Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-39-654/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-12-21
Bylos Nr.: 1A-39-654/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-10-9-00234-2012-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Alenas Piesliakas (pirm.), Virginija Liudvinavičienė, Stasys Lemežis
Nuteistasis: P. S.
Advokatai: Mindaugas Paukštė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-39-654/2017Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00234-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.2.14.5.1.; 1.2.18.10.; 2.4.; 2.4.1.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U OS PRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos Virginijos Liudvinavičienės, Stasio Lemežio ir Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ingridai Janonytei, Jūratei Urbaitienei,

dalyvaujant prokurorei Miglei Suchankienei, Miglei Lukševičienei, Stanislav Barsul

nuteistajam P. S., jo gynėjui advokatui Mindaugui Paukštei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą dėl 2016 m. birželio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo P. S., pripažintas kaltu padaręs nusikaltimas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 20 MGL (753,20 eurų) bauda ir 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant nuosprendžiui įsiteisėjus per 1 metus 4 mėnesius atlyginti UAB „A. P.” 7240,50 eurų turtinę žalą.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo sprendimas

P. S., nuteistas už tai, kad būdamas UAB „A.C.“, (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), registruotos M. Šleževičiaus g. 7, Vilniuje, direktoriumi, turėdamas tikslą savo naudai įgyti UAB „A. P.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), registruotos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausančius 25000 Lt (7 240,50 eurų), apgaule, piktnaudžiaudamas šios bendrovės direktorės G. M. pasitikėjimu, žinodamas, kad nesugebės realiai įvykdyti sutartyje numatytų įsipareigojimų – per vieno mėnesio laikotarpį grąžinti paskolą, 2010 m. spalio 11 d., apie 13 val., vilos „Alicante“, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patalpose, sudarė su UAB „A. P.“ direktore G. M. paskolos sutartį Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią įgijo 25000 Lt (7 240,50 eurų) grynųjų pinigų, iš anksto sudaręs situaciją, kad UAB „A. P.“ negalėtų teisinėmis civilinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo UAB “A. P.“ priklausančius 25000 Lt (7 240,50 eurų) grynųjų pinigų; Be to, jis, būdamas UAB „A. C.“, (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), registruotos M. Šleževičiaus g. 7, Vilniuje, direktoriumi, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, apskaitos dokumentų išsaugojimą ir teisingą finansinę atskaitomybę, pagal 2001 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reikalavimus, kuriuose nurodoma, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, ir „už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, laikotarpyje nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „A. C.“ buhalterinę apskaitą, balanso sąskaitų apyvartos žiniaraščiuose nurodytų pajamų ir išlaidų nepagrindė pirminių dokumentų ir apskaitos registrų duomenimis, t. y. įmonės sąskaitų apyvartos žiniaraščiuose nurodė, kad nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. kasos įplaukos įmonėje sudarė 44150,00 Lt, o išlaidos – 29731,50 Lt, balanso sąskaitų apyvartos žiniaraščiuose nurodytų banko įplaukų – 62 348,73 Lt ir banko išlaidų – 62 242,87 Lt nepagrindė pirminių dokumentų ir apskaitos registrų duomenimis, t. y. nesilaikė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574):

- 4 straipsnyje numatytų reikalavimų, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams;

- 6 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“;

- 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų reikalavimų, nes ne visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai buvo pagrįsti apskaitos dokumentais, ar su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais;

- 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys nebuvo registruojami apskaitos registruose ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „A. C.“ 2010 m. rugsėjo 20 d. - 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpio turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros bei nustatyti ūkinės finansinės veiklos rezultato - pelno (nuostolio).

Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo P. S. advokatas M. Paukštė (toliau – apeliantas) prašo panaikinti 2016 m. birželio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje ir išteisinti P. S. nesant nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, požymių.

2.1. Apelianto nuomone, šioje byloje yra susiklostę civiliniai santykiai, todėl baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas be pagrindo. Nurodo, kad šios bylos nagrinėjimo objektas yra 2010 m. spalio 11 d. pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) gauti 25000 Lt arba (7240 eurų). Sutartimi UAB „A. P.“, atstovaujama G. M., paskolino pinigus UAB „A. C.“, atstovaujamai P. S.. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu priteisė iš UAB „A. C.“ 25000 Lt negrąžintos paskolos UAB „A. P.“ naudai ir su tuo susijusius delspinigius bei bylinėjimosi išlaidas. Taigi baudžiamojoje byloje aiškūs civiliniai santykiai, kuriuos teismas jau yra išsprendęs ir priėmęs sprendimą. Teismo sprendimo pagrindu yra pradėta vykdomoji byla. Tai rodo, kad UAB „A. P.“ pati santykius laikė civiliniais, pareiškimas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo pateiktas jau įsiteisėjus sprendimui dėl skolos priteisimo.

2.2. Apeliantas, analizuodamas BK 182 straipsnio 1 dalies sukčiavimo požymius teigia, kad P. S. UAB „A. C.“ įsteigė turėdamas tikslą pastatyti biokuro gamyklą Elektrėnuose, o tam reikėjo surasti investuotoją. Norint pritraukti investuotoją būtina atlikti tam tikrus tyrimus, numatyti galimus statybos niuansus, potencialią sumą. P. S. su G. M. susitiko atsitiktinai, jos specialiai neieškojo. Papasakojus apie norimą vystyti projektą jis pasiūlė jai investuoti. G. M. sutikus, ji pervedė į UAB „A. C.“ sąskaitą 25 000 Lt. Šių lėšų skubiai reikėjo, nes P. S. turėjo bendrauti su mokslininkais iš Švedijos ir Lenkijos, užsakyti tyrimus ir pan. Nors dėl skubos sutartis buvo įforminta kaip paskolos, visgi tikrąja savo esme tai buvo susitarimas dėl investavimo. Siekiant apgauti nebūtų pasirašoma ir paskolos sutartis, kuri yra labai trumpam laikotarpiui – vienam mėnesiui. Tai daryta dėl to, kad pagal verslo susitarimą UAB „A. C.“ turėjo paruošti sutartis dėl konfidencialumo, akcijų pirkimo – pardavimo ir investavimo sutartis, o UAB „A. P.“ turėjo pervesti iš viso 250 000 Lt. P. S. niekuomet nesislapstė, pats bandė bendrauti su G. M., dalyvavo tiek ikiteisminiame tyrime, teik teismo procese, niekuomet nesudarė prielaidos dvejoti jo patikimumu.

2.3. Apeliantas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs tik vieną elektroninį laišką, įrodantį tikruosius šalių ketinimus, tačiau po pirmosios instancijos teismo sprendimo nuteistasis kreipėsi į kompiuterių specialistus, kurie specialių programų pagalba atgamino prisijungimų prie elektroninio pašto slaptažodžius ir pateikė visą susirašinėjimą, vykusį elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) Tarp tų laiškų buvo ir visas susirašinėjimas su G. M., todėl šiuos įrodymus pateikia teismui. Apelianto manymu, jų nurodomas faktines aplinkybes patvirtina pateikiami elektroniniai susirašinėjimai tarp P. S. ir G. M.. Pažymi, kad prie paskolos sutarties buvo siunčiamos konfidencialumo bei akcijų pirkimo – pardavimo sutartys, kas patvirtina, kad buvo susitarta dėl investicijos ir jos vėlesnio transformavimo į įmonės kapitalą. Atkreipia dėmesį, kad pati G. M. susirašinėjime patvirtino, kad sutarta investavimo suma yra didesnė, nurodė, kad nori nusiųsti sutartis savo advokatams ir jei viskas gerai, pinigus perves tą pačią savaitę. Ji turėjo omenyje likusią sumą iš 250 000 Lt sumos, nes 25 000 Lt jau buvo pervesti. Tai parodo, kad G. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio proceso metu teikė klaidinančią informaciją, neva ji nieko nežinojo apie investicinį sandorį, o tik apie paskolos sutartį. Iš tikrųjų, ji ne tik žinojo apie investiciją, bet ir pati tą patvirtino rašytiniu susirašinėjimu.

2.4. Apeliantas mano, kad šioje situacijoje, kai šalys susitaria dėl investicijos, P. S. nenaudojo apgaulės. Jis veikė kaip įmonės, ieškančios investuotojų, atstovas, suteikė potencialiems investuotojams reikiamą informaciją, rengė pristatymus, konsultavosi su mokslininkais ir neturėjo tikslo apgauti. Planuojamos biokuro gamyklos statybos vertė viršijo 30 milijonų litų sumą ir planuodamas tokio dydžio projektą jis neketino gadinti reputacijos ar gyvenimo dėl 25 000 Lt. P. S. gautus pinigus panaudojo pagal paskirtį, t. y. tyrimams atlikti, komandiruotėms ir ekspertų užmokesčiui. Pinigų panaudojimą patvirtinantys dokumentai yra byloje.

2.5. Tvirtina, kad P. S. neapsunkino nukentėjusiojo galimybes apginti savo pažeistą teisę civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Jis niekuomet nesislapstė, visuomet bendravo, paskolos sutartis įforminta raštiškai, nors pagal turinį tai buvo investiciją, visgi, kaip garbingas verslininkas P. S. pripažino ir pripažįsta skolą.

2.6. Apeliantas skunde nagrinėja tiesioginės tyčios buvimą ir mano, kad P. S. veiksmuose tyčios nebuvo. Jis nebuvo iš anksto sumąstęs pakenkti nukentėjusiajai. Priešingai, jis turėjo tikslą vystyti itin didelį projektą, už kurį būtų galima tikėtis nemažo atlygio. P. S. niekada neneigė, kad UAB „A. C.“ yra skolinga, nors pagal investavimo idėją skolos net ir nėra. Atsižvelgiant į tai, kad G. M. nebepervedė likusių 225.000 Lt, nebebuvo lėšų mokėti ekspertams už tolimesnius tyrimus, rengti projekto pristatymų ir pan., tokiu būdu projekto vystymas sustojo. Jau vien tai, kad P. S. neneigė UAB „A. C.“ skolos UAB „A. P.“, patvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios apgauti.

2.7. Nesutinka dėl šioje byloje neigiamai vertinamos aplinkybės, kad P. S. buvo tik neseniai įsteigęs UAB „A. C.“. Apelianto nuomone, tai yra visiškai įprasta verslo praktika, kai projektui vykdyti yra įsteigiama nauja įmonė. Tokiu būdu įmonės lėšos yra išskirtinai naudojamos tik konkretiems projektams, jų paskirtis ir panaudojimas taip pat nekelia klausimų.

2.8. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad P. S. veikė neketindamas ir neturėdamas realios galimybės vykdyti įsipareigojimų. Išdėstyti motyvai patvirtina, kad P. S. neturėjo tikslo nevykdyti įsipareigojimų, tačiau investicinis projektas be investicijų yra pasmerktas žlugti. O žlugimą lėmė būtent G. M. veiksmai, kuri tiesiog persigalvojo ir nebeketino investuoti likusių 225 000 Lt sumos. P. S. pateikė į bylą dokumentus, patvirtinančius G. M. investicijos panaudojimą, kas parodo, kad P. S. aktyviai dirbo siekiant plėtoti projektą. Sukčiavimo nebuvimą pagrindžia tai, kad P. S. neįgijo svetimo turto, visos lėšos buvo panaudotos su projektu susijusiai veiklai: komandiruotėms, tyrimams, konsultacijoms ir kitiems veiksmas, būtiniems pradinėje projekto vykdymo stadijoje, tad, nesant tiesioginės tyčios P. S. išteisintinas.

2.9. Apeliantas nurodo, kad šioje byloje buvo atlikta ekspertizė, surašyta specialisto išvada, kuri, jo manymu, atlikta neprofesionaliai. Specialistas nesugebėjo įvertinti lenkų kalba surašytų dokumentų, nes jų nesuprato, todėl pateikė išvadas, kuriose neatsispindėjo išlaidos apytiksliai 25 000 Lt sumai, t. y. būtent tokiai sumai, kokios pasisavinimu šioje byloje P. S. kaltinamas. Dokumentai išversti ir vertimai į byla buvo pateikti tik teisminio proceso metu, kas įrodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jie apskritai nebuvo vertinami. Matydama, kad įmonė turi daugiau sąskaitų nei yra jai pateikta, ekspertė nepaprašė ikiteisminio tyrimo pareigūnės pateikti jai papildomus duomenis. Šiuos duomenis jie patys pateikė teismui, po ko, leidus susipažinti su papildomai pateiktais dokumentais, ekspertė D. J. buvo 2 kartus apklausta teismo posėdyje, tačiau į konkrečius klausimus atsakyti nesugebėjo, tik pasakė, kad jos išvada nesikeičia, bet pasikeistų sumos, kas yra nesuprantama, nes buhalteriniai skaičiavimai yra labai tikslūs ir spėliojimai šioje situacijoje negalimi. Ekspertė visai nepasisakė dėl P. S. išmokėtų lėšų panaudojimo. Kaltinimai apgaulingu buhalterijos tvarkymu yra nepagrįsti ir P. S. turėtų būti išteisintas nepadarius veikos turinčios nusikaltimo požymių.

2.10. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Nevertino dokumentais paremtų P. S. parodymų kaip pagrįstų ir išteisinančių. Nukentėjusiosios parodymus, neigiančius jos įsipareigojimą pervesti didesnę pinigų sumą paneigia jos ir P. S. susirašinėjimas, o jos parodymus daro nepatikimus. Apelianto nuomone melagingus parodymus davė ir M. V. teigęs, kad nežinojo apie P. S. ir G. M. susitarimus.

2.11. Iš skundo argumentų dėstymo matyti, kad apeliantas nesutinka su paskirtos bausmės dydžiu, tačiau nenurodė nei aiškių nesutikimo motyvų, nei kokio dydžio bausmė, jo nuomone, būtų tinkama. Apeliantas akcentuoja, kad P. S. anksčiau nebuvo teistas ar baustas.

Atsiliepimo į skundą argumentai

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą civilinio ieškovo UAB „A. P.“ atstovas U. Pėdnyčia prašo apeliacinį skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Nesutinka, kad P. S. veiksmuose nebuvo apgaulės požymio ir kad P. S. neveikė tiesiogine tyčia. Jo veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji sukčiavimo sudėties požymiai. Nuteistojo apgaulė pasireiškė tuo, kad siekdamas, jog UAB „A. P.“ suteiktų 25 000 Lt (7 240,50 Eur) paskolą, P. S., pasinaudojęs savo kuriamu tikrovės neatitinkančiu sėkmingo verslininko įvaizdžiu ir gera iškalba įtikino G. M., kad jis ir jo vadovaujama įmonė „A. C.“ yra patikima ir sėkminga, jo verslas realiai užtikrina P. S. prabangų gyvenimą, todėl paskolos sutartis bus tinkamai įvykdyta, tokia palyginus su deklaruotomis jo verslo apimtimis nedidelė paskolos suma per 1 mėnesį bus sugrąžinta, be to, suteikiama paskola bus naudojama biokuro gamyklos statybos ir eksploatavimo projektui vystyti. G. M. buvo įsitikinusi, kad paskola tikrai bus grąžinta, kad įmonė sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Ji pasirašė paskolos sutartį dėl P. S. apgaulės poveikio, tikslingai jo pateiktos klaidinančios informacijos apie jo sėkmingą verslo veiklą, jo sukurto klaidinančio sėkmingo verslininko įvaizdžio. Mano, kad ypatingai yra svarbūs liudytojo M. V. parodymai, kuris paaiškino, kad G. M. neįtikinėjo ir nesiūlė jai nei sudaryti paskolos sutarties su įmone „A. C.“, nei investuoti į šią įmonę.

3.2. P. S. sąmoningai fiktyviai kūrė paskolinius santykius tarp UAB „A. P.“ ir UAB „A. C.“, o ne tiesiogiai su savimi kaip su UAB „A. C.“ akcininku. Jei P. S. pinigus, skirtus neva UAB „A. C.“ veiklai, būtų pasiskolinęs pats tiesiogiai, jis pats būtų atsakingas už jų grąžinimą. Be to, jei aptariamu metu jis savo vardu būtų gavęs lėšų, jas būtų išieškoję tuometiniai jo kreditoriai. Bylos duomenys rodo, kad 2010 m. spalio 11 d. P. S. turtui buvo pritaikytas ne vienas apribojimas, nes P. S. atžvilgiu buvo vykdoma ne viena vykdomoji byla. Prašymas įsteigti UAB „A. C.“ VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registrui įteiktas tik 2010 m. rugsėjo 15 d., įmonė registre įregistruota 2010 m. rugsėjo 20 d., o paskolos sutartis pasirašyta jau 2010 m. spalio 11 d. Taigi paskolinių santykių sudarymas su ką tik įsteigta, realios veiklos nevykdančia, pajamų negaunančia, turto neturinčia įmone UAB „A. P.“ galimybes atgauti lėšas padarė neįmanomomis. P. S. neturėjo ketinimų ir jokių realių galimybių iš UAB „A. C.“ veiklos grąžinti pasiskolintus pinigus, nes neturėjo jokio turto, nebuvo samdomų darbuotojų. Taigi P. S., UAB „A. C.“ vardu sudarydamas paskolos sutartį su UAB „A. P.“ suprato, jog jo vadovaujama įmonė prisiima įsipareigojimą, kurio realiai negalės įvykdyti ir numatė, kad dėl to UAB „A. P.“ bus padaryta žala bei to norėjo.

3.3. P. S. apgaulė UAB „A. P.“ atžvilgiu buvo naudojama ne tik iki sudarant paskolos sutartį ir UAB „A. P.“ sumokant 25 000 Lt, bet ir vėliau, siekiant užkirsti kelią UAB „A. P.“ civilinėmis teisinėmis priemonėmis apginti savo pažeistus interesus ir įstatymo numatyta tvarka išsiieškoti paskolos sumą iš UAB „A. C.“ . Dėl šių P. S. veiksmų UAB „A. P.“ teisių gynimas labai pasunkėjo, o vėliau tapo visai negalimas. UAB „A. C.“ turėjo realią galimybę įvykdyti Vilniaus miesto l-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą civilinėje byloje, kuriuo iš UAB „A. C.“ priteista UAB „A. P.“ skolos suma, tačiau dėl nusikalstamų P. S. veiksmų UAB „A. P.“ to realiai įgyvendinti negalėjo. Tai patvirtina, kad šios pajamos UAB „A. C.“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytos įstatymo nustatyta tvarka. Jų buvimo iš P. S. pateiktų buhalterinių dokumentų neįmanoma nustatyti. Tai lėmė, kad realus išieškojimas iš šių lėšų tapo negalimu.

3.4. Atstovas, analizuodamas liudytojų M. K., M. G. ir R. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duotus paaiškinimus daro išvadą, kad P. S., būdamas UAB „A. C.“ vadovu, t. y. būdamas atsakingu už tinkamą įmonės buhalterinę apskaitą ją tvarkė apgaulingai, o tai lėmė, kad P. S. savo veiksmais sudarė situaciją, kai tapo neįmanoma iš dalies nustatyti UAB „A. C.“ turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Atsiliepimas

3.5. Nesutinka su apelianto pozicija, kad R. S. veika galimai perkvalifikuotina pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 178¹ straipsnį, nes specialisto išvada, kuri nėra paneigta kitais patikimais byloje esančiais duomenimis, pagrindžia, kad nėra pagrindo P. S. nusikalstamus veiksmus vertinti kaip administracinį teisės pažeidimą. Apgaulingą apskaitos tvarkymą, t. y. sąmoningą buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimą, patvirtina bylos medžiaga nustatyti aktyvūs P. S. veiksmai. Jis nurodė neteisingus duomenis apskaitos žiniaraščiuose, o siekdamas išvilioti UAB „A. P.“ lėšas sudarė fiktyvią paskolos sutartį. Žinojo, kad dėl jo atliekamų veiksmų nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „A. C.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių norėjo. P. S. vykdytą apgaulingą UAB „A. C.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą patvirtina UAB „A. C.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (AB DNB bankas) išrašai, iš kurių matyti, kad pinigai buvo išmokėti asmeniškai P. S. be konkretaus pagrindo. Šios faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad P. S. apgaulė UAB „A. P.“ vadovės G. M. atžvilgiu pasireiškė ir tuo, jog išviliota pinigų suma buvo panaudota ne pagal P. S. deklaruotą paskirtį ir net ne kitiems UAB „A. C.“ interesams, bet P. S. asmeninių poreikių tenkinimui. Šią aplinkybę pagrindžia ir bylos duomenys, kurie rodo, kad P. S. tuo metu buvo asmeniškai skolingas daugeliui kreditorių, todėl P. S. banko sąskaitoms buvo pritaikyti teismo areštai, gerokai apriboję P. S. galimybes gauti pinigus savo asmeninių poreikiu tenkinimui.

3.6. Atstovas nesutinka, kad apelianto nurodytoje civilinėje byloje ir teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikšti UAB „A. P.“ civiliniai ieškiniai yra tapatūs. Nors, Vilniaus miesto l-ojo apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje ir šioje baudžiamojoje byloje UAB „A. P.“ prašyta priteisti pagrindinė suma sutampa, tačiau skiriasi pareikštų civilinių ieškinių ginčo šalys (civilinėje byloje ginčo šalys yra UAB „A. P.“ ir UAB „A. C.“, baudžiamojoje byloje - UAB „A. P.“ ir P. S.), dalykai (civilinėje byloje reikalauta priteisti skolą, baudžiamojoje byloje – atlyginti padarytą žalą), pagrindai (civilinėje byloje reikalavimas kildinamas iš sutartinių santykių, baudžiamojoje byloje – iš delikto). Be to, nors skola iš UAB „A. C.“ prisiteista, tačiau dėl nuteistojo P. S. tyčinių nusikalstamų veiksmų, iš šios įmonės priteista pinigų suma nėra išieškota. Todėl UAB „A. P.“ įgijo teisę reikšti nuteistajam reikalavimą sumokėti 25 000 Lt (7 240,50 Eur).

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė nuteistojo R. S. advokato M. Paukštės apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Šioje baudžiamojoje byloje P. S. nuteistas už tai, kad apgaule – piktnaudžiaudamas UAB „A. P.“ direktorės G. M. pasitikėjimu, žinodamas, kad realiai negalės per vieną mėnesį grąžinti paskolos, sudarė su G. M. paskolos sutartį, pagal kurią įgijo 25 000 Lt (7 240,50 Eurų) grynųjų pinigų iš anksto sudaręs situaciją, kad UAB „A. P.“ negalėtų teisinėmis civilinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės. Teismo nuomone šioje byloje siekiant teisingai išspręsti P. S. atsakomybės klausimą nėra galimybės tik atsakyti į skundo argumentus, o būtina iš naujo įvertinti visus įrodymus ir padaryti išvadas tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl P. S. veiksmų kvalifikavimo. Piktnaudžiavimo pasitikėjimu kaip apgaulės rūšies aiškinimas teismų praktikoje yra gausus, aiškus ir senai išplėtotas. Šios bylos kontekste yra svarbūs šie išaiškinimai.Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie skolininko asmenybę ar jo turtą. Tačiau apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2004). Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra pasunkintas. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti paskolos sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-535/2011, 2K-202-696/2016).Piktnaudžiavimas pasitikėjimu sukčiaujant galimas įvairiose situacijose; pavyzdžiui, kaltininkas, kuriuo nukentėjusysis pasitiki dėl susiklosčiusių asmeninių santykių, tuo pasinaudoja iš jo gaudamas atitinkamą pinigų sumą turtinio pobūdžio veiksmams nukentėjusiojo naudai atlikti, tačiau neketindamas to daryti ir taip nukentėjusiajam padaro turtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2014), arba – kaltininko suklaidintas nukentėjusysis perduoda turtą kitam asmeniui laikinai valdyti, naudoti ar nuosavybėn, tikėdamasis, kad šis, gavęs turtą, vykdys tam tikrus įsipareigojimus ir (ar) sugrąžins turtą teisėtam jo savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-589-696/2015). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai šalys žodžiu sutaria dėl vienokių sutarties sąlygų, tačiau vėliau viena iš šalių vienašališkai, neinformavusi kitos, keičia (nesilaiko) sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2010, 2K-535/2011, 2K-589-696/2015). Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo atsakingas požiūris, jo apdairus, atidus, rūpestingas ir bent minimaliai protingas elgesys perleidžiant savo turtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, 2K-152/2015, 2K-602-693/2015). Tačiau sukčiavimo nėra tais atvejais, kai nukentėjusysis, pažinodamas kaltininką ir žinodamas apie jo sunkią turtinę padėtį, paskolina pinigus, o pastarasis dėl sunkios turtinės padėties jų negrąžina, tačiau skolą pripažįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-696/2016). Esant paskoliniams teisiniams santykiams, apgaulė gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas, jau prašydamas paskolinti pinigų ir įsipareigodamas juos grąžinti, visai neketina vykdyti susitarimo, nors kitą sutarties šalį įtikinėja priešingai, daro veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Savo tikrų ketinimų nutylėjimas ar kitai šaliai neteisingų duomenų apie turtinę padėtį pateikimas, nesant realios galimybės grąžinti skolą, ar kiti veiksmai, tik imituojantys sutarties vykdymą, teismų praktikoje pripažįstami kitos sutarties šalies apgaule. Antai, kaltininko nukentėjusiajam išreikštas ketinimas grąžinti skolą, nesant realios galimybės to padaryti ar tiesiog panaudojant gautą paskolą tikslams, priešingiems negu teigiama paskolos davėjui, gali būti vertinamas kaip vienas iš apgaulės piktnaudžiavimo pasitikėjimu forma būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-696/2016). Paskolos sutartis, kaip ir daugelis kitų civilinių sutarčių, yra susijusi su rizika vienai iš sutarties šalių, ir tai supranta paskolos davėjas. Nepaisant to, jis priima sprendimą sudaryti sutartį, taigi prisiima sutarties nevykdymo riziką. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, jis turi teisę į teisinę gynybą. Įstatymai numato tam tikras sutarties nevykdymo teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Baudžiamajai atsakomybei būtina, kad sutarties nevykdymas būtų susijęs su apgaulės panaudojimu, sudarant ar vykdant sutartį, dėl kurios nukentėjusiajam padaroma žala, o dėl apgaulės esmingai pasunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Būtent tai padarytą veiką daro nusikalstama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-329/2011, 2K-514/2014, 2K-589-696/2015, 2K-202-696/2016).Taigi esant piktnaudžiavimui pasitikėjimu kaip apgaulės rūšiai reikia nustatyti: ar tarp kaltininko ir nukentėjusiojo ar turto, turtinės teisės valdytojo, yra giminystės, asmeniniai, tarnybiniai ar kitokie tarpusavio ryšiai, sudarantys pagrindą pasitikėjimui; ar kaltininkas suklaidino turto, turtinės teisės valdytoją (pvz. ar suklaidino dėl savo ketinimų); ar civilinės sutarties vykdymas arba išieškojimas pagal teismo sprendimą buvo pasunkintas; ar nukentėjusiojo požiūris buvo atsakingas, ar jo elgesys perleidžiant savo turtą buvo apdairus, atidus, rūpestingas ir bent minimaliai protingas; ar kaltininkas veikė tyčia, ar jau prašydamas paskolos kaltininkas neketino jos grąžinti. Tiek iš nuteistojo, tiek iš liudytojos G. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad iki turto perdavimo jie buvo mažai pažįstami. 2010 metų rudens pradžioje juos supažindino R. P., o 2010 m. spalio 10 d. G. M. pervedė pinigus į UAB „A. C.“ sąskaitą. Apklausiama G. M. nurodė, kad po susitikimo restorane „Alikante“ P. S. jai dar kelis kartus skambino. Po kelių susitikimu jis įtikino ją paskolinti 25 000 litų (t. 6, b. l. 77). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu G. M. paaiškino, jog kadangi P. S. vadovavo įmonei, ji ilgai nesvarstydama sutiko suteikti 25 000 litų paskolą. Be to, ji pažinojo R. P., kuris buvo vienas iš bendrovės akcininkų (t. 1, b. l. 112-113). Apklaustas teisme P. S. paaiškino, kad ieškojo UAB „A. C.“ investuotojo. M. P. jam pasakė, kad G. M. sutinka investuoti ir jis jai papasakojo apie projektą. Jis susitiko su G. M. grožio salone ir papildomai jai papasakojo apie projektą, pasirinktus technologinius sprendimus, apie verslo viziją. G. M. pasakė, kad jai reikia pasitarti su teisininkais, vėliau paprašė papildomos informacijos. Vėliau jie susitiko restorane „Alikante“ ir jis sutiko suteikti papildomos informacijos, tačiau paprašė pervesti 10 procentų sumos kaip savo ketinimų rimtumo įrodymą. Paskui Konstitucijos prospekte jis perdavė G. M. rekvizitus. Viso jie buvo susitikę 3 kartus (t. 7, b. l. 42-43). Tiek iš P. S., tiek iš G. M. parodymų aišku, kad iki pinigų perdavimo jie buvo mažai pažįstami, buvo susitikę 3 kartus, iš kurių du kartus kalbėjo apie pinigų perdavimą ir su tuo susijusius klausimus. Akivaizdu, kad jų santykiai nėra giminystės, asmeniniai ar tarnybiniai. Tokių jų tarpusavio santykių teismas nevertina ir kaip kitokių santykių, grįstu pasitikėjimu. Pažinties dėl pinigų verslui perdavimo ir dviejų su tuo susijusių susitikimų teismas negali laikyti užtektinais pasitikėjimu grįstiems santykiams atsirasti. Su išnagrinėtu P. S. ir G. M. tarpusavio santykių prigimties klausimu yra glaudžiai susijęs klausimas, ar nukentėjusiosios požiūris buvo atsakingas, ar jos elgesys perleidžiant savo turtą buvo apdairus, atidus, rūpestingas ir bent minimaliai protingas. Nurodydama savo veiksmų motyvus apklausos teisme metu G. M. paaiškino, kad P. S. ją įtikinėjo, kad turi vieną verslą Maskvoje ir Lietuvoje, tik jam reikia apyvartinių lėšų projektui Lietuvoje įgyvendinti. Jis jai pasirodė patikimas iš išvaizdos, į susitikimus atvažiuodavo automobiliu „BMW X6“. Ji žinojo, kad jo žmona laukiasi, kas irgi darė įspūdį, jog jis rimtas verslininkas. Duomenų apie UAB „A. C.“ prieš skolindama pinigus nepatikrino, nes P. S. atrodė sėkmingas verslininkas, o tokia pinigų suma jam neatrodė reikšminga (t. 6, b. l. 77). Kaip minėta, apklausta ikiteisminio tyrimo metu G. M. paaiškino, kad kadangi P. S. vadovavo įmonei, ji ilgai nesvarstydama sutiko suteikti 25 000 litų paskolą. Be to, juos suvedė R. P., kurį ji pažinojo ir kuris buvo vienas iš bendrovės akcininkų (t. 1, b. l. 112-113). Svarstant šį klausimą svarbi yra nukentėjusiosios patirtis. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie G. M. verslo patirtį, tačiau jos yra viešuose šaltiniuose internete. Iš šių duomenų kolegija mato, kad 2004 metais G. M. buvo didelės prekybos avaline ir drabužiais bendrovės direktorė, kurios apyvarta augo, o prekybos tinklas plėtėsi (https://www.delfi.lt/verslas/verslas/armitanos-tinklo-apyvarta-isaugo.d?id=4893419) Internete yra ir daugiau informacijos apie sėkmingą ir besiplečiantį UAB „Armitana“ verslą. Jos kaip verslininkės patirtis buvo labai didelė. Akivaizdu, kad vadovaudama dideliam verslui ji suprato, kad pinigų skolinimas yra rizikingas dalykas, o rizikai suvaldyti ir apsisaugoti nuo galimų neigiamų pasekmių reikia gerai patikrinti skolininką. Sugretinus G. M. patirti ir jos elgesį prieš paskolinant pinigus P. S. matyti, kad jos elgesys nebuvo atsakingas, apdairus, atidus, rūpestingas ir tik minimaliai protingas. Skolindama pinigus P. S. atstovaujamai UAB „A. C.“ ji pasitikėjo pastarojo išvaizda, kalbomis ir jai įspūdį padariusiu jo vairuojamu automobiliu, tačiau nepatikrino įmonės finansinės būklės, įregistravimo laiko, galimybių įgyvendinti žadamus padaryti planus ir grąžinti suteiktą paskolą. G. M. ėmėsi tikrinti P. S. ir UAB „A. C.“ įsteigimu, verslu ir finansine padėtimi tik po to, kai skola jai nebuvo grąžinta. P. S. nuteistas už tai, kad piktnaudžiaudamas pasitikėjimu apgavo G. M.. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad P. S. piktnaudžiavo pasitikėjimu, nes žinojo, kad per vieną mėnesį negalės grąžinti paskolos. Toks formulavimas iš dalies atitinka piktnaudžiavimo pasitikėjimu požymį, kai kaltininkas apgauna turto valdytoją dėl savo ketinimų pažadėjęs grąžinti turtą per tam tikrą laikotarpį, tačiau neketindamas to daryti. Nustatomosios dalies tekste taip pat nurodyta, kad P. S. įgijo pinigus iš anksto sudaręs situaciją, kad UAB „A. P.“ negalėtų teisinėmis civilinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės. Toks nustatomosios dalies formulavimas iš dalies atitinka piktnaudžiavimo pasitikėjimu požymį, kad civilinės sutarties vykdymas arba išieškojimas pagal teismo sprendimą buvo pasunkintas. Kaltinimo teiginys, kad P. S. apgavo G. M. dėl savo ketinimų ir galimybių per vieną mėnesį grąžinti pasiskolintą sumą, yra abejotinas. Kaltininkas turi suklaidinti turto savininką dėl esminių jo apsisprendimui aplinkybių. Pati nukentėjusioji apklausiama paaiškino, kad paskola buvo suteikta tiksliniam naudojimui – biokuro gamyklų statybos ir eksploatavimo projektui vystyti. P. S. ieškojo partnerių biokuro gamyklos statybai, ji nenorėjo būti partnerė, tačiau sutiko paskolinti pinigų. Žinodama, kad įmonė nevykdo realios veiklos ji nebūtų paskolinusi. Susitarimas buvo toks, kad P. S. po mėnesio grąžins paskolą, nes tuo laiku turėjo gauti įplaukų (t. 6, b. l. 78). Nei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme G. M. nenurodė, kad skolos grąžinimo terminas buvo esminė aplinkybė jai apsisprendžiant dėl paskolos. Kad skolos grąžinimo terminas nebuvo esminė jos apsisprendimo aplinkybė rodo ir tai, kad teisinių veiksmų ji ėmėsi ne iš karto suėjus paskolos grąžinimo terminui ir jos negrąžinus, o tik po metų (teismo sprendimas buvo priimtas 2011 m. lapkričio 25 d.).Svarbu, kokie buvo P. S. ketinimai ir kur jis panaudojo gautą paskolos sumą. Kaip matyti iš P. S. ir kitų UAB „A. C.“ akcininkų parodymų, jie ketino vystyti biokuro gamyklos projektą. Tuo klausimu jie rengė konferencijas, konsultavosi su Lietuvos ir užsienio mokslininkais ir ekspertais. Tai patvirtina tiek paties P. S., tiek akcininkų M. K. bei R. P. parodymai, kurie patys kartu su P. S. važiavo į komandiruotes ir ruošė pristatymus, susitikinėjo su gamintojais. Projektas buvo realus, vystomas pagrinde P. S. jėgomis ir į jį buvo įdėta daug darbo. Visa tai vyko ir iki iš G. M. gavus paskolą. Apklausta G. M. nurodė, kad paskolą jos vadovaujama bendrovė suteikė biokuro gamyklos projektui vystyti, t. y. tam pačiam projektui, kurį P. S. su kitais UAB „A. C.“ akcininkais jau vystė. Paskolos sutartis tarp UAB „A. P.“ ir UAB „A. C.“ buvo sudaryta 2010 m. spalio 11 d., o 2010 m. spalio 19 d. P. S. su Lenkijos bendrove „B“ pasirašė technologinio projekto parengimo sutartį. Pagal sutarties priedą Nr. 1 turėjo sumokėti 7000 eurų ir vykdydamas sutarties sąlygą sumokėjo 27 800 Lenkijos zlotų (t. 7, b. l. 24-40). Projektas buvo gautas (t. 3, b. l. 12-23). Ši suma yra labai artima iš UAB „A. P.“ pasiskolintai sumai, kitų piniginių lėšų UAB „A. C.“ tuo metu neturėjo, todėl kolegijai nekyla abejonių, kad iš UAB „A. P.“ gautą paskolą P. S. panaudojo UAB „A. C.“ reikmėms pagal numatytą darbų planą sumokėjęs Lenkijos bendrovei „B“. Kolegija mano, kad teisingam P. S. veiksmų vertinimui svarbūs tolimesni jo veiksmai po paskolos gavimo. Byloje esantys įrodymai rodo, kad buvo gauti kiti projektui įgyvendinti reikalingi dokumentai (komerciniai pasiūlymai): Olandijos bendrovės „C“ 2011 m. vasario 16 d. pasiūlymas (t. 4, b. l. 13-40), bendrovės „A. T. B. C.“ 2011 m. sausio 24 d. pasiūlymas (t. 4, b. l. 41-44), UAB „V“ 2010 m. gruodžio 16 d. pasiūlymas (t. 4, b. l. 45-51), AB „Lytagra“ 2010 m. spalio 22 d. pasiūlymas (t. 4, b. l. 52-60), bendrovės „D. C.“ 2011 m. vasario 22 d. pasiūlymas (t. 4, b. l. 62-87), bendrovės „M and J“ 2011 m. sausio 27 d. pasiūlymas (t. 4, b. l. 88-99), bendrovės „S. T.“ 2010 m. gruodžio 22 d. pasiūlymas (t. 4, b. l. 100-103) ir kiti 4 tome esantys pasiūlymai. Visi šie pasiūlymai yra pateikti laikotarpiu nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2011 m. kovo mėnesio ir yra adresuoti UAB „A. C.“. Kai kuriuose iš jų yra nurodyta, kad jie adresuoti M. P.. Kolegijai nekyla abejonių, kad visi šie komerciniai pasiūlymai yra susiję su UAB „A. C.“ planuotą biokuro gamykla ir byloje nėra tai paneigiančių duomenų. Pasiūlymų gausa ir ryšys su projektu rodo, kad buvo siekiama jį įgyvendinti, projektas nebuvo tik būdas paskolai gauti ir gautus pinigus išleisti savo reikmėms. Kartu tai rodo, kad net vertinant UAB „A. C.“ perduotus pinigus kaip paskolą, P. S. planas grąžinti paskolą G. M. buvo realus. Nors tokiu atveju vieno mėnesio paskolos grąžinimo laikotarpis yra per daug optimistinis, tačiau jis nerodo dar iki pinigų gavimo susiformavusio P. S. siekio negrąžinti paskolos. Atvirkščiai, byloje esantys įrodymai rodo siekį projektą įgyvendinti. Be to, kolegija abejoja, kad P. S. ėmėsi įvairių su UAB „A. C.“ susijusių darbų, kuriuos kolegija paminėjo šiame nuosprendyje, vien tam, kad gautų iš G. M. 25 000 litų. Svarstant, ar buvo pasunkintos UAB „A. P.“ galimybės išieškoti pinigus pagal teismo sprendimą svarbu, kad UAB „A. P.“ kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir UAB „A. C.“ skola buvo jai priteista. Teismo sprendimas yra vykdomas priverstine tvarka, tačiau nėra įvykdytas ir labai abejotina, kad bus kada nors įvykdytas, nes UAB „A. C.“ nevykdo jokios veiklos. Iš tiesų, bendrovei gavus paskolą, tačiau ją išleidus bendrovės reikmėms, paties P. S. turtinė padėtis neturi jokios reikšmės šioje byloje taikant baudžiamąjį įstatymą. UAB „A. P.“ suteikė paskolą UAB „A. C.“, tačiau ne P. S., o įmonės turtas yra atskirtas nuo jos akcininkų turto, įmonės akcininkas neatsako už įmonės prievoles savo turtu. Sprendžiant šioje byloje P. S. atsakomybės klausimą kolegijos nuomone svarbu yra ir tai, kad paskolos suteikimas kitam asmeniui, ypač juridiniam asmeniui, kuris vysto kokį nors naują projektą, visada yra susijęs su rizika, kad projektas nepasiseks ir paskola nebus grąžinta. Skolos išieškojimo negalimumas negali būti laikomas absoliučiu piktnaudžiavimo pasitikėjimu požymis, nes tokiu atveju visi skolos negrąžinimo atvejais turėtų būti laikomi sukčiavimu. Kaip tinkamos skolos suteikimo tvarkos pavyzdį galima pateikti bankus, kurių viena iš veiklos rūšių yra paskolų suteikimas fiziniams ir juridiniams asmenims. Bankai turi dideles struktūras, kurios įvairiai patikrina skolininką prieš skolos jam suteikimą, reikalauja įvairių dokumentų, tačiau net ir po detalių patikrinimų būna atvejų, kai skola nebūna grąžinama ir jei negrąžinimas nėra susijęs su apgaulės panaudojimu, tai vertinama ne kaip sukčiavimas, o kaip verslo rizika. Tokiais atvejais paskolos negrąžinimas laiku ar skolininko turto neturėjimas net negali būti laikomas apgaule. Apeliaciniame skunde apeliantas kelia elektroninio pašto laiškų kaip įrodymų šioje byloje klausimą. Kartu su skundu apeliantas pateikė 12 lapų elektroninių laiškų rodančių susirašinėjimą tarp jo ir G. M., ir 4 lapus sutarčių, prašė laiškus ir jų priedus laikyti įrodymais byloje ir jais remtis priimant sprendimą. Apelianto nuomone, šie laiškai ir sutartys rodo, kad apklausiama G. M. davė neteisingus parodymus, o jo parodymai, kad tarp jo ir G. M. vyko pokalbis dėl pastarosios investicijos į UAB „A. C.“, yra teisingi. Duomenims, kuriuos galima pripažinti įrodymais, keliami reikalavimai yra nurodyti BPK 20 straipsnyje. Vienas iš pagrindinių įrodymų patikimumo požymių yra jų leistinumas, tai reiškia, kad teismas turi turėti galimybę nustatyti duomenų, kuriais remiantis jis daro išvadas, šaltinį ir patikrinti juos kitais byloje esančiais įrodymais. Kolegija negali nustatyti šių duomenų šaltinio, kadangi nėra aišku kaip ir iš kur šie duomenys yra gauti. Pateikdamas šiuos duomenis apeliantas nurodė, kad juos P. S. draugas gavo iš seno nuteistojo kompiuterio. Tačiau duomenys gaunami BPK nustatyta tvarka, kompiuterį reikėjo atiduoti ikiteisminio tyrimo įstaigai arba apie jį pranešti teismui, kad šie, paskyrę ekspertizę galėtų gauti jame esančią informaciją. Teismas pabandė patikrinti šiuos duomenis apklausiant P. S. nurodytus laiškų adresatus – G. M. ir R. P., tačiau jie neatsiminė, kad būtų gavę tokius laiškus iš P. S.. UAB „A. P.“ pašto serveryje ir R. P. elektroninio pašto programoje šių laiškų nebuvo. P. S. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas ir už tai, kad būdamas UAB „A. C.“ direktoriumi, būdamas pagal buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą ir teisingą finansinę atskaitomybę, laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apgaulingai tvarkė UAB „A. C.“ buhalterinę apskaitą, balanso sąskaitų apyvartos žiniaraščiuose nurodytų pajamų ir išlaidų nepagrindė pirminių dokumentų ir apskaitos registrų duomenimis, t. y. įmonės sąskaitų apyvartos žiniaraščiuose nurodė, kad nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. kasos įplaukos įmonėje sudarė 44 150,00 Lt, o išlaidos – 29 731,50 Lt, balanso sąskaitų apyvartos žiniaraščiuose nurodytų banko įplaukų – 62 348,73 Lt ir banko išlaidų – 62 242,87 Lt nepagrindė pirminių dokumentų ir apskaitos registrų duomenimis, nesilaikė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 2 dalies, 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „A. C.“ 2010 m. rugsėjo 20 d. - 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpio turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros bei nustatyti ūkinės finansinės veiklos rezultato - pelno (nuostolio). Kolegijos nuomone, dėl šios nusikalstamos veikos P. S. nuteistas pagrįstai. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu P. S. paaiškino, kad buhalterinė apskaita nebuvo vedama, buhalterės įmonė neturėjo (t. 2, b. l. 44-45). Atlikusi tyrimą specialistė nustatė, kad UAB „A. C.“ įplaukos ir išlaidos nebuvo pagrįstos pirminiais dokumentais. Tokia specialistės išvada yra pagrįsta išvados tiriamojoje dalyje nurodytais duomenimis, patvirtinta apklausos pirmosios instancijos teisme metu ir apeliacinio skundo argumentai jos nepaneigia. Skundo argumentas, kad specialistė tyrime neatsižvelgė į byloje esanti pinigų priėmimo kvitą, kuriuo P. S. sumokėjo pinigus Lenkijos bendrovei „B“, nes nesuprato lenkų kalbos, yra neteisingas. Advokato apeliaciniame skunde nurodytuose tai pagrindžiančiuose bylos lapuose (t. 3, b. l. 11-20, 133-135) nieko nėra apie tai, kad specialistė nesuprastų dokumentų lenkų kalba turinio ir dėl to jų nevertintų. Tokių duomenų nėra nei specialisto išvadoje, nei jos apklausos turinyje. Skunde apeliantas nurodė, kad specialistė nežinojo apie antrą bendrovės turimą sąskaitą, duomenis apie tai jis pateikė teismui, specialistei susipažinus su papildomais dokumentais ji buvo du kartus apklausiama, tačiau ji tik pasakė, kad jos išvada nesikeičia. Teikdamas tokį argumentą advokatas yra neteisus, jis gerokai supaprastina tiek teismo posėdžio eigą, tiek specialistės paaiškinimus, kurių turinys nebuvo toks, kokį nurodė advokatas. Kaip matyti iš posėdžių protokolų, advokatas pateikė teismui papildomus dokumentus, kurie galėtų pagrįsti išvadoje nustatytus neatitikimus. Susipažinimui su pateiktais dokumentais teismas padarė pertrauką ir po jos vėl apklausė specialistę, kuri nurodė, kad jos išvada nesikeičia ir paaiškino tokio sprendimo motyvus. Posėdis tęsėsi apie vieną valandą ir pats apeliantas uždavė daug klausimų specialistei, teismo posėdyje į didelį kiekį klausimų ji negalėjo atsakyti tik žodžiais, kuriuos skunde apeliantas nurodo kaip citatą. Kolegija nekartoja specialistės parodymų, jie yra teismo posėdžių protokoluose ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Susipažinus su specialistės parodymais matyti, kad jos teiginys, kad jos duota išvada nesikeičia, yra pagrįstas ir motyvuotas. Nors apeliantas teigia, kad jis pateikė papildomus dokumentus, įrodančius išlaidas, tačiau jo pateikti dokumentai yra elektroniniai laiškai su lėktuvų bilietus platinančią bendrovę su bilietų rezervacijos duomenimis. Tokie laiškai nėra pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, tai nėra sąskaitos, kurių duomenis galima būtų įtraukti į apskaitos registrus ir jais pagrįsti išlaidas. Apklausta specialistė paaiškino, kad pagal susirašinėjimo dokumentus už bilietus galėjo būti sumokėta 7604 Lt, tačiau atsiskaitomojoje banko sąskaitoje yra tik 1609 Lt mokėjimas avia.lt (t. 6, b. l. 175). Dėl Lenkijos bendrovei „B“ sumokėtų 27 800 zlotų arba 24 537,95 Lt. fiksavimo buhalterinėje apskaitoje specialistė paaiškino, kad ši suma galėtų būti nurodyta apyvartos žiniaraštyje kaip išankstiniai apmokėjimai, nes ji sutampa. Bet apskaitos registrai, kurių pagrindu sudarytas apyvartos žiniaraštis, ir dokumentai, kurie parodytų kas apmokėjo, iš kokių lėšų, kada, kaip įmonės apskaitoje atvaizduota, apskaitos registruose ir pirminiuose dokumentuose nėra galimybės nustatyti. Ši suma galėtų būti apyvartos žiniaraštyje, tikėtina kaip išankstinis apmokėjimas, tačiau PVM sąskaitos – faktūros, kad šie darbai buvo atlikti, kas apmokėjo ir kokiomis lėšomis nėra. Žiniaraščiuose yra nurodyta 26 715,50 Lt skola akcininkams, todėl Lenkijos bendrovei galėjo būti sumokėta iš šių lėšų. Iš bendrovės sąskaitos buvo išimta 21 500 Lt, t. y. buvo išimta mažiau nei sumokėta Lenkijos bendrovei, todėl ir nėra aišku, kaip buvo mokama. Joks UAB „A. C.“ buhalterinės apskaitos dokumentas šiai sumai nėra pateiktas (t. 8, b. l. 175-176). Specialistės parodymai pagrindžia, kad iš esančių UAB „A. C.“ dokumentų negalima daryti išvadų dėl iš sąskaitos paimtų pinigų panaudojimo ir Lenkijos bendrovei „B“ sumokėtų pinigų kilmės.Apklausta teisme dėl kitoje UAB „A. C.“ sąskaitoje buvusių lėšų judėjimo specialistė paaiškino, kad toje sąskaitoje yra 7 298,83 Lt pajamų ir 7 298,83 Lt išlaidų. Įvertinusi abiejų sąskaitų duomenis specialistė darė išvadą, kad arba trūksta banko duomenų, arba apyvartos žiniaraštyje pateikti netikslūs duomenys, nes apie 14 000 Lt. pajamų ir išlaidų sumos yra neaiškios. Taip pat galėjo būti patiekti nepilni banko duomenys, arba apyvartos žiniaraštyje yra netikslūs duomenys (t. 8, b. l. 175).Nors apeliantas teigia, kad pateiktas kaltinimas nėra suprantamas, nes jame nėra nurodyta, kaip P. S. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba kaip paslėpė, kaip sunaikino ar kaip sugadino apskaitos dokumentus ir dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti kokios asmens veiklos, kokio turto, kokio nuosavo kapitalo ar kokių įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tačiau kolegija nesutinka su tokiais argumentais. P. S. nebuvo kaltinamas ir nuteistas dėl apskaitos dokumentų paslėpimo, sunaikinimo ar sugadinimo. Jis buvo nuteistas dėl to, kad balanso sąskaitų apyvartos žiniaraščiuose nurodytų banko įplaukų – 62 348,73 Lt ir banko išlaidų – 62 242,87 Lt nepagrindė pirminių dokumentų ir apskaitos registrų duomenimis. BK 222 straipsnio sudėtis numato pasekmes, kurios įstatyme aprašytos kaip negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pasekmės aprašytos kaip alternatyvios, jos gali pasireikšti kiekviena iš alternatyvų atskirai, visos bendrai arba kokiomis nors grupėmis, tačiau jos turi būti nustatytos ir kaltinime nurodytos. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra nurodyta, kad dėl P. S. veiksmų negalima nustatyti UAB „A. C.“ 2010 m. rugsėjo 20 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpio turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros bei nustatyti finansinės veiklos rezultato – pelno. Kolegija sutinka, kad įplaukų ir išlaidų nepagrindžius pirminiais dokumentais, vien tik jų nurodymas žiniaraščiuose yra nepatikimas, negalima patikrinti jų teisingumo. Nesant galimybės patikrinti jų teisingumo, tai turi įtakos bendrovės turto ir nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nustatymui. Skundžiamu nuosprendžiu buvo pilnai tenkintas UAB „A. P.“ civilinis ieškinys ir iš P. S. priteista 7 240,50 eurų turtinei žalai atlyginti. Ši nuosprendžio dalis yra naikintina, kadangi kolegija nustatė, kad P. S. neįgijo UAB „A. P.“ turto apgaulės būdu, o paskolos sutarties nesilaikymo pasekmės yra išspręstos civilinio proceso tvarka.Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu iš P. S. buvo priteista 1 600 eurų proceso išlaidų. Ši nuosprendžio dalis taip pat naikintina. Procesas šioje byloje buvo pradėtas pagal UAB „A. P.“ skundą dėl to, kad P. S. apgaulę įgijo šios bendrovės turtą. Teismui nustačius, kad P. S. nepadarė nusikalstamos veikos prieš UAB „A. P.“, šios bendrovės procese advokatų pagalbai sumokėtos sumos nepripažintinos proceso išlaidomis ir iš P. S. nepriteistinos.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

2015 m. birželio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl P. S. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu P. S. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų priteisimo. UAB „A. P.“ civilinį ieškinį atmesti. UAB „A. P.“ 1 600 eurų atstovavimo išlaidų nepripažinti proceso išlaidomis ir nepriteisti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija: Stasys LemežisVirginija LiudvinavičienėAlenas Piesliakas