- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-28
- Bylos Nr.
- 2K-300/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-64-1-00861-2009-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Rimantas Baumilas, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- Ž. T.
- Nukentėjusysis
- R. V., V. A.
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. T. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio byloje, kurioje: Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nuosprendžiu Ž. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieniems metams, 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų, 28 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu septyneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Iš Ž. T. priteista nukentėjusiajam R. V. 6295,70 Lt turtinei žalai ir 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam V. A. – 550 Lt turtinei žalai, 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 350 Lt išlaidoms už advokato paslaugas apmokėti; taip pat Valstybinei ligonių kasai – 6055,39 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nuosprendis pakeistas: Ž. T. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl G. V. nužudymo) ir paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė; nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuota pagal 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl pasikėsinimo nužudyti du žmones) ir paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešiolikai metų. Iš apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos teismo nustatytos Ž. T. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys ir kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, ir gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 26 d. apie 1.30 val. viešoje vietoje, Šešupės salelėje, Marijampolėje, Kempingo g., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl menkavertės, bendromis moralės normomis nepateisinamos priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia sudavė M. G. rankomis ne mažiau kaip tris smūgius į galvą ir veidą, padarydamas jam sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir tokiais tyčiniais veiksmais sutrikdė visuomeninę rimtį bei tvarką;
pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą nuteistas už tai, kad po to, apie 3.00 val., kilus konfliktui tarp jo ir M. G. į šią vietą pagalbon telefonu iškviestų V. A. bei G. V., turėdamas tikslą nužudyti abu šiuos asmenis, Ž. T. tyčia sudavė G. V. ne mažiau kaip vienuolika smūgių, tarp jų smūgius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu aštriu, plokščiu, vienašmeniu duriančiai pjaunančiu daiktu, į krūtinę, nugarą bei dešinį šoną ir padarė sužalojimus, nuo kurių G. V. mirė, taip pat tyčia sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius V. A., tarp jų smūgius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu aštriu, plokščiu, vienašmeniu duriančiai pjaunančiu daiktu, į gyvybei svarbius organus – krūtinę bei pilvą ir padarė sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, pavojingas gyvybei, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes patyręs durtinius sužalojimus V. A. iš įvykio vietos pasišalino.
Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Ž. T. nužudė G. V., o V. A. pasikėsino nužudyti peržengdamas būtinosios ginties ribas, todėl jo veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavo pagal 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, o veiką, kvalifikuotą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, perkvalifikavo pagal 28 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytų nusikaltimų padarymo situacija negali būti vertinama kaip būtinoji gintis, kurios nesant, nėra būtinosios ginties ribų peržengimo ir nuteistojo nusikalstamą veiką prieš V. A. ir G. V. kvalifikuoti pagal BK 28 straipsnio nuostatas, todėl šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį pakeitė dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. T. ir jo gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nuosprendį su pakeitimais – jo veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį, taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, taip pat atmesti V. A. civilinį ieškinį.
Kasaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visas abejones vertino jo nenaudai, iš esmės neigdamas tai, kas nekėlė jokių abejonių ir net nebuvo tirta apeliacinio proceso metu, ieškojo priežasčių ir sąlygų atmesti būtinosios ginties versiją, rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais, tačiau be pagrindo atmetė bet kokius nuteistojo paaiškinimus, tarsi a priori laikydamas juos siekimu švelninti savo padėtį, be to, du visiškai skirtingus konfliktus vertino kaip vieną. Nuteistasis sutinka, kad pirmasis ginčas tarp jo paties ir M. G. kilo be jokio objektyvaus pagrindo, bet problemiška situacija susidarė daug vėliau, kai M. G. jau buvo pradingęs, o jo kaip draugo vaduoti atvažiavę G. V. bei V. A. iš karto apspardė nukentėjusiojo V. A. brolį R. A., taigi grėsė ne menamas, bet realus konfliktas. Teismas sprendė, kad iš pradžių tiesioginė grėsmė Ž. T. nekilo, tačiau patvirtino, kad G. V. ir V. A. susistumdė su G. S. Nesusijęs su konflikto dalyviais liudytojas M. Č. teisme parodė, kad pasitraukė iš konflikto vietos atvykus G. V. ir V. A., o G. S. už tai jį iškoneveikė. Taigi visi suvokė, kad bus muštynės, o jų dalyviams kils vienokia ar kitokia fizinė grėsmė. Ž. T. siekė apsiginti nuo atvykusių asmenų ir jų agresijos, o prasidėjus fiziniam kontaktui, savo veiksmų neribojo, tačiau tai rodo jo nesugebėjimą susivaldyti, o ne sąmoningą siekį nužudyti, be to, tik vėliau suvokė, kad smūgiuoja peiliu, todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą kaip kėsinimąsi nužudyti du žmones. Šališkai nusprendęs, kad G. V. ir V. A. nebuvo agresijos iniciatoriai, nes būtent jie apspardė R. A., į konfliktą pasiėmė ginklą ir pan., teismas taip pat be pagrindo nelaikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiųjų provokuojamo elgesio, nors jie būtent taip elgėsi su G. S. ir kasatoriumi, sąmoningai skatino jį pradėti muštynes, taip siekdami savavališkai nubausti už agresiją prieš M. G.
Kasatoriai pažymi, kad ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, neįvertino, ar Ž. T. ir G. S. grėsusi žala nebuvo didesnė, nei nuteistojo panaudotos gynybos priemonės, tik nurodė, kad nukentėjusieji neišsakė grasinimo panaudoti ginklą, juo nešovė, kitų įrankių neturėjo. Išdėstyta teismo pozicija nepakankama konstatuoti būtinosios ginties ribų peržengimą, juo labiau teigti, kad nebuvo jokio pagrindo gintis. Konflikto iniciatoriai buvo nukentėjusieji, V. A. sudavė smūgį G. S., G. V. mosavo ir demonstravo ginklą, nuteistajam ir G. S. padarė nežymius sveikatos sutrikdymus, viskas vyko nakties metu, taigi realu, kad kasatoriui nebuvo žinoma, ar ginklas bus panaudotas, ar jis užtaisytas ir techniškai tvarkingas, ir buvo pagrindas galvoti, kad pavojingas kėsinimasis prasidėjo ar gresia. Įvykio vietoje rastas ginklas įrodo, kad nukentėjusieji jį turėjo ir demonstravo, taip pat akivaizdu, kad šaunamasis ginklas yra nelygiavertis jokiam peiliui, nes šūviu sužeisti galima per atstumą ir be fizinio kontakto. Nuteistasis sutinka, kad gali būti keliamas klausimas, ar peiliu jo suduotų smūgių skaičius buvo adekvatus kilusiai rizikai, tačiau tai nepaneigia jo parodymų, kad smūgių sudavimo metu jis buvo afekto būsenos, bandė gintis visomis priemonėmis, kokios jam buvo pasiekiamos, o gynimosi metu nesuvokė nei su kuo, nei kaip ginasi, kad nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus, tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ir keliančio realų pavojų kasatoriui poelgio, kaip greitas atsakas į tai, nesant jokio pasiruošimo. Kasatorių manymu, šioje byloje Ž. T. veika kvalifikuota nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bylose dėl nužudymų, padarytų kaltininkui peržengus būtinosios ginties ribas dėl staigaus didelio susijaudinimo būsenos.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo
BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija, gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas. BK 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Teisinio situacijų vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo faktinių aplinkybių ir įstatymo nuostatų, kurios kiekvienu atveju siejamos su dviem esminiais konkrečios situacijos aspektais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba nuo jo.
Išnagrinėjus šioje baudžiamojoje byloje esančius teismų sprendimus pagal kasacinio skundo argumentus, kuriuos išdėstė nuteistasis, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus ikiteisminio tyrimo metu Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka surinktus įrodymus, nustatė faktą, kad Ž. T. įvykio vietoje laiką leido su G. S., N. N., o G. V. ir V. A., pakviesti kitų asmenų dėl ankstesnio konflikto tarp Ž. T. ir M. G., ten atvyko agresyviai nusiteikę, buvo neblaivūs ir artinosi prie Ž. T. jau išsakydami grasinančius žodžius. Konfliktas kilo jiems priėjus prie Ž. T., taigi jie buvo konflikto iniciatoriai. Teismas padarė išvadą, kad jau įvykio ir konflikto pradžioje nukentėjusiųjų veiksmai buvo neteisėti ir kėlė realų pavojų Ž. T., kartu buvusios G. S. sveikatai, nes nukentėjusieji pradėjo konfliktą, sudavė smūgį G. S. į veidą, išsitraukė ginklą, taigi Ž. T. turėjo teisę gintis ir ginti kitą asmenį nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Ž. T. veiksmus – dūrius peiliu teismas vertino kaip būtinosios ginties ribų peržengimą, nes gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, kėsinimasis nebuvo toks pavojingas, kad būtų reikėję panaudoti peilį.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir iš naujo įvertinęs įrodymus, nustatė, kad abipusis žodinis konfliktas tarp Ž. T. su G. S. ir nukentėjusiųjų G. V. bei V. A. kilo aiškinantis M. G. sužalojimo aplinkybes, o ne dėl įžeidžiamų, necenzūrinių ar kokių kitų provokuojamų nukentėjusiųjų pasakytų nuteistajam ar G. S. žodžių, ir kad smurtauti prieš V. A. pirmoji pradėjo G. S., suduodama smūgį į veidą ir pastumdama nuo savęs. Tik po to sekė V. A. atsakas į tai, suduodant smūgį jai į veidą, ir Ž. T. smurtiniai veiksmai suduodant daug smūgių peiliu pirmiausia V. A., o šiam nugriuvus, ir G. V. G. V. ginklą, nuo kurio panaudojimo nuteistasis tariamai gynėsi, išsitraukė tik po to, kai Ž. T. sudavė daug smūgių peiliu V. A. Tokią situaciją apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacines nutartis Nr. 2K-684/1999, 2K-30/2007, 2K-428/2008, vertino kaip abipuses muštynes, kurių metu abi konfliktuojančios pusės vadovaujasi agresyviais interesais ir noru pulti, o ne gintis, ir tokių muštynių metu teisė į būtinąją gintį neatsiranda, nes jose nėra besiginančiųjų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino išsamiai ir teisingai nustatė būtent tokias faktinės aplinkybes.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos. Nurodyta, kad nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl to skundo argumentai, kuriais ginčijami apeliacinės instancijos teismo šioje byloje nustatyti faktai, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko. Išvados, padarytos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuotų faktų pagrindu, atitinka įstatymo reikalavimus ir teismų praktiką sprendžiant būtinosios ginties ar jos nebuvimo klausimus.
Dėl BK 130 straipsnio nuostatų
BK 130 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už nužudymą labai susijaudinus. Kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį turi būti nustatytas nukentėjusio asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis ir kaltininko didelis susijaudinimas, kuris kyla dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų. Tik esant šių elementų visumai, kaltininko veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas staiga labai susijaudinus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nukentėjusieji jokių neteisėtų ar itin įžeidžiančių kasatorių ar jo artimą asmenį poelgių neatliko. Taip pat nustatyta, kad kasatorius iš anksto žinojo apie galintį kilti konfliktą, numanė smurto panaudojimą ir tam ruošėsi, pats kviesdamasis į pagalbą savo draugus, taip norėdamas sustiprinti savo kiekybines pozicijas. Taigi nėra pagrindo kasatoriaus nusikalstamus veiksmus vertinti kaip padarytus staiga labai susijaudinus.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenimis nustatytas veikos aplinkybes, suduotų smūgių skaičių, padarytų sužalojimų pobūdį, smurto intensyvumą, konstatavo, kad nuteistasis Ž. T. prieš G. V. ir V. A. veikė tiesiogine tyčia atimti gyvybę jiems abiem. Teismas atsižvelgė į teismų praktiką formuojančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį Nr. 2K-593/2010, kad vieno žmogaus nužudymas ir pasikėsinimas nužudyti kitą, kai yra sumanymas nužudyti du asmenis, kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Taigi apeliacinės instancijos teismas įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių
Pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatytus faktus BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nustatytų aplinkybių, pripažintinų Ž. T. atsakomybę dėl G. V. nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti V. A. lengvinančiomis aplinkybėmis, nėra. Taigi teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Dėl kitų kasacinio skundo prašymų
Kasaciniame skunde nuteistasis prašo taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, taip pat atmesti V. A. civilinį ieškinį. Šie prašymai skunde atskirai neargumentuoti, todėl nenustačius, kad būtų netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nekeičiant nuteistojo Ž. T. veikos kvalifikavimo, nėra teisinio pagrindo nagrinėti nuosprendžiu paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio klausimų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti šioje baudžiamojoje byloje priimtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo Ž. T. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinį skundą.