Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui V. B. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Kokios sutarties sąlygos yra esminės, priklauso nuo sutarties rūšies. CK 6.305 str. apibrėžta pirkimo–pardavimo sutarties samprata nustato esmines šalių pareigas pagal šią sutartį. Kaip pirkimo–pardavimo sutartis kvalifikuojama sutartis, kuria viena šalis ( pardavėjas ) įsipareigoja perduoti daiktą ( prekę ) kitai šaliai ( pirkėjui ) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ( prekę ) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą - CK 6.305 str. 1 d. ). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga – susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto ( prekės ) perdavimo; ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto ( prekės ) pavadinimą ir kiekį ( CK 6.306 str. ).

Nors abi šalys pateiktą jų surašytą dokumentą ( 8 l. ) iš esmės ( tik kaip nurodė atsakovas – ji tebuvo skirta ieškovui pargabenti techniką iki namų ) vertina kaip rašytinę transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartį ( pvz., ieškinio 1 p., atsakovo rašytinių paaiškinimų 3, 4 p. ), su tokiu vertinimu teismas nesutinka dėl sekančių argumentų. Šiame dokumente, nors ir surašytame ant nustatytos formos blanko, nurodyta tik data, vieta, ir tai, jog pirkėjas A. G. pardavėjui V. B. sumokėjo 15000 Eur grynaisiais pinigais. Tačiau jame jokių ( ne tik privalomų pagal CK 6.431-1 str. ir nurodytų pačiame blanke grafoje „privalomi duomenys“, bet ir minimalių, leidžiančių bent identifikuoti parduodamą turtą pagal CK 6.306 str. 4 d. ) duomenų apie parduodamus daiktus nėra. Todėl šis dokumentas pagal CK 6.193, 6.305, 6.306 ir 6.431-1 str. taisykles negali būti pripažįstamas rašytine transporto priemonės/ių pirkimo-pardavimo sutartimi, o tik rašytiniu patvirtinimu apie kainos sumokėjimą. Dėl to konstatuojama, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė ginčo daiktų pirkimo-pardavimo sutartis, kurią jos pripažįsta ( Lietuvos CK 187 str. 1 d. ) ir patvirtina visi surinkti įrodymai.

Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ( Lietuvos CPK 176 str. 1 d. ), t. y. jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Vertinant šalių paaiškinimus pagal Lietuvos CPK 185 str., turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Tais atvejais, kai sandoriui nėra nustatyta ( ar kaip šiuo atveju – tokios deklaruojamam sandoriui nesilaikyta ) privalomos formos, sudaromo sandorio formos pasirinkimas lemia įrodinėjimo dalyką ir paties įrodinėjimo proceso sudėtingumą, siekiant nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir sprendžiant dėl jų įvykdymo ( LAT 2020-09-30 nutartis Nr. 3K-3-97-219/2020 ). Dėl aptartų argumentų pripažįstama neįrodytu, kad pirkimo-pardavimo sandorio metu šalys būtų susitarusios dėl papildomo atsakovo įsipareigojimo ieškovui ateityje perduoti krautuvo dokumentus ( visų pirma – nuosavybės ) ar jį įregistruoti viešame registre. Papildomai dėl šios aplinkybės susirašinėjime ( atsakovas - „jums kainuos tiek kiek man“ - 10 l., kai daiktą jau yra pardavęs ) galima svarstyti, ar tai nėra tarimasis įregistruoti krautuvą už neteisėtą atlygį. Tačiau tam patvirtinti tokių duomenų nepakanka, todėl konstatuoti buvus imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį susitarimą nėra pagrindo ( CK 1.80 str. 1 d. ).

Tokioje situacijoje pagal loginę seką kitas svarstytinas klausimas yra be nuosavybės dokumentų krautuvo pardavimo įtaka sandorio nuginčijimui dėl esminio daikto trūkumo ( pagal ieškinio reikalavimą ).

Aukščiau minėtoje LAT apžvalgoje nurodyta, kad reikalavimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei reglamentuoti CK 6.333 str. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami ( CK 6.333 str. 1, 4 d. ). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį ( CK 6.333 str. 6 d. ). Daiktui keliami reikalavimai gali būti tiesiogiai nustatyti ir apibūdinti sutartyje, tačiau apie parduodamiems daiktams keliamus reikalavimus galima spręsti ir iš kitokių aplinkybių, pvz., iš daiktams taikomų standartų, iš pardavėjo pateikiamos daiktų reklamos, kurioje nurodomos konkrečios daiktų savybės, taip pat iš jo siūlomų daiktų pavyzdžių... ir pan. Taigi aplinkybė, dėl kokios kokybės daiktų susitarta pirkimo–pardavimo sutartyje, gali būti nustatoma ne tik tiesiogiai iš sutarties sąlygų, bet ir išsiaiškinus sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki sutarties sudarymo ir pan., jei tai leidžia nustatyti šalių suderintą valią dėl pirkimo–pardavimo sutartimi perduodamo daikto kokybės. Jei kokybės reikalavimai neaptarti sutartyje ir jų negalima nustatyti iš kitų su sutarties sudarymu susijusių aplinkybių, daiktų kokybė nustatoma vadovaujantis CK 6.333 str. 4 d. nurodytais objektyviais kriterijais – tikslais, kuriems parduodami daiktai turi būti naudojami. Jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui. Todėl daikto kokybiškumą galima apibūdinti kaip jo tinkamumą panaudoti pagal paskirtį.

Kilus ginčui dėl parduotų daiktų kokybės, taikoma CPK 178 str. nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų ( CK 6.327 str. 1 d. ), turi įrodyti pirkėjas. Pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis nėra atsakingas už pirkėjo nurodytą trūkumą arba kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ( t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę ), turi įrodinėti pardavėjas.

Ar sudarant sutartį pardavėjas buvo sąžiningas ir pateikė visą turimą, svarbią sutarčiai sudaryti informaciją, sprendžiama palyginant vėliau paaiškėjusius duomenis su aptartais sutartyje. Jeigu nustatomi duomenų skirtumai, tada vertinama, ar jie gali būti pripažinti svarbiais ir esminiais. Tokie duomenų skirtumai gali būti pripažinti svarbiais ir esminiais, jeigu, pvz.,... yra apribojimų daiktu naudotis ( kaip teigiama šioje byloje ).

Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe ( CK 6.327, 6.333 str. ). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą.

Pagrindas konstatuoti pirkėjo negalėjimą nežinoti apie parduodamo daikto trūkumus atsiranda, be kita ko, tais atvejais, jei atskleisdamas pirkėjui parduodamo daikto trūkumus pardavėjas veikė taip, kad bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo pirkėjo vietoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų apie tokius trūkumus sužinojęs. Pardavėjo atsakomybė už perduodamo daikto kokybę nėra absoliuti ir pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo ( CK 6.327 str. 2 d., 6.333 str. 2 d. ).

Taip pat bylose, tiesiogiai susijusiose su ginčais dėl transporto priemonių pardavimo, LAT yra nurodęs, kad pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą ( susitartą ) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės ( patikėjimo ) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę ( CK 4.37, 6.317 str. ). Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku. Automobilis yra kilnojamasis daiktas. Jam privaloma teisinė registracija. Nuosavybės teisę į tokį daiktą patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys ( LAT 2008-04-29 nutartis Nr. 3K-3-229/2008 ).

Įstatyme nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo; registruojama atitinkama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindas, taigi ir pirkimo–pardavimo sutartis; pasikeitus transporto priemonės valdytojui, transporto priemonė nėra iš naujo registruojama, bet tik pakeičiami registracijos duomenys, vietoj senojo valdytojo (savininko ) įrašomas naujasis; registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu; automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas ( CK 4.47 str. 1 p., 6.305 str. 1 d. ), o įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas ( LAT 2015-01-13 nutartis Nr. 3K-3-13/2015 ).

Be to, CK 6.307 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, leidžianti ginčyti pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus. Tokia sutartis gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Ši nuostata, taikytina sistemiškai su CK 6.307 str. 3 d., yra blanketinė, nukreipianti į daiktinėje teisėje įtvirtintą vindikacijos institutą. Todėl šiuo atveju tikrojo daikto savininko atžvilgiu taikytinas daiktinės, o ne prievolinės teisės gynybos būdas, nes daikto savininkas ar kitas asmuo, turintis įstatymo ar sutarties pagrindu atsiradusių teisių į be savininko valios parduotą daiktą, turi teisę reikalauti pripažinti daikto pardavimo sutartį negaliojančia ir išreikalauti daiktą iš neteisėto valdymo.

Įstatyme nustatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės ( patikėjimo ) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę, pardavėjo garantija ( patvirtinimas ) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra nepaisant to, ar tokia garantija sutartyje nustatyta, ar ne ( garantija pagal įstatymą ). Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad byloje kilus ginčui dėl daikto nuosavybės teisės, būtent pardavėjui tenka našta įrodyti, jog jis buvo daikto savininkas daikto perdavimo metu ir jog jis perdavė nuosavybės teisę daikto pirkėjui. Teisė nereikalauja neįmanomų dalykų, todėl, tarp pardavėjo ir pirkėjo kilus ginčui dėl perleisto daikto, pardavėjas privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius perleisto daikto nuosavybės teisę ( LAT 2011-07-01 nutartis Nr. 3K-3-310/2011 ).

Todėl negali būti ginčijama, kad pagal bendrąsias transporto priemonių pardavimo taisykles pardavėjas privalo pirkėjui jas parduoti su nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, o jų neperdavimas laikomas esminiu daikto trūkumu ( nors tai nurodyta ne ieškinio 20 p. minimoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) – 3 l. ) ir tokiais atvejais ( dažniausiai – paaiškėjus, jog transporto priemonė yra parduota ne teisėto savininko ) analogiškus reikalavimus teismai tenkina ( pvz., LAT 2011-07-01 nutartis Nr. 3K-3-310/2011, Šiaulių apygardos teismo 2018-04-11 nutartis Nr. e2-1228-1028/2018, kt. ).

Tačiau šioje byloje, skirtingai nei aptartoje praktikoje, nustatyta, kad abi transporto priemonės nupirktos be nuosavybės dokumentų pardavėjo atžvilgiu ( dėl sunkvežimio, o dėl krautuvo - išvis be tokių ) pagal žodinę sutartį, kuri pripažinta ne transporto priemonių, o tiesiog daiktų pirkimo-pardavimo sutartimi. Teismo nuomone, tokioje situacijoje taikyti specialiuosius reikalavimus, keliamus transporto priemonių pardavimo sutartims, ar Lietuvos CK 6.325 str. taisykles nėra pagrindo. Pirkdamas neįregistruotą, be TA ir valstybinių numerių krautuvą, kuriam pardavėjas nepateikė nei jokių nuosavybės dokumentų, nei įsipareigojimo juos ateityje pateikti ( tai neįrodyta ), ieškovas galėjo ir privalėjo suprasti, jog įsigydamas abi transporto priemones ( ne tik krautuvą ) tokio sandorio pagrindu, nepareikalaudamas daiktų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, jis elgiasi akivaizdžiai neapdairiai ir nerūpestingai, todėl jam tenka tokio sandorio pasekmių rizika ( negalėjimas krautuvo įregistruoti, ko pasėkoje - naudoti viešame eisme; papildomai – galimos kliūtys įregistruoti sunkvežimį ir pan. ). Kartu įvertintina, kad toks sandoris savaime imperatyviems įstatymo reikalavimams neprieštarauja ir pagal atsakovo nurodomas aplinkybes ( jog ieškovui tiko, kad krautuvas be dokumentų; sakė jį naudosiąs savo veikloje ir sodybos gerbūviui ) daiktas negali būti laikomas neturinčiu savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis pagal CK 6.333 str. 6 d. ( jį galima naudoti uždarose teritorijose, nedalyvaujant viešajame eisme – 80 l., juo labiau, kad jis aiškiai tam ir nupirktas komplekte su sunkvežimiu, ką patvirtina skelbimo turinys „parduodu komplektą“ – 40 l. ). Be to, teismo nuomone, ieškovo reikalavimo tenkinimas prieštarautų ir sutarties šalių laisvės ( susitarti dėl bet kokių įstatymo nedraudžiamų sąlygų ) bei teisinių santykių stabilumo principams – savo noru nusipirkęs krautuvą be nuosavybės dokumentų ( t. y. su esminiu trūkumu daiktui kaip transporto priemonei ), pirkėjas vėliau ( galimai tik paaiškėjus, kad „dokų reikia užklausiusiam pažįstamam, kuris po valstybinius objektus malasi“- 11 l. ) galėtų savo nuožiūra sandorio atsisakyti, motyvuodamas tokiu trūkumu. Todėl pripažįstama, kad krautuvo su šiuo trūkumu pardavimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nesudaro pagrindo sandorio pripažinimui negaliojančiu ( CK 6.334 str. 1 d. 4 p. ). Gi priešinga išvada galėtų būti daroma tik paaiškėjus kažkokioms itin reikšmingoms aplinkybėms, kurios nebuvo žinomos nei sandorio sudarymo, nei bylos nagrinėjimo metu ( pvz., jei paaiškėtų, kad krautuvas nebuvo legaliai pirktas užsienyje, o ten pavogtas ir pan. ), ko šiuo metu nenustatyta.

Ginče dėl šakių ir kaušo neperdavimo nėra jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo versiją, jog šie krautuvo priedai yra pas jį ir ieškovas juos bet kada gali pasiimti, t. y. ginčas faktiškai kilęs ne dėl sutartų perduoti vėliau ( tai neginčijama, nors jokios sutarties dėl jų nėra ir šalių susitarimo sąlygos neaiškios ) daikto priedų neperdavimo ( CK 6.340 str. ), o tik dėl perdavimo sąlygų - ar ieškovas juos turi pasiimti iš atsakovo buveinės ( sandorio sudarymo vietos ), ar atsakovas juos turi pristatyti ieškovui. Todėl toks aiškiai neesminis ginčas taip pat nesudaro pagrindo sandorio pripažinimui negaliojančiu ( CK 6.341 str. 2 d. 2 p. ).

Netenkinant reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu išvestinis reikalavimas dėl restitucijos taikymo netenkintinas savaime ( plačiau neaptariant ). Todėl ieškinys atmestinas, o ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų - 338 Eur žyminio mokesčio ( 18 l. ) ir 1210 Eur atstovavimo išlaidų ( 67-69 l. ) atlyginimo klausimas nespręstinas ( Lietuvos CPK 93 str. 1 d. ).

Atsakovas patyrė 2180 Eur atstovavimo išlaidų ( 64, 65 l. ) pagal sutartį ( 29 l. ). Pagal Lietuvos CPK 93 str. taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies ( 1 d. ), atsižvelgiant į CPK 98 str. 2 d. nurodytus kriterijus. Tačiau teismas gali nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos ( 4 d. ). Šioje byloje nustatyta, kad abi šalys sudarė itin neaiškaus turinio ir formos sandorį, visiems suprantamai ( Lietuvos CPK 182 str. 1 p. ) neatitinkantį jų deklaruojamos transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarties reikalavimų, dėl kurio sąlygų vėliau kilo ginčas. Be to, atskiros aplinkybės ( atsakovo nurodymas, jog rašytinis dokumentas buvo skirtas tik pirkėjui pargabenti techniką iki namų, sunkvežimis Lietuvoje neregistruotas galimai dėl mokesčių lengvatų, susirašinėjimas dėl padėjimo krautuvą „priregint už porą šimtų“ – 10 l. ) net kelia abejonių dėl abiejų šalių sąžiningumo. Taip pat atsižvelgiama, kad tame pačiame ginče ( o jis nėra itin retas ar reikalaujantis labai specifinių žinių ) atsakovo atstovavimo išlaidos beveik dvigubai viršija tokias pat ( analogiškos apimties ) ieškovo išlaidas. Todėl pripažįstama tikslingu atsakovui iš ieškovo priteisti tik 1 / 2 dalį atstovavimo išlaidų – 1090 Eur ( Lietuvos CPK 98 str. ). Tokiu atveju ieškovas iš viso patirs 2300 Eur, o atsakovas – 1090 Eur neatlyginamų atstovavimo išlaidų ir tai, teismo nuomone, turėtų maždaug atitikti šalių procesinio elgesio ne/tinkamumą bei bylos baigtį.

Taip pat iš ieškovo valstybei priteisiama 13,28 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ( Lietuvos CPK 96 str. 1 d. ).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo A. G. ieškinio atsakovui V. B. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovui V. B., a. k. (duomenys neskelbtini), vieną tūkstantį devyniasdešimt eurų ( 1090 Eur ) atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš ieškovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), valstybei trylika eurų 28 ct. ( 13,28 Eur ) bylinėjimosi išlaidų ( įmokos kodas 5662 ).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.