Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Opulens“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Opulens“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Tretieji asmenys BUAB „Opulens decor“, Modestas Palubinskas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2012-03-29 teisme buvo gautas ieškovo UAB „Opulens“ apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-27 sprendimo. Ieškovas taip pat prašo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo už pateiktą apeliacinį skundą, motyvuodamas sunkia bendrovės turtine padėtimi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirasis skundas grindžiamas šiuo argumentu – pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje turėjo įpareigoti ieškovą įmokėti tam tikrą žyminio mokesčio dalį (ne visą), konkrečiai nurodant sumą arba išaiškinti, kad reikia mokėti žyminio mokesčio dalį pagal ieškovo finansines galimybes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str.1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-03 nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su ieškovo (apelianto) turtinės padėties įvertinimu ir žyminio mokesčio instituto taikymu, dėl to tinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias pagrindus atleisti asmenį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą kaip vieną iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo priėmimo, pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Skirtinga dalyvaujančių byloje asmenų turtinė padėtis bei būtinybė užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą sudaro prielaidas proceso įstatyme įtvirtinti atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ir šio mokesčio sumokėjimo atidėjimo institutus (CPK 83 str. 3 d., 84 str.). Asmuo atleidžiamas nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo tuo atveju, kai pateikiami jo sunkią turtinę padėtį patvirtinantys įrodymai ir nėra duomenų, kad ši padėtis galėtų ateityje pagerėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-778/2009, 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1023/2010 ir kt.). Teismas gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą nustatęs, kad asmens turtinė padėtis yra sunki, tačiau šis sunkumas yra laikinas, tai yra jog pareigą sumokėti žyminį mokestį turinčio asmens turtinė padėtis gali pagerėti per ilgesnį laikotarpį (Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 17 d. civilinėje byloje Nr. 2-249/2008; 2009 m. vasario 12 d. civilinėje byloje Nr. 2-212/2009 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, teismas, įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan. bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį), sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Įstatymų leidėjas atleidimą iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo, žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimą sieja ne tik su šiuo metu susiklosčiusia asmens turtine padėtimi, bet su visa pareiškėjo turtine padėtimi apskritai. Turtinę asmens padėtį (tiek fizinio, tiek ir juridinio) rodo nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010).

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje turėjo įpareigoti ieškovą įmokėti tam tikrą žyminio mokesčio dalį (ne visą), konkrečiai nurodant sumą arba išaiškinti, kad reikia mokėti žyminio mokesčio dalį pagal ieškovo finansines galimybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu skundo argumentu nesutinka.

Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovas prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo grindė sunkia turtine padėtimi. Ieškovo teigimu, pagrindas jį atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-6382-345/2011 yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis areštuota ir ieškovo banko sąskaita.

Remiantis Turto arešto aktu Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad civilinėje byloje Nr. 2-6381-345/2012 taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuota žemė, pastatas ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), žemė ir pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), bei transporto priemonė – Audi A8. Taigi ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai, buvo areštuota jo atsiskaitomoji sąskaita. Be to, ieškovas nepateikė teismui ir jokių duomenų apie savo turtinę padėtį, t.y. duomenų apie turimą turtą, lėšas, esančias banko sąskaitose, iš vykdomos veiklos gaunamas pajamas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo apribotos ieškovo galimybės disponuoti absoliučiai visu ieškovo turtu, o remiantis vien tik informacija iš Turto arešto aktų registro, negalima susidaryti objektyvaus vaizdo apie apelianto tikrąją turtinę padėtį. Turto arešto aktais gali būti įrodomas tik taikomų areštų mastas, bet ne patvirtinamos aplinkybės apie visą atsakovo turimą turtą, pagal kurio apimtį, sudėtį būtų galima spręsti apie tikrąją jo finansinę padėtį. Be to, Turto areštų aktų registre registruojami laikini turto suvaržymai. Turtui, įsigytam po turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre dienos, laikini apribojimai nėra taikomi. Tai leidžia manyti, kad ieškovo turtinė padėtis nėra tokia sunki, jog jis negalėtų apskritai sumokėti žyminio mokesčio ir būtų pagrindas pagal jo prašymą atleisti nuo viso ar dalies žyminio mokesčio mokėjimo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė tokios savo turtinės padėties, kuri sudarytų pagrindą tenkinti prašymą atleisti nuo visos ar dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 178 str.).

Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta, procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui UAB “Opulens” 14 dienų procesinį terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos gavimo dienos sumokėti 1396 Lt dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pateikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.