Kauno apygardos teismo nutartis

2013-12-19 · Civilinė byla Nr. 2S-2453-657/2013

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-12-19Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-03-23Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-19
Bylos Nr.
2S-2453-657/2013
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-15861-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Žibutė Budžienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Romainių autoservisas“, uždarosios akcinės bendrovės „Kvesmedis“
Ieškovas
akcinės bendrovės SEB
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-2453-657/2013Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15861-2013-7Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 122.4 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Romainių autoservisas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Kvesmedis“ atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-19905-454/2013, kuria buvo tenkintas ieškovės akcinės bendrovės SEB lizingas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB SEB lizingas kreipėsi į teismą prašydama iškeldinti atsakovus UAB „Carbo“, UAB „Kvesmedis“, UAB „Romainių servisas“ ir UAB „Juodasis safyras“ su visais jiems priklausančiais daiktais iš AB SEB lizingas priklausančio turto – 4 sandėlių, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 3-7). Ieškovė nurodė, kad ieškovė pagal 2007-02-19 finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-020192 įsipareigojo iš Š. D. nupirkti keturis sandėlius ir perduos juo valdyti ir naudotis atsakovui UAB „Carbo“ su sąlyga, jog sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą turtas bus perduotas atsakovo nuosavybėn. Atsakovė UAB „Carbo“ pagal sutartį pilnai neatsiskaitė ir už laikotarpį nuo 2013-01-15 iki 2013 m. liepos mėnesio yra skolinga 60 184,46 Lt sutartyje numatytų mokėjimų bei 6 244,46 Lt delspinigių, todėl ieškovė sutartį nutraukė, pareikalavo grąžinti sutarties dalyką, nutraukti su atsakovai subnuomos sutartis ir juos iškeldinti. Ieškovė savo prašymą motyvuoja siekiu, nutraukus finansinio lizingo sutartį ir subnuomos sutartis, susigrąžinti nuomojamas patalpas. Nurodė, kad ieškinio užtikrinimui būtina taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą, uždraudžiant atsakovams šias patalpas naudoti komercinei – ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti, nes priešingu atveju bus pažeisti teisėti ieškovės turtiniai interesai, apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas, nes atsakovai jau tris mėnesius nemokai naudojasi šiuo turtu. Be to, nesant teisėto pagrindo, suteikiančio atsakovams šiomis patalpomis naudotis, bendrovei daroma žala, trukdoma laisvai disponuoti šiuo turtu, daikto savininkas negauna nuomos mokesčio ir palūkanų, o toliau naudojant patalpas, jos gali būti apgadintos arba prarastos.

II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi ieškovo AB „SEB lizingas“ prašymą patenkino (b.l. 8-9). Nurodė, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalo laikytis šalių interesų pusiausvyros ir siekti, kad atsakovas išvengtų didelių nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismo nuomone, ieškovo reikalavimas gali būti apsaugotas tik pritaikius prašomą laikinąją apsaugos priemonę, nes neuždraudus atsakovams naudotis patalpomis ir pastatu, šis turtas bus grąžintas žymiai nudėvėtas ar net apgadintas. Teismas sprendė, kad atsakovas UAB „Carbo“ nereaguoja į ieškovo raginimus, gražiuoju minėto turto negrąžina, toliau jį neatlygintinai naudoja ūkinei – komercinei veiklai, be ieškovo sutikimo perdavė turtą naudotis kitiems atsakovams, dėl ko ieškovas patiria nuostolius, o atsakovai gali turtą sugadinti, naudoti ne pagal paskirtį. Atsakovams, sudarius dėl civilinėje byloje minimo turto subnuomos, panaudos sandorius ar kitaip suvaržant, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti labai apsunkintas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovai UAB „Romainių autoservisas“ ir UAB „Kvesmedis“ prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį pakeisti, jos rezoliucinę dalį išdėstant taip - atsakovų UAB „Carbo“ (į.k. 133071746, buveinė: Romainių g. 29A, Kaunas), UAB „Kvesmedis“ (į.k. 300583641, buveinė: Centrinė g. 101, Kvesų k., Kauno raj.), UAB „Romainių autoservisas“ (į.k. 302909139, buveinė: Chodkevičių g. 25, Kaunas) ir UAB „Juodasis safyras“ (į.k. 136002997, buveinė: Kovo 11-osios g. 44-6, Kaunas“, atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 4 sandėlius (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovams patalpas subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti (b.l. 25-29; 38-43). Apeliantai atskiruosius skundus grindžia šiais esminiais argumentais:

Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės UAB „Romainių autoservisas“ ir UAB „Kvesmedis“ naudodamosi patalpomis blogintų jų būklę. Nuomininkai patalpas prižiūri, atlieka jų einamąjį remontą, visos ginčo patalpos yra apdraustos, todėl padarytą žalą atlygintų draudimo bendrovė. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog teismo sprendimo įvykdymas dėl to, kad įmonės ginčo patalpose užsiima komercine - ūkine veikla pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomu. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės grubiai pažeidžia atsakovių interesus, nes uždraudžiant įmonėms toliau vykdyti komercinę – ūkinę veiklą, įmonės gali būti privestos prie bankroto. Automobilių remontas yra pagrindinė UAB „Romainių autoservisas“, o medienos ruošos ir biokuro gamyba iš medienos atliekų yra pagrindinė UAB „Kvesmedis“ veikla ir pagrindiniai pajamų šaltiniai, todėl nutartimi uždraudus vykdyti ūkinę komercinę veiklą, atsakovės negaus pajamų, negalės išmokėti atlyginimų darbuotojams, atsiskaityti su tiekėjais, praras klientų pasitikėjimą. Tokiu būdu pažeidžiami ekonomiškumo ir proporcingumo principai, be pagrindo varžomos atsakovių teisės, nes nuomos mokestis tvarkingai yra mokamas UAB „Carbo“. Atsakovė UAB „Kvesmedis“ taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose – žr. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1106-112/2013, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-82-464/2012.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į atskiruosius skundus UAB „Romainių autoservisas“ ir UAB „Kvesmedis“, sutikdamos su kitos atsakovės atskiruoju skundu išdėstė analogiškus argumentus, kaip ir skunduose (b.l. 116-121).

Kitų atsiliepimų į atskiruosius skundus įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Šalies argumentai

Ieškovė AB „SEB lizingas“ prašė iš UAB „Carbo“ išreikalauti įrodymus, patvirtinančius, kad buvo gautas AB „SEB lizingas“ sutikimas leisti subnuomoti ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini) atsakovėms UAB „Romainių autoservisas“ ir UAB „Kvesmedis“, bei įrodymus, kad ginčo turtas, esantis (duomenys neskelbtini) yra apdraustas turto draudimu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Ieškovė AB „SEB lizingas“ prašė iš UAB „Carbo“ išreikalauti įrodymus, patvirtinančius, kad buvo gautas AB „SEB lizingas“ sutikimas leisti subnuomoti ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini) atsakovėms UAB „Romainių autoservisas“ ir UAB „Kvesmedis“, bei įrodymus, kad ginčo turtas, esantis (duomenys neskelbtini) yra apdraustas turto draudimu. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas išreikalauti papildomus įrodymus yra pareikštas tik apeliaciniam teismui. Kadangi ieškovė nepateikė atsiliepimo į atskiruosius skundus ir nenurodo aplinkybių, kurių pagrindu galima spręsti, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl ieškovei neįrodžius, jog duomenų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, ieškovės prašymas išreikalauti iš atsakovo papildomus įrodymus netenkinamas (CPK 314 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju ieškovo AB „SEB lizingas“ reikalavimams užtikrinti pagrįstai atsakovių UAB „Romainių autoservisas“ ir UAB „Kvesmedis“ atžvilgiu taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą, t.y. ar pagrįstai 2013-09-30 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė atsakovėms UAB „Romainių autoservisas“ ir UAB „Kvesmedis“ vykdyti ūkinę – komercinę veiklą ginčo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Dėl tokių aspektų apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Iš šios teisės normos matyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 178 str.).

Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Nustatyta, jog ieškovė AB „SEB lizingas“ ieškiniu prašo iškeldinti atsakoves UAB „Kvesmedis“ ir UAB „Romainių servisas“ su visais jiems priklausančiais daiktais iš AB SEB lizingas priklausančio turto – 4 sandėlių, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog parenkamos ir taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštais materialaus pobūdžio reikalavimais, su galimai būsimo procesinio rezultato byloje tinkamu užtikrinimu (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio reikalavimo pobūdį, ieškovo išdėstytas aplinkybes bei bylos medžiagą, konstatavo, kad yra tikslinga taikyti prevencinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškovės AB „SEB lizingas“ vardu registruotą nekilnojamąjį turtą uždraudžiant atsakovėms ginčo patalpose vykdyti komercinę – ūkinę veiklą.

Iš byloje kartu su atskiraisiais skundais pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė UAB „Carbo“ 2013 m. rugsėjo 1 d. sudarė su atsakove UAB „Romainių autoservisas“ negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią UAB „Romainių autoservisas“ iki 2014 m. rugsėjo 1 d. išnuomojo 200 kv.m bendro ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), mokant kas mėnesį 2000,00 Lt nuomos mokestį (b.l. 33-35). Atsakovei UAB „Kvesmedis“ 2008 m. gegužės 9 d. sutartimi buvo išnuomotos gamybinės patalpos, esančios sandėliuose, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), mokant nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. 3540,00 Lt nuomos mokestį (su PVM) kas mėnesį (b.l. 45-50). UAB „Romainių autoservisas“ dirba 5 darbuotojai (b.l. 36), o UAB „Kvesmedis“ 9 darbuotojai. Nuomotojui UAB „Carbo“ laiku mokamas sutartyje nustatytas nuomos mokestis (b.l. 30; 54-113).

CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudžiant atsakovėms vykdyti ūkinę – komercinę veiklą ginčo patalpose, iki bus išspręstas ginčas pagal ieškovės ieškinį dėl iškeldinimo iš patalpų, galėjo būti pažeistas šalių interesų pusiausvyros užtikrinimo principas, t.y. atsakovės netenka galimybės naudotis patalpomis dar iki ginčo išsprendimo, nenustačius, kad teisės naudotis patalpomis šie asmenys tikrai neturi, todėl apskųstosios Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarties šioje dalyje negalima laikyti teisėta ar pagrįsta.

Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t.y. ieškinio dalyku. Ieškovė ieškiniu prašo iškeldinti atsakovus, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis - uždrausti atsakovams leisti patalpas naudoti komercinei ūkinei veiklai - savo turiniu iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimu, nes atsakovių ūkinės komercinės veiklos uždraudimas ieškovės patalpose iš esmės yra jų iškeldinimas. Teismas sprendžia, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties ir tikslo bei ekonomiškumo ir proporcingumo principų (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirųjų skundų argumentais, jog ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, t.y. draudimas naudotis ginčo patalpomis ir vykdyti jose komercinę – ūkinę veiklą iš esmės pažeistų atsakovių, subnuomininkių, teises ir teisėtus interesus, dėl to jos patirtų nuostolius, nes būtų sutrikdyta įmonių veikla, sutriktų atsiskaitymai su valstybės biudžetu ir įmonės dirbančiaisiais. Pastebėtina, kad ieškovė nei prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemonei, nei vėliau nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė teismui įrodymų, jog atsakovės lizingo davėjui priklausantį turtą niokoja ar kitaip mažina jo vertę, o taip pat nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą bei leistų daryti prielaidas, jog atsakovių veiklos ginčo patalpose vykdymas apsunkins teismo sprendimo įvykdymą ieškinio patenkinimo atveju (CPK 12 str., 178 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog atskirųjų skundų argumentai dėl uždraudimo atsakovėms vykdyti komercinę ūkinę veiklą yra pagrįsti, ir pripažįsta, kad Kauno miesto apylinkės teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, netinkamai įvertino grėsmę atsakovių turtiniams interesams, dėl ko nutartis keistina, panaikinant nutarties dalį taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždraudžiant atsakovėms ginčo patalpose vykdyti komercinę – ūkinę veiklą (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 2 p., 339 str., teismas

nutaria:

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį – panaikinti nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir atsakovėms UAB „Romainių autoservisas“ ir UAB „Kvesmedis“ uždrausta sandėlius (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), ir kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), naudoti komercinei – ūkinei veiklai.

Likusioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Apie apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį informuoti Turto arešto aktų registro tvarkytoją.

Teisėja Žibutė Budžienė