Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-16756-877/2014 pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo pripažinimo negaliojančiu (tretieji asmenys: Kauno miesto savivaldybės administracija, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimas

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal sudarytus sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti. CK 4.93 straipsnyje yra numatyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta. Atsižvelgiant į tai, kad teismas savo nutarties nemotyvavo, tik apsiribojo konstatavimu, kad „ieškinys <...> yra tikėtinai pagrįstas. <...> nepritaikius šių ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nebus tinkamai užtikrintos mažametės dukters <...> teisės“, todėl taikydamas laikinąsias apsaugos priemones aukščiau iškėlė privataus asmens interesus už turto savininko bei asmenų, įrašytų į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti, teises ir teisėtus interesus.

Be to, atsakovė, kaip savivaldybės institucija, vykdo eilę funkcijų, įgyvendina Kauno miesto ir jo gyventojų viešuosius interesus. Viešųjų interesų įgyvendinimas yra vienas iš pagrindinių teisės aktais įtvirtintų šios institucijos tikslų, įvardintų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme. Kauno miesto savivaldybės kompetencija yra apibrėžta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatomis. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punkte yra numatyta, kad savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma yra savarankiška savivaldybių funkcija. Viešojo intereso įgyvendinimui Kauno miesto savivaldybei svarbu užtikrinti socialinio būsto fondo formavimą, tinkamą jo priežiūrą ir remontą, eiliškumo, suteikiant socialinį būstą, išlaikymą, bei kad asmenų grupėms, kurios yra socialiai pažeidžiamos – neturi savo būsto ir gauna mažas pajamas – būtų kuo greičiau suteikiamas tinkamas būstas. Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei ar jos daliai, daryti neigiamą įtaką žmonių grupei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1304/2009). Ginčijama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeis viešąjį interesą, kadangi nutartimi yra apribotos ne tik Kauno miesto savivaldybės, kaip turto savininko, negalinčio disponuoti savo nuosavybe ir vykdyti Lietuvos Respublikos teisės aktais jai pavestas funkcijas, bet ir asmenų, įrašytų į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti, teises bei teisėtus interesus.

Be to, laikotarpiu nuo bylos nagrinėjimo teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo atsakovas Kauno miesto savivaldybė neturės pagrindo ieškovui skaičiuoti ginčo gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos mokesčio, kadangi ginčijamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014-06-19 sprendimas Nr. T-367 yra galiojantis, ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, t. y. teisinis ieškovo apsigyvenimo ginčo gyvenamosiose patalpose pagrindas, yra nutraukta. Atsakovė negaudama nuomos mokesčio dėl susidariusių skolų už suteiktas komunalines paslaugas patirs materialinius nuostolius, kas taip pat pažeis ne tik atsakovės kaip turto savininkės teises, bet ir kitų savivaldybės socialinio būsto nuomininkų, kadangi Kauno miesto savivaldybė, prisidėdama prie (duomenys neskelbtini), namo remonto ir priežiūros, naudos visų savivaldybės būstų nuomininkų surinktas lėšas.

Teismas nepagrįstai nurodo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių nukentės ieškovo mažametės dukters interesai. Teismų praktikoje daugelį kartų buvo pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (3 str., 4 str. 7 p.), šeimos santykius reglamentuojančias CK normas (3.3 str. ir kt.) pirmiausia tėvai privalo rūpintis nepilnamečiais vaikais, juos auklėti, globoti, išlaikyti. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnį vaiko teisę į jo vystimuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-874/2000, 2003-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1153/2003, 2006-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2006, 2006-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2006). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normos, užtikrinančios vaiko teisę turėti būstą, įpareigoja vaiko teisių apsaugos tarnybas, kaip vaiko interesus ginančias valdžios institucijas, rūpintis, kad vaikai neliktų be būsto, jei to neužtikrina jų tėvai. Nors 2014-06-09 pažymoje apie asmenis, deklaravusius gyvenamąją vietą vienu adresu, nurodoma, kad pagal gyventojų registro prie Vidaus reikalų ministerijos 2014-05-02 davinius gyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą yra deklaravę: A. A. nuo 2007-07-27 ir jo nepilnametė dukra V. A. nuo 2013-02-05, tačiau nei viename iš socialinio būsto administratoriaus patikrinimo aktų laikotarpiu nuo 2012-12-11 iki 2014-05-23 mažametė ieškovo dukra ir pats ieškovas nebuvo rasti ginčo gyvenamosiose patalpose, ką patvirtina UAB Kauno komunalinio ir butų ūkio apžiūros aktai (2012-12-11 Nr. 1875, 2013-01-07 Nr. 1969, 2013-01-16 Nr. 2010, 2014-05-23 Nr. 5144).

Be to, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2014-05-16 raštu Nr. 19-8-198 nurodė, kad „A. A. kreipėsi į Panemunės seniūniją dėl socialinės pašalpos ir išmokos vaikui skyrimo. A. A. seniūnijai pateiktame prašyme savo gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini). A. A. nėra įrašytas į Kauno miesto Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Informacijos apie tai, kad A. A. dukrai V. A. būtų nustatyta globa, Vaiko teisių apsaugos skyrius neturi.“

Teismas neturėjo spręsti vaiko gyvenamosios vietos klausimo, nes nepilnametė ieškovo dukra turi abu tėvus, jų teisės mergaitės atžvilgiu nėra apribotos, todėl mergaitės tėvai, o ne valstybinės institucijos turi pasirūpinti vaiku. Be to, aukščiau nurodytos aplinkybės paneigia, kaip teigia teismas, tikėtiną ieškinio pagrįstumą, nes nurodyti dokumentai patvirtina, kad ieškovas ir jo šeimos nariai ginčo gyvenamosiomis patalpomis nesinaudoja.

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Teismui sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą tikslinga įvertinti ieškovo ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, kurie turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo ieškinio argumentai bei kartu su ieškiniu pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą manyti, kad reikalavimas tikėtinai bus tenkinamas, o nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. uždraudimo atsakovei imtis veiksmų, trukdančių ieškovui naudotis pagal 2012-05-30 Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. SR-0213 išsinuomotu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), sprendimo įvykdyti nebus galimybių. Ieškovas šių metų birželio pradžioje, grįžęs į namus, kuriuose nebuvo kelias dienas, rado „užplombuotas“ duris ir jis į butą, kartu su savo mažamete dukra negalėjo patekti, kaip ir patekti negali dabar, ir jam šiuo metu yra reikalinga gyvenamoji vieta, kur jis su dukra galėtų apsistoti, nes šiai dienai jis be jokio teisinio pagrindo yra išmestas iš namų į gatvę.

Vertinant atsakovės veiksmus iki bylos iškėlimo, tik pakartotinai buvo pradėta procedūra dėl valstybinio buto privatizavimo, jam esant nusidėvėjus, eilinį kartą buvo ieškoma mažiausios dingsties, kaip tik, kad ginčo buto neleisti privatizuoti, todėl ieškovas yra įsitikinęs, kad atsakovė su juo elgiasi ne tik nesąžiningai, bet ir dėl neaiškių aplinkybių bando su juo susidoroti. Ieškovas ne vieną kartą kreipėsi į atsakovę su prašymu leisti jam ginčo butą privatizuoti, visuomet sutiko savo lėšomis ginčo butą remontuoti. Šias aplinkybes patvirtina prie ieškinio pridėti raštiniai įrodymai. Ieškovas į teismą kreipėsi tik tuomet, kai jis buvo išmestas į gatvę su mažamete dukterimi. Iki ieškinio pateikimo ieškovas bendradarbiavo su atsakove, ne vieną kartą į ją kreipėsi, bet dėl nesuprantamų priežasčių atsakovė atsisakydavo ieškovui leisti privatizuoti ginčo butą, kurį savo lėšomis ieškovas sutiko suremontuoti kapitališkai. Ieškovas nuomojamu būtu rūpinosi, darė eilinį būsto remontą, mokėjo mokesčius. Todėl atsakovės argumentai apie tai, kad Kauno miesto savivaldybei svarbu užtikrinti socialinio būsto fondo formavimą, tinkamą jo priežiūrą ir remontą, eiliškumo, suteikiant socialinio būstą išlaikymą, bei kad asmenų grupėms, kurios yra socialiai pažeidžiamos – neturi savo būsto ir gauna mažas pajamas – būtų kuo greičiau suteikiamas tinkamas būstas, visiškai neatitinka realios padėties ir tik teoriškai tai įgyvendinama, o ne realiai. Realybė šiuo atveju yra tai, kad ieškovas su mažamete dukterimi dėl atsakovės sprendimo neteko vienintelio būsto, priversti gyventi pas gimines ir pan., o tai visiškai neatitinka atsakovės nurodomų tikslų.

Taip pat visiškai nesuprantamas atsakovės argumentas, kad ginčijamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014-06-19 sprendimas Nr. T-367 yra galiojantis, ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, t. y. teisinis ieškovo apsigyvenimo ginčo gyvenamosiose patalpose pagrindas, yra nutraukta. Atsakovės argumentas, kad sprendimas yra galiojantis, nepaisant to, kad jis yra apskųstas, yra visiškai nepagrįstas.

Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai įvertino vaiko interesų prioritetą užtikrinant jam teisę į gyvenamojo būsto išsaugojimą.

Jungtinių Tautų konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikoje, 27 straipsnio nuostatos reglamentuoja, kad 27 Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikia materialinę paramą ir remia įvairias programas, ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir butais.

Vaiko teisių apsauga yra viešasis interesas. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatomis valstybė įsipareigoja teikti pagalbą šeimoms, auginančioms vaikus (22 str.), kartu su tėvais ir kitais teisėtais vaiko atstovais per valstybės ir vietos savivaldos institucijas užtikrinti vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas vaiko vystymuisi (11 str.). Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios nuomos santykius, vaiko teisių į gyvenamosios patalpos nuomą nekonkretizuoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant ginčą dėl asmens, turinčio nepilnamečių vaikų, teisės į gyvenamosios patalpos nuomą įgyvendinimo, svarbu nustatyti, ar šio asmens prašomas užtikrinti vaiko teisių į būstą apsaugos būdas yra vienintelis (LAT 2002-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1547/2002). Atsakovė, atskirajame skunde nurodydama, kad jos funkcija yra viešojo intereso įgyvendinimas, savo veiksmais tai paneigia ir pati pažeidžia viešojo intereso apsaugos principus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju ieškovo reikalavimams užtikrinti pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo uždraudė atsakovei Kauno miesto savivaldybės tarybai imtis veiksmų, trukdančių ieškovui naudotis pagal 2012-05-30 Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. SR-0213 išsinuomotu butu, esančiu (duomenys neskelbtini).

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Iš šios teisės normos matyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 178 str.).

Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Byloje nustatyta, jog ieškovas pareikštu ieškiniu prašo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014-06-19 sprendimą Nr. T-367 „Dėl buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties nutraukimo“ nuo jo priėmimo momento bei jį panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog parenkamos ir taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštais materialaus pobūdžio reikalavimais, su galimai būsimo procesinio rezultato byloje tinkamu užtikrinimu (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio reikalavimo pobūdį, ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, taip pat siekdamas užtikrinti ieškovo mažametės dukters, gimusios (duomenys neskelbtini), teises, sprendė, kad yra tikslinga taikyti prevencinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovei imtis veiksmų, trukdančių ieškovui naudotis pagal 2012-05-30 Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. SR-0213 išsinuomotu ginčo butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apskųstosios Kauno apylinkės teismo 2014-07-10 nutarties šioje dalyje negalima laikyti teisėta ar pagrįsta.

Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismo sprendimas imtis laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, nes formalus teisingumas nėra tas teisingumas, kurį teismai yra įpareigoti vykdyti. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas ieškiniu prašo panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014-06-19 sprendimą Nr. T-367, kuriuo buvo nutraukta jam išnuomotų, Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių, gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, t. y. patenkinus ieškinį, ieškovas neprarastų teisės naudotis ginčo gyvenamosiomis patalpomis, o pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – leidimas naudotis ginčo gyvenamosios patalpomis (duomenys neskelbtini), savo turiniu iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimu. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties ir tikslo bei ekonomiškumo ir proporcingumo principų (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.). Nors laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti jo privalomumą, tai yra minėtos priemonės taikomos siekiant apsaugoti teisėtus ieškovo interesus, tačiau ši apsauga turi būti adekvati siekiamiems tikslams ir nelemti neproporcingai didelių nuostolių atsakovui, neturi pernelyg trikdyti jam atlikti teisės aktais pavestas funkcijas bei nepažeisti viešojo intereso, nes pareikšto ieškinio pagrįstumas bei teisėtumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje iš esmės dar nėra įvertinti.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad nepritaikius ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės bus pažeisti ieškovo mažametės dukters interesai. Teismų praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (3 str., 4 str. 7 p.), šeimos santykius reglamentuojančias LR CK normas (3.3 str. ir kt.), pirmiausia tėvai privalo rūpintis nepilnamečiais vaikais, juos auklėti, globoti, išlaikyti. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnį vaiko teisę į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-874/2000, 2003-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1153/2003, 2006-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2006, 2006-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2006). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normos, užtikrinančios vaiko teisę turėti būstą, įpareigoja vaiko teisių apsaugos tarnybas, kaip vaiko interesus ginančias valdžios institucijas, rūpintis, kad vaikai neliktų be būsto, jei to neužtikrina jų tėvai.

Iš byloje kartu su atskiruoju skundu pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad nors 2014-06-09 pažymoje apie asmenis, deklaravusius gyvenamąją vietą vienu adresu, nurodoma, kad pagal Gyventojų registro prie Vidaus reikalų ministerijos 2014-05-02 davinius gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą yra deklaravę A. A. – nuo 2007-07-27, ir jo nepilnametė dukra V. A. – nuo 2013-02-05 (b. l. 29, civilinės bylos dalis), tačiau nei viename iš socialinio būsto administratoriaus patikrinimo aktų laikotarpiu nuo 2012-12-14 iki 2014-05-23 mažametė ieškovo dukra ir pats ieškovas nebuvo rasti ginčo gyvenamosiose patalpose, į šias patalpas patekti nepavyko, patalpos buvo plombuotos (b. l. 30, 32, 34, 36a, civilinės bylos dalis). Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti UAB „Kauno komunalinio ir butų ūkio“ gyvenamosios patalpos apžiūros aktai 2012-12-14 Nr. 1875, 2013-01-07 Nr. 1969, 2014-05-23 Nr. 5144 ( b. l. 31, 33, 37, civilinės bylos dalis). Be to, kaip patvirtina byloje pateikti duomenys, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2014-05-16 rašte Nr. 19-8-198 dėl nuomos sutarties nutraukimo, adresuotame Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus vedėjai, nurodė, kad „A. A. kreipėsi į Panemunės seniūniją dėl socialinės pašalpos ir išmokos vaikui skyrimo. A. A. seniūnijai pateiktame prašyme savo gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini). A. A. nėra įrašytas į Kauno miesto Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Informacijos apie tai, kad A. A. dukrai V. A. būtų nustatyta globa, Vaiko teisių apsaugos skyrius neturi.“ Taigi, byloje pateikti rašytiniai įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės preliminariai leidžia daryti išvadą, jog ieškovas ir jo šeimos nariai ginčo gyvenamosiomis patalpomis nesinaudoja. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodė objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, taip pat nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti prielaidas, jog nepritaikius jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas ieškinio patenkinimo atveju bus apsunkintas (CPK 12 str. 178 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atskirojo skundo argumentai dėl uždraudimo atsakovei imtis veiksmų, trukdančių ieškovui naudotis ginčo gyvenamosiomis patalpomis, yra pagrįsti, dėl ko skundžiama Kauno apylinkės teismo nutarties dalis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties dalį, kuria ieškovo A. A. ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės - iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo uždrausta atsakovei Kauno miesto savivaldybės tarybai imtis veiksmų, trukdančių ieškovui naudotis pagal 2012-05-30 Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. SR-0213 išsinuomotu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo A. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.