yra tikslinga skirti papildomą poveikio priemonę – 100 valandų trukmės mokamus darbus, institucijose, kurios rūpinasi pagalbos reikalingais žmonėmis. Tai maksimalus įstatyme numatytas nemokamų valandų skaičius, tačiau jis nėra per didelis atsižvelgiant į G. T. padarytų veikų ir sukeltos žalos mastą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė ne tik yra būtina siekiant BK 41 straipsnio paskirties užtikrinimo, tačiau ir nesunkina apelianto teisinės padėties.

114. Priimdama tokį sprendimą teisėjų kolegija įvertino aplinkybę, kad nemokami darbai pagal BK 70 straipsnio 2 dalį gali būti vykdomi tik tuo atveju, jeigu asmuo su tuo sutinka. Nuteistasis G. T. dėl šio įpareigojimo nepasisakė, tačiau tai nereiškia, kad toks įpareigojimas negali būti skiriamas. Teismo nuosprendžio vykdymo stadijoje paaiškėjus, kad nuteistasis nesutinka dirbti nemokamus darbus, vadovaujantis BK 74 straipsnio 1 dalimi, ši poveikio priemonė, ją vykdančios institucijos teikimu, gali būti pakeista kita baudžiamojo poveikio priemone. Be to, pagal BK 74 straipsnio 2 dalį, asmeniui, kuris nesant jokių pateisinamų priežasčių vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal BK 243 straipsnį, t. y. baudą arba areštą. Tokiu atveju nubaudimas neatleidžia nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Atsižvelgdama į tai, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1–4 punktais, 330 straipsniu, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendį pakeisti:

- Pašalinti iš teismo nuosprendžiu pripažintų įrodytomis aplinkybių – kaltinimo dalį dėl G. T. veiksmų apgaule įgyjant iš nukentėjusiojo F. Š. 49 208 USD (43 236,96 EUR) ir G. T. veiką likusioje dalyje (dėl nukentėjusiojo F. Š. 6 000 EUR vertės turto įgijimo apgaule), perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam už tai paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

- Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktu ir 6 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, šiuo nuosprendžiu už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką (dėl nukentėjusiojo F. Š. turto įgijimo apgaule) paskirtą bausmę subendrinti su keičiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis už kitas nusikalstamas veikas ir jas, subendrinus bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, G. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 1 (vienerius) metus ir 9 (devynis) mėnesius laisvės atėmimo.

- Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendžio dalį, kuria G. T. įpareigotas atlyginti ne mažiau kaip 1/2 nukentėjusiesiems nusikalstama veika padarytos žalos ir, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir BK 70 straipsniu, G. T. įpareigoti per 1 (vienerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius išdirbti 100 (šimtą) valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (kitų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu paskirtų įpareigojimų nekeisti ir juos palikti galioti).

- Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiesiems A. A., F. Š. ir R. L. priteistų ieškinių ir: nukentėjusiajam A. A. priteisti 75 650,19 EUR turtinės žalos atlyginimą; nukentėjusiajam F. Š. priteisti 6 000 EUR turtinės žalos atlyginimą; nukentėjusiajam R. L. priteisti 11 810 EUR turtinės žalos atlyginimą (nukentėjusiajam R. M. priteistos sumos nekeisti).

- Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendžio nustatomojoje dalyje pripažintas įrodytomis aplinkybes:

dėl nukentėjusiojo A. A. didelės vertės turto įgijimo apgaule – nuosprendyje nurodytą 100 000 USD sumos ekvivalentą eurais, t. y. 81 004,43 EUR sumą, pakeisti 75 650,19 EUR suma;

dėl nukentėjusiojo A. K. turto įgijimo apgaule – žodžius „įsiskolinimą A. A., kylantį iš išrašyto vekselio dėl 279 692,10 Lt (81 004,43 EUR)“ pakeisti žodžiais: „įsiskolinimą A. A., kylantį iš 2008 m. spalio 14 d. ir 2008 m. spalio 24 d. A. A. ir G. T. sudarytų paskolos susitarimų dėl 100 000 USD (75 650,19 EUR) paskolos“;

dėl nukentėjusiojo R. M. turto įgijimo apgaule – žodžius: „5) įsiskolinimą A. K., kylantį iš išrašyto vekselio dėl 10 000 Lt (2 896,20 EUR) paskolos“ pakeisti žodžiais „5) įsiskolinimą A. K., kylantį iš pastarojo ir G. T. susitarimo dėl 10 000 Lt (2 896,20 EUR) paskolos“;

dėl nukentėjusiojo R. L. didelės vertės turto įgijimo apgaule – pašalinti žodžius „6) įsiskolinimą R. M., kylantį iš išrašyto vekselio dėl 11 800 Lt (3 417,52 EUR), 7) įsiskolinimą F. Š., kylantį iš išrašyto vekselio dėl 49 236,96 EUR“.

Išieškoti iš G. T. nukentėjusiajam A. A. 150 EUR; R. M. – 50 EUR; F. Š. – 100 EUR; R. L. – 100 EUR jų atstovo advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.