Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Ivetos Pelienės ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Andriui Petkevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Agentūros 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. BR6-246 „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties vykdymo bei mokėtinos sumos ir taikomų sankcijų“, 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. SP1-1013 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ ir 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. BR6-4077 „Dėl skolos susidarymo ir jos dalies išskaičiavimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, pareiškėjos bei atsakovės atstovų paaiškinimais, nustatyta, kad, remdamasi LVAT 2018 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-369-624/2018, kuria LVAT paliko nepakeistu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 sprendimą, kuriuo buvo panaikinta Agentūros 2016 m. sausio 11 d. sprendimo dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų Nr. BR6-2356967 dalis, kuria atsisakyta išmokėti paramą pagal pareiškėjos 2013 m. paraišką, ir Agentūra įpareigota iš naujo įvertinti pareiškėjos 2013 m. paraišką, atsakovė įvertino 2013 m. paraišką ir 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu apskaičiavo pareiškėjai 3 033,02 Eur paramos sumą bei pritaikė 740,17 Eur dydžio ilgalaikes sankcijas (1 t., b. l. 80–91). 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu atsakovė, pakartotinai įvertinusi 2013 m. paraišką ir nustačiusi, kad pareiškėjai buvo išmokėta pagrindinė tiesioginė išmoka ir parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ (toliau – MPŪV priemonė), nors parama pagal šią priemonę nepriklauso, nustatė, kad susidarė bendra 26 005,83 Eur dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią nurodė pareiškėjai grąžinti (1 t., b. l. 92–99). 2018 m. gegužės 9 d. sprendimu Agentūra, vadovaudamasi 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančio Reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, 11 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei 2013 m. lapkričio 19 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1181/2013, kuriuo nustatomas Tarybos reglamentu (EB) Nr. 73/2009 numatytų tiesioginių išmokų už 2013 kalendorinius metus koregavimo koeficientas ir panaikinamas Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 964/2013, 1 straipsniu, nustačiusi, kad skolos suma yra 25 583,38 Eur, įvertinusi išskaičiuotą skolos dalį (8 505,56 Eur), nurodė pareiškėjai sumokėti likusią 17 077,82 Eur skolos sumą (1 t., b. l. 100–101).

Pareiškėja, kvestionuodama Agentūros 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą, 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą ir 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą, savo reikalavimą panaikinti minėtus sprendimus grindė tuo, jog ji pateikė atsakovei dokumentus, įrodančius 2013 m. paraiškoje deklaruotų žemės sklypų, išskyrus valstybinės žemės (kurios plotas, pareiškėjos teigimu, sudaro mažą dalį visų deklaruotų žemės sklypų ploto ir neviršija faktinio ploto daugiau kaip 20 proc.), valdymo teisę. Taigi įvertinus pareiškėjos skundo teismui turinį ir pareiškėjos atstovo teismo posėdžio metu akcentuotus argumentus, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl to, ar Agentūra tinkamai įvertino pareiškėjos pateiktus dokumentus, jos teigimu, patvirtinančius 2013 m. paraiškoje deklaruotų žemės sklypų, nuosavybės teise priklausančių fiziniams asmenims, valdymo teisę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų Agentūros 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo ir 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo turinį, administracinėje byloje surinktus įrodymus ir bylos šalių atstovų paaiškinimus teismo posėdžio metu, sprendžia, jog 2018 m. balandžio 25 d. sprendimas ir 2018 m. gegužės 4 d. sprendimas neatitinka esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), be kita ko, sudarančio prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, nustatančio viešojo administravimo principus, garantuojančio asmenų teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą, įtvirtinančio kitas viešojo administravimo subjektų, prie kurių priskirtina ir Agentūra, teises ir pareigas viešojo administravimo srityje, 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

LVAT, kuris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalimi, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, savo jurisprudencijoje, formuodamas VAĮ taikymo praktiką, ne kartą yra akcentavęs, jog visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, VAĮ nustatyti reikalavimai, inter alia (lot. be kita ko), šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, reiškiančio, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, 2017 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018).

LVAT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-607-556/2016, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1028-556/2018). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2016 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-813-556/2016, 2016 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1210-822/2016). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2017 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013, 2015 m. sausio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-112-858/2015). Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-131-822/2017). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (LVAT 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016, 2018 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (LVAT 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2957-520/2016, 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018).

Pabrėžtina, jog LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjos ir atsakovės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, kuriuo buvo panaikinta Agentūros 2016 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. BR6-2356967 dalis, kuria atsisakyta išmokėti paramą pagal pareiškėjos 2013 m. paraišką, ir Agentūra įpareigota iš naujo įvertinti pareiškėjos 2013 m. paraišką, minėtoje 2018 m. kovo 27 d. nutartyje konstatavo, jog Agentūros sprendimas turi būti motyvuotas, atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui. Taigi Agentūra, remdamasi šia LVAT nutartimi, iš naujo vertindama 2013 m. paraišką, privalėjo priimti motyvuotą sprendimą, atitinkantį bendruosius reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi Agentūros 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą ir 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą, neturi pagrindo pripažinti jų pagrįstais ir motyvuotais.

Iš skundžiamų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo ir 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo matyti, jog Agentūra neginčija, kad pareiškėja įrodė 2013 m. paraiškoje deklaruotų naudmenų ploto dirbimo faktą, tačiau laikosi pozicijos, jog pareiškėja neįrodė žemės valdymo teisės į 35,11 ha iš 2013 m. paraiškoje deklaruotų plotų.

Įvertinus atsakovės minėtuose ginčijamuose sprendimuose pateiktus duomenis dėl KŽS Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog šio sklypo deklaruotas plotas sudaro 3,79 ha, išmatuotas plotas – 3,60 ha, neįrodyta žemės valdymo teisė – 3,04 ha, patikros vietoje metu rastas plotas – 3,60 ha, nustatytas faktinis plotas, už kurį mokama išmoka, – 2,17 ha. Taigi, nustačius, kad sklypo deklaruotas plotas yra 3,79 ha, o plotas, už kurį mokama išmoka, – 2,17 ha, lieka neaišku, kodėl sklypo plotas, į kurį, Agentūros teigimu, pareiškėja neįrodė valdymo teisės, sudaro 3,04 ha. Skundžiamuose sprendimuose jokių argumentų šiuo aspektu nepateikta. Analogiška situacija yra ir dėl KŽS Nr. (duomenys neskelbtini), kuomet nurodoma, jog deklaruotas plotas yra 11,00 ha, išmatuotas plotas – 9,89 ha, plotas, už kurį mokama išmoka, – 7,52 ha, o sklypo plotas, į kurį pareiškėja neįrodė valdymo teisės, yra 4,10 ha.

Be to, Agentūra nurodė, jog sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. lapkričio 22 d. priklausantis V. K., nepatenka į įbraižytą 2013 m. paraiškoje deklaruotą plotą, todėl pateiktos 2013 m. sausio 1 d. nuomos sutarties nepripažino kaip įrodančios sklypo valdymo teisę. Tačiau, kokiais objektyviais duomenimis remiantis padaryta išvada, kad V. K. priklausantis sklypas nepatenka į įbraižytą 2013 m. paraiškoje deklaruotą plotą, atsakovė nenurodė ir su skundžiamais sprendimais tokių duomenų nepateikė. Tuo tarpu pareiškėjos teigimu, jos pateikti VĮ Registrų centro duomenys (1 t., b. l. 13, 16) paneigia Agentūros argumentą, jog sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. lapkričio 22 d. priklausantis V. K., nepatenka į įbraižytą 2013 m. paraiškoje deklaruotą plotą.

Neatitikimai dėl pareiškėjos pateiktų ir Agentūros vertintų dokumentų nustatyti ir dėl kitų 2013 m. paraiškoje deklaruotų žemės sklypų. Agentūra dėl deklaruoto KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso S. V., J. V., K. S. ir S. D., tačiau nėra pateikta nuomos sutartis / bendrasavininkio sutikimas su J. V., todėl darė išvadą, jog valdymo teisė neįrodyta į J. V. priklausančią lauko dalį. Pareiškėjos teigimu, ji Agentūrai pateikė 2012 m. balandžio 4 d. panaudos sutartį, kurioje J. V. nurodomas kaip sutarties šalis (1 t., b. l. 21–22). Priežastis, kodėl minėta 2012 m. balandžio 4 d. panaudos sutartis nelaikytina įrodymu, patvirtinančiu valdymo teisę į J. V. priklausančią lauko dalį, skundžiamuose sprendimuose nenurodyta. Be to, Agentūra nepateikė įrodymų, patvirtinančių teiginį, kad žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), savininku V. G. tapo 2015 m., dėl ko pareiškėjos pateiktų nuomos sutarčių nelaikė kaip įrodančių valdymo teisę, nes 2013 m. paraiškos teikimo metu šie sklypai V. G. nuosavybės teise nepriklausė.

Dėl deklaruoto KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja nurodė, jog ji pateikė atsakovei 2013 m. sausio 1 d. panaudos sutartį su M. V. (1 t., b. l. 31), kuriai 2013 m. paraiškos teikimo metu priklausė žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė, pasisakydama dėl šio žemės sklypo, vertino nuomos sutartį, sudarytą su J. S., kuriai minėtas žemės sklypas priklauso nuo 2013 m. lapkričio 28 d. Taip pat iš skundžiamų sprendimų matyti, jog Agentūra dėl sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sprendė, jog šis sklypas nuo 2013 m. liepos 18 d. priklauso A. P., todėl su ja sudaryta 2013 m. sausio 1 d. nuomos sutartis neįrodo valdymo teisės. Tačiau, kodėl atsisakyta vertinti 2013 m. sausio 1 d. panaudos sutartį, sudarytą su J. P. (1 t., b. l. 30), skundžiamuose sprendimuose nenurodyta.

Dėl deklaruoto KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja nurodė, jog ji pateikė Agentūrai 2013 m. sausio 29 d. panaudos sutartį su L. K. dėl sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 35), tačiau atsakovė, nepateikė motyvų, dėl ko atsisakė vertinti šią sutartį, o vertino 2012 m. kovo 1 d. sutartį ir padarė išvadą, kad šios sutarties sudarymo metu minėtas žemės sklypas L. K. nepriklausė.

Dėl deklaruoto KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) Agentūra nurodė, jog pagal nuomos sutartį su L. M., kurioje nenurodyta sutarties sudarymo data, neįmanoma nustatyti, ar 2013 m. paraiškos teikimo metu pareiškėja turėjo teisę deklaruoti sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); dėl sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nepateikti valdymo teisę įrodantys dokumentai. Pareiškėjos teigimu, jos valdymo teisę į minėtus žemės sklypus patvirtina 2013 m. sausio 1 d. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) panaudos sutartis su L. M. (1 t., b. l. 59), 2012 m. balandžio 1 d. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) panaudos sutartis su G. Č. ir J. Č. (1 t., b. l. 61) ir 2013 m. sausio 1 d. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) panaudos sutartis su S. J. (1 t., b. l. 66). Argumentai, kodėl šie dokumentai atmetami kaip neįrodantys pareiškėjos valdymo teisę, sprendimuose nepateikti.

Be to, pareiškėjos teigimu, dėl deklaruoto KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) jos valdymo teisę į žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina 2013 m. sausio 31 d. panaudos sutartis su O. P. V. (1 t., b. l. 68), tačiau skundžiamuose Agentūros sprendimuose nurodyta, kad pareiškėja nepateikė valdymo teisę į šį žemės sklypą įrodančių dokumentų.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog Agentūra nepagrindė savo pozicijos, kad pareiškėja neįrodė žemės valdymo teisės į 35,11 ha iš 2013 m. paraiškoje deklaruotų plotų, bei nepateikė atitinkamų žemės sklypų valdymo teisę įrodančių dokumentų. Taip pat atsakovė nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl aukščiau nurodyti pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo žemės sklypų valdymo teisės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog negalima tokia viešojo administravimo subjekto veikloje susiklostanti teisinė situacija, kuri neužtikrintų teisinio tikrumo bei aiškumo šio teisinio santykio dalyviams. Nagrinėjamu atveju Agentūra privalėjo pagrįsti išvadą, kad pareiškėja neįrodė žemės valdymo teisės į 35,11 ha iš 2013 m. paraiškoje deklaruotų plotų, taip pat privalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjos teiktus įrodymus, motyvuoti savo atsisakymą vertinti pateiktus dokumentus. Atsakovei objektyviais duomenimis nepagrindus savo pozicijos, kad pareiškėja neįrodė žemės valdymo teisės į 35,11 ha iš 2013 m. paraiškoje deklaruotų plotų, nepateikė atitinkamų žemės sklypų valdymo teisę įrodančių dokumentų, nemotyvavus, kodėl pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo žemės sklypų valdymo teisės, teismas neturi galimybės įvertinti, ar nagrinėjamu ginčo atveju Agentūra teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu taikė sankcijas, neskyrė paramos ir apskaičiavo grąžintinų lėšų sumą. Pažymėtina, jog nors 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo ir 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo dalys dėl neįrodyto valstybinės žemės valdymo fakto nėra kvestionuojamos, t. y. pareiškėja neginčija, kad ji nepateikė dokumentų, patvirtinančių valdymo teisę į valstybinę žemę, tačiau teismas neturi galimybės įvertinti, koks yra galutinis 2013 m. paraiškoje neteisingai deklaruotų plotų dydis (ar 2013 m. paraiškoje deklaruotas plotas viršija faktinį daugiau kaip 20 procentų) ir atitinkamai taikomos priemonės (skiriama parama; taikoma sankcija). Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjos skundą tenkina iš dalies. Agentūros 2018 m. balandžio 25 d. sprendimas ir 2018 m. gegužės 4 d. sprendimas yra naikinami kaip nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.). Sprendimų faktinio pagrindimo nebuvimas (motyvacijos nebuvimas) yra esminis trūkumas ir esminis VAĮ 8 straipsnio pažeidimas bei, kaip savarankiškas pagrindas, suponuoja skundžiamų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo ir 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo naikinimą (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Atitinkamai, Agentūra įpareigojama iš naujo vertinti pareiškėjos pateiktą 2013 m. paraišką ir priimti naują sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kartu pabrėžtina, kad teismo sprendimas, kuriuo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, inter alia (lot. be kita ko), faktinis pagrindas, nereiškia kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti tokį patį ar iš esmės priešingą sprendimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014, 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016). Agentūra gali priimti bet kokį sprendimą, tačiau jame turi būti aiškiai nurodytas tokio sprendimo priėmimo ne tik teisinis, bet ir faktinis pagrindas (adekvatūs, aiškūs ir pakankami motyvai).

Kadangi Agentūros 2018 m. gegužės 9 d. sprendimas yra tiesiogiai susijęs su 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu, kurį teismas pripažino nepagrįstu ir nemotyvuotu, todėl naikintinu, Agentūros 2018 m. gegužės 9 d. sprendimas taip pat yra naikinamas.

Pareiškėja skunde prašo teismo priteisti iš atsakovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjos skundą tenkinus iš dalies, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėja prašo atlyginti jai išlaidas, kurias ji patyrė už teisines paslaugas, t. y. už skundo dėl Agentūros 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo, 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo ir 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo panaikinimo parengimą. Kartu su prašymu dėl 800 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėja pateikė 2018 m. gegužės 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 01309 ir pinigų priėmimo kvitą Nr. 1004157 (kvite nurodyta data – 2015 m., įvertinus tai, kad atstovavimo sutartis su advokatu pasirašyta 2018 m. gegužės 10 d., skundžiami Agentūros sprendimai priimti 2018 m., laikytina rašymo apsirikimu) (1 t., b. l. 190–191). Žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą pareiškėja pateikė su skundu teismui (1 t., b. l. 12).

CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nuostatose.

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, už ieškinio parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalaus koeficiento dydis yra 2,5.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėja atstovavimo sutartį su advokatu Renaldu Baliūčiu sudarė 2018 m. gegužės 10 d., kuria pareiškėja pavedė advokatui atstovauti ją byloje dėl Agentūros 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo ir 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo visų institucijų teismuose (1 t., b. l. 11). Pareiškėja skundą dėl Agentūros 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo, 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo ir 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo panaikinimo teismui pateikė 2018 m. gegužės 17 d. (1 t., b. l. 1–10). Skundo teismui pateikimo dieną galiojo 2017 m. IV ketvirčio Lietuvos statistikos departamento paskelbtas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kurio dydis buvo lygus 884,80 Eur. Pagal Rekomendacijas rekomenduojamas priteisti maksimalus išlaidų už ieškinį dydis yra 2 212 Eur (884,80 x 2,5). Įvertinus tai, kad pareiškėja už advokato Renaldo Baliūčio suteiktas teisines paslaugas už skundo teismui parengimą patyrė 800 Eur išlaidas, spręstina, jog jos prašoma priteisti 800 Eur suma advokato paslaugoms apmokėti už skundo teismui rengimą (800 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyto apskaičiuotino priteistinų išlaidų maksimalaus dydžio (2 212 Eur).

Tačiau skaičiuojant konkrečią priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą pareiškėjai, atsižvelgtina į LVAT praktiką, kurioje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-243-261/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (LVAT 2010 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-68/2010). Minėta proporcija, jei įmanoma, dažniausiai nustatoma kaip matematinis tenkintos (atmestos) skundo reikalavimo dalies santykis su visais skunde keltais materialiniais teisiniais reikalavimais ir išreiškiama dalimis arba procentais (LVAT 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-457/2011, 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-144/2012). Tais atvejais, kai skunde kelti reikalavimai turi vien tik kiekybinę (skaitinę) išraišką (pvz., reikalavimai dėl žalos atlyginimo), proporcija paprastai nustatoma pagal priteistą sumą (LVAT 2010 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143–120/2010, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-9/2012), neturtinių reikalavimų atveju – paprastai pagal tenkintų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių (LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-138/2012, 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-74/2012), o tais atvejais, kai vienoje byloje pareikšti keli skirtingos prigimties reikalavimai – vėlgi pagal tenkintų pakankamai savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių (LVAT 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-68/2012).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nustačius, kad teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą atsakovei Agentūrai dėl 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo, 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo ir 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo panaikinimo, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. tenkino 50 proc. pareiškėjos pareikštų reikalavimų, pareiškėjai priteistina 50 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, atsižvelgdama į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, konstatuoja, kad pareiškėjai pagal Rekomendacijas maksimaliai galima priteisti suma mažintina, taip pat mažintina priteistina sumokėto žyminio mokesčio suma, ir nagrinėjamu atveju pareiškėjai iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 411,50 Eur ((800 Eur + 23 Eur) x 50 proc.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. J. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. BR6-246 „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties vykdymo bei mokėtinos sumos ir taikomų sankcijų“, 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. SP1-1013 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ bei 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. BR6-4077 „Dėl skolos susidarymo ir jos dalies išskaičiavimo“.

Įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo vertinti 2013 m. birželio 12 d. pareiškėjos A. J. pateiktą Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), valdos Nr. (duomenys neskelbtini)) ir priimti sprendimą dėl mokėtinos sumos / taikomų sankcijų / grąžintinų lėšų sumos, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Priteisti pareiškėjai A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 288739270) 411,50 Eur (keturis šimtus vienuolika eurų penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.