Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų Š. K. (Š. K.) ir L&M International Trading LTD atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2-1067-640/2019 pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovams Š. K., Č. K., L&M International Trading LTD ir bankrutavusiai akcinei bendrovei „Vingriai“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovai Š. K. ir Bendrovė 2019 m. liepos 17 d. pateikė prašymus panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. ir 2019 m. gegužės 3 d. nutartimis jų atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leisti vykdyti skubiai (toliau – ir prašymai). Minėti atsakovai prašymuose nurodė, kad Banko ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Be to, ieškinys Bendrovei, kuri nėra registruota Lietuvoje, net negalėjo būti priimtas, nes buvo paduotas pažeidžiant teismingumo taisykles. Byloje nėra pateikti ieškinio vertimai į anglų kalbą.

4. Prašymuose minėti atsakovai taip pat nurodė, kad Vingriai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų galėję sukelti Bankui bent jau teorinę žalą, o tai reiškia, kad objektyviai negalėjo būti jokių neteisėtų Vingrių akcininkės Bendrovės ar Bendrovės direktoriaus Š. K. veiksmų. Be to, minėto asmens atsakomybė už Vingrių veiksmus net negali būti keliama, nes tokios galimybės nenumato įstatymas.

5. Prašymuose atkreiptas dėmesys į tai, kad Bankas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad minėti atsakovai galėtų imtis kokių nors veiksmų nuslepiant ar perleidžiant savo turtą, siekdami išvengti būsimo galimai Bankui palankaus teismo sprendimo vykdymo. Banko prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones apskritai buvo nesąžiningas ir savitikslis.

6. Prašymuose nurodyta, kad iš teismui kartu su ieškiniu pateiktų atstovavimo sutarčių matyti, kad Banką atstovaujantys advokatai galimai neturi įgaliojimų atstovauti Banką bylose prieš atsakovą Š. K. Taigi ieškinys apskritai neturėjo būti priimtas, o tuo labiau negalėjo būti tokio ieškinio pagrindu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (iš neteisės teisė neatsiranda).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

12. Atsakovai Š. K. ir L&M International Traiding LTD atskiruosiuose skunduose prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. prašymus dėl jų atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkinti. Atskirieji skundai grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Bendrovės atžvilgiu nei prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio pagrįstumas, nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra ir nebuvo įvertintas (tai buvo vertinta kito atsakovo atžvilgiu). Teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė dėl prašymuose nurodytų argumentų, jog ieškinys minėtų atsakovų atžvilgiu yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes jų civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai negalima, o Bankui akivaizdžiai nebuvo padaryta jokios žalos.

12.2. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonės akcininko atžvilgiu yra nurodęs, kad reikalavimas, siejamas vien tik su tokio asmens, kaip akcininko statusu, yra labiau abejotinas, nei tikėtinas, todėl laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos (2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-129-178/2017; 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-771-178/2017).

12.3. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti jam neteismingą ieškinį, nereiškia, kad ši, vėliau paaiškėjusi aplinkybė, turi būti toliau toleruojama. Be to, buvo pažeista Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 113 straipsnio nuostata dėl dokumentų išvertimo byloje dalyvaujantiems asmenims, kurie nemoka valstybinės kalbos. Bendrovės direktorius Š. K. lietuvių kalbos gerai nesupranta, sudėtingesnių teisinių tekstų supratimui jam yra būtina teisininkų pagalba.

12.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad grėsmę būsimo teismo sprendimo vykdymui turi pareigą įrodyti atsakovai, nes tokią pareigą turi tas, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos visiškai nevertinant grėsmės teismo sprendimo realiam įvykdymui, buvo vadovautasi tik didelės reikalavimo sumos prezumpcija, nukrypstant nuo teismų formuojamos praktikos, kad vien didelė ieškinio suma negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones.

12.5. Banko prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones apskritai yra nesąžiningas ir savitikslis, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nepagrįstai nevertino. Be to, Banką atstovaujantys advokatai galimai neturi įgaliojimų atstovauti Banką bylose prieš Š. K..

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys) ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

16. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta tenkinti prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Įsiteisėjusios nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi nei res judicata (galutinis teismo sprendimas), nei prejudicinės (privalomos kitam teismui ir todėl iš naujo neįrodinėtinos) galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011) ir pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, galima kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo remiantis CPK 149 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai Š. K. ir L&M International Traiding LTD 2019 m. liepos 15 d. kreipėsi į teismą su atskiraisiais skundais, ginčydami Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį, kuria jiems buvo pritaikytas turto areštas, bei 2019 m. gegužės 3 d. nutartį, kuria buvo sumažintas bendras turto arešto mastas. Po keleto dienų (t. y. 2019 m. liepos 17 d.) minėti atsakovai pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymus dėl jų atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Banko nuomone, toks procesinis atsakovų elgesys (kai CPK 149 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu institutu naudojamasi ne pagal paskirtį) laikytinas nesąžiningu.

19. Kaip teisingai pastebėjo Bankas atsiliepime į atskiruosius skundus, laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas toje pačioje byloje gali būti svarstomas iš naujo, jeigu pasikeistų faktinė situacija. Atsakovai Š. K. ir Bendrovė nesutikimo su pritaikytomis laikinosios apsaugos priemonėmis argumentus nurodė 2019 m. liepos 15 d. atskiruosiuose skunduose, o 2019 m. liepos 17 d. pateiktuose prašymuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nenurodė jokių pasikeitusių aplinkybių, kurios galėtų būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į pasikeitusias faktines aplinkybes, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti išsprendžiamas skirtingai, nei jis buvo išspręstas anksčiau (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1837-236/2018), tačiau nagrinėjamu atveju (skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. nutarties priėmimo metu) klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų atžvilgiu dar nebuvo išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Kaip minėta, dėl turto areštą pritaikiusių nutarčių atsakovai buvo pateikę atskiruosius skundus, kurių priėmimo klausimas tuo metu taip pat dar nebuvo išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Atsakovams 2019 m. liepos 17 d. prašymuose nenurodžius jokių pasikeitusių reikšmingų faktinių aplinkybių, vykstantys ginčai dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas atmesti atsakovų prašymus dėl šių priemonių panaikinimo.

21. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį grindė kitais motyvais, nei nurodyti pirmiau šioje nutartyje, vis dėlto pirmosios instancijos teismo nutartimi pasiektas teisinis rezultatas – atsakovų prašymų atmetimas – iš esmės yra teisingas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti, todėl ji paliekama nepakeista.

22. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai negali padaryti įtakos atsakovų atskirųjų skundų išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.