Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Kristinos Domarkienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui L. R. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, dėl teisės paveldėti pagal įstatymą ieškovei pripažinimo, dėl paveldėjimo teisės liudijimo į privalomąją mirusiosios palikimo dalį išdavimo, tretieji asmenys G. R., Šilalės rajono notarų biuro notarė Danutė Sandarienė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Taip pat įrodinėjo, jog jos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą ieškovei pripažinti teisę į privalomąją palikimo dalį palikimo atsiradimo metu, kadangi tuo metu ieškovė ir jos vyras niekur nedirbo, ieškovė slaugė sergančią vyro mamą ir prižiūrėjo dukrą, gyveno vyro mamos namuose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą dėl juridinio fakto nustatymo, motyvavo šiais argumentais:

11. Teismo vertinimu, šiuo atveju net jeigu ir būtų pripažinta, kad taikytinas ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, jis yra praleistas, kadangi ieškovei apie jos teisių pažeidimą neabejotinai buvo žinoma nuo 2008 metų rugsėjo mėn. iš civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas V. R. pripažinimo mirusia klausimas, duomenų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.2. Nesant byloje jokių įtikinamų įrodymų, visiškai nepagrįstai kaip įrodytomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad ne tik ieškovė, tačiau ir atsakovas rūpinosi palikėja. Manytina, jog šios aplinkybės yra svarbios, ir bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo būtų paneigtos. Akcentuotina, kad byloje esantys bei naujai teikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovė palikimą priėmė faktiškai jį valdydama iki palikimą pagal testamentą priėmė atsakovas. Naujai teikiami įrodymai paneigia ir atsakovo nurodytas aplinkybes, susijusias su jo vertimusi žemės ūkio veikla.

13.1. Apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti. Prašymas dėl naujų įrodymų pateikimo netenkintas pagrįstai, kadangi visos aplinkybės, kurias nurodė ieškovė, teikdama prašymą dėl įrodymų priėmimo, jai buvo neabejotinai žinomos jau teikiant ieškinį, todėl toks ieškovės elgesys vertintinas tik kaip proceso vilkinimas. Taip pat pagrįstai nebuvo tenkintas ieškovės prašymas dėl atsakovo dalyvavimo pripažinimo būtinu – ieškovė nepagrindė tokio savo prašymo. Pastebėtina, jog ieškovė nereiškė pareiškimo dėl teisėjos nušalinimo.

15. Trečiasis asmuo G. R. atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtina pastebėti, kad naujų įrodymų pateikimas ir jų priėmimas apeliacinės instancijos teismui yra ribojamas, t. y. CPK 314 straipsnyje naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui nurodytas kaip išimtis. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise. Apeliacinės instancijos teismas pastebi ir tai, kad CPK 180 straipsnyje nustatyta, jog teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

21. Pažymėtina, kad dalis su apeliaciniu skundu teikiamų įrodymų jau yra byloje. Byloje yra (duomenys neskelbtini) V. R. testamentas, todėl nėra pagrindo jo pakartotinai priimti.

22. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar asmeniui remiantis CK 5.20 straipsnio 1 dalimi priklauso privaloma palikimo dalis, aktualu nustatyti, ar šiam asmeniui buvo reikalingas išlaikymas palikėjo mirties dieną. Šiuo atveju palikėjos mirties data yra (duomenys neskelbtini), todėl apeliantės teikiama „Sodros“ pažyma, kurioje nurodyta, kad J. B. laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. gegužės 6 d. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių išmokų negavo, nelaikytina įrodymu, turinčiu įtakos sprendžiant šalių ginčą. Todėl minėtas įrodymas nepriimtinas ir nevertintinas.

23. Kartu su apeliaciniu skundu pateiktas ir valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro išrašas, kuris patvirtinta, kad 2021 m. gegužės 21 d. ieškovė neturi jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, nepriimtinas ir nevertintinas, kadangi, visų pirma, kaip jau minėta, šiuo atveju, aktuali ieškovės turtinė padėtis, buvusi (duomenys neskelbtini), o ne 2021 m. gegužės 21 d., taip pat atsižvelgtina į tai, kad nėra nurodyta jokių argumentų, kodėl ieškovė nevykdė pareigos reikšmingus įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

25. Visų pirma, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti ir tokių aplinkybių nenurodo apeliantė, jog minėtų įrodymų ji neturėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar jai nebuvo žinoma apie šių įrodymų egzistavimą. Teiginys, jog nebuvo būtinybės jų teikti pirmosios instancijos teismui, vertintinas kritiškai, kadangi, kaip jau minėta, ieškovė turėjo pareigą teismui pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytas aplinkybes, taip pat ir įrodymus, paneigiančius atsakovo nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovo argumentai, jog jis rūpinosi šalių mama, buvo nurodyti jo atsiliepime į ieškinį, todėl ieškovė, siekdama paneigti minėtas aplinkybes, turėjo teisę pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymus, jos manymu paneigiančius atsakovo nurodytus teiginius, o aplinkybė, kada atsakovas pradėjo verstis ūkine veikla, šioje byloje nėra reikšminga, kadangi atsakovas neįrodinėjo palikimą priėmęs faktiškai jį valdydamas. Taip pat nenustatyta pagrindo išvadai, jog tik po bylos išnagrinėjimo kilo būtinybė atlikti naują rašysenos ekspertizę ir palyginti atsakovo rankraštyje bei testamente esančius parašus.

26. Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktika, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybę, be kita ko, siejanti su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).

27. Taigi šiuo atveju apeliantės argumentas, kad minėtų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nepripažintinas pagrįstu. Ieškovei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas, t. y. profesionalus teisininkas, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jis teikia teisines paslaugas pagal teisės aktuose nustatytas taisykles, jam žinomos civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos, taigi ir šalių rungimosi, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai – tai, kad šalis turi sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimas ar atsikirtimas. Ieškovei manant, kad atsakovas nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes ar kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jos nurodytus teiginius, ji turėjo galimybę pirmosios instancijos teisme teikti savo argumentus, juos pagrindžiančius įrodymus, naudotis kitomis jai suteiktomis procesinėmis teisėmis savo atsikirtimams pagrįsti, tačiau šiomis teisėmis tinkamai nepasinaudojo.

28. Todėl, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą bei nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas teikiamų naujų įrodymų nepriima ir jų nevertina.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne) teisėtumo

29. Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir kitų reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Apeliaciniu skundu ieškovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas ne tik neteisingai įvertino šalių pateiktus įrodymus, bet ir pažeidė šalių rungtyniškumo principą, buvo šališkas, taip pat nepagrįstai nusprendė, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas. Todėl, apeliantės teigimu, šiuo atveju egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus ir tokią išvadą pagrįs toliau nurodytais argumentais.

Dėl proceso teisės pažeidimų

31. Argumentą, jog pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė šalių rungtyniškumo principą, apeliantė įrodinėja motyvais, jog teismas nesuteikė galimybės ieškovei pateikti bylai reikšmingų naujų įrodymų, nenagrinėjo prašymo atsakovo dalyvavimą posėdyje pripažinti būtinu ir atmetė prašymą skirti naują rašysenos ekspertizę. Ieškovės teigimu, šie procesinės teisės pažeidimai lemia būtinybę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

32. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju byla išspręsta teisingai – tokia išvada bus pagrįsta toliau nurodytais motyvais, todėl net ir nustačius galimus procesinės teisės pažeidimus nebūtų pagrindo grąžinti bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

34. Visų pirma pastebėtina, kad duomenimis, kuriais remdamasi ieškovė pateikė prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo, apeliantė disponavo jau ieškinio pateikimo metu, tai yra kartu su ieškiniu yra pateikti VĮ Registrų centro išrašai, kuriuose išviešinta, kad žemės sklypas, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), V. R. vardu registruotas 2003 m gruodžio 30 d. apskrities viršininko sprendimo Nr. 87-12153 pagrindu. Taip pat pateikti duomenys, kad V. R. vardu remiantis 2003 m gruodžio 30 d. apskrities viršininko sprendimu Nr. 87-12153 registruotas ir žemės sklypas, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Taigi minėti duomenys ieškovei buvo žinomi jau teikiant ieškinį, t. y. 2020 m. vasario 24 d.

35. Antra, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2020 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyrius informavo, kad pateikta nepakankamai lyginamosios medžiagos, t. y. pateikta per mažai V. R. lyginamųjų pavyzdžių. 2020 m. rugsėjo 7 d. teisme gautas ieškovės prašymas užklausti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šilalės skyrių bei Valstybinio socialinio draudimo fono valdybos Šilalės skyrių dėl aktualių dokumentų pateikimo. Ieškovė su minėtu prašymu taip pat pateikė 2003 m. rugsėjo 1 d. pranešimą apie gyvulių judėjimą ir prieaugio atsivedimą. 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi ieškovės prašymas dėl dokumentų išreikalavimo tenkintas, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius, tiek Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Tauragės skyrius nurodė, kad prašomi pateikti dokumentai yra sunaikinti pasibaigus jų saugojimo terminui, todėl nėra galimybės jų pateikti. Taigi, kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, ieškovė, nors ir būdama informuota, kad ekspertizei atlikti nėra pateikta pakankamai V. R. lyginamųjų pavyzdžių – laisvųjų parašų pavyzdžių, prašymo kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos Šilalės skyrių dėl dokumentų išreikalavimo teismui nereiškė. Pastebėtina, kad prašymas kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos Šilalės skyrių dėl dokumentų išreikalavimo pateiktas praėjus beveik mėnesiui po ekspertizės išvados pateikimo. Ieškovės argumentas, jog ji tik atsitiktinai pastebėjo, jog kartu su ieškiniu pateiktuose įrodymuose esanti informacija gali būti reikšminga nagrinėjamai bylai, vertintinas kritiškai ir kaip sudarantis pagrindą teigti, jog ieškovė pažeidžia CPK 42 straipsnio 5 dalyje numatytas pareigas jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, veikti siekiant, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai.

36. Trečia, nors apeliantė kritikuoja teismo išvadą, kad tikėtina, jog prašomi išreikalauti dokumentai taip pat yra sunaikinti, todėl tokio prašymo tenkinimas tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti tokia teismo išvada. Byloje nėra pateikta duomenų, kad Nacionalinės žemės tarnybos Šilalės skyrius disponuoja reikšmingais bylai įrodymais.

37. Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad prašymas iš Nacionalinės žemės tarnybos Šilalės skyriaus išreikalauti V. R. teiktus prašymus, kurių pagrindu 2003 m. gruodžio 30 d. apskrities viršininkas priėmė sprendimus skirti žemės sklypus V. R., atmestas teisėtai ir pagrįstai.

38. Ieškovė taip pat akcentuoja, jog teismas apskritai nenagrinėjo jos pateikto prašymo atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis, pastebi, kad išties teismas nepriėmė protokolinės nutarties, kuria būtų išspręstas klausimas dėl minėto ieškovės prašymo, tačiau iš 2021 m. kovo 24 d. teismo posėdžio eigos galima spręsti, jog teismas tokį ieškovės prašymą vertino kaip nepagrįstą. Nustatyta, kad minėto teismo posėdžio metu ieškovė pateikė prašymą atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu, kadangi atsakovo atstovė negali paaiškinti visų bylai reikšmingų aplinkybių. Atsakovo atstovei paprašius šio prašymo netenkinti, teismas nutarė pradėti bylą nagrinėti iš esmės ir nurodė, kad atsakovo interesams atstovauja advokato padėjėja, jeigu teismas matys, kad atsakovo atstovė negali atsakyti į užduodamus klausimus ar trūksta nuomonės, tuomet teismas pripažins atsakovo dalyvavimą būtinu. Taigi aplinkybė, jog teismas nenurodė tenkinantis ieškovės prašymą atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu, taip pat tai, kad minėto teismo posėdžio metu byla buvo išnagrinėta iš esmės, suponuoja išvadą, kad teismui nekilo neaiškumų dėl bylos aplinkybių ar abejonių dėl įrodymų (ne) pakankamumo, t. y. prašymas atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu vertintas kaip nepagrįstas.

39. Procesinės teisės pažeidimo teisėjų kolegija neįžvelgia ir pirmosios instancijos teismo atsisakyme tenkinti ieškovės prašymą skirti naują rašysenos ekspertizę siekiant atsakyti į klausimą, ar V. R. testamente vardinį įrašą „V. R.“ parašė ir jos vardu pasirašė atsakovas L. R.. Kaip teisingai pastebėjo teismas, šiuo atveju būtina įvertinti nagrinėjamos bylos ribas, t. y. ieškovė pareiškė ieškinį dėl V. R. testamento pripažinimo negaliojančiu remiantis CK 1.89 straipsnio 1 d. pagrindu ir įrodinėjo, kad V. R., sudarydama testamentą, nors ir buvo veiksni, tačiau buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė taip pat pateikė prašymą skirti pomirtinę V. R. psichiatrijos ekspertizę bei rašysenos ekspertizę, kurios metu būtų atsakyta, ar testamentą pasirašė V. R.. Bylos duomenys patvirtina, kad prašymas skirti pomirtinę psichiatrijos ekspertizę atmestas konstatavus, kad nėra pateikta pagrįstų įrodymų ir argumentų, kurie leistų daryti išvadą apie tokios ekspertizės būtinybę, o prašymas skirti rašysenos ekspertizę tenkintas – 2020 m. liepos 28 d. nutartimi teismas nutarė paskirti rašysenos ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriui. Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyrius pateikė tikėtiną išvadą, kad 2003 m. rugpjūčio 8 d. testamente vardinį įrašą „V. R.“ parašė ir V. R. vardu pasirašė V. R.. Aplinkybė, jog ieškovės neįtikina pateikta teismo ekspertų išvada, savaime nesudaro pagrindo abejoti šia išvada ir nelemia būtinybės skirti naujos rašysenos ekspertizės užduodant ekspertams kitą klausimą, t. y. ar 2003 m. rugpjūčio 8 d. testamente vardinį įrašą „V. R.“ parašė ir V. R. vardu pasirašė L. R..

40. Pažymėtina, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui nenurodė, nei apeliaciniame skunde nenurodo argumentų, kurie leistų spręsti apie atliktos ekspertizės trūkumus, t. y. kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir pan. Apeliantė taip pat neišreiškė ir pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos, taip pat nepateikė ir faktų, keliančių abejonių dėl ekspertų nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, subjektyvūs ieškovės teiginiai, jog atsakovo rašysena yra panaši į rašyseną, esančią testamente, įvertinus Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus išvados tiriamąją dalį nelaikytini pakankamais suabejoti pateiktos išvados teisingumu. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti naują rašysenos ekspertizę.

41. Nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad apeliantės argumentai dėl procesinės teisės pažeidimų yra nepagrįsti.

Dėl senaties termino

42. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatą ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), ieškinio reikalavimus teismas nagrinėja iš esmės nustatęs, ar šis terminas nepraleistas o, jeigu praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti.

43. Nagrinėjamu atveju atsakovas kaip pagrindą atmesti ieškinį, be kita ko, nurodė ir tai, kad yra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nenurodęs, koks konkretus ieškinio senaties terminas šio atveju taikytinas, ieškinį, be kita ko, atmetė ir padaręs išvadą, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojama minėta teismo išvada ir nesutinkama, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, yra nepagrįsti.

44. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

45. CK 5.8 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.

46. Nagrinėjamu atveju ieškovė akcentavo, jog šioje byloje taikytinas ne vienerių, o dešimties metų ieškinio senaties terminas, ir tokią išvadą grindė vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimu, jog asmuo, priėmęs palikimą faktiškai jį valdydamas, tampa bendraturčiu, ir tuomet ginčams tarp paveldėtojų (bendraturčių) taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė teigė, jog ji laikytina įpėdine pagal įstatymą, kuri palikimą priėmė pradėdama jį faktiškai valdyti, todėl šiuo atveju ji laikytina ginčo turto bendraturte.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant atsakyti į klausimą dėl šiuo atveju taikytino ieškinio senaties termino, būtina įvertinti aktualias paveldėjimo teisę reglamentuojančias teisės normas bei kasacinio teismo išaiškinimus.

48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad paveldėjimo teisė užtikrina, jog po asmens mirties jo sukurtos vertybės kartu su jų suvaržymais ar be jų pagal testamente išreikštą mirusiojo valią ar pagal įstatymo nuostatas bus perimtos jo artimųjų ar kitų asmenų. Šios teisės paskirtis – užtikrinti mirusiojo valios įgyvendinimą, paveldėtojų ir visų trečiųjų asmenų interesus, kurie atsiranda kaip konkretaus asmens mirties pasekmė. Paveldėjimo teisė turi užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir perimamumą. Palikimas gali būti priimamas bet kuriuo iš pirmiau nurodytų būdų. Svarbiausia, kad jis būtų priimtas asmens, galinčio būti įpėdiniu. Įpėdinio statusas įgyjamas dviem paveldėjimo pagrindais (CK 5.2 straipsnis): pagal testamentą; jei nėra testamento ar jis negalioja, pagal įstatymą. Paveldėjimas pagal įstatymą galimas tuomet, kai palikėjas nesudarė testamento, sudarytas testamentas ar jo dalis pripažinti negaliojančiais, testamentas apima ne visą turtą, įpėdinis atsisakė arba nepriėmė palikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 15 d. Apžvalga bylose dėl paveldėjimo Nr. AC-47-1. Teismų praktika, 2018).

49. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. CK 5.20 straipsnio nuostatos taikytinos tik tuo atveju, kai paveldima pagal testamentą. Taigi įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento laisvės principo veikimą. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, o testatorius šiems asmenims neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016).

50. Taigi nurodytas teisinis reguliavimas bei kasacinio teismo išaiškinimas suponuoja išvadą, kad vienintelis atvejis, kai net ir esant testamentui, kuriuo visas palikėjo turtas paliekamas įpėdiniui pagal testamentą, gali atsirasti ir įpėdinis pagal įstatymą, – kai yra asmuo, kuriam priklauso privalomoji palikimo dalis.

51. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog kasacinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad kai asmuo, turėdamas teisę paveldėti privalomąją palikimo dalį, palikimą priima faktiškai pradėdamas jį valdyti, jis tampa atitinkamos turto dalies savininku, todėl jo ir įpėdinio pagal testamentą ginčas kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl teisių į turtą, kuriam taikomas ne CK 5.8 straipsnio 1 dalyje numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas paveldėjimo teisės liudijimui nuginčyti, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2013). Tačiau iš pateikto išaiškinimo matyti, kad bendrasis ieškinio senaties terminas būtų taikomas tik tokiu atveju, jei šioje byloje būtų konstatuota, kad ieškovei, remiantis CK 5.20 straipsnio 1 dalimi, priklauso privalomoji palikimo dalis.

52. CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.

53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės norma, yra pažymėjęs, kad išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvus (CK 1.5 straipsnis), taip pat proporcingumo principą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), pagal kurį teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą; b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams; c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 15 d. Apžvalga bylose dėl paveldėjimo Nr. AC-47-1. Teismų praktika, 2018).

54. Nagrinėjamu atveju ieškovė argumentus, jog palikimo atsiradimo metu jai buvo būtinas išlaikymas, įrodinėjo tokiomis aplinkybėmis: tuo metu ji niekur nedirbo, slaugė sergančią sutuoktinio mamą, prižiūrėjo nepilnametę dukterį. Taip pat teigė, jog aplinkybė, kad ji su šeima gyveno motinai priklausiusiame name, įrodo, jog ieškovė neturėjo kitos gyvenamosios vietos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios ieškovės nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į anksčiau nurodytus suformuotus kasacinio teismo kriterijus, nėra pakankamos išvadai, jog palikėjos mirties metu ieškovei buvo būtinas išlaikymas. Nors ieškovė akcentavo, jog kitos gyvenamosios vietos palikėjos mirties metu neturėjo, iš ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, kad į motinai nuosavybės teise priklausiusį namą ieškovė atsikraustė gyventi praėjus beveik vieneriems metams (2005 metų spalio mėn.) po mamos dingimo (2004 m. gruodžio mėn.). Byloje nėra pateikta duomenų ir ieškovė nenurodo, kur ji su šeima gyveno iki persikėlimo į motinai priklausiusį namą. Pastebėtina, kad ieškovė nenurodo, jog apsisprendimą persikelti gyventi į mamos namus lėmė būtent tai, kad ji neturėjo kitos gyvenamosios vietos. Labai tikėtina, kad tokį sprendimą lėmė pačios ieškovės nurodytos aplinkybės – būtinybė pasirūpinti be priežiūros likusiais namais, aplinka bei žemės sklypais. Ieškovė taip pat pateikė duomenis, jog nuo 2008 metų sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ji negavo jokių su darbu susijusių pajamų, o jos sutuoktinio pajamos tuo metu buvo minimalios ir nereguliarios. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai, jog ieškovė nedirbo ne tik palikimo atsiradimo metu, tačiau ir ilgą laiką po to, savaime nepatvirtina išvados dėl išlaikymo jai būtinybės. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovė registravosi Darbo biržoje ar dėjo pastangas susirasti darbą. Antra, nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė kreipėsi į institucijas dėl paramos / pašalpos skyrimo. Trečia, ieškovė nepateikė duomenų, jog ji negalėjo dirbti dėl objektyvių, nuo jos nepriklausančių aplinkybių, t. y. ligos, sumažėjusio darbingumo ar pan. Ketvirta, ieškovė nurodo slaugiusi sutuoktinio motiną, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, t. y. nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ir patį slaugymo faktą, ir jo laikotarpį. Kaip jau minėta, CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirtis – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, tačiau, šiuo atveju įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovė neįrodė, kad palikėjos mirties metu jai buvo būtinas išlaikymas. Todėl J. B., egzistuojant palikėjos testamentui, negali būti laikoma įpėdine pagal įstatymą.

55. Taigi nurodytų aplinkybių pagrindu padarius išvadą, kad ieškovė šioje byloje nelaikytina įpėdine pagal įstatymą, priėmusia palikimą pradėjus faktiškai jį valdyti (bendraturte), nagrinėjamu atveju ieškovei – asmeniui, pretenduojančiam į palikimą, taikytinas ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 5.8 straipsnyje, tai yra vienerių metų ieškinio senaties terminas.

56. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).

57. Vi­di­nis tei­sės pa­žei­di­mo su­vo­ki­mas tie­sio­giai su­si­jęs su pa­čiu as­me­niu, kon­kre­ti die­na, ka­da asmuo su­ži­no­jo apie tei­sės pa­žei­di­mą, nu­sta­to­ma pagal to as­mens nu­ro­dy­mą, tačiau sa­vo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pa­grįs­ti ieš­ko­vas tu­ri pa­teik­ti įro­dy­mus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teis­mas ne­ga­li ap­si­ri­bo­ti vien tik ieš­ko­vo paaiški­ni­mu ir tais at­vejais, ka­da atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieš­ko­vas tvir­ti­na, jog apie sa­vo sub­jek­ti­nės teisės pažei­di­mą su­ži­no­jo ne pa­ties pa­žei­di­mo die­ną, teis­mas tu­ri pa­tik­rin­ti, ar by­lo­je nė­ra kitų įrody­mų, kad bu­vo prie­šin­gai, ir jo nu­ro­dy­tas ap­lin­ky­bes rei­kia ver­tin­ti pa­gal ki­tų by­lo­je esančių įrody­mų visumą (CPK 185 straips­nis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieški­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džios su­sie­ji­mas su mo­men­tu, ka­da as­muo turė­jo sužino­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą, pa­aiš­kin­ti­nas įsta­ty­mo lei­dė­jo ke­ti­ni­mu ko­kiu nors bū­du ieš­ki­nio sena­ties termi­no ei­gos pra­džią api­brėž­ti ob­jek­ty­ves­niais kri­te­ri­jais, nepasikliauti vien subjektyviaisiais kriterijais. Dėl to tu­rė­ji­mo su­ži­no­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą mo­men­tas (skir­tin­gai nei re­a­laus sužinojimo) sie­ti­nas la­biau su ob­jek­ty­viais įvy­kiais ir sa­vy­bė­mis nei su sub­jek­ty­viais, nu­kreip­tais vien į ieš­ko­vo as­me­nį.

58. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

59. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju labiau tikėtina, kad ieškovė nurodo teisingas aplinkybes dėl savo pažeistų teisių sužinojimo momento, t. y. jog apie egzistuojantį testamentą, kuriuo atsakovui buvo paliktas visas šalių motinos turėtas turtas, ji sužinojo tik 2014 metais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei apie testamentą neginčijamai tapo žinoma 2008 metų rugsėjo mėn., kadangi į civilinę bylą dėl šalių motinos paskelbimo mirusia, kurią inicijavo ieškovė, L. R. teikė paaiškinimus, kuriuose nurodė aplinkybes, jog V. R. testamentu yra palikusi turtą atsakovui. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas tokios išvados plačiau nemotyvavo ir nesiaiškino aplinkybių, ar ieškovė minėtą civilinę bylą vedė pati, ar per atstovą, taip pat nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, jog su minėtais procesiniais dokumentais ją atstovavęs advokatas (notarės Danutės Sandarienės sutuoktinis) ieškovės nesupažindino. Taip pat abejonių kelia ir teismo konstatuota aplinkybė, kad apie testamentu paliktą turtą atsakovui ieškovė buvo informuota 2008 m. gruodžio 18 d. notarės Danutės Sandarienės raštu. Kaip teisingai pastebi ieškovė, civilinėje byloje minėto notarės rašto nėra, todėl, ieškovei kategoriškai neigiant šio rašto egzistavimą, pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti notarės teiginį apie išsiųstą raštą, kadangi tokia aplinkybė nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovė į bylą pateikė 2008 m. gruodžio 4 d. notarės Dantutės Sandarienės liudijimą, kuriuo notarė paliudijo, kad J. B. yra V. R. įpėdinė pagal įstatymą ir yra priėmusi palikimą. Aplinkybė, jog notarė teismo posėdžio metu patvirtino per klaidą išdavusi minėtą liudijimą, nepaneigia fakto, kad toks liudijimas ieškovei buvo išduotas. Taip pat pažymėtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu neneigė, jog iki 2014 metų nereiškė reikalavimo ieškovei išsikraustyti iš jam nuosavybės teise priklausančio turto. Priešingai, atsiliepime nurodė, jog net matydamas netinkamą ieškovės gyvenimo būdą niekada nereikalavo ieškovės išsikraustyti iš jam nuosavybės teise priklausančio namo. Todėl apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad ieškovė apie savo galbūt pažeistas teises sužinojo 2014 metais žodinio konflikto su atsakovu metu.

60. Tačiau nurodytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo paneigti išvados, jog šiuo konkrečiu atveju apeliantė neabejotinai praleido CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą.

61. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

62. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovė nėra nurodžiusi, kodėl ji, kaip teigia, 2014 metais sužinojusi apie egzistuojantį testamentą, kuriuo visas šalių motinai priklausęs turtas paliktas atsakovui, delsė kreiptis į teismą iki pat 2020 metų vasario mėn. Šiuo atveju nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios pateisintų atsakovės neveikimą. Aplinkybė, kad ieškovė buvo įsitikinusi, kad šiuo atveju taikytinas ne vienerių, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, nelaikytina pakankama ieškinio senaties terminui atnaujinti.

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismas neturi pareigos pirmiausia nustatyti pažeidimą ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, ir jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

64. Todėl konstatavusi, jog nagrinėjamu atveju yra praleistas ieškinio senaties terminas, kuris remiantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas, ir nenustačiusi pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), kolegija dėl bylos esmės nepasisako, kadangi tai neturi teisinės reikšmės bylos baigčiai.

65. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

66. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį keisti ar naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

67. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

68. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

69. Atsakovas pateikė prašymą iš ieškovės priteisti turėtas 240 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu.

70. Atsižvelgiant į tai, kad 240 Eur suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, iš ieškovės atsakovui priteistina 240 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui L. R. iš ieškovės J. B. priteisti 240,00 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų 0 ct) bylinėjimosi išlaidų.