Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal žemės ūkio bendrovės „Vaišvilčiai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. AS-92 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ panaikinimo, kuriuo pareiškėjai patvirtinta mokėtina 63 059 Eur suma už 2015-2018 m. be leidimo išgautą požeminį vandenį, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad Departamento Panevėžio valdybos Panevėžio aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnė, 2018 m. lapkričio 27 d. atlikusi bendrovės planinį patikrinimą nustatė, kad bendrovė vandenį ūkinei komercinei veiklai išgauna iš bendrovei priklausančio požeminio gėlo vandens gręžinio neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti požeminio vandens išteklius ir sudarytos su ja išteklių naudojimo sutarties. Tuo pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Už šį pažeidimą, vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 124 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui 2019 m. kovo 7 d. nutarimu juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje buvo paskirta 1 400 Eur bauda. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog šį nutarimą 2019 m. kovo 21 d. pareiškėja apskundė Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. liepos 31 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjos skundą – baudą sumažino ir pareiškėjai paskyrė 700 Eur baudą.

Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnė 2019 m. rugsėjo 18 d. atliko pareiškėjos planinį patikrinimą, kurio tikslas – 2015-2018 m. mokesčio už gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo teisingumas. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja turi požeminio gėlo vandens gręžinį, kurio identifikavimo Nr. 17137. Iš gręžinio paimtą vandenį naudoja gyvulių girdymui, laukų purškimui, t.y. ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Iš gręžinio paimamas vanduo apskaitomas vandens skaitiklio rodmenimis, vedama paimto vandens apskaita, duomenis nurašant kas mėnesį. Bendrovė pateikė paimamo vandens apskaitą už 2015-2018 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaracijos už 2015 – 2018 m. mokestinius ketvirčius pateiktos 2019 m. liepos 23 d. Deklaracijos pateiktos po teisės aktuose nustatytų pateikimo terminų. Bendrovei leidimą naudoti požeminio vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), Lietuvos Geologijos tarnyba išdavė 2019 m. rugpjūčio 9 d., Nr. PV-19-37. Pagal pateiktą apskaitą, pateiktas deklaracijas nustatyta, kad pareiškėja nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. išgavo iš viso 61 702 m³ požeminio vandens, sumokėjo 6 306 Eur mokesčių. Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad minėtas požeminio vandens kiekis ne tik, kad išgautas neturint Lietuvos Geologijos tarnybos išduoto leidimo, bet ir teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaruotas.

Departamentas, nustatęs, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie būtų teisiškai pagrįsti ir svarbūs tvirtinant patikrinimo rezultatus ir atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. AS-92 patvirtino 2019 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-76.

Vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo. Pati pareiškėja pripažįsta, kad požeminį vandenį išgavo neturėdama leidimo. Pareiškėja skundą grindžia argumentais, kad nesiekė nuslėpti požeminio vandens kaip valstybinio ištekliaus naudojimo, visą išgautą požeminį vandenį apskaitė, skaitiklių rodmenis registravo žurnaluose, duomenis deklaravo Įstatymo nustatyta tvarka bei sumokėjo mokestį įprastiniu tarifu, taip pat nedelsiant ėmėsi priemonių pažeidimui ištaisyti. Pareiškėjos teigimu, apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu yra neproporcingas bei nepagrįstas, nes pareiškėja jau yra sumokėjusi bauda kitoje Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų administracinėje byloje, todėl šiuo sprendimu pakartotinai siekiama paskirti baudą.

Pareiškėja pateikė 2019 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ertmes, kuriuo pareiškėjai leista naudoti telkinio, esančio (duomenys neskelbtini) požeminio gamybinio vandens išteklius pagal sutarties sąlygas. Kaip matyti, leidimas pareiškėjai yra išduotas tik 2019 m. rugpjūčio 9 d., vadinasi 2015 – 2018 m. vykdžiusi požeminio vandens gavybą, šią veiklą vykdė neturėdama jai išduoto leidimo. Taip pat pareiškėja teismui pateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2015 – 2018 m., iš kurių matyti, kad duomenis apie išgautą požeminį vandenį deklaravo pavėluotai t.y. 2019 m. liepos 23 d.

Pažymėtina, jog Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius (MVGIĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (MVGIĮ 8 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis MVGIĮ 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.

Pareiškėja skunde nurodo, kad Departamentas, tvirtindamas patikrinimo aktą nepagrįstai neatsižvelgė į rašytines pastabas. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad sprendimą atsakovas priėmė pagrįstai. Kitokio sprendimo priimti Departamentas negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją.

Teisėjų kolegija prieš tai jau nustatė, jog pareiškėja nesilaikė MVGIĮ jai nustatytos tvarkos ir terminų laiku pateikti deklaracijas ir sumokėti mokesčius, be to, požeminio vandens gavybą vykdė neturėdama jai išduoto leidimo. Tai, kad pareiškėja mokesčius sumokėjo pavėluotai, nereiškia, jog ji įvykdė savo įsipareigojimus ir atsakovas nepagrįstai konstatavo MVGIĮ nuostatų pažeidimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent pati pareiškėja naudodama mokesčiu apmokestinamus valstybinius išteklius ir būdama šio mokesčio mokėtoja, turėjo būti atidi ir rūpestinga ir tik ji turėjo pareigą nustatyta tvarka ir terminais teikti deklaracijas apie išgautų išteklių kiekius ir atitinkamai nuo šių kiekių deklaruoti ir sumokėti mokesčius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) laikosi pozicijos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019).

Proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos kaltės forma yra netyčinė. Bylos duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėja būtų siekusi nuslėpti išgautus požeminio vandens kiekius. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ir kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiško pobūdžio pažeidimus. Teisėjų kolegija kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę taip pat vertina ir tai, jog pareiškėja nors ir pavėluotai, tačiau sumokėjo mokesčius už 2015 – 2018 m.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, pareiškėjos argumentus, kad paaiškėjus aplinkybei, jog buvo nepateiktos deklaracijos ir nesumokėti mokesčiai, kad pareiškėja deklaracijas pateikė ir mokestį sumokėjo, kreipėsi dėl leidimo išdavimo t.y. siekė ištaisyti pažeidimą, mano, kad padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo tiek pavojingas, jog neišvengiama būtų taikyti maksimalią MVGIĮ numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10). Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti ir buvo užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nurodytos aplinkybės yra reikšmingos, sprendžiant dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžio nustatymo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr. pvz. 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).

LVAT praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2166-575/2016). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad 100 proc. didesnio mokesčio nustatymas reiškia, kad atitinkama mokesčio suma turi būti didinama būtent šio mokesčio dydžiu (žr. LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3-63-3-02318-2015-7).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėja požeminį vandenį ginčo laikotarpiu išgavo, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, todėl, vadovaujantis minėtomis Įstatymo nuostatomis, atsakovas turėjo pagrindą taikyti didesnį mokesčio tarifą. Taigi, atsakovas savo kompetencijos ribose priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į minėtą teismų praktiką, daro išvadą, kad Įstatyme nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 1 kartu didesnio mokesčio už be leidimo išgautą požeminį vandenį nustatymo (6305,9 Eur (1 x 6305,9 Eur)). Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant ginčijamą Departamento sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį iki 6305,9 Eur. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos žemės ūkio bendrovės „Vaišvilčiai“ skundą patenkinti iš dalies.

Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. AS-92 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjai žemės ūkio bendrovei „Vaišvilčiai“ apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu 63 059 Eur (šešiasdešimt tris tūkstančiai penkiasdešimt devyni eurai), pakeisti ir mokestį sumažinti iki 6 305,90 Eur (šešių tūkstančių trijų šimtų penkių eurų ir devyniasdešimt euro centų).

Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.