Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. L. ir L. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1460-538/2011 pagal ieškovės M. L. ieškinį atsakovams A. L. ir L. L. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties vykdymo pažeidimų.

Atsakovų manymu, jie nepadarė jokių sutarties pažeidimų, kurie būtų pagrindas nutraukti šią sutartį, nes sutartis gali būti nutraukta tik tuo atveju, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, t. y. nevykdo sutartimi prisiimtų esminių įsipareigojimų. Atsakovai vykdė visus prisiimtus įsipareigojimus: leido naudotis visomis perleistomis už išlaikymą gyvenamojo namo dalimis, aprūpino malkomis ir kitu kuru, reikalingu gyvenamosioms patalpoms pašildyti, šildė patalpas, jas valė ir nuolat palaikė švarą bei tvarką, maitino ieškovę, mokėjo visus mokesčius, susijusius su turto išlaikymu. Ieškovei šiuo metu nėra reikalinga jokia speciali priežiūra ar slauga, jai nėra paskirtas specialus gydymas, nes jos sveikatos būklė yra pakankamai gera, ji turi automobilį ir iki šiol pati vairuoja. Ieškovė teigė, kad ji kartu gyvenančiai sūnaus A. šeimai pretenzijų neturi, yra patenkinta priežiūra, gyvenimo sąlygomis, nekonfliktuoja.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti ir aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Remiantis CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Vadovaujantis CPK 12 ir 178 straipsniais, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija, inter alia, pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu bei nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. ir 3 d.), konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl padarė pagrįstas išvadas.

Byloje ginčas kilo dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties vykdymo tinkamumo.

CK 6.460 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas perduoda jam priklausantį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog išlaikymo iki gyvos galvos sutartis yra rentos porūšis, kuriai būdingi bendrieji rentos sutarties ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 str. 2 d.). Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties skiriamieji požymiai: rentos mokėtojui už rentą perleidžiamas ne bet koks turtas, o tik nekilnojamasis daiktas; rentos forma – rentos gavėjo poreikių tenkinimas atsižvelgiant į jo poreikius gali būti materialaus, tiek nematerialaus pobūdžio – aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, priežiūra; kai sutartimi apibrėžiama išlaikymo vertė, ji turi būti ne mažesnė, nei nustatyta įstatyme (CK 6.461 str. 2 d.); sutartyje gali būti nustatyta ir rentos mokėtojo pareiga padengti rentos gavėjo laidojimo išlaidas; galimybė išlaikymą natūra pakeisti periodinėmis įmokomis iš esmės yra išimtinė, ji gali būti taikoma atsižvelgiant į sutarties pobūdį ir konkrečias aplinkybes, vadovaujantis protingumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 3K-3-207/2006). Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme; pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams; rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-207/2006; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-425/2011). CK 6.464 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta rentos gavėjo teisė nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį. Klausimas, ar konkretus išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimas iš esmės pažeidžia išlaikymo įsipareigojimus, sprendžiamas įvertinant nurodytus sutarties ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 3K-3-207/2006).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus.

Kaip jau minėta, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.), jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 str.).

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos rajono 1- ajame biure 2010 m. birželio 24 d. tarp šalių buvo sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, kuria susitarė, kad ieškovė kaip rentos gavėja perduoda atsakovams kaip rentos mokėtojams: (duomenys neskelbtini) esančio nekilnojamojo daikto – ½ dalį žemės sklypo, bendras plotas: 0,3089 ha; kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), ir 49/100 dalis gyvenamojo namo, bendras plotas 223,63 kv.m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 6/10 dalį ūkinio pastato, unikalus (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro įrašas Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovai už perduodamą jiems nuosavybės teise turtą įsipareigojo išlaikyti ieškovę iki gyvos galvos teikiant pilną išlaikymą, tai yra materialiojo aprūpinimo, priežiūros, slaugos, medicininės pagalbos ir kitas reikiamas pagalbos paslaugas, o vieno mėnesio išlaikymo vertė turėjo būti ne mažesnė kaip 400 Lt. Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties 6 punkte šalys nustatė, kad ieškovė iki jai gyvai esant naudosis visomis gyvenamosiomis patalpomis ir bendru naudingu plotu gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini).

Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškovės reikalavimai buvo visiškai patenkinti, nurodė, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir joje esančius įrodymus, suabsoliutino ieškovės teisę naudotis visomis gyvenamojo namo patalpomis, apimančią jos teisę laisvai bendrauti su kitais asmenimis be jokio atsakovų pritarimo ar sutikimo, jog teismas nepagrįstai konstatavo išlaikymo iki gyvos galvos sutarties 6 punkto pažeidimą kaip esminį, o atsakovams apsigyvenus pas ieškovę, santykiai iš esmės tapo atitinkančiais šeimos santykius, kuriuose būna konfliktų, tačiau tai nesuteikia pagrindo laikyti esminiu sutarties pažeidimu.

Apeliacinės instancijos teismas, objektyviai ir visapusiškai ištyręs bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių visetą, atmeta kaip nepagrįstus apeliantų skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2006; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008,2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009, kt.). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir pilnai ištyrė byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų, šiuos įrodymus įvertino remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principais, kurie lemia tai, kad ieškovės pateikti įrodymai yra labiau tikėtini ir objektyvūs, nei pateikti atsakovų, todėl teismas ieškovės ieškinį tenkino pagrįstai.

Teisėjų kolegija negali sutikti ir su anksčiau nurodytais kitais apeliacinio skundo argumentais, bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, jau kaip nurodyta anksčiau, išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria savo socialine reikšme; pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Įstatymų leidėjas, expressis verbis, suteikė teisę rentos gavėjui nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį. Kaip matyti iš išlaikymo iki gyvos galvos sutarties turinio, jos 6 punktas, kuriame šalys nustatė, kad ieškovė iki jai gyvai esant naudosis visomis gyvenamosiomis patalpomis ir bendru naudingu plotu gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), jis paryškintas, o tai teisėjų kolegijai suponuoja, jog šio sutarties punkto vykdymas itin svarbus buvo ieškovei ir yra viena iš esminių šios sutarties sąlygų. Ieškovė teismo posėdyje nurodė, kad ji nori, jog sūnus išsikeltų, nori gyventi ramiai, pasirūpinti savimi ji gali pati, o sūnus su marčia negerbia, perrašius turtą viskas pasikeitė, todėl nori išlaikymo iki gyvos galvos sutartį nutraukti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai iš esmės pažeidė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Atsakovams nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, kurie buvo svarbūs ieškovei, buvo pažeisti jos teisėti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai ir jos interesai, prarastas pasitikėjimas atsakovais, kuris yra fiduciarinio pobūdžio, t. y. pagrįstas šalių pasitikėjimu, ir išlaikymo iki gyvos galvos teisiniuose santykiuose yra būtinas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010, 3K-3-52/2011 ir kt.). Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Taigi apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde nenurodoma, kokias teisės taikymo ar įrodymų vertinimo klaidas padarė teismas priimdamas sprendimą patenkinti ieškovės reikalavimus, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir atsiliepimas į ieškinį, kurios jau buvo išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritardama, nekartoja, atitinkamai nepasisako ir dėl apeliacinio skundo argumentų dėl, apeliantų nuomone, netinkamų pirmosios instancijos teismo išvadų.

Remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, nurodytų teisės normų sisteminė analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtą būtinumą lemia tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1126/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1314/2012; kt.). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, kuria pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95).

Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad tokio prašymo apeliantai visiškai nepagrindė, taip pat įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentus, sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą, todėl apeliantų prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkino (CPK 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nagrinėjamu atveju bylos baigtis yra naudinga ieškovei. Ieškovė prašo priteisti jai 1 000 Lt už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį bei sudėtingumą, taip pat vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 98 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 2 ir 8.11 punktais, sprendžia, kad ieškovės minėtas prašymas tenkintinas ir jai iš atsakovų priteistina 1 000 Lt (1,5x800) už advokato teisinę pagalbą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 000 Lt (tūkstantį litų) advokato pagalbai apmokėti.