Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-11-09 · Civilinė byla Nr. 2A-1145-345/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-09
Bylos Nr.
2A-1145-345/2011
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-01127-2010-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė, Algirdas Auruškevičius, Henrichas Jaglinskis (pran.)
Ieškovas
M. V.
Atsakovas
T. P., A. K.
Trečiasis asmuo
V. D.
Kategorijos
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1145-345/2011Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01127-2010-6Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.6.; 21.6.; 22.3.1.; 35.1.; 35.2.; 35.3.6.; 35.4.; 35.5.; 121.1; 121.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

teisėjų Algirdo Auruškevičiaus, Almos Urbanavičienės,sekretoriaujant Aleksui Navickui,

dalyvaujant ieškovei M. V., jos atstovei advokatei R. C., atsakovo T. P. atstovei advokatei Ž. Š.,

vertėjai Oksanai Jakšto,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. V. ieškinį atsakovams T. P. ir A. K., trečiojo asmens V. D. įpėdiniui A. D., dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė M. V. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais 2009 m. vasario 22 d. paprastąjį vekselį, išduotą T. P. ir 2009 m. vasario 24 d. paprastąjį vekselį, išduotą A. K.; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. sausio 19 d. jos motinos J. V. ieškovei išduoto įgaliojimo pagrindu ji išdavė įgaliojimą trečiajam asmeniui V. D. (V. D. mirė 2011-04-23) tvarkyti, valdyti žemę, esančią (duomenys neskelbtini) bei susitarė su juo, kad jis sutvarkys visus reikalingus dokumentus, atliks žemės geodezinius tyrimus ir padės žemę parduoti. Savo susitarimo V. D. nesilaikė ir nesutvarkė visų reikalingų dokumentų, neatliko žemės geodezinių matavimų, todėl 2009-05-19 ieškovės motina J. V. panaikino ieškovei suteiktą įgaliojimą. V. D. ieškovę informavo, kad atliks žemės geodezinius matavimus ir sutvarkys kitus dokumentus, reikalingus disponavimui 12,5 ha žemės sklypu, savo sąskaita, o už tai ieškovės motina turės atiduoti dalį žemės sklypo V. D. pažįstamiems- atsakovams T. P. ir A. K.. Norėdamas būti tikras, kad nei ieškovė, nei jos motina jo neapgaus, V. D. pasiūlė pasirašyti jo parengtus dokumentus. 2009 m. vasario 22-24 dieną ieškovė M. V. pasirašė Paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo sumokėti T. P. trisdešimt tūkstančių litų. Nurodė, kad vekselį pasirašė dėl nesąžiningų trečiojo asmens veiksmų, jam nurodžius, kad vekselis yra kaip garantija, kad ieškovės motina, J. V., parduos žemę, į kurią jai bus atkurtos nuosavybės teisės. Tuo pačiu metu, kartu su vekseliu pasirašė preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartį, kurią taip pat pasirašė ieškovės motina J. V.. Jokių pinigų nei iš T. P., nei iš V. D., nei pagal vekselį, nei pagal preliminarią sutartį, nei ieškovės motina, nei ieškovė nėra gavusios. 2009 m. vasario 22-24 d. ieškovė pasirašė preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartį su A. K., kurią taip pat pasirašė ieškovės motina. Jokių pinigų pagal šią sutartį nebuvo gauta. 2010 m. vasario 22 d. ieškovė gavo Vilniaus miesto 32 notarų biuro kvietimą apmokėti paprastąjį vekselį, išrašytą 2009 m. vasario 24 d., pagal kurį yra skolinga A. K. 20000 litų, tačiau ieškovė neatsimena, kad pasirašinėtų šį vekselį, jokių pinigų pagal šį vekselį nėra gavusi. Ieškovė nurodė, jog ji nėra skolinga atsakovams, nes su jais iš vis neturėjo jokių santykių, bendravo tik su trečiuoju asmeniu - V. D.. Trečiasis asmuo nesutvarkė reikalingų dokumentų, neatliko žemės geodezinių tyrimų, todėl ieškovė nėra jam skolinga už jokias paslaugas. Atsakovai ieškovei nėra perdavę jokių pinigų. Trečiasis asmuo drauge su atsakovais tyčia veikė ieškovės nenaudai, suklaidino ieškovę dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, o jos valia pasirašyti vekselį buvo suformuota dėl trečiojo asmens ir atsakovų nesąžiningų veiksmų įtakos, todėl vadovaujantis ĮPVĮ 19 straipsniu ir CK 1.91 straipsniu pasirašytas vekselis pripažintinas negaliojančiu kaip vienašalis sandoris sudarytas apgaulės būdu. Be to, ieškovė nurodė, kad ji gerai nemoka lietuvių kalbos, todėl net skaitydama jai pateikiamus pasirašyti dokumentus nelabai juos suprasdavo.

Atsakovas T. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad LR CK 1.105 str. l dalyje numatyta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, -tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui. Pasirašydama vekselį, ieškovė M. V. įsipareigojo sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą, todėl privalo vykdyti savo prievolę pagal vekselį. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovės teiginiais, kad 2009 m. vasario 22-24 d. paprastąjį vekselį ji pasirašė dėl nesąžiningų veiksmų, kad jokių pinigų ji negavo. Nurodė, kad ieškovė meluoja - pinigai jai buvo perduoti ir tą aplinkybę gali patvirtinti trečiasis asmuo V. D..

Atsiliepimas

Atsakovė A. K. su ieškiniu taip pat nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškovės teiginiais, kad 2009 m. vasario 22-24 d. Paprastąjį vekselį ji pasirašė dėl nesąžiningų veiksmų ir jokių pinigų pagal vekselį negavo. Pinigai ieškovei M. V. buvo perduoti. Tai gali patvirtinti trečiasis asmuo V. D.. Ieškovė pati pasirašė visus dokumentus, sutarties pasirašymo metu ieškovė kalbėjo lietuviškai, nieko nesakė apie tai, kad nemoka valstybinės kalbos.

Trečiasis asmuo V. D. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškovės teiginiais, kad 2009 m. vasario 22-24 d. Paprastąjį vekselį ji pasirašė dėl nesąžiningų veiksmų ir jokių pinigų pagal vekselį negavo. Vekselius ieškovė pasirašė jo akivaizdoje. Jis matė, kaip T. P. perdavė ieškovei M. V. 28 000 Lt, o A. K. - 18 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiu paprastąjį vekselį, M. V. 2009-02-22 išduotą T. P.; pripažino negaliojančiu paprastąjį vekselį, M. V. 2009-02-24 išduotą A. K.; priteisė iš atsakovų T. P. ir atsakovės A. K. ieškovei M. V. 1300 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovų T. P. ir atsakovės A. K. 1450 Lt žyminio mokesčio ir 28,24 Lt pašto išlaidų, iš viso 1478,24 Lt valstybei.

Teismas konstatavo, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad šalis siejo ne paskoliniai, o tarpininkavimo santykiai. Vekseliai ieškovės M. V. buvo surašyti tam, kad užtikrintų trečiajam asmeniui V. D. atlyginimą už ieškovei teikiamas žemės grąžinimo, atidalinimo bei pardavimo tarpininkavimo paslaugas pardavus žemės sklypą. Šiuo atveju V. D. buvo kaip tarpininkas, atsakovams planuojant įsigyti ieškovės motinos J. V. žemės sklypus. Nurodė, kad atsakovų bei trečiojo asmens tvirtinimus, jog preliminarios pirkimo-pardavimo sutartys neturi nieko bendro su ieškovės surašytais ir pasirašytais vekseliais, paneigia sutartyse esantys atsakovų parašai bei sutartyse ir vekseliuose nurodytos tokios pačios pinigų sumos, kaip ir nurodytos vekseliuose bei rašytiniai įrodymai apie tai, kad ieškovei ir V. D. bei T. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su dar penkiolika asmenų priklauso žemės sklypas Liepiškių k., Vilniaus r. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad trečiojo asmens V. D. argumentas, kad ieškovė norėjo pasiskolinti pinigų, nes turėjo finansinių problemų su bankais bei su tėvais, kelė teismui pagrįstų ir objektyvių abejonių. Nurodė, kad iš ieškovės M. V. pateiktų rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų, matyti, kad vekselių pasirašymo dienai ieškovė neturėjo didelių ir neatidėliotinų įsiskolinimų bankui, jos santykiai su motina buvo normalūs, tai patvirtina motinos jai išduotas įgaliojimas tvarkyti žemės grąžinimo dokumentus. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai, leidžia teismui daryti išvadą, kad ieškovė M. V. buvo apgauta trečiojo asmens dėl sudaromų sandorių aplinkybių, nuo jos buvo nuslėpta vekselio, kaip sandorių, esmė, ieškovė pasitikėjo trečiuoju asmeniu V. D., o jis, žinodamas, kad ieškovė juo pasitiki, bendradarbiaudamas su atsakovais sąmoningai ją suklaidino, tyčia veikė šios nenaudai, susikūrė reikalavimo pagal vekselį teisę apgaulės būdu, savanaudiškai pasinaudojo ieškovės nežinojimu vekselio teisinės prigimties, paskirties ir jo sukeliamų padarinių.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas T. P. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą dalyje dėl 2009-02-22 paprastojo vekselio, išduoto M. V. T. P., pripažinimo negaliojančiu ir priimti naują sprendimą – šioje dalyje ieškinį atmesti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visiškai neanalizavo ieškovės, atsakovų ir trečiojo asmens parodymų dėl aplinkybių, kurios suponavo ginčijamo vekselio išdavimą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad vekselio pasirašymo dienai ieškovė M. V. neturėjo didelių ir neatidėliotinų finansinių įsipareigojimų. Iš byloje esančių ieškovės pateiktų įrodymų darytina priešinga išvada, kad prieš išduodant vekselį ieškovė turėjo finansinių sunkumų, nes ji prarado darbą, turėjo įsiskolinimų bankui, jos atžvilgiu buvo vykdomas išieškojimas. Be to, pati ieškovė teismo posėdyje patvirtino, kad pasirašė vekselį, nes tuo metu turėjo finansinių įsipareigojimų bankui. Apeliantas taip pat nesutinka su ieškovės teiginiu, kad jai nebuvo žinoma vekselio teisinė prigimtis. Teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovo T. P. ir trečiojo asmens V. D. paaiškinimus, kad ieškovę M. V. ir atsakovą T. P. anksčiau jau siejo paskoliniai santykiai įforminti vekseliu. Tai patvirtina ieškovės ir atsakovo banko sąskaitų išrašai, kuriuose užfiksuota, kad M. V. į T. P. banko sąskaitą 2007-07-11 pervedė 50000 Lt sumą. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog tai buvo atlygis trečiajam asmeniui V. D., o ne skolos grąžinimas atsakovui T. P.. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad trečiasis asmuo V. D., žinodamas, kad ieškovė juo pasitiki, bendradarbiaudamas su atsakovu T. P., sąmoningai ją suklaidino, tyčia veikė jos nenaudai. Pažymi, jog tokia teismo išvada yra niekuo nepagrįsta prielaida, kurios pagrindu negalima priimti teisėto sprendimo.

Ieškovė M. V. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, šalių ir trečiojo asmens parodymus, šalių pateiktus rašytinius įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad ieškovei nebuvo būtina skolintis 20 000 Lt ir 30 000 Lt pagal vekselius net nenurodant grąžinimo terminų. Tuo labiau, kad iš ieškovės sąskaitų matyti, kad jokie gryni pinigai į sąskaitas tuo laikotarpiu nebuvo įnešami, ir jokie įsiskolinimai nebuvo dengiami. Ieškovė taip pat nurodo, kad teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teisingai konstatavo, kad atsakovą T. P., trečiąjį asmenį V. D. ir ieškovę siejo ne paskolos, o tarpininkavimo santykiai. Tiek iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, tiek iš rašytinių įrodymų, tame tarpe ir atsakovų pasirašytų preliminariųjų sutarčių, matyti, kad tikroji atsakovų valia buvo nukreipta į žemės sklypų įgijimą, o ieškovės – į žemės sklypų pardavimą. Ieškovei nebuvo išaiškinta vekselio teisinė prigimtis, priešingai – ji buvo apgauta, nurodant, kad pasirašydama vekselį, ji garantuoja, kad jos motina J. V., tikrai parduos preliminarioje sutartyje nurodyta kaina žemės sklypus atsakovams.

Atsakovė A. K. sutinka su apeliacinio skundo argumentais ir prašo atsakovo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo tenkinti.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo V. D. taip pat sutinka su apeliaciniu skundu jame išdėstytais motyvais ir prašo apeliacinį skundą tenkini. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, rėmėsi tik niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir ieškovės nurodytais prasimanymais, visiškai neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, kuo pažeidė įrodymų vertinimo ir tikimybių pusiausvyros principus bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, sprendžiant šalių ginčą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad byloje yra kilęs ginčas dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto esant apgaulei.

Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 19 str. įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Remiantis kasacinio teismo formuojama teisminę praktika dėl ĮPVĮ 19 str. taikymo pažymėtina, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai asmens, t.y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti vekselį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (tame tarpe ir remiantis CK 1.91 str. kaip sudarytu esant apgaulei). Kadangi kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio (pvz., vekselio), laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).

CK 1.91 str. 1 d. prasme apgaule pripažįstami tik tokie suinteresuotos šalies veiksmai, kurie turi lemiamos įtakos kitos šalies valiai susiformuoti. Nagrinėjant reikalavimą dėl apgaule sudaryto sandorio, turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius, nesąžiningus veiksmus, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kurio norėjo ir siekė, taip pat tiriamas ir vertinamas paties ieškovo elgesys iki sandorio sudarymo, jo sudarymo metu bei po sutarties sudarymo. Taigi esminę reikšmę sprendžiant, ar sandoris buvo sudarytas apgaule turi sandorio sudarymo aplinkybės, visi sutarties šalių veiksmai, jų tikrieji ketinimai sudarant sandorį. Kaip minėta, šioje byloje atsakovo nesąžiningus veiksmus sudarant vekselį privalo įrodyti ieškovė, kurios pateikti argumentai turi būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles ir protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus.

Apeliantas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka iš esmės todėl, kad jo nuomone pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino byloje surinktus įrodymus. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008).

Apeliacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog minėti vekseliai buvo pasirašyti esant apgaulei, visapusiškai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai atliko surinktų įrodymų vertinimą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2009-02-22 ieškovė M. V. surašė ir pasirašė Paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti T. P. 30 000 Lt (t. 1, b.l. 4). 2009-02-24 ieškovė M. V. surašė ir pasirašė Paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti A. K. 20 000 Lt (t. 1, b.l. 97). Apeliantas T. P. teigia, jog vekselių išdavimo metu ieškovė turėjo finansinių sunkumų, nes ji prarado darbą, turėjo įsiskolinimų bankui, jos atžvilgiu buvo vykdomas išieškojimas., o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių aplinkybių neįvertino. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė laikotarpyje nuo 2007-01-01 iki 2010-09-08 kas mėnesį gaudavo pastovių pajamų darbo užmokesčio arba nedarbo draudimo išmokos forma (t. 1, b.l. 138-148). 2007-07-11 pardavusi žemės sklypą, esantį Liepiškių k., Vilniaus raj., gautą 187 000 Lt sumą ieškovė panaudojo paskolos padengimui (t. 1, b.l. 133 – 135), o 2009-06-15 ieškovas įsiskolinimas pagal kredito sutartį sudarė 959,11 Lt negrąžinto kredito, 6 864,52 Lt nesumokėtų palūkanų, 18,78 Lt delspinigių (t. 1, b.l. 128). Ieškovės mokėjimai kredito įstaigai BIG BANK, ieškovės atžvilgiu vykdytas išieškojimas pagal teismo įsakymą Nr. L2-2330-562/2008 nesudaro pagrindo ieškovės turtinę padėtį vertinti blogai, kadangi BIG BANK buvo atlikti tik du pervedimai sumoje – 787,50 Lt (t. 1, b.l. 135), o teismo įsakymo pagrindu išieškoma suma teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis buvo 11 252,16 Lt skolos, 482,50 Lt delspinigių. Atkreiptinas dėmesys, jog paskutiniai mokėjimai pagal antstolių patvarkymus buvo įvykdyti 2009-01-28, t.y. dar iki surašant ir pasirašant vekselius (t. 1, b.l. 135, 147). Šios išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad vekselių surašymo dieną ieškovės finansinė padėtis negali būti vertinama kaip buvusi sunki, kaip tik atvirkščiai, nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, jog ieškovė tuo metu būtų turėjusi kokių nors didelių įsiskolinimų ir pan. (CPK 185 str.). Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs ieškovės finansinę padėtį vekselių surašymo ir pasirašymo dienai ir klaidingai nustatęs, jog vekselių pasirašymo dienai ieškovė neturėjo didelių ir neatidėliotinų įsiskolinimų.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, jog apeliantą ir ieškovę anksčiau jau siejo paskoliniai santykiai įforminti vekseliu. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2007-07-12 ieškovės apeliantui pervesti pinigai (t. 2, b.l. 18) negali būti laikomi mokėjimu pagal vekselį, kadangi teismo posėdžių metu šalių paaiškinimai (t. 1, 114-123), rašytiniai įrodymai (Nekilnojamojo turto registro išrašas (t. 1, b.l. 17-21), apelianto ir ieškovės banko sąskaitų išrašai) leidžia daryti išvadą, jog ieškovės parodymai, kad 50 000 Lt ji pervedė pagal trečiojo asmens V. D. nurodymą į jo pateiktą sąskaitą už pastarojo pagalbą padedant sutvarkyti žemės dokumentus ir parduoti žemę, atitinka tikrovę, juolab, kad tretysis asmuo šių aplinkybių nepaneigė, į bylą nebuvo pateiktas apelianto ir ieškovės tariamai pasirašyto vekselio egzempliorius. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šias aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog bylos šalys iki 2009-02-22 nebuvo sudariusios jokių vekselių, tik visapusiškai ištyręs visas tokios išvados padarymui reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovei 2009-02-22 būtų buvusi žinoma vekselio kaip vertybinio popieriaus prigimtis.

Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama, jog trečiasis asmuo V. D. ir apeliantas T. P. bendradarbiaudami sąmoningai suklaidino ieškovei, tyčia veikė jos nenaudai. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. D. buvo atsakovų tarpininkas jiems planuojant įgyti nuosavybės teises į žemės sklypus, į kuriuos ateityje bus atkurtos nuosavybės teisės ieškovės motinai. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantas neginčija.

Iš byloje pateiktų 2009-02-22 ir 2009-02-24 preliminariųjų nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarčių (t. 1, b.l. 7-10) matyti, kad pagal 2009-02-22 sutartį J. V. apeliantas sumokėjo 28 000 Lt avansą, o turto kaina yra 30 000 Lt, o pagal 2009-02-24 atsakovė A. K. - 18 000 Lt, o turto kaina yra 20 000 Lt. Reikia pabrėžti, kad turto pardavimo kainos yra tokios pačios kaip ir nurodytos ginčo vekseliuose. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vekseliai ir preliminariosios sutartys yra glaudžiai viena su kita susijusios.

Apeliantas neginčija, jog tarp ieškovės ir trečiojo asmens buvo susiklostę atstovavimo santykiai, kurių pagrindu tretysis asmuo buvo įgaliotas padėti tvarkyti, valdyti žemę, esančią (duomenys neskelbtini) ir kad tarp jų buvo susiklostę tam tikri abipusiu pasitikėjimu grindžiami santykiai. Teisėjų kolegija mano, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, kad V. D., piktnaudžiaudamas ieškovės pasitikėjimu, tyčia veikė pastarosios nenaudai, susikūrė reikalavimo pagal vekselį teisę apgaulės būdu, savanaudiškai pasinaudojo ieškovės nežinojimu vekselio teisinės prigimties, paskirties ir jo sukeliamų padarinių. Tokia išvada padaryti ištyrus bei visapusiškai įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad pagrindas nustatyti, jog trečiasis asmuo elgėsi nesąžiningai bei apgaulės būdu paskatino ieškovę pasirašyti ginčo vekselius patvirtina byloje nustatytų aplinkybių visetas. Kaip jau minėta, ieškovę ir trečiąjį asmenį V. D. siejo abipusiu pasitikėjimu grįsti santykiai, ginčo vekselių ir preliminariųjų nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių ryšį patvirtina juose nurodytos vienodos sumos, po vekselių surašymo nėra jokių objektyvių duomenų, kad pinigai ieškovei būtų buvę perduoti, be to, įrodymai apie ieškovės turtinę padėtį patvirtina, kad ji nebuvo bloga. Minėtai išvadai, su kuria nesutinka apeliantas, yra svarbu ir tai, jog bylos medžiaga sudaro pagrįstą pagrindą abejoti ieškovės gebėjimu suvokti pasirašomų vekselių paskirtį ir esmę, juolab, kad juos pasirašyti skatino V. D., patys vekseliai buvo surašyti tik dalyvaujant atsakovams ir trečiajam asmeniui, o ieškovė manė, kad pasirašo dokumentus, kuriais bus užtikrinama, jog ieškovės motina perleis atsakovams žemės sklypus (CPK 177, 178, 185 str.). Tokie šalių ketinimai, veiksmai ginčo vekselių pasirašymo metu buvo pagrįstai įvertinti kaip pagrindas taikyti CK 1.91 str. ir pripažinti vekselius negaliojančiais kaip sudarytus esant apgaulei.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto T. P. priteistinos valstybės ir bylos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str., 98 str.) CPK 98 str. 2 d. nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės M. V. patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijos nustatytų maksimalių dydžių, todėl įvertinus bylos aplinkybes ir remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais iš apelianto T. P. ieškovės naudai priteistina 750 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. iš apelianto taip pat priteistina 15,35 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo T. P. 15,35 Lt pašto išlaidų valstybės naudai ir 750 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės M. V. naudai.

Teisėjai Henrichas JaglinskisAlgirdas AuruškevičiusAlma Urbanavičienė