Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Su A. A. bendravo labai seniai, jis pilnai žinojo, dėl ko stojo mokėjimai, nes dirbo toje pačioje įmonėje. A. A. jam apie 2008 m. paskambino, domėjosi jo veikla, pasiūlė paskolinti pinigų, nes turėjo atliekamų, paskolino 100 tūkst. dolerių, per du kartus, grynais pinigais, lygiomis dalimis – po 50000 dolerių. Tikslių datų, kada skolino nurodyti negali, galimai, kaip nurodyta kaltinamajame akte. A. A. neklausė, nei kur juos investuos, nei ką su jais darys. Nebuvo susitarta, kad pinigai bus panaudoti konkrečiam tikslui. Paskui A. A. buvo įdarbintas jo įmonėje „C.“. A. A. pats pasiūlė pasirašyti vekselį, kitokių variantų užtikrinti paskolos gražinimą nesiūlė. Už paskolintą sumą A. A. nereikalavo užstato, ar turto įkeitimo. Buvo vekselis įformintas, grąžinimo terminas lyg nurodytas 2009 m. sausio mėn. Vekselyje apie palūkanas nebuvo užsiminta, žodžiu buvo sutarę kažkokią sumą už paslaugas, dabar tikslios sumos neatsimena. Pinigus skolinosi plėsti verslui, naudojo įmonės „C.“ veiklai. Pinigus išleido įmonė kaip juridinis asmuo. Tiksliai dabar negali nurodyti, kur konkrečiai buvo panaudoti A. A. skolinti pinigai ir išvardinti už skolintus pinigus sudarytų sandorių, buvo perkamos prekės, automobiliai. Dalis pinigų buvo įnešta į įmonės sąskaitą. Iš A. gautus grynus pinigus laikė namuose. Kažką pirkdamas į įmonės sąskaitą pinigus įnešdavo savo vardu. Iš A. A. pasiskolintus pinigus naudojo tik įmonės reikmėms. Už įsigyjamas įmonės reikmėms prekes mokėjo grynais, paskui buvo išrašomas dokumentas, dokumentus įmonei pateikdavo kaip finansinę apyskaitą. Paskolos grąžinimo terminas iš pradžių buvo trys mėnesiai. Paskolą tikėjosi grąžinti iš sandorių, iš pelno. Paskui abipusiu susitarimu su A. buvo pratęsę paskolos grąžinimo terminą. Vekselis buvo parašytas, paskui jį perrašinėjo. Iš 100 tūkst. dolerių 11 tūkst. litų A. A. grąžinta, kaip matosi pagal pavedimus. A. A. pas jį dirbo, atlyginimą jam mokėjo įmonė, pervesdavo A. atlyginimą jis asmeniškai. Kai pervedė 11 tūkst. litų, po to su A. A. nebendravo, nes prasidėjo antstoliai, todėl ir vekselio neperrašė. Prasidėjo krizė, 2010 m. turėjo traumą, du metus buvo nedarbingume, tris operacijas darė, susidėjo tokia aplinkybių visuma, todėl ir negrąžino paskolos. A. A. visokiais būdais stengėsi paskolą grąžinti, ir sodybą siūlė, ir savo gyvenamąjį namą. Nebuvo vengiama susitikimo, buvo bandoma spręsti sistuaciją. A. A. buvo ir laiškai siunčiami, buvo susitikimą suorganizavę su advokatais dėl skolos grąžinimo. A. A. žinojo, kuo jis užsiiminėja, kokios yra jo įmonės apyvartos. Jokių nerealių dalykų jam nepasakojo. Jis bendravo su Š., kuris ir davė A. A. jo telefono numerį. A. A. žinojo, kad jis yra skolingas Š.. Yra A. A. grąžinęs paskolą ir grynais pinigais. Dabar tikslios sumos įvardinti negali, negalvojo, kad tai reikia fiksuoti, nes tarp jų buvo susiklostę tokie santykiai, kad buvo tarpusavio pasitikėjimas. Gražino ne tik tuos 11 tūkst., bet ir kitas sumas. Iš jo sąskaitos Swedbank, buvo mokami pinigai į A. A. sąskaitą, ne vienas pavedimas buvo darytas. Vekselis buvo jau išrašytas, paskui jį perrašinėdavo. A. A. pavedimus darė 6-7 kartus. Iš jo sutuoktinės sąskaitos antstoliai išskaičiuodavo pinigus A. A. naudai.

A. K. davė pinigus jam 2006-2007 m. Buvo mokamos palūkanos. 1500 Eur buvo grąžinta. A. K. pažįsta nuo 2001 m., jis irgi užsiiminėjo automobilių verslu. A. K. lyg 2004-2005 m. jam 10 tūkst. litų paskolino. Neatsimena, ar A. K. pasiūlė paskolinti, ar jis pats paprašė. Kaltinime neteisingai nurodyta, kad paskolino 2009 m. 2003 m. K. buvo įdarbintas į UAB “K.“. A. K. turėjo atliekamų pinigų, o jam pinigų trūko, todėl ir paskolino. Tokiam versle yra nuolat poreikis finansinių išteklių. Pinigus paskolino pasitikėdamas juo, o prasidėjus krizei, 2010 m. apiformino vekselį. Iki tol viskas rėmėsi pasitikėjimu. Vekselį pasirašė 2010-12-07, berods metai buvo gražino terminas. A. K. buvo mokami pinigai, negali paaiškinti, kodėl vekselį pasirašė. Pagal vekselį turėjo grąžinti 12 tūkst. litų, nes palūkanas priskaičiavo. Skolindamas A. K. žinojo, kuo jis verčiasi, kad jo veikla susijusi su transportu, žinojo realią padėtį, nes pas juos įmonėje dirbo. Pinigus skolinosi įmonės „K.“ reikmėms, pirko automobilius, mokėjo grynais, paskui įformindavo įmonės dokumentuose. Su A. K. derino skolos gražinimo grafikus. Dalį pinigų grąžino A. K. iki teismo, kitą dalį vykstant teismui.

R. M. pažįsta nuo 1989 m., jis buvo jo draugų draugas. R. M. jam 2009 m. paskolino 10 tūkst. litų per du kartus, pinigai buvo pervesti pavedimais. Buvo perkami automobiliai už tuos pinigus, juos įmonė pirko. Buvo įnešami pinigai į „C.“ sąskaitą. Buvo visokių poreikių, buvo krizė. 2010 m. buvo pasirašytas vekselis dėl 10 000 Lt, jis (R. M.) į vekselį įrašė iškart palūkanas. Sutiko su sąlygomis. 2010 m. prieš traumą dar nebuvo visai bloga padėtis. Trauma buvo gruodžio mėn. po to iš R. M. pinigų nesiskolino, tik buvo perrašomi vekseliai. Grynais pinigais iš R. M. nesiskolino, jam į sąskaitą gražino 1000 ar 1500 litų. Kiek atsimena, pinigų jis paprašė paskolinti. R. M. žinojo, kad jis užsiima veikla, susijusia su transportu. Jis neklausė, kur investuos paskolintus pinigus, į detales nesigilino. Tiksliai neatsimena, kiek kartų buvo perrašomi vekseliai, jis ten palūkanas įskaičiavo. R. M. buvo parvarytas automobilis, jis padarė autoįvykį, turėjo papildomų išlaidų. Nukentėjusysis ne kartą keitė parodymus, jis iškreipia faktus.

F. Š. pažįsta nuo 1995 m., kartu dirbo (duomenys neskelbtini). Iš F. Š. pirmą kartą skolinosi 1998 m. buvo grąžinami pinigai, buvo vėl skolinami, dabar konkrečių sumų neatsimena. 49208 dolerių iš F. Š. nėra pasiskolinęs. Tokios sumos nėra gavęs, negali pasakyti kiek konkrečiai pasiskolino. Į sąskaitą buvo įnešti pinigai. F. Š. jis darė pavedimus. Mano, kad tai matytųsi iš F. Š. sąskaitų. Pinigus skolinosi su skolos rašteliais, paskui formindavo vekselius. Vekselis 49208 dolerių sumai buvo išrašytas, dalį šios sumos sudaro susikaupusios palūkanos. Tiksliai negali pasakyti, kiek iš F. Š. pasiskolino pinigų, pirmą kartą pasiskolino 2003 m. 20 tūkst. dolerių. Pinigus jam gražino. To niekaip neįformindavo, nes tarp jų buvo pasitikėjimas. F. Š. jam pasiūlė atliekamų paskolinti, išėjęs iš tarnybos nuo 2001 metų pradėjo užsiiminėti nekilnojamu turtu, automobiliais. Paskolos paskirtis nebuvo aptarta, penki metai apskritai niekaip paskolos nebuvo forminamos. Nuo 2006 m. jo iniciatyva buvo pradėti forminti vekseliai. Iš F. Š. gautos sumos buvo naudojamos nekilnojamam turtui pirkti, įmonės „K.“ veiklai, pirko transporto priemones. Buvo į banką gryni pinigai įnešami. F. Š. žinojo, kad už jo paskolintus pinigus pirks nekilnojamą turtą, automobilius. Žinojo kuo jis užsiima. 2012-12-24 vekselio 49208 dolerių sumai neginčijo, nes neturėjo finansinių galimybių kreiptis į teismus. 2013 m. 6000 eurų iš F. Š. pagal paskolos raštelį nesiskolino, galėjo skolintis anksčiau. Paskolos raštelį išdavė, nes buvo tęsiami sandoriai. kartu su F. Š. vyko į užsienį, pirko mašinas. Jam buvo mokami pinigai, negali konkrečiai sumų nurodyti. Grąžinus skolos dalį F. Š., vekseliai nebuvo perrašomi.

R. L. pažįsta nuo 1995 m., buvo jo pavaldinys. Neatsimena, kas pasiūlė paskolinti pinigų – R. L. – ar jis. Sandorių su juo buvo ne vienas, pinigai buvo grąžinami. Konkrečiai skolintų sumų neatsimena, buvo perrašomi vekseliai, kaltinime nurodyta suma nėra tiksli. Skola turėtų būti apie 10 tūkst. eurų, tokia suma susidarė iš kelių sandorių. Paskolintus pinigus įnešė į verslą, už juos pirko automobilius įmonei, buvo perkamos prekės, jas buvo bandoma parduoti, iš tų sandorių ketino atsiskaityti su nukentėjusiais. Dabar detaliai sandorių nurodyti negali. R. L. turėjo atliekamų pinigų, pinigus skolino ne vieną kartą, vieną paskolą yra pilnai gražinęs. R. L. automobilį „VW Passat“ norėjo grąžinti iki teismo, susitiko pas advokatus, surašė taikos sutartį. Po kiek laiko R. informavo, kad sutarties nepasirašys, nes taip liepia advokatas. Nebuvo jokios apgaulės dėl automobilio perdavimo. R. L. gavo tą automobilį. Į sąskaitą per klaidą įsivėlė kito žmogaus pavardė. Pripažįsta, kad tai jis pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį, bet tai buvo grynai techninė klaida. Regitroje automobilis buvo įregistruotas L. nuosavybėn. Sutartyje buvo įrašyta kito asmens pavardė, tačiau ne jis ją įrašė, ji buvo atspausdinta. Jis savo vardu pasirašė, tik paskui pastebėjo, kad tai techninė klaida. Z. V. nepažįsta, nežino, ar jis egzistuoja, tai techninė klaida, galimai kompiuteryje buvo toks šablonas. Automobilis „WV Passat“ priklausė (duomenys neskelbtini), jis nebuvo galutinai suformintas, bet buvo pirkimo sutartis. Dar buvo nesuvaikščioję pinigai. R. L. nebuvo jokių trukdžių jį užregistruoti savo vardu. (duomenys neskelbtini) buvo jo įmonė, Z. V. ten nedirba. Perdavus automobilį, R. L. leido jam juo naudotis, termino neapibrėžė, nei raštu, nei žodžiu nereikalavo grąžinti automobilio. Nežadėjo po savaitės gražinti automobilio. Iš R. L. 2012 m. pinigų nesiskolino.

Nukentėjusysis A. A., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad su G. T. buvo geri pažįstami, susipažino su 1995 m. dirbdami (duomenys neskelbtini). 2008 m. rugpjūčio mėn. jis (A. A.) grįžo į Lietuvą iš JAV, turėjo parsivežęs daugiau pinigų, norėjo pradėti verslą. G. T. paprašė paskolinti pinigų. Paskolino per du kartus, 2008-10-14 G. T. buvo paskolinta 50 tūkst. dolerių, pasirašytas vekselis, ir 2008-10-28 buvo paskolinta dar 50 tūkst. dolerių., išrašytas antras vekselis Skolino pusmečiui su 1 proc. palūkanomis. Palūkanos buvo mokamos gal 3-4 mėnesius. G. T. jam mokėjo grynais, pakvitavimo neišrašydavo. Kada atėjo laikas atsiskaityti, 2010 m. sausio mėn., G. T. tuos du vekselius suplėšė ir perrašė į vieną bei priaugusias palūkanas įrašė. Dar buvo skola 7 tūkst. eurų, kad nerašyti trečio vekselio, surašė vieną bendrą. Dėl kitokio skolos gražinimo užtikrinimo būdo buvo užsiminta, bet G. T. pasiūlė užtikrinti paskolos grąžinimą vekseliu. Negali pasakyti, kodėl nepasirašė paskolos sutarties, suprato, kad vekselis yra įrodymas, jog skolino pinigus G. T..

Skolino G. T. pinigus kaip fiziniam asmeniui. G. T. minėjo, kad paskola bus naudojama verslui, pirks transportą, investuos. Konkrečiai nepaaiškino, kam panaudos jo skolintus pinigus. Viskas buvo paremta pasitikėjimu, suprato, kad G. T. reikia apyvartinių lėšų. Jis žinojo, kad G. T. turi verslą, turėjo kelis vilkikus, automobilius pirkdavo ir parduodavo. Nesidomėjo, kokia yra G. T. turtinė padėtis, nežinojo apie jo ankstesnius įsiskolinimus. G. T. jo apie tai neinformavo. G. T. jam buvo sudaręs gerą įspūdį, važinėjo prabangiais automobiliais, buvo matęs namą, pasitikėjo, kad jis verslus, mokus. Taip pat jam F. Š. jam sakė, kad G. T. gali skolinti pinigus, jis yra geras verslininkas. F. Š. yra jo senas draugas, todėl juo pasitikėjo. Vėliau paaiškėjo, kad G. T. įvaizdis neatitiko realios padėties. Jis pirko namą be pradinio įnašo, pirko brangų turtą. Mano, kad G. T. žinojo, jog negalės pinigų grąžinti, jau perrašant vekselį nulių neprirašė.

Jis įsidarbino G. T. įmonėje UAB „C.“ vairuotoju-ekspeditoriumi. G. T. atskaičiuodavo mokesčius, pervesdavo jam darbo užmokestį. Darbas buvo visiškai atskirai, tai nesusiję su paskola. Mokestinio tyrimo ataskaitoje nurodyta 11 tūkst. litų suma yra susijusi su darbo santykiais. Tai yra jo G. T. įmonėje uždirbti pinigai.

Kai atėjo laikas grąžinti pinigus, prasidėjo G. T. delsimas, žadėjimas, negrąžinimas, jie perrašinėjo vekselius, paskutinį vekselį išrašė berods 2009 m. sausio mėn. už 107 500 dolerių su palūkanomis. Vekselį užpildė G. T., jis nesakė, kad kažkokie mokėjimai jau buvo atlikti. Pinigus turėjo grąžinti kovo mėn., dienos nepamena, ji buvo nurodyta vekselyje. G. T. paskui slapstėsi, nekėlė ragelio, kadangi vekselio data buvo pasibaigusi, nusprendė kreiptis į notarą, kad išrašytų raštą, eitų pas antstolį. Keletą sykių nuvažiavo pas G. T., norėjo pašnekėti, tačiau jo G. T. žmona neįleido, sakė, kad G. nėra. G. T. su juo nebandė susisiekti, kol vyksta procesas, daugiau nebandė grąžinti skolos. Kad G. T. sukčiauja suprato iš to, kad jis pradėjo išsisukinėti. Prižadėdavo, kad duos kažkiek pinigų, tų pinigų nebūdavo. G. T. tempė laiką, siūlė tokius pasiūlymus, kurie buvo nerealūs, neprotingi. Tarp jų su G. T. buvo kalba dėl skolos grąžinimo ne pinigais, o turtu, jam toks variantas būtų tikęs. G. T. jam bandė siūlyti (duomenys neskelbtini) sklypą (duomenys neskelbtini), bet nuvykęs pasižiūrėti pamatė, kad tas sklypas yra pelkė, G. T. už jį norėjo 50 tūkst. Lt, tačiau jo nuomone tas sklypas vertas gal 10 000 Lt. Be to, tas sklypas buvo užrašytas ne G. T. vardu. Kai buvo svečiuose, G. T. minėjo, kad tai jo troba, sakė, kad jie tą trobą nupirko, paskui pasirodė, kad troba ne jo. Kad G. T. neturi realiai to turto, jam nebuvo žinoma. Paskui iš antstolio ir sužinojo, kad namas ir sodyba G. T. nepriklauso. Nežino, kaip G. T. galėjo siūlyti jam tą turtą. Jam nežinomos priežastys, dėl kurių G. T. būtų tapęs nemokus. Pas antstolį T. J. yra vykdomoji byla, iš paskolintos 100 000 dolerių sumos, iš antstolio atgavo 18 tūkst. litų.

Nukentėjusysis A. K., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad G. T. pažįsta nuo 2003-2004 metų. Jie abu supirkinėjo mašinas, tekdavo pabendrauti, G. T. galimai 2009 m. ar 2008 m. gale į jį kreipėsi dėl paskolos, paskolino G. T. 10 000 Lt. Sakė, kad pinigai reikalingi verslui. Kiek suprato, automobilių pervežimais užsiiminėjo. Jam nesukėlė įtarimų, nes versle kartais trūksta apyvartinių lėšų, tai yra normalu. G. T. aiškino, kad jų trūksta, tiesiogiai nepaaiškino, kad sunki padėtis. Jis (A. K.) netiesiogiai suprato, kad nepasisekė su verslu. Paskolino G. T. pinigus už palūkanas, mokėjo gal pusę metų tas palūkanas. 2010 m. nustojo mokėti palūkanas, su palūkanomis buvo skolingas 12 000 Lt, 2010 m. gale A. K. iniciatyva parašė vekselį 12 000 Lt. Apie tai, kad G. T. turi finansinių sunkumų, nieko nežinojo. Apie jokius kitus įsiskolinimus G. T. jo neinformavo. Jis buvo įtikinėjamas, kad G. T. pinigus grąžins, kad verslas pasiseks, bet taip ir nesulaukė tų pinigų. Po to G. T. reikėjo ieškoti, be to, jis negražino pinigų ir kitiems nukentėjusiesiems, todėl mano, kad tai buvo apgaulė. G. T. sudarė respektabilaus verslininko įspūdį, patikimai elgėsi komercinėse kelionėse, turėjo nuosavą namą, leido sau važinėti, keisdamas mašinas, manė, kad jo gyvenimo būdas atitiko pajamas. Paskui G. T. jį įdarbino, dar prieš skolinantis, tai sukūrė pasitikėjimą juo. Žino, jog G. T. UAB „K.“ buvo direktorius. A. K. UAB „K.“ dirbo turbūt 3 metus, neprisimena, nuo kada iki kada. Kai skolino pinigus, neprisimena, ar ten dirbo tuo metu ten, pinigus jam skolino kaip fiziniam asmeniui.

Jis reikalavo iš G. T. gražinti paskolintus pinigus, tačiau jis sakė, kad kas reikalaus iš jo pinigų, tas negaus. Kai jis vis tiek neatsiskaitė, kreipėsi į antstolius, antstolis kažkiek išieškojo iš G. T., bet pasiėmė daug, nieko nepervedė. Nuo 2010 m. žadėjo G. T. pinigus grąžinti, pasirašydamas vekselius, jis tai padaryti įsipareigoja. G. T. atidavė 1500 Eur skolos 2016 m. vasarį. Buvo susitikę su G. T., kuris atvežė sutarties projektą. Paskaitė sutartį, pamatė, kad ji neatitinka realybės. Paminėjo G. T., kad per neapsižiūrėjimą atnešė ne tokį dokumentą. Jis (A. K.) galvoja, kad G. T. pasitikėjo jo momentiniu neapdairumu, kad pasirašys neperskaitęs. Jis perskaitė sutartį, pasakė, kad nesirašys. Tada paliko sutartį, po kelių dienų atnešė kitą sutartį. Šios sutarties nepasirašė, nes norėjo pasitarti su advokatu. Tą sutartį turėjo pasirašyti, kad G. T. iki 2016 m. jam ketina sumokėti 1900 Eur. G. T. šiai dienai su juo atsiskaitė, pretenzijų neturi. Paskolintus pinigus grąžino gal prieš porą metų.

Nukentėjusysis R. M., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad pažįsta G. T. nuo 1990 m. Tarp jų nebuvo draugiški santykiai, jie buvo pažįstami. Kartu nedirbo. Jis turi savo verslą, įmonei reikėjo autobuso. Žinojo, kad G. T. tuo užsiima, susitarė su G. T., šis iš Talino jam atvežė autobusiuką, atsiskaitė, bendravo geranoriškai, patikimai, viskas buvo gerai. Tai sukūrė pasitikėjimą juo. Po to G. T. paprašė paskolinti pinigų. Jam pasirodė, kad žmogus teisingas, padėjo, todėl ir skolino. Kai skolino pinigus, G. T. save statė aukštame lygyje, mėgo didžiuotis turtais, sakė, kad jo ateitis su didelėmis perspektyvomis. Pažinojo jį daug metų, todėl netikrino jo finansinės padėties. Pinigus skolino per kelis kartus, metų laikotarpyje, galimai bankiniais pavedimais, kaip fiziniam asmeniui. G. T. sakė, kad jam reikia pinigų apyvartinėms lėšoms, paskui sakė, kad turi paskolą, reikia už butą mokėt. Apie verslą G. T. nieko neminėjo. Nesidomėjo, kur jo paskolinti pinigai bus panaudoti. G. T. kitų įsiskolinimų neminėjo, jis sakė, kad laikiniai reikia apyvartinių lėšų. Apyvartinių lėšų versle dažnai trūksta, tai normalu. Žinojo, kad jis atvaro automobilius ir pardavinėja.

Užsidirbti nesitikėjo, iš pradžių apie procentus kalba nėjo. G. T. paprašė tik mėnesiui paskolinti. Tai buvo 2010 m. spalio mėn. Jis jam sumą paskolino, paskui paprašė dėl viso pikto parašyti vekselį. Vėliau G. T. paprašė dar paskolinti. Skolos suma vis didėjo, nes žadėjo 10 000 Lt paskolinti dalimis. Sumos, nurodytos byloje, teisingos. Paskutinio vekselio suma 3417, grąžinta buvo 593,91 ir 76,80 eurų. Paskolą įformino vekseliu, buvo ir paskolos sutartis, ji baigė galioti, tada surašė vekselį. Iš pradžių vekseliai buvo keli, paskui juos apjungė į vieną. Gražinimas buvo priverstinis. Pagal paskutinį vekselį negrąžinta suma yra 3188,82 eurų, tai yra viskas, kiek G. T. jam šiai dienai skolingas. Suma buvo neatiduodama, tada jau norėjo gauti procentus. Paskui jau negrąžino G. T. išvis pinigų, apie procentus kalbos tada jau ir nebuvo. Palūkanų G. T. jam niekada nemokėjo. G. T. jam sakė, kad atiduos pinigus, viskas bus tvarkoje. Jam kilo įtarimas, pradėjo apie G. T. ieškoti informacijos. Sužinojo, kad skolinimasis buvo masinis. Jis buvo daug kam skolingas, vieniems grąžindavo, iš kitų skolindavosi. Atėjo signalai iš draugų, pažįstamų, kad jis iš daug kur skolinasi ir negrąžina. Buvo situacija, kad jis (R. M.) buvo ofise, suskambėjo G. T. skambutis, G. T. atsiliepė ir pasakė, kad yra užsienyje, nors sėdėjo pas R. M., tada suprato, kad jis aferistas, kreipėsi į antstolius. Paskui sužinojo, kad G. T. pasakė, kad, jeigu jį labai spaus, įspaustas į kampą žvėris gali ir įkasti. Koją G. T. susilaužė galimai 2010 m. Matė, kad sunkiai lipo laiptais, matėsi, kad patirta trauma. Jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi. 2011 m. buvo dar skolinti pinigai, paskui gal pavasarį prasidėjo procesai. G. T. iki procesų pervedė 1000 Lt, paskui iš antstolio Vižainiškio buvo išieškota iš buto, esančio (duomenys neskelbtini) apie 500 Lt.

Nukentėjusysis F. Š., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad G. T. pažįsta nuo 1994 m., susipažino (duomenys neskelbtini). Santykiai buvo draugiški. G. T. turėjo nekilnojamo turto, visi (duomenys neskelbtini) ten kokį nors verslą vykdė. 2000-2001 jis G. T. pirmą kartą paskolino pinigus. Pačiais pirmais kartais G. T. skolino 30 tūkst. dolerių, paskui 15 tūkst. dolerių. Paskolintų pinigų G. T. negrąžino, bet skolos suma nesikaupė, nes jis mokėjo laiku procentus, todėl suma neaugo, ji tik buvo perrašoma. Procentus G. T. grąžindavo tą pačią dieną. Iki 2008 m. problemų nebuvo. Dėl procentų viskas buvo įvykdyta, bet skola ėjo toliau. Po 2008 m. tik G. T. prasidėjo sunkumai, jis jau negalėjo grąžinti pinigų. Bendra G. T. paskolinta suma yra 49 tūkst. eurų su viršum. Šią sumą skolino per kelis kartus. Tą sumą skolino nuo 2002 m. iki 2012 m., kada vekselis buvo perrašytas. Sandorius įformindavo iš pradžių skolos rašteliais, po to vekseliais. Pasiskaitė, kad su vekseliais bus daug paprasčiau, nereikia kreiptis į teismą, todėl jam tai buvo priimtina. Iš tų 49 tūkst. eurų jam nieko negrąžinta, antstolių kontora pranešė, kad nieko neišieškojo. Paskutinis vekselis 2012 m. buvo patvirtintas notarų kontoroje, buvo išduotas vykdomasis raštas, atiduotas antstoliui. Vykdomojo rašto atsisakė, nes antstolis pasakė, kad išieškoti nėra galimybių, pasakė, kad, jei nori, gali kreiptis į teismą. 2012 m. G. T. jam pervedė pinigų, bet ta suma buvo paskolinta grynais, tai nesusiję su kaltinime nurodyta suma. Paskutinį kartą G. T. skolino pinigų kai važiavo į Vokietiją pirkti automobilių. O anksčiau skolino, nes jis turėjo tarptautinių pervežimų įmonę ir jam trūko apyvartinių lėšų. G. T. turėjo verslo planą pirkti ir parduoti automobilius ir taip grąžinti paskolą, todėl jam skolino pinigus. G. T. sudarė perspektyvaus verslininko įspūdį, nes važinėjosi su žmona po egzotiškas šalis, važinėjo prabangiais automobiliais. Iš pradžių skolos grąžinimo terminai buvo metai, jis paskolos negražindavo, bet procentus mokėjo. Jis savo pinigus investavo į G. T. verslą, o jis mokėjo vieną procentą palūkanų. A. A. taip pat paskolino pinigų G. T., paskui pasakė, kad sunku su juo susisiekti, suprato, kad kažkas negerai. Kadangi G. T. skolindavo už procentus ir jis, nors pinigų neatiduodavo, bet procentus atiduodavo, todėl A. A. jį ir rekomendavo. G. T. pinigų negrąžino, paaiškino, kad krizė, bankas atėmė lizingu pirktas mašinas, žlugo verslas. G. T. pats pasiūlė suforminti notarų kontoroje vekselį ir nesikreipti į antstolius. Dėl A. A. T. pasakė, kad jis kreipėsi į antstolius, todėl nieko ir negaus. Jam sakė nesikreipti į antstolius, tada skolą grąžins. Kad G. T. neturi turto sužinojo tik tada, kai A. A. kreipėsi į antstolius. A. A. pasakė, kad G. T. laiku sumoka palūkanas, problemų neturi. Problemos prasidėjo vėliau. Procentus jam mokėjo G. T. grynais, o paskui pavedimus darė per banką. Tik vieną kartą prašė padaryti pavedimą per banką. Jis skolino du kartus po 6 tūkst., G. T. grąžino 6 tūkst. grynais, kitus 6 tūkst. grąžino pavedimu per banką, tai nesusiję su kaltinimu. Iš kaltinime nurodytų pinigų grynais jis grąžindavo palūkanas iki 2009 m., Mokestinio tyrimo ataskaitoje nurodyta 16561 litų suma nesusijusi su kaltinime nurodyta suma. Jis skolino G. T. pinigus verslui, kuris susijęs logistika, nežino, ar jo verslas oficialus. Jis turėjo įmonę, automobilius pirko įmonės vardu. 2012 m. vekselio sumos G. T. pas notarę neginčijo. 2012 m. paskutinį sykį vekselį perrašė. Gavo paskui iš draudimo 4500 Eur, skambindavo G. T., bet jis nekėlė ragelio porą mėnesių. Dėl palūkanų buvo tik žodinis susitarimas, rašteliuose to nebuvo. Byloje esanti suma yra gryna paskolinta suma. 49208 Eur buvo paskolinta suma su palūkanomis. Paskutinius metus jau norėjo atgauti tik skolą, nenorėjo jau palūkanų. Buvo duotas terminas iki 2013-01-03, jie davė mėnesį, pasakė G. T., jog, jeigu neatiduoda pinigų, jie kreipsis į teisėsaugą. G. T. pasakė, kad gali daryti, ką nori, vis tiek nieko neatgaus.

Paskui atvažiavo G. T. pas jį, pasakė, kad yra verslo planas, jeigu F. Š. galėtų jam padėti, jis galėtų uždirbti pinigų ir viską grąžinti. Pasirodo, Rusijoje G. T. surado įmonę, norėjo įsigyti šiukšliavežes, bet jas reikėjo Vokietijoje surasti, atvaryti čia, tada pervaryti į Maskvą. F. Š. pasakė, kad paskolina dar 6000 Eur, bet važiuoja kartu. Tai buvo gal 2013-2014 metais. Jie tris kartus vyko išvis su G. T. į Vokietiją. Jis (F. Š.) turėjo įmonę, buvo įnešta ten 3000 Eur. Buvo pirkta mašina ant jo įmonės, kad nereikėtų PVM mokėti, kadangi automobilis gaunasi tranzitinis. Kitas dvi mašinas ant kitų įmonių pirko. Paskui Vokietijoje G. T. dar dukrai pirko automobilį už 1500 Eur. Paprašė dar parvaryti tą automobilį, o jis nuvažiavo ir krovininę mašiną pats atsivarė. Po to F. Š. nematė nei pinigų, nei nieko. Kiek žino, paskui tų mašinų išvis Lietuvoje nebuvo, buvo išvarytos tos mašinos. Nuvažiavo pas G. T. namo, pradėjo reikalauti 6000 Eur, tai buvo pinigai, gauti iš draudimo ir dar nuo savęs pridėti. Parašė G. T. tik raštelį. Dėl paskutinio verslo pasiūlymo pirkti ir perparduoti mašinas gali tvirtinti, kad G. T. jį apgavo tyčia. Su juo kartu važiavo į Lenkiją, Vokietiją pirkti automobilių, jis sakė, kad iš šio verslo uždirbs ir jam grąžins, tačiau nupirko dukrai automobilį, o jam nieko negražino. Po to F. Š. kreipėsi į prokuratūrą, ten pradėjo ikiteisminį tyrimą. Bendravimo su G. T. jau nebuvo, ragelio nekeldavo. Kiek žino, G. T. patyrė traumą, kai krito, susilaužė koją du ar tris kartus, todėl traumos pasekmės jaučiamos buvo apie pusę metų. Kad į jo sąskaitą G. T. darė pervedimus, tai teisybė, tai buvo gal 2010 m. G. T. skubiai reikėjo pinigų, paskolino, paskui G. T. padarė pavedimą į jo sąskaitą.

Nukentėjusysis R. L., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad pažinojo G. T. nuo 1995 m., jie kartu dirbo (duomenys neskelbtini). 2010 m. G. T. į jį kreipėsi dėl paskolos. Pinigus prašė paskolinti verslui, apyvartinėms lėšoms, nes užsiiminėjo jis tuo metu automobiliais, logistika. Žodinis susitarimas buvo, kad palūkanas 1 proc. per mėnesį mokės. Nustojo mokėti palūkanas gal 2011 m., paskui jau jie susitarė tiesiog grąžinti pinigus be procentų. 2010 m. buvo išrašytas vekselis, 2013 m. – kitas vekselis, nes G. T. buvo grąžinęs kažkiek pinigų. Palūkanų jau jie neskaičiavo. G. T. paskolino 14600 litų, o liko 11 900 Eur. G. T. skola yra 11810 eurų, 90 eurų jam grąžino. Vekselius perrašinėdavo kas metai ar kas du metai. Kai perrašinėjo vekselius, konfliktų nebuvo. 2011 m. G. T. nustojo mokėti, paaiškėjo, kad daug kam yra skolingas, žadėjo grąžinti pinigus. Neatsiliepdavo telefonu, jo rasti neįmanoma būdavo. Važiuodavo G. T. į Vokietiją, pirkdavo automobilius ir parduodavo užsieniui, žadėdavo, jog, gavęs uždirbtus pinigus, dalį jų atiduos, iškart padengs skolą. Jam buvo žinoma, kad G. T. važiavo, bendravo su F. Š., kuris žinojo visą padėtį. Kad F. Š. G. T. buvo paskolinęs pinigus, žinojo, tuo metu (2010 m.) problemų dar nebuvo. F. Š. pasakė, kad galima jam paskolinti, G. T. tvarkingai atiduoda. Kad kiti nukentėjusieji irgi skolino pinigų G. T., sužinojo 2011-2012 m. G. T. neinformavo jo apie finansinius sunkumus. Jis norėjo kreiptis civiline tvarka, paskui sužinojo, kad G. T. dar daug kam skolingas, faktiškai nemokus, savo vardu neturi turto, atlyginimas tik minimalus. Pasitikėjimą sukėlė G. T. savo elgesiu, savo kalba, aiškindamas, kad viskas gerai, pinigai bus grąžinti, reikia šiek tiek lėšų verslui. Sudarė verslaus žmogaus įspūdį. Blogų žodžių negirdėjo apie jį iš nieko, todėl jam ir paskolino. Tarnyba kartu tam neturėjo įtakos. Pasienyje su G. T. buvo normalūs santykiai, pasitikėjimas buvo.

2013 m. G. T. į jį vėl kreipėsi, jis (R. L.) prašė atiduoti pinigus, G. T. sakė, kad galimybės nėra. Dar paprašė pinigų, R. L. jau atsargiau elgėsi, G. T. pasakė, kad gali parduoti jam automobilį, automobilis buvo lyg ir neblogas. 6500 Eur G. T. skolino, nes pasakė, kad kaip užstatas bus tas automobilis, su ta intencija, kad grąžins visą skolą, uždirbęs pinigų. Sandoris vyko pas R. L. bute, atėjo G. T. su sąskaita faktūra ir pirkimo-pardavimo sutartimi. Sąskaita faktūra ir pirkimo pardavimo latviškas dokumentas buvo. Kai jam buvo pateiktas dokumentas, vienas parašas jau buvo (duomenys neskelbtini). G. T. teigė, kad tai jo firma, o direktorius yra jo statytinis, samdomas, pasirašė prie kitos pavardės. Z. V. paties nematė. Jam G. T. pateikė jau užpildytus dokumentus. Dokumentuose matyti, kad 6500 Eur sumokėjo už automobilį, G. T. jam atidavė raktus, dokumentus, jie pasirašė sutartį. Į „Regitrą“ nevyko, nes G. T. automobilio prašė kol kas dar neregistruoti, palaukti. R. L. paskui pastebėjo, kad dokumentuose buvo visai kita pavardė. Dokumentus pasižiūrėjo gal po savaitės. Kreipėsi į G. T., kuris pasakė, kad nėra jokių problemų. Pagal pirkimo dokumentus automobilis priklausė (duomenys neskelbtini), pagal sutartį priklausė visai kitam žmogui. Paklausė G. T., kodėl čia įmonė, čia kita pavardė. G. T. pasakė, kad nepergyventų, viskas gerai, apramino. Automobiliu važiavo tik vieną kartą, nes turėjo dar vieną automobilį. Po savaitės turėjo G. T. kažkur išvykti, paprašė leisti pasinaudoti automobiliu. Pasitikėdamas žmogumi, davė raktus ir dokumentus. Paskui prašė grąžinti automobilį, bet tada G. T. sakė, kad grąžins pinigus. Jam (R. L.) didelio skirtumo nebuvo, todėl sutiko. Taip tęsėsi iki tol, kol parašė pareiškimą, nes G. T. jam negrąžino nieko. Vyko ikiteisminis tyrimas, keletą kartų jis buvo nutrauktas, kreipėsi ir dėl skolos, ir dėl automobilio, nes jokių veiksmų G. T. nesiėmė. Tiesa, 750 Eur iš firmos, kuriai priklausė automobilis, buvo pervesta jam į sąskaitą. Laiko, kad pinigai yra už tai, kad pusantrų metų G. T. vairavo automobilį, kaina automobilio mažėja kasmet. Po pirmo teismo posėdžio G. T. grąžino automobilį, su G. T. susitiko Regitroje, jį R. L. įregistravo savo vardu. Galvoja, kad G. T. automobilį grąžino, nes taip sušvelnins savo kaltę. Tai buvo vasario 8 d. Tas automobilis buvo su latviškais tranzitiniais numeriais. Sutarties neturi, viską formino pagal pirminę sutartį, kuri buvo pateikta teisme. Pateikia registracijos liudijimą. Pagal seną pirkimo-pardavimo sutartį su (duomenys neskelbtini) viskas buvo padaryta, kaip priklauso, „Regitra“ viską tikrina. Dokumentai visi buvo pateikti. Naujos sutarties nesurašinėjo. Kad A. M. parduotas automobilis paskui buvo, pirma nežinojo, kai buvo perduota byla ikiteisminiam tyrimui, tik tada sužinojo. Liudytojo A. M. nepažįsta.

Skola yra 11 900 Eur. Išvis skola buvo 14 600 Eur, 2700 Eur grąžinta. Paskui 11 900 Eur sumai buvo surašytas vekselis 2013 m., šitie pinigai negrąžinti. Automobilis kainavo jam 6500 Eur, skaito, kad dabar jau automobilis grąžintas, vadinasi, 6500 Eur grąžinta. Automobilio vertė dabar 5000-5500 Eur, per servisą patikrino, kiek automobilis pravažiavo. Buvo paimtas vykdomasis raštas iš antstolio, tai buvo gal 2013 m. 37-je antstolių kontoroje, kuri yra Tilto g. 11 900 Eur pagal vekselį paskutinį yra skola, kuris perrašytas. Yra vykdomasis raštas. Pas antstolius nesikreipė. Prasidėjo ikiteisminis tyrimas, pagalvojo, kad visos medžiagos reikės, todėl nepateikė vykdomojo rašto antstoliui, jam atrodo, jį atidavė tyrimo metu, pateikė į bylą. Iš skolos užskaito 90 Eur, kad mašinos padangos buvo duotos, taigi, galutinė skola – 11 810 Eur. Išrašant 2013-02-10 vekselį, G. T. sumos neginčijo. Jis yra gan pasiturintis, tačiau ta suma, kurią paskolino, jam svarbi, nes jos nepadovanojo, žmogus turi grąžinti. Periodiškai slapstymasis G. T. buvo juntamas. Iš G. T. gal ir buvo kokie žodžiai grasinantys, nors jam asmeniškai ne, buvo pasakyta tiesiog, kad, jeigu jie kreipsis į teismą, negaus pinigų. Tai galima suprasti kaip grasinimą, bet ką turėjo omenyje G. T., tai sakydamas, nežino. Jis norėjo susitaikyti, prašė pasirašyti susitarimą, kad pinigus ne anksčiau 2018 m. grąžins, kad pretenzijų jam neturi. Tiesiog pasiūlė susitaikyti, negąsdino, jokio poveikio nedarė. Kad tai, ką G. T. daro, yra apgaulė, suprato, kai žmogus pasiūlė kaip užstatą transporto priemonę, kuri jam nepriklauso. Nusikaltimas tame, kad žmogus slapstėsi, nenorėjo bendrauti, negrąžino pinigų ir nenorėjo jų grąžinti.

Liudytojas A. M., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad pažįsta G. T., gal 4-5 metus. Iš G. pirko automobilį prieš kelis metus, su sąlyga, kad galės grąžinti, jeigu nepatiks. Pirko, paskui nepatiko, grąžino. Prasivažiavo su mašina, bet konkrečiai netikrino dėžės ar panašiai. Dėl automobilio būklės jie ir tarėsi, kad, jei ką, galės grąžinti, barškėjo kažkas pakaboje. Paskui važinėjosi kurį laiką tuo automobiliu. Nežino, kas gali tai patvirtinti. Neprisimena, kas nepatiko tame automobilyje, kad jį grąžino. Automobilis, atrodo, buvo kažkokio UAB vardu. Jį domino tik pats automobilis, todėl nesigilino. G. T. tikriausiai turėjo įgaliojimą parduoti tą automobilį. Jis (A. M.) atvažiavo į „Regitra“, pirko automobilį. „Regitra“ tikrina, ar automobiliai nevogti, neareštuoti. Automobilį registravo savo (A. M.) vardu. Paskui pardavė vėl atgal. Pardavė, atrodo, irgi kažkokiam UAB. Iš UAB gal ir buvo kažkoks žmogus kartu su jais, A. ar kažkoks ten buvo, nežino, bet bendravo tik su G. T.. Jokių pretenzijų niekam neturi. Negali pasakyti, ar pinigus G. T. jis grąžino. Neprisimena, nes praėjo du metai. „Regitroje“ turėtų būti visi duomenys. „Regitroje“ buvo fiksuojamas automobilio pirkimas – pardavimas. Jam atrodo, kad galioja įstatymas, kad automobilį galima grąžinti. Jo nuomone, tai normalus žmogiškas susitarimas. Pagal įstatymą galima mašiną grąžinti už tuos pačius pinigus. Taip ir padarė. G. T. garantavo, kad viskas gerai. Raktus, dokumentus gražino. Kai buvo „Regitroje“, gal G. T. buvo dar su kuo nors kitu, bet neprisimena. Kaip paaiškino apklausos metu, taip ir buvo. Pinigus atidavė jam G.. Automobilį perregistravo nuo apklausos praėjus gal savaitei. Savo vardu yra turėjęs gal 20 automobilių. 24 000 Lt galėjo būti byloje minimo automobilio kaina, tai jam didelė suma. Iš kur sužinojo informaciją, kad tas automobilis parduodamas, neprisimena. Svarbiausia jam buvo neprarasti pinigų. Mokėjo grynais pinigais.

Automobilį atvarė G. T.. Nespausdino sąskaitos faktūros G. T. prie jo. Pasimatė du kartus „Regitroje“, ir tiek. Negali prisiminti, kaip su G. T. susipažino. Bendraudavo minimaliai. Jis dirba kaip tarpininkas ieško kreditorių, galėjo gal G. T. kada kreiptis dėl to, bet šiaip tarpusavyje kažkokio biznio jie neturėjo. Sutarčių su G. T. Tiesiog buvo, kad jam automobilį pasiūlė, jam patiko, pirko. Po mėnesio grąžino tą automobilį, nes kažkas nepatiko, kažką meistrai gal rado. UAB „K.“, UAB (duomenys neskelbtini), pirmą kartą girdi. Su UAB „C.“ irgi niekada jokių reikalų neturėjo. Nukentėjusiojo R. L. nėra matęs.

Liudytojas G. V., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad su G. T. giminystės ryšiai nesieja. Pažįstami yra seniai, santykiai darbiniai. Gal 2007 m. jis įsidarbino UAB „K.“ įmonėje. Tarėsi su G. T., buvo susitikę. Adresą sunkiai prisimena, gal tai buvo (duomenys neskelbtini). Pokalbyje dalyvavo G.. Jis (G. V.) ieškojo vairuotojo darbo, jie sutarė. Tai buvo vairuotojo – ekspeditoriaus darbas, vairuoti sunkvežimį – autovežį. Dirbo trumpai, sunku pasakyti, gal pusę metų. Dirbo ne visai pilnai, kartais išvažiuodavo į reisą. Turėjo pasikrauti automobilius, juos tinkamai įtvirtinti, nuvežti adresu siuntėjo. UAB „K.“ buvo vežėjas. Vyko į Lenkiją, Belgiją, Olandiją, gal dar į Rusiją. Važiuodavo vienas. Automobilius paimdavo. Poznanėje pasikraudavo, ten yra VW automobilių gamykla, jie kraudavo automobilius ir gabendavo į Vakarus. Tilpdavo gal 7-8 automobiliai, tiek ir būdavo autovežyje. Vairuotojo darbas su mokėjimais jokiais nesusijęs, jis mokėdavo tik už kelius, kuro pylimą. Poznanėje pasikrauti reikėjo automobilius, nugabenti į nurodytą vietą, Olandijoje išsikraudavo. Apmokėjimo į rankas negaudavo. Automobiliai būdavo gavėjo vardu. Gavėjas kas buvo, neprisimena. Jis tik transportuodavau automobilius, toks vairuotojo darbas. UAB „K.“ buvo kaip vežėjas. Belgijoje jis irgi buvo, pasikraudavo automobilius, negali tiksliai pasakyti miesto, nes buvo keletas miestų, vietos būdavo skirtingos. Automobiliai buvo skirtingi, todėl iš skirtingų vietų buvo surenkami. Nežino, kieno vardu jie buvo, bet ne UAB „K.“. Būna nurodyta CMR, kas yra gavėjas. Būdavo, paskambindavo, parašydavo tikriausiai G. T.. Jis buvo jo (G. V.) tiesioginis vadovas. Iš Belgijos nežino, kiek yra atvežęs automobilių, bet nedaug. Gal du ratus važiavo, gal 15 automobilių išvis atvežė. Markės buvo skirtingos, buvo Toyota, Peugot, neprisimena visų markių. Lietuvoje atveždavo automobilius į Kauno turgų. Pats nepardavinėjo, nežino, kas ten pardavinėjo tuos automobilius. Automobiliai negali pasakyti, kieno vardu buvo pirkti. Pats jų nepirkdavo, pirkimuose nedalyvaudavo. Atvažiuodavo į aikštelę, pats automobilių aikštelėje neiškraudavo. G. T. ar pasitikdavo, neprisimena, bet kažkaip susitikdavo jie. Automobilių dokumentus palikdavo turbūt mašinoje. Automobiliai Gariūnuose aikštelėje buvo laikomi. Turbūt nuomavo tą vietą, kaip supranta, tai buvo UAB „K.“ vieta.

Atlyginimą kaip gaudavo, prisiminti sunku. Negali pasakyti. Kad mokėdavo grynais, ar atlyginimas, ar dienpinigiai, tai buvo normalu. Buhalterinėje įmonėje pasirašinėdavo tikrai. Gal kažkas eidavo į kortelę, gal kažkiek grynais.. Pinigus gaudavo už reisą. Automobilių skaičius neturėjo tam įtakos. Kito direktoriaus įmonėje nebuvo, dirbo trumpai. J. T. gal kur ir matė, ji nebuvo buhalterė. Buvo buhalterinė įmonė. Jis buvo epizodinis darbuotojas, dirbo trumpai. Išėjo iš įmonės, nes prasidėjo krizė, sąstingis. Jam teko vykti ir į Estiją. Kol nebuvo krizės, dirbo. Jis visą laiką dirbo ir kažką kito. Nedirbo pilnai, daugiau buvau kaip pakaitinis. Darbovietė su juo viską atsiskaitė.

Kaltinamajame akte orientuojasi puikiai. Skolintasi iš nukentėjusiųjų išties buvo. Nuo 1995 m. buvo skolinamasi iš F. Š., viskas buvo atiduodama. Skolino verslui ir A. A., iš jo gal 2009 m. buvo pasiskolinta „C.“ buvo investuojami pinigai. A. A. žinojo, kad F. skolingas G.. Ji versle asmeniškai nedalyvavo, negali nurodyti, kur, kas ir kiek buvo grąžinta. Su Molėtais buvo viskas 2006-2007 m., nežino, ar buvo nupirktas tas sklypas. Namas buvo nupirktas. Imta paskola. 2010 m. vyrui buvo trauma, du metus buvo nedarbingas, nebuvo iš kur paimti pinigų. Pinigai buvo investuojami į tą patį verslą, į automobilių pirkimą. Ji versle asmeniškai nedalyvavo, negali nurodyti, kur, kas ir kiek buvo grąžinta. 2012 m. buvo sutartis dėl „Mini Cooper“. Jie pirko sau, paskui pardavė. Sumos neprisimena. Tuo metu turėjo pakankamai lėšų atiduoti pinigus.

A. K. ilgus metus dirbo UAB „K.“, su R. M., duodavo pinigus, kad atvarytų G. automobilius, nežino, kaip ten viskas buvo. Vyras pinigus tikėjosi atiduoti, negalvojo, kad ištiks nelaimė. Jie stengiasi uždirbti. Pinigai dingsta, nes daug ir vyrui neatsiskaitė, nesumokėjo, Afrikoje verslas žlugo, buvo investuota apie 20-30 tūkst. eurų. Per tris metus nėra nei vieno sudaryto skolinimosi naujo. Pas ją asmeninių skolų nėra. Pas G. irgi tik seni įsipareigojimai. Jų niekas neneigia. Pas jokį naują žmogų nesiskolino pinigų. Paskutinius 6000 Eur neprisimena, kaip G. pasiskolino, F. Š., atrodo, kažkur važiavo su G., ji tikrai nesigilina. Visada kažkiek buvo atsiskaitoma, dabar irgi atsiskaito, kiek gali. Buvo bandoma atsiskaityti su A. K.. Buvo mokama, nebuvo vengiama žmonių. Nuolat nebuvo keičiama jų gyvenamoji vieta. Išvyko į Latviją vyras, tai ir deklaravo.

Apie (duomenys neskelbtini) tik žino, kad buvo tokia įmonė. Z. V. nepažįsta. VW Passat, parduotą R. L. žino. Automobilis priklausė (duomenys neskelbtini). Toks buvo susitarimas. Su Molėtais buvo viskas 2006-2007 m., nežino, ar buvo nupirktas tas sklypas. Namas buvo nupirktas. Imta paskola. Dokumentai gal buvo baigti liepos mėn., o pradėti tvarkyti gal vasario mėn. Tai buvo 2008 m. Įnašas grynaisiais buvo 200 000 Lt. Ji irgi turėjo nekilnojamojo turto, kuris buvo parduotas. Skola ir palūkanos bankui buvo mokamos iš uždirbtų pinigų. 2012 m. buvo sutartis dėl „Mini Cooper“. Pirko sau, paskui pardavė. Sumos neprisimena. Tuo metu turėjo pakankamai lėšų atiduoti pinigus.

Pas juos buvo atėjęs antstolis, parodė dokumentą, įėjo su vertintojais. Buvo braunamasi šiuo atveju į manus, renkama informacija pas kaimynus, nutekėjo informacija, buvo dukra nepilnametė išgąsdinta, buvo važinėjama su A. A., renkama kažkokia informacija. Ji skundė viską, kreipėsi į policiją, pasirodė, kad antstolio padėjėjas viršijo įgaliojimus. Ji nesupranta, kodėl turėtų sutikti, kad jis ateitų. Tuo metu nebuvo išieškojimų. Po to karto niekas nebeatėjo.

Liudytoja Z. F., apklausiama teismo posėdyje, parodė, kad nepažįsta G. T., nežino, dėl ko šiandien nagrinėjama byla. Ją kvietė tyrėja dėl S. I.. S. I. jai ne giminaitis, gal 2004 m. susipažino, bandė draugauti. Jis pardavė (duomenys neskelbtini) savo butą, atvažiavo gyventi į Kauną, jie kartais susitikdavo. Ji gyvena (duomenys neskelbtini). Kai S. I. pardavė butą, paprašė leisti, jeigu ateis korespondencija, į jos pašto dėžutę mesti laiškus. Ji leido. Matė, kad ėjo laiškai, laiškai buvo iš Vilniaus, paklausė, kas ten per laiškai, S. I. pasakė, kad nekreiptų dėmesio, susitvarkys. Ji nesikišo. Datos tiksliai negali pasakyti. S. I. mirė (duomenys neskelbtini). Ji jį laidojo, todėl turi mirties liudijimą. Ji buvo nutraukusi su juo santykius, nes buvo geriantis, nežino, kur įsivėlė, buvo prasigėręs visiškai. Pinigų niekada neturėjo, oficialaus darbo neturėjo. Pas ją ateidavo prašyti pinigų. Kad būtų įgijęs įmonę, neteko girdėti, ant galo buvo visai prasigėręs. 2008 m. tikrai negalėjo S. I. pagal sugebėjimus būti įmonės direktorius, mano, kad tai nesąmonė.

Liudytojas E. P., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad G. T. pažįsta, nes dirbo UAB „K.“. Tai buvo 2005 m. gal, buvo įformintas vadybininku ½ ar ¼ etato. Visa esmė buvo, kad turėjo kolegą, dirbo Belgijoje, jie nupirkdavo naudotas mašinas. Reikėjo forminti automobilių pardavimus, mokėti mokesčius, sutarė su G., kad jis, kaip darbuotojas, perka mašinas, atveža mašinas. Pardavimai vyko UAB „K.“ vardu. Tiksliai negali pasakyti, kiek laiko ten dirbo. Gal į mėnesį vienas reisas būdavo. Jie pravažiuodavo per garažus, nupirkdavo mašinas, gal 9 mašinos buvo nuperkamos per vieną reisą. Perveždavo mašinas UAB „K.“ su autovežiu. Automobilius pirkdavo iš savo lėšų, jis pirkdavo kaip įmonės darbuotojas, formindavo, išrašydavo deklaracijas, grįždavo ir Kaune parduodavo automobilius UAB „K.“ vardu. Pirkimo-pardavimo būdavo normali kaina. Darydavo barterį, atvežimą, jeigu oficialiai, gaudavo niekinį atlygį. Neoficialiai negaudavo atlyginimo. Tiesiog savo pinigus pasiimdavo atgal. Už suforminimą gaudavo iš UAB „K.“ kažkiek, bet neprisimena, kiek. Gaudavo pinigus buhalterijoje. Tai buvo (duomenys neskelbtini). Išmokėdavo pinigus kaip atlyginimą, jis buvo pastovus. Su juo atsiskaitydavo kaip su darbuotoju. Jokiais dokumentais nesuformindavo. Nežino, kaip buhalterijoje būdavo. Būdavo kažkoks pelnas, eidavo pinigai įmonei, jam iš to nieko nebūdavo. Nepamena, koks buvo atlyginimas. Bendraudavo su buhaltere, G. T.. Derindavo kainas. Nebuvo forminama komandiruotė. Kaip suformindavo pačius popierius, negali pasakyti. Pasiskolinimai įvairūs yra asmeniniai reikalai, bet G. T. jokių pretenzijų neturi. Išėjo iš UAB „K.“ 2007-2008 m. Išėjo dėl asmeninių priežasčių, jam tai buvo epizodinis darbas, nieko bendro neturėjo su G. T. tai. Atsiskaitė su juo G. T.. Susitiko su G. T. paskutinįkart praeidami prie „Senukų“, jis buvo su džipu, bet nepamena, koks džipas ten buvo.

Liudytojas V. T., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad G. T. pažįsta, nes dirbo jo įsteigtoje įmonėje UAB „K.“ apie metus. Tai buvo apie 2006-2007 m. Buvo vairuotojas, vairavo techninės pagalbos automobilį. Jis priklausė įmonei. Dirbo su tuo automobiliu pagrinde Lietuvoje. Transportavimas automobilių būdavo vietinis, gal į artimą užsienį, Estiją. Buvo pervežami nauji automobiliai, kadangi automobilis galėjo būti naudojamas kaip techninės pagalbos priemonė, galėjo transportuoti sugedusius ar areštuotus automobilius. Dirbo pagal sutartį. Nesigilino, su kuo buvo pasirašyta sutartis. Jam atrodo, kad UAB „K.“ nebuvo ofiso, nes tai buvo maža įmonė. Jis mano, kad ofiso gal nebuvo, gal ir buvo kažkoks registracijos adresas, bet jam ten niekada važiuoti nereikėjo. Atlyginimą jam G. mokėdavo. Jeigu pervežamas automobilis, jam sumokėdavo grynais, bet galėjo pasilikti dalį nuo automobilio kainos. Atvažiuodavo pasirašyti už gautus pinigus pas buhalterę ar G.. Dirbo su tokiomis įmonėmis kaip „Moller Auto“, „Audi“, „VW grupė“, buvo mokama ne tik grynais, būdavo pavedimai, būdavo gryni pinigai, kai būdavo vykimas pagal iškvietimą, buvo gaunamas kasos pajamų orderis, išrašomi dokumentai, vairuotojas paimdavo pinigus. Jo atlyginimas svyruodavo iki 1000 Lt. Dėl asmeninių priežasčių išėjo iš įmonės. Dirbo ten apie metus. Iš pradžių buvo daug darbo. Arčiau metų pabaigos buvo daug pervežimų, paskui jų sumažėjo. Kuo toliau, tuo mažėjo naujų automobilių pervežimas, sudėtingėjo bendra situacija, atlyginimas nekilo.

Apskaita buvo daroma dėl atsiskaitymo, kiekvieną iškvietimą, pervežimą, kur tiesiogiai atsiskaitydavo su klientu, turėdavo apskaityti, G. parodyti pajamų orderius ar sąskaitas. Bendraudavo su juo daug, skambindavo, sakydavo, kiek ko pervežta, viską parodydavo. Visi kasos pajamų orderiai pasiekdavo G., jis viską žinodavo. Jis (V. T.) įmonės veiklos visos nežinojo, žino tik tiek, kas susiję su juo. Keik įmonė valdė automobilių, nežino. Krovininis automobilis buvo vienas, žino, kad G. turėjo Gariūnuose aikštelę, gal buvo daugiau automobilių. Įmonės apyvarta turėjo būti daugmaž 90 000 Lt, čia maždaug pajamos, kurias įmonė gaudavo iš veiklos, kokios buvo išlaidos, to nematė. Pretenzijų G. T. neturi, su juo įmonė viską atsiskaitė, nieko nesiskolino G. iš jo.

Liudytojas V. B., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad G. T. pažįsta, jis (G. T.) buvo jo darbdavys prieš 7-8 metus UAB „K.“. Įmonė bankrutavo, nebevykdė veiklos, todėl išėjo iš darbo. Toje įmonėje pradirbo 1,5 metų vairuotoju-ekspeditoriumi. Vykdavo į Europą, vežėme naujus, dėvėtus automobilius. Dirbo su autovežiu. Tai buvo pervežimo paslaugos. Per UAB „M.“ kompaniją dirbdavo. Po G. įmonės dirbo gal 4 metus su jais. Gal G. buvo sudaręs sutartį su UAB „M.“, nors tiksliai to nežino. Tai buvo ekspedijavimo įmonė. Iš Belgijos klientas užsakydavo G. autovežį, susirinkdavo mašinas. Mašinos buvo gal jo. Dokumentų netvarkydavome, jiems tik reikėjo surinkti, pasikrauti automobilius, o dokumentus jau duodavo. Nežino, kieno vardu būdavo pirkti tie automobiliai. Pas juos buvo automobilių dokumentai, CMR, techniniai pasai. Gal būdavo CMR nurodyti gavėjai. Dirbo trise, dar buvo vairuotojai B. S., D. J.. Pastovų atlyginimą gaudavo, kai grįždavo iš komandiruotės. Atlyginimą mokėdavo grynaisiais pats G., pagal sutartį. Buvo už kilometrus susitarimas, kiek kilometrų pravažiuoji, tiek ir gauni. Vienas autovežis 50 000 km buvo pravažiavęs, kai atėjo dirbti, kitas buvo daugiau pravažiavęs. Buvo labai patenkintas, jokių nusiskundimų nebuvo. Kai išeidinėjo iš darbo, nežino, ar buvo pakankamai užsakymų, organizuodavo viską G.. Prasidėjus krizės laikotarpiui, pradėjo mažėti darbo apimtys. Kai išėjo, G. pasakė, kad darosi sunku su pervežimais, nebeatsiskaito klientai. V. S., kiek prisimena, po vietą, tik Vilniuje važinėdavo. S. I. nežino.

Liudytojas V. K., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad jis yra antstolio R. Vižainiškio padėjėjas. G. T. žino tik kaip asmenį, iš kurio išieškoma antstolio R. Vižainiškio byloje. Nukentėjusiųjų nepažįsta. G. T. byla užvesta 2012-03-28. Buvo standartinė procedūra, raginimas, skola nebuvo sumokėta, antstolis ėmė vykdyti išieškojimą. Išieškojimas buvo pradėtas pagal vekselį, kurį patvirtino notaras. Tada pagal vekselį buvo išduotas vykdomasis raštas 2012-01-31, vekselis surašytas 2011-11-11, suma 11 800 Lt. Neapmokėjo skolos skolininkas, išieškotojas kreipėsi į notarą, išdavė vykdomąjį raštą, kur buvo suma 11 800 Lt + 60 Lt atlyginimas notarui, 8,78 Lt pašto išlaidos + 6 proc. metinių palūkanų. 11 868,78 Lt + 6 proc. metinių palūkanų buvo. 3 000 Eur ne galutinė suma, palūkanos keičiasi kasdien. 593, 06 Lt buvo pervesta išieškotojui. Vekselyje palūkanų nurodyta nėra, notaras jau su palūkanomis išduoda.

Raginimas siųstas adresu (duomenys neskelbtini) 2012-03-29, raginimas buvo neįteiktas, asmuo neatsiėmė laiško. Suėjus terminui, raginimas paskelbtas viešuoju būdu. Pasibaigus šiam terminui, jie padarė paklausimus dėl G. T. turtinės padėties. Buvo nustatyta, jog G. T. turi banko sąskaitas Swedbank, SEB banke, Ūkio banke, Nordea, Danske banke, Medicinos banke, Citadele banke. Sąskaitos buvo areštuotos, lėšų jose nebuvo, jie nieko nenurašė. Buvo nustatyta, kad tuo metu skolininkui paskirta pensija, todėl jie išsiuntė patvarkymą į Sodrą dėl išieškojimo iš pensijos. Matė, kad bylų G. T. daugiau nei viena. Skolininkas buvo registruojamas kaip dirbantis „C.“, buvo irgi patvarkymas ten išsiųstas, tačiau neįteiktas. Išsiuntė patvarkymą antstoliams, kurie anksčiau vykdyti pradėjo išieškojimą dėl prisijungimo, jei išieškos lėšas, kad dalis eitų jiems, taip pat areštavo transporto priemones VW Transporter, „Aprila SR 50“. 2012-10-16 gavo iš Sodros duomenis, kad toliau išieškojimas iš pensijos nebus vykdomas, nes 2012-07-31 baigėsi išmokos mokėjimo terminas. Iš pensijos buvo išskaičiuota labai nedaug, už du mėn. bendra suma 28 ir 29 Lt. Pinigai buvo paskirstyti kartu su pinigais, kuriuos gavo iš antstolio D. Kisieliaus, kadangi buvo papildomų vykdymo išlaidų, išieškota tik nedidelė dalis skolos. Buvo padengta 266,81 Lt, R. M. pateikė vykdomąjį raštą, buvo padengta išvis 593,06 Lt kartu su D. Kisieliaus išieškota suma. Buvo atnaujinta informacija apie G. T. turtinę padėtį. 2012-06-07 jam priklausantis nekilnojamasis turtas buvo areštuotas, tai buvo dalis sklypo, kuris yra (duomenys neskelbtini), tada sužinota, kad jis įkeistas Nordea banke, dėl ko išieškojimas į jį nebuvo nukreiptas. Išieškojimas nebuvo nukreiptas ir į automobilius, nes tuo metu jie nebuvo pirmi eilėje. Buvo matyti, jog G. T. padėtis į gerąją nesikeičia, tik blogėja. Padaugėjo areštų sąskaitų, sąskaitas areštavo kiti antstoliai. Tas pats buvo ir su sklypais, areštavo ir nekilnojamojo turto objektus. Pagal D. K. patvarkymą buvo išieškotos vienintelės didesnės lėšos, daugiau išieškota nieko nebuvo. Iš antstolio D. Kisieliaus 2014-09-11 gavo pinigus, kurie buvo paskirstyti, D. Kisielius realizavo turtą. R. K. išregistravo areštą pagal varžytines, kuomet buvo parduota ½ buto Rygos g. Pinigus gavo iš antstolio D. Kisieliaus. 11868,76 Lt yra pradinis išieškojimas. Palūkanų nesuskaičiuos, bet padengtos būtinosios išlaidos, likusi 3265,67 Eur skola. Čia be palūkanų, nes palūkanos auga kiekvieną dieną. Metinės palūkanos yra nurodomos 6 proc., čia yra vekselis. Vekselyje nurodyta 6 proc. palūkanos nuo neapmokėjimo dienos iki pilno sumokėjimo. 593 Lt ėjo skolos padengimui, vykdomosios išlaidos padengiamos pirmoje eilėje.

Į gyvenamąją vietą G. T. nevažiavo. (duomenys neskelbtini) nežino, kur yra. Į buitinius daiktus kad būtų nukreiptas išieškojimas, nežino, girdėjo, kad kolegos važiavo ir žiūrėjo daiktus. Konkrečioje šioje byloje į G. T. butą nėra patekę. G. T. elgesį nežino, kaip turėtų vertinti, ne visi skolininkai tokie, kiti skolas ir patys bando padengti, skolininkas turi aktyviai domėtis išieškojimu. Kiti nesidomi visai, nebendrauja. Tai priklauso nuo žmogaus. Būna įvairių skolininkų, tikrai negalėtų teigti, kad G. T. išskirtinis. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, iš skolininko sąskaitų nebuvo sumokėta nieko, kad pasikeistų kažkas, nebuvo prašymo mokėti dalimis. Kad G. T. trukdytų vykdyti išieškojimą, to nebuvo, nebuvo jokių veiksmų visai iš G. T. pusės.

Liudytoja E. M., apklausiama teismo posėdyje, parodė, kad G. T. nėra mačiusi. Nepažįsta nukentėjusiųjų. Dirba antstolio R. V. kontoroje padėjėja, kuruoja visas G. T. bylas. R. V. kontoroje yra 4 G. T. vykdomieji dokumentai, 1 byla sustabdyta išieškotojo prašymu. Pas juos yra išieškotojų A. K., (duomenys neskelbtini) bylos. D. O. naudai byla sustabdyta 2012 m. 2011-10-10 buvo pateiktas prašymas dėl vykdomojo dokumento pateikimo, pateiktas įrašas dėl išieškojimo. 12 062 Lt ir palūkanos buvo skola. 2010-12-07 išrašytas paprastasis vekselis 12 000 Lt sumai. G. T. įsipareigoja mokėti 6 proc. dydžio palūkanas nuo vekselio išrašymo dienos. Vykdomasis įrašas yra 12 000 Lt + 62 Lt už vykdomųjų įrašų sudarymą. Gautas prašymas dėl išieškojimo 2011-10-10. Priimtas patvarkymas išieškojimą vykdyti, nenustatyta kliūčių. Patikrinta G. T. turtinė padėtis, buvo sudarytas turto arešto aktas dėl VW Transporter, motociklo „Aprilia“, ½ buto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo. (duomenys neskelbtini) adresu išsiųstas buvo raginimas, nebuvo įteiktas. Buvo areštuotos G. T. banko sąskaitos, G. T. gavo iš Sodros išmokas, todėl buvo išsiųstas į Sodrą patvarkymas. Tuo metu Sodra išrašas rodė, kad G. T. dirba „C.“, buvo išsiųstas patvarkymas įmonės adresu, bet grįžo neįteiktas. Toliau buvo išskaitoma iš Sodros, paskirstymai ėjo išieškotojams. Buvo 183,65 Lt per kelias išmokas gauta. 183,65 Lt + 189,54 Lt buvo gauta. Iš darbo užmokesčio nebuvo išskaitoma, gautos lėšos tik iš Sodros. Buvo gautas raštas, kad toliau nebebus išskaitymai vykdomi, nes baigėsi išmokų mokėjimas. Vieną kartą 183,65 Lt suma buvo pervesta A. K., antrą kartą iš 189,54 Lt buvo pervesta A. K. 82,55 Lt.

Pirminis išieškotojas Citadelė bankas pakeistas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) perėmė išieškojimą, jų naudai pervesta 55,54 Lt. Paskirstymas buvo 2014-09-26, D. Kisielius paskirstė lėšas, 1431,48 Lt buvo pervesta R. V. kontorai. A. K. išvis pervesta 266,76 Lt. Citadele – 124,09 Lt. Pirminis išieškotojas „Snoras“ pakeistas UAB (duomenys neskelbtini). 226,80 Lt pervesta bankui Snorui. Likusi suma –517,57 Lt – buvo vykdymo išlaidos. Vykdomojoje byloje tikrinama buvo G. T. turtinė padėtis, ar neatsidarė sąskaitų, neįgijo turto, buvo siunčiami patvarkymai. Naujų sąskaitų neatsidaryta, pats skolininkas nebuvo susisiekęs su jais. Šiuo metu negali atsakyti, kokia tiksliai yra skola A. K., nes eina palūkanos. Jiems nėra pateikęs A. K. dar dokumentų, kad dalis skolos jam grąžinta, parašys raštą, tada minusuos.

G. T. nebuvo įteiktas joks dokumentas. Dokumentus jie visada siunčia registruotu paštu. Jeigu nepavyksta įteikti dokumentų, nuo to laiko, kai žmogus įėjo į antstoliai.lt sistemą, laikoma, kad korespondencija įteikta. Duomenų, kad G. T. būtų prisijungęs prie sistemos, neturi. G. T. trukdymas buvo tik toks, kad nesidomėjo byla, nemokėjo skolos. Trukdymu to asmeniškai ji nepavadintų, tai tiesiog pasyvumas. Ji asmeniškai nėra kalbėjusi su G. T.. A. K. byla yra pirma. Buvo išieškota A. K. 266,76 Lt.

Liudytojas T. J., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad dirba antstolio D. Kisieliaus padėjėju. G. T. yra matęs vykdymo metu. Nukentėjusiųjų nepažįsta, bet A. A., F. Š. ir R. L. buvo kartu atėję, kai pateikė vieną naujų vykdomųjų dokumentų. Vykdomosios bylos pradžia buvo, kai 2010-03-29 yra pateikiamas Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notaro M. K. 2010-03-29 vykdomasis įrašas dėl 107 500 JAV dolerių + 1654,10 Lt už notaro vykdomojo įrašo sudarymą + 6 proc. procesinės palūkanos nuo vykdomojo įrašo išdavimo išieškojimo. Išieškojimo pagrindas buvo G. T. 2010-01-14 A. A. išrašytas įsakomasis vekselis. Vekselio suma buvo 107 500 JAV dolerių. Tą pačią dieną buvo pateiktas prašymas, antstolis kovo 30 d. išsiuntė patvarkymą dokumentą vykdyti, buvo renkama informacija apie skolininko turtinę padėtį, kovo 30 d. surašytas raginimas, kuris išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini). Šis dokumentas buvo įteiktas 2010-04-10 J. T.. Surinkus informaciją, ją apibendrinus, pradėtos taikyti priemonės, kadangi skolos suma ypatingai didelė, taikytos priverstinės priemonės, tokios kaip skolininko banko sąskaitų areštavimas, išvis jis turėjo 12 sąskaitų įvairiose įstaigose. Sąskaitose buvo lėšų. „Sampo“ banke buvo 1 sąskaita 3 valiutomis – litais, eurais ir EEK. Kitas bankas yra Vilniaus bankas, ten buvo 1 sąskaita, Parex bankas – 2 sąskaitos, Nordea bankas – 4 banko sąskaitos, Snoro bankas – 2 sąskaitos, Hansa bankas – 2 sąskaitos. Matyt tas dvi valiutines sąskaitas kolegos įrašė atskirai, todėl gavosi 12 sąskaitų išvis. Sąskaitų realiai buvo dešimt. Vėliau pasitvirtino duomenys apie Ūkio banke turėtą sąskaitą. Iš bankų į antstolio depozitinę sąskaitą buvo pervesta lėšų, 2010-04-06 iš tuometinio Vilniaus banko – 115,95 Lt, 2010-05-25 iš „Hansa“ banko – 1004,50. Šios lėšos skirstomos tik tada, kai baigiasi raginimo terminas. Iš antrosios sumos taip pat nepervedama nieko, nukreipiama viskas į vykdymo išlaidas. Balandžio 7 d. surašytas nekilnojamojo turto arešto aktas, areštuotas turtas, į kurį nuosavybės teisės neįregistruotos, tas turtas buvo pagal pirkimo-pardavimo sutartį, čia kalbama apie (duomenys neskelbtini) esančią nuosavybę. Balandžio 7 d. areštuojamas VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) motociklas „Aprilia“, ½ buto (duomenys neskelbtini).

2010-05-27 jis (T. J.) nuvyko pas G. T. į (duomenys neskelbtini), bet skolininkas namuose nerastas. Namuose buvo vaikas. Telefonu jam paskambino J. T., kuri išsakė, kad neigiamai vertina šiuos antstolių veiksmus, išdėstė, kad išieškojimas negalimas, domėjosi, ko antstolis čia ieško, nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso butas ir jame esantys daiktai, nurodė į namus daugiau neiti. Jie norėjo tiesiog įsitikinti, kokia skolininko gyvenamoji aplinka, buvo matyti, kad tie asmenys pakankamai pasiturintys, svarstė galimybę, ar galima būtų areštuoti kilnojamąjį turtą, jeigu daiktai pakankamai vertingi, nukreipiamas gali būti ir į juos išieškojimas. 2010-06-07 vyko susitikimas adv. L. G., A. A. kontoroje, pakvietė G. T. jį ir A. A. susitikti, pasitarti dėl tolimesnės eigos. Jie kalbėjo apie tai, kokios galimybės susitarti, tai buvo korektiškas pokalbis. Nustatė, kad pats skolos faktas nėra ginčijamas, nėra jokio ginčo, G. T. išdėstė, kad situacija komplikuota, paaiškino, kad gal kvestionuos patį vykdomojo įrašo išdavimą dėl formalių pažeidimų, kuriuos padarė notaras. Susitikime nepaaiškėjo, ar bus atsiskaitoma su kreditoriumi dalimis, G. T. nurodė, kad po savaitės, 2010-06-11, atsakys antstolei ir siūlys atsiskaitymo galimybes arba teiks ieškinį teismui. 2010-05-28 antstolis gavo atstovo prašymą dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, G. T. buvo įpareigotas pristatyti automobilį VW Transporter. Šitas dokumentas grįžo neįteiktas, po to fiziškai vyko susitikimas, kurio metu supažindinamos šalys apie tai, ką toliau reikės daryti, jei šalys nesusitars. Antstolis vykdė tarpininko funkciją, tikėjosi, kad galbūt bus konstruktyvus sprendimas, kadangi skolininką ir išieškotoją anksčiau siejo draugiški, bičiuliški santykiai, deja, niekas nepasikeitė. 2010-06-18 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi buvo tenkintas prašymas sustabdyti vykdymo veiksmus. Išieškojimas buvo sustabdytas, renkama informacija. Areštuota (duomenys neskelbtini) esanti sodyba, išreikalaujami NT registro duomenys. Paaiškėja tokios aplinkybės, kad 2008-10-20 G. T. su J. K. ir A. K. sudarė sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį, nurodė, kad perka kartu su J. T., sutartyje nurodomos atsiskaitymo aplinkybės, kaina – 700 000 Lt, iš kurių 35 000 Lt sutarties pasirašymo metu perduoda pirkėjas. Likusią sumą pasižada sumokėti iki 2009-04-01. Atitinkamai nuosavybės teisės perleidimas neįvykęs, perleidimo aktas nepasirašytas. Jie sužinojo, kad, jeigu sutartis nutraukiama, turi perspektyvą iki 35 000 Lt išieškoti, nors paskui paaiškėjo, kad šalys nelabai teisingai suvokė, nes tai buvo pagrindinė, o ne preliminarioji sutartis, sutartį nutraukė, G. T. prarado 35 000 Lt. 2010-02-19 buvo nuspręsta išregistruoti apribojimą skolininko turtui. Buvo patvirtinta, kad G. T. negrąžinami pinigai, užskaitoma kaip bauda. 2011-03-28 tarp šalių sudarytas susitarimas, kuriuo panaikinta sutartis, išdėstomos aplinkybės, kad G. T. sumokėjo 35 000 Lt, lieka nuosavybė registruota J. K. vardu. Į (duomenys neskelbtini) nebuvo vykta. Išieškotojui iškart buvo pateikta informacija, nuolat bendrauta, pristatant išieškojimo perspektyvą, kadangi tai fizinis asmuo, kuris aktyviai domėjosi. Klientas paaiškino, kad buvo pas G. T. sodyboje, įsivaizdavo, kad turtas skolininko.

2012-03-21 yra aktas apie vykimą į G. T. gyvenamąją vietą, dalyvaujant nukentėjusiajam A. K., A. A.. Jie važiavo į G. T. priklausantį nekilnojamojo turto objektą (duomenys neskelbtini). Į vidų nepateko. Jam pasiskambinus prie vartų domofonu, atsiliepė G. T. sutuoktinė, paaiškino, kad G. T. išvykęs į komandiruotę užsienyje, pakartojo, kad namuose nieko nėra, kas priklausytų skolininkui, paklausta apie vyro darbo vietą, papildomai atsisakė ką nors paaiškinti, pasakė, kad jos turto režimas atskiras nustatytas povedybine sutartimi, atsisakė juos į namą įleisti, nurodė, kad namas įkeistas bankui, name esantis turtas visas yra J. T. nuosavybė. Kažkas iš kaimynų pradarė vartus, jie galėjo prieiti prie G. T. namo tvoros, fiksavo transporto priemones. Buvo du automobiliai, vienas iš jų buvo „Mercedes Benz E220“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kontoroje patikrinus, paaiškėjo, kad jo savininkas yra M. L., dar buvo „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad priklauso F. Š.. Dar buvo ir trečias automobilis, dar vienas Mercedes Benz, jo 2011-09-21 pasibaigusi apžiūra, jis 1987 m. gamybos, turi valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apie savininką nėra duomenų, nes automobilis išregistruotas. Aiškėja, kokia buvo F. Š. veikla, kad G. T. užsiiminėjo automobilių prekyba. Tai pristatoma A. A., prie išieškojimo jungiasi kiti antstoliai.

2012-03-13 jie areštavo hipoteka įkeistą turtą, Nordea bankui suformulavo pasiūlymą, kad, jeigu sutartis nutraukiama, duodamas leidimas antstoliui vykdyti išieškojimą. Kai kreipėsi į Nordea banką dėl leidimo, gavo atsisakymą, nesutiko bankas leisti vykdyti išieškojimo. Tai, kad bankas atsisako prisijungti prie išieškojimo, leidžia objektyvia įtarti, kad su banku vyksta kažkokie atsiskaitymai, įmokos mokamos, todėl išsiuntė paklausimą G. T., ar moka įmokas Nordea bankui, jei taip, pateikti pajamų šaltinį. Pakartotinai prašė sudaryti sąlygas apžiūrėti G. T. priklausančias transporto priemones ir butą, paklausimas siunčiamas, neįteikiamas, surenkami iš registro duomenys, kad G. T. 2012-03-21 pakeitė deklaruotą gyvenamąją vietą iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), balandžio 20 d. išvyko mažiau nei mėnesiui į Latviją, parvyko gegužės 22 d., atvyko į butą (duomenys neskelbtini), išvyko 2012-12-06, deklaruodamas atvykimą į (duomenys neskelbtini), o 2012-12-07 prisideklaruoja (duomenys neskelbtini). Tai charakterizuoja, kaip pavyksta įteikti dokumentus. 2012-05-04 vedybų sutarčių registre pamatė, kad sudaroma sutartis po vedybų, kuri registruojama 2010-05-31, sudaryta 2010-05-28. Šios sutarties esmė yra visiškas turto atskyrimas, nustatomas sutuoktinių asmeninio turto teisinis režimas. Apie tą sutartį antstolis neturi informacijos, tokie registrai ne visada tikrinami, išieškojimas vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, vėliau J. T. teikė prašymą nenukreipti išieškojimo, leisti pačiai mokėti 205 Lt į mėnesį, teisminiai ginčai vyko, leido nukreipti išieškojimą į tokį turtą, nepaisant sutarties, paskui tokį išieškojimą teismas pripažino neteisėtu, panaikino sprendimą areštuoti J. T. darbo užmokestį. Tie pinigai paskui grąžinti. 2012-05-07 jis (T. J.) su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, prašydamas leisti patekti į G. T. gyvenamąsias patalpas, šis prašymas teismo buvo patenkintas. Kartu kreipėsi ir dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl areštuoto turto – dviejų transporto priemonių nuslėpimo. Buvo nustatyta aplinkybė, kad VW Transporter buvo lūžusi ašis Ispanijoje, spalio mėn. kreipusis į Vilniaus techninių apžiūrų centrą, paaiškėjo, kad priemonė tvarkinga, jos nerado, todėl buvo inicijuotas tyrimas. Dėl motociklo „Aprilia“, jis buvo nupirktas, kadangi turtas buvo nedidelės vertės, nereikalinga rašytinė sutartis, nebuvo galima nei patvirtinti, nei paneigti, kad tas asmuo, kuris jį pirko, sudarė atbuline data sudarė sutartį. Pirkėją nustatė, pirkėjas paaiškino, kad 2012 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje jo buvo rastas skelbimas internete, žodžiu buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris. Jis negalėjo paaiškinti, iš ko pirko tą motociklą, tiesiog paaiškino, kad davė nereikšmingą sumą, pasiėmė mopedą ir išvažiavo. Nutarimas buvo priimtas 2012-12-07 nutraukti ikiteisminį tyrimą, apibendrinant surinktą medžiagą, buvo konstatuota,, kad nėra G. T. veiksmuose nusikalstamos veikos požymiu, kad jis vengia vykdyti įsiteisėjusį sprendimą dėl turto. Nutarimą jie skundė. Paskui tas pats prokuroras nurodė, kad buvo gautas 2012-12-20 skundas dėl nutarimo, nustatyta, kad nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, pavesta atlikti 3 PK ikiteisminį tyrimą. 2013-10-30 buvo gautas Vilniaus apskrities VPK 2013-10-24 pranešimas, kad prokuroro 2013-10-22 nutarimu nutraukiamas ikiteisminis tyrimas. Aprašyta nutarime yra mopedo pirkėjo apklausa, paties G. T. vertinimas dėl tyrimo. Įvertinęs šių aplinkybių turinį, prokuroras nutarime atsižvelgė į paaiškėjusias aplinkybes, įvertinus surinktą medžiagą apie transporto priemones, jog mopedo vertė yra apie pora šimtų litų, vilkiko duomenis, kad jau keli metai, kai techninių apžiūrų atlikimo centre nefiksuojamos apžiūros, buvo atsižvelgta į tai, kokia mopedo rinkos kaina. Galiausiai antstolis priėmė sprendimą neskųsti to nutarimo.

UAB „Medicinos bankas“ pateiktuose sąskaitų išrašuose, nurodyti R. M. mokėjimai per SEB banką G. T. (2010-10-11 – 3000 Lt; 2010-10-13 – 2000 Lt; 2010-11-11 – 4000 Lt; 2010-11-12 – 6000 Lt) (t.3, b. l. 182-184)

Kaltinamasis G. T. ikiteisminio tyrimo metu, pareiškus jam įtarimus, pasinaudojo savo procesine teise atsisakyti duoti parodymus, o apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad iki 2001 m. jis dirbo (duomenys neskelbtini), kur susipažino su nukentėjusiaisiais F. Š., A. A., R. L.. Su A. A. ir A. K. juos siejo darbiniai santykiai, šie asmenys pas jį dirbo. Tarp jo ir nukentėjusiųjų F. Š. ir R. L. buvo susiklostę ilgalaikiai tarpusavio skolinimo santykiai. Jis niekada neturėjo tyčios pasisavinti paskolintų pinigų. Kol viskas buvo gerai, jis už paskolintus pinigus mokėjo palūkanas, suėjus terminui vekselius jis perrašydavo. Visi sunkumai prasidėjo tik todėl, kad kilo pasaulinė ekonominė krizė, buvo sunku atsiskaityti su tiekėjais, reikėjo apyvartinių lėšų, be to jis darbe gavo traumą, todėl negalėjo dirbti, tada ir pašlijojo finansinė padėtis. Kaltinamojo teigimu, jis nukentėjusiesiems siūlė atsiskaityti kitaip, siūlė kitą savo turtą, tačiau jie patys to nenorėjo, be to, antstoliai iš jo išieškojo per mažai pinigų nukentėjusiųjų naudai.

G. T. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad įsiskolinimai nukentėjusiesiems yra mažesni, nei nurodyta jam pareikštuose kaltinimuose, jis gražino jiems dalį paskolos, veždavo pinigus nukentėjusiesiems į darbą ir namus. Tačiau, kadangi jo santykiai su nukentėjusiaisiais buvo paremti pasitikėjimu – sugrąžinęs dalį pinigų – neperrašydavo vekselių. Kaltinamasis nurodė, kad A. A. iš 100 tūkst. dolerių 11 tūkst. litų gražino, tai matosi pagal pavedimus. Kai pervedė 11 tūkst. litų, po to su A. A. nebendravo, todėl ir vekselio neperrašė. Gražino ne tik tuos 11 tūkst., bet ir kitas sumas. Nukentėjusysis A. A. apklausos metu nurodė, kad mokestinio tyrimo ataskaitoje nurodyti 11 tūkst. litų yra ne paskolos gražinimas, bet jo darbo užmokestis, jis dirbo G. T. įmonėje „C.“ vairuotoju ekspeditoriumi. Mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. (21.67) FR0686-876 nurodyta, kad pagal Sodros duomenis A. A. UAB „C.“ dirbo nuo 2009-01-15 iki 2009-10-07. Bendrovės pateiktose FR0573 formose už 2009 m. deklaravo 8271,12 Lt priskaičiuoto atlyginimo ir 614 Lt išskaičiuoto GPM. Kadangi bendrovės dokumentai bankroto administratoriui nebuvo pateikti, todėl nėra galimybės nustatyti, kas ir kokiu būdu išmokėjo darbo užmokestį A. A.. Teismas kaip nepatikimus atmeta ir kaltinamojo parodymus, kad jis gražindavo nukentėjusiesiems dalį paskolintų sumų grynaisiais, tačiau neperrašydavo vekselių mažesnei sumai. Teismo posėdyje apklausti nukentėjusieji patvirtino, kad suėjus paskolos gražinimo terminui ir(ar) keičiantis jos dydžiui, vekseliai visada buvo perrašomi, ir tai paprastai buvo daroma būtent kaltinamojo G. T. iniciatyva. Vekselius pasirašydavo G. T., kuris neginčijo negrąžintų sumų dydžio. Be to, pagal tuos vekselius vyko priverstinis išieškojimas. Nukentėjusieji R. L. ir F. Š. taip pat paaiškino buvusius G. T. kitus mokėjimus iki paskutinių pagrįstų vekselių išdavimo.

Taigi, iš šių duomenų analizės akivaizdu, kad G. T. negalėjo pagrįstai manyti, jog sugebės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, t. y. grąžinti paskolintus pinigus nukentėjusiesiems sutartomis sąlygomis ir tvarka. Kai jau sandorio sudarymo metu yra akivaizdu, jog besiskolinantis asmuo neturės jokių realių galimybių įvykdyti prisiimamus įsipareigojimus, tokie veiksmai turi BK 182 str. numatytos nusikalstamos veikos, o ne civiliniais įstatymais reguliuojamo sandorio požymius. Be to, surinkti duomenys paneigia kaltinamojo G. T. aiškinimą, kad skolas nukentėjusiesiems sutrukdė grąžinti pasaulinė ekonominė krizė bei patirta kojos trauma. Pasaulinė ekonominė krizė yra visuotinai žinoma aplinkybė, kurios, pagal teismų praktiką, nereikia įrodinėti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 3K-3-459/2010; Nr. 3K-3-265/2011). Ji prasidėjo 2007-2008 metais, tačiau G. T. būtent tuo laiku ir skolinosi pinigus iš nukentėjusiųjų. Bylos duomenimis G. T. patyrė traumą 2010-12-16. 2012-09-01 jam buvo nustatytas 80 proc. darbingumo lygis.

Pažymėtina, G. T. pinigines lėšas iš nukentėjusiųjų skolinosi kaip fizinis asmuo, savo vardu - išduodamas neprotestuotinus paprastuosius vekselius, nukentėjusiesiems leisdamas suprasti, kad pinigus naudos savo vadovaujamų bendrovių versle. Teismų praktikoje, kvalifikuojant asmens veiksmus kaip sukčiavimą, padarytą piktnaudžiaujant pasitikėjimu, įvertinami tolimesni jo veiksmai po paskolos gavimo ir kur jis panaudojo gautą paskolos sumą (pvz., Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-39-654/2017). G. T. teismo posėdžio metu išsakyti argumentai, kad jis ketino gražinti nukentėjusiems paskolintas sumas iš sudarytų sandorių, neparemti jokiais faktais. G. T. negalėjo teismui nurodyti kur konkrečiai jis panaudojo iš kiekvieno nukentėjusiojo pasiskolintus pinigus, kokius sandorius sudarė ir iš kokių gautų pajamų ar sandorių ketino gražinti pasiskolintas sumas. Be to, kaltinamojo teiginiai, kad jis savo, kaip fizinio asmens vardu paimtas paskolas grąžintų iš sandorių, sudarytų jo valdomų bendrovių vardu, kelia pagrįstų abejonių dėl tokių sandorių teisėtumo, atitikimo finansinės atskaitomybės reikalavimams. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad svetimą turtą apgaule G. T. įgydavo piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų pasitikėjimu, iš anksto žinodamas, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, t. y. veikdamas tiesiogine tyčia. Teismas pažymi, kad kaltinamojo G. T. parodymus, kad prieš skolindamasis pinigus, jis neturėjo tyčios apgauti nukentėjusiųjų ir negrąžinti jiems skolų paneigia objektyvios jo padarytų veikų aplinkybės.

Kaltinamojo G. T. veiksmų kvalifikavimui reikšminga yra tai, jog nukentėjusiųjų galimybės apginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis tapo esmingai apsunkintos, praktiškai neįmanomos, nes G. T. šiuo metu yra nemokus. Jis 2016 m. lapkričio 10 d. kartu su žmona J. T. Latvijos Respublikos Rygos rajono teismo Jūrmalos teismo rūmams pateikė pareiškimą dėl fizinio asmens nemokumo proceso paskelbimo, kuris buvo priimtas ir Rygos rajono teismo Jūrmalos rūmų teisėjos 2016-11-16 sprendimu buvo iškelta nemokumo byla. 2016 m. lapkričio 23 d. tas pats teismas neskundžiamu sprendimu byloje Nr. C33760716 G. T. ir J. T. pareiškimą patenkino - paskelbė G. T. ir J. T. nemokumo procesą. Sprendime nurodyta, kad skolininkų finansinė būklė pablogėjo laikotarpyje nuo 2008 m. iki 2010 m. G. T. skoliniai įsipareigojimai, kurių terminas jau yra suėjęs, sudaro 360785, 88 euro, o jo pajamos – 370 eurų darbo atlyginimas (t.16, b. l. 46-50). Be to, bylos duomenimis UAB „K.“ ir UAB „C.” yra bankrutavusios ir teismu sprendimais yra pripažinta šių bendrovių pabaiga.