Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. (buvusi Č.) ieškinį atsakovei V. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ESMĖ.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

I. R. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė jog apeliacinis skundas nepagrįstas ir prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl apeliacinio skundo argumentų proceso klausimais

Apeliantė kaip procesinio įstatymo pažeidimą nurodo tai jog po bylos sustabdymo atnaujintą bylą teismas privalėjo pradėti nagrinėti ne bylos nagrinėjimo iš esmės teisme skyrimu, o CPK 225 straipsnyje teismui nustatytų pasirengimo bylą nagrinėti veiksmų atlikimu, kad teismas negalėjo 2013-06-26 nutartyje nutarti be pasirengimo jos nagrinėjimui veiksmų skirti bylą nagrinėti teisme, o taip nutaręs pažeidė nurodytas procesinės teisės normas CPK 185 straipsnio reikalavimus, teismas turėjo įsitikinti ar yra galimybė sudaryti taikos sutartį, atnaujinęs bylą po sustabdymo privalėjo šalims suteikti galimybę pasirengti bylos nagrinėjimui remiantis CPK 225, 226 straipsniais.

Šie apeliantės argumentai atmestini. Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovė ieškinį byloje padavė teismui 2011 05 13 prašydama jį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka (t.1,b.l. 2,3). Pirmosios instancijos teismas 2011 05 17 nutartimi (t.1,b.l.14) konstatavęs jog pateiktų įrodymų nepakanka visoms bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti įpareigojo ieškovę pateikti ieškinį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles primokant žyminį mokestį. Ieškovei įvykdžius nutartyje nustatytus įpareigojimus ieškinys priimtas nagrinėti 2011 05 20 teisėjos rezoliucija, atsakovei išsiųsta kopija ir nustatytas terminas atsiliepimui pateikti. Atsakovei 2011 06 09 pateikus atsiliepimą į ieškinį (t.1,b.l. 31,32), 2011 06 13 nutartimi (t.1,b.l.33) nustatytas terminas atsiliepimo trūkumams pašalinti, 2011 07 07 atsakovei pateikus papildomus paaiškinimus ir naujus įrodymus (t.1,b.l. 37- 48), 2011 07 22 nutartimi (t.1,b.l.49) teismas nustatė naują terminą atsiliepimo trūkumams pašalinti pateikiant rašytinių įrodymų tinkamai patvirtintas kopijas. Ieškovei 2011 08 01 pateikus papildomus paaiškinimus (t.1,b.l. 51), Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė jog bylos per advokatą neves. Todėl teismas neturėjo CPK 227 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos skirti pasirengimą bylos nagrinėjimui teisme paruošiamųjų procesinių dokumentų būdu ir vadovaudamasis CPK 228 straipsnio nuostatomis pagrįstai 2011 08 16 nutartimi (t.1,b.l. 52) paskyrė į bylą nagrinėti parengiamajame posėdyje, teismas 2011 09 14 (t.1,b.l. 61,62), kuriame teisėja siūlė šalims sudaryti taiką ir išsiaiškinusi su šalimis jog tokia galimybė yra atidėjo parengiamąjį posėdį, o 2011 10 17 parengiamajame posėdyje (t.1,b.l. 64-67) šalims pareiškus jog taikos sutarties sudaryti nėra galimybės, tos pačios dienos nutartimi paskyrė bylą nagrinėti iš esmės teismo posėdyje 2011 12 15. 2011 11 21 atsakovė buvo pateikusi teismui priešieškinį dėl 2007 11 05 priedo Nr.1 prie 2007 08 10 paskolos sutarties 2 punkto išaiškinimo, kurį teismas 2011 11 28 nutartimi atsisakė priimti kaip pateiktą bylą paskyrus nagrinėti iš esmės ir nesant CPK 143 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų. 2012 09 19 Apeliantė pateikė prašymą stabdyti bylą (t.1,b.l. 133 ) kol bus išnagrinėta kita byla pagal jos ieškinį R. K. dėl paskolos 10 000 Lt dalies pripažinimo gražinta (t.1,b.l. 134-136). Teismas 2012 09 21 nutartimi (t.1,b.l. 137) tenkino atsakovės prašymą ir nagrinėjamą bylą sustabdė kol bus išnagrinėta byla pagal apeliantės ieškinį R. K., trečiasis asmuo UAB „Ryto vėjas“ dėl 10 000 Lt skolos dalies pagal 2007 08 10 paskolos sutartį pripažinimo gražinta. 2011 11 19 Vilniaus miesto apylinkės teismui sprendimu, kuris paliktas galioti 2013 06 04 Vilniaus apygardos teismo nutartimi (t.1,b.l. 164-167), apeliantės ieškinį minėtoje byloje atmetus, pirmosios instancijos teismas 2013 06 26 nutartimi (t.1,b.l.168) atnaujino šios bylos nagrinėjimą iš esmės. Taigi byla buvo sustabdyta jau pasibaigus pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijai, teismui išsiaiškinus ir sudarius galimybę šalims sudaryti taikos sutartį todėl turėjo būti tęsiama toliau, nuo bylos nagrinėjimo teisme iš esmės stadijos. Taip pat atmestinas ir apeliantės teiginys jog teismo 2013 06 26 nutartis, kuria atnaujintas nagrinėjimas iš esmės nemotyvuota, todėl priimta pažeidus CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Teismas bylos minėta nutartimi bylą atnaujino išnykus bylos sustabdymo pagrindui, nurodytam 2012 09 21 nutartyje, kuria byla sustabdyta, įsiteisėjus teismo sprendimui civilinėje byloje dėl kurios nagrinėjamoji byla buvo sustabdyta.

Taip pat niekuo nepagrįsti apeliantės teiginiai jog jai pareiškus, kad skolos dalis turėjo būti įskaityta kaip apeliantės darbo užmokestis jai dirbant UAB „Ryto vėjas“, teismas byloje turėjo pats aktyviai rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, kad teismas pažeidė procesines normas, nes nesuteikė atsakovei galimybės pareikšti, priešieškinį, kad atmetė šį jos prašymą 2013 08 28 teismo posėdžio metu (t.1,b.l. 215) protokoline nutartimi išspręsdamas pateikto priešieškinio priėmimo klausimą, nenurodamas motyvų, kuriais vadovavosi nuspręsdamas priešieškinio nepriimti ir procesinių nuostatų, kurių laikėsi priimdamas nutartį, todėl pažeidė CPK 291 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas nesprendė galimybės į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti UAB „Ryto vėjas“. Teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir neatitinka CPK 263 straipsnio reikalavimų.

Civiliniame procese galioja rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12,13 straipsniai), kurie reiškia, kad Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

Šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Teismas savo iniciatyva rinkti įrodymus ne privalo (kaip nurodo apeliantė), bet turi teisę nustatytą CPK 414 straipsnio 1 dalyje darbo bylose, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs iš turtinių paskolos santykių. Priešieškinį, kuriuo reikalavo paskolos sutartį pripažinti iš dalies negaliojančia ir priteisti iš UAB „Ryto vėjas“ darbo užmokestį ieškovė pareiškė jau po bylos atnaujinimo paskirto posėdžio dieną (2013 08 28), remdamasis tomis pačiomis teismų jau 2 civilinėse bylose išnagrinėtose bylose nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl teismas remdamasis 143 straipsnio 1 dalimi pagrįstai atsisakė šį priešieškinį priimti. CPK 143 straipsnio 3 dalies nuostatas teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį neskundžiama, todėl šio klausimo išsprendimas teismo posėdyje bylą nagrinėjant iš esmės kai priešieškinys pateiktas tik posėdžio dieną nors bylos nagrinėjimas teisme vyko net 2 metus, protokoline nutartimi nesudaro pagrindo teigti jog buvo esminiai pažeistos procesinės normos. Tuo jog byloje nebuvo apklausta liudytoja R. L., kuri apeliantės teigimu negalėjo dalyvauti bylos nagrinėjime, nes negalėjo motyvuoti savo išėjimo (išleidimo) iš darbo, priešingai nei teigia apeliantė, nepažeista jos teisės teikti įrodymus, nes ši liudytoja buvo apklausta kitoje prejudicinėje byloje pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovams R. K. ir UAB „Ryto vėjas“ dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu ir darbo užmokesčio priteisimo.

Dėl įrodymų vertinimo

Pirmosios instancijos teismas remdamasis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais nustatė, kad pagal 2007-08-10 paskolos sutartį ieškovė R. K. (Č.) paskolino atsakovei V. J. 18000,00 Lt ( b.l. 4). Šią pinigų sumą ieškovė, o ne UAB „Rytų vėjas“ ar apeliantės minimas I. R. pagal atsakovės nurodymą tą pačią dieną 2007-08-10, pervedė A. V. iš kurios atsakovė pirko butą (b.l. 38). Dalį skolos atskirais mokėjimasis po 8000,00 Lt , 150,00 Lt, 150,00 Lt ir 150,00 Lt, iš viso 8450,00 Lt, atsakovė ieškovei grąžino. Todėl negražinta suma sudaro 9550,00 Lt.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai rėmėsi prejudiciniais faktais nustatytais Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-19 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1025-803/2012 pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovei R. K. dėl skolos pripažinimo grąžinta, trečiasis asmuo UAB „Ryto vėjas“, kuris paliktas galioti Vilniaus apygardos 2013-06-04 nutartimi. Minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1025-803/2012 V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu R. K. prašydama pripažinti, kad 10 000 Lt paskolos dalis pagal 2007-08-10 paskolos sutartį yra grąžinta ją įskaičius kaip trečiojo asmens UAB „Ryto vėjas“ darbo užmokesčio skolą ieškovei. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-19 sprendimu ieškinys atmestas. Teismas sprendime nustatė, kad ieškovė (V. J.) skolinosi pinigus iš atsakovės (R. K.) kaip iš fizinio asmens. Taip pat teismas nenustatė, kad egzistuotų pagrindas taip aiškinti Sutartį ir jos priedą, kaip aiškina ieškovė (V. J.), t.y. jog priede yra įrašas dėl kitokio būdo grąžintos paskolos dalies ir priede užfiksuotos paskolos grąžinimo sąlygos patvirtina, kad ieškovė (V. J.) 18 000 Lt paskolą atsakovei yra grąžinusi.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškinio materialinės teisės normas nurodydamas jog pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje pateiktą paskolos sutarties sampratą, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Esant šioms sąlygoms, pripažįstama, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (pvz., LAT 2007-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011). Byloje nustatęs, kad atsakovė iš ieškovės 18000,00 Lt dydžio paskolą gavo, tačiau iki šiol grąžino tik 8450,00 Lt, likusią sumą 9550,00 Lt bei palūkanas teismas priteisė iš atsakovės.

Pažymėtina taip pat jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ji taip pat buvo sustabdyta dėl apeliantės pareikšto R. K. ir UAB „Ryto vėjas“ ieškinio dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia bei darbo užmokesčio priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas byloje dėl kurios buvo sustabdyta apeliacine tvarka nagrinėjamoji byla 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu apeliantės ieškinį atmetė, paskyrė ieškovei minėtoje byloje V. J. 300 EUR baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 1/3 dalį baudos, sudarančią 100 EUR, išieškant lygiomis dalimis atsakovų UAB „Ryto vėjas“ ir R. K. naudai.

Teismas nustatė, tas pačias paskolos sudarymo ir jos vykdymo aplinkybes nurodė, kad paskolos sutartis sudaryta tarp V. J. (paskolos gavėjos) ir R. K. (paskolos davėjos), pagal kurią R. K. perdavė V. J. nuosavybėn 18000 Lt paskolos sumą, o V. J. įsipareigojo minėtą sumą gražinti paskolos davėjai R. K. paskolos sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais. 2007 -08-10 mokėjimo nurodymu visą 18 000 Lt paskolos sumą paskolos davėja pervedė į A. V. banko sąskaitą už buto pirkėją paskolos gavėją V. J. kaip atsiskaitymą pagal buto pirkimo – pardavimo sutartį. Kas patvirtina, jog paskola ieškovei buvo suteikta. Ieškovė neįrodė kitos paskolos sutarties šalies R. K. apgaulės, susidėjusių sunkių ieškovės gyvenimo aplinkybių, dėl kurių ji būtų priversta sudaryti ginčijamą paskolos sutartį, taip pat aplinkybių, jog šalių sutartos paskolos sutarties sąlygos buvo nenaudingos ieškovei. Teismas pžymėjo jog AB „Swedbank“ 2013-06-07 pažyma apie kreditą patvirtina, jog ieškovei V. J. pagal 2007-08-13 sutartį Nr. 07-084700-FA buvo suteiktas 148382,68 Lt kreditas būstui įsigyti, kas patvirtina ieškovės poreikį skolintis ginčijamos paskolos sudarymo laikotarpiu. Ieškovė siekė paskolos sutarties sudarymo ir iš jos kilusių pasekmių. Ieškovė neįrodė atsakovės R. K. ar kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, sąlygojusių ieškovės suklydimą dėl sudaromos sutarties esmės ir jos sąlygų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį jog šalių susitarimo dėl ieškovei neišmokėto darbo užmokesčio įskaitymo į jai suteitos paskolos sumos grąžinimą paneigia aplinkybė, jog ieškovė 2010 metais grąžino atsakovei R. K. dalį paskolos sumos 450 Lt dalį. Tai patvirtina, jog ieškovė pripažino skolos pagal ginčijamą paskolos sutartį buvimą po sutarties priedo Nr. 1 pasirašymo. Teiginį, UAB „Ryto vėjas“ buvo skolingas V. J. neišmokėtą darbo užmokestį paneigė į minėtą bylą pateikti darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščiai, kasos išlaidų orderiai, kurie rodo jog V. J. buvo išmokėtas visas jai priklausantis darbo užmokestis. Nagrinėjant bylą V. J. negalėjo paaiškinti, kodėl ji pasirašė darbo užmokesčio žiniaraščiuose kaip gavusi darbo užmokestį, jeigu darbo užmokestis jai faktiškai nebuvo sumokėtas. Teismas pažymėjo jog ji UAB „Ryto vėjas“ ėjusi bendrovės direktorės pareigas turėjo pakankamai žinių ir patirties, kad galėtų suvokti savo veiksmų, pasirašant darbo užmokesčio žiniaraščiuose, pasekmes. Argumentus, jog minėtuose dokumentuose esantys V. J. parašai yra suklastoti, paneigė ekspertizės aktas. Remdamasis įvardintomis aplinkybėmis teismas priėjo pagrįstos išvados, ieškovės nurodyta aplinkybė, jog sudarant ginčijamą paskolos sutartį ir šios sutarties priedą Nr. 1 buvo susitarta dėl 10 000 Lt paskolos dalies grąžinimo, užskaitant ieškovei nesumokėtą darbo užmokestį UAB „Ryto vėjas“, neįrodyta. Teismas taip pat nurodė jog aplinkybė, kad nebuvo šalių susitarimo dėl atsakovo UAB „Ryto vėjas“ darbo užmokesčio skolos ieškovei įskaitymo kaip paskolos sumos grąžinimo, nustatyta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1025-803/2012, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, kas laikytina prejudiciniu faktu ir iš naujo neįrodinėtina šioje civilinėje byloje.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka 2016 04 11 nutartimi, byloje Nr. 2A-639-656/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pasisakydamas dėl prejudicinių faktų nustatytu įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011-11-19 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1025-803/2012 pagal ieškovės V. J. ieškinį dėl skolos dalies pripažinimo grąžinta atsakovei R. K., trečiasis asmuo UAB „Ryto vėjas“, pabrėžė kad nustatyti faktai turi būti vertinami kaip prejudiciniai, nes abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas)

Prejudiciniu teismo sprendimu teismo sprendimu nustatyta, kad ieškovė grąžino 8 000 Lt atsakovei ir dėl šios grąžintos paskolos dalies pretenzijų nėra. Dėl likusios negrąžintos 10 000 Lt sumos atsakovė yra pateikusi reikalavimą ieškovei ginčo teisenos tvarka. Teismas prejudiciniame sprendime konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė R. K. žinojo ar galėjo žinoti apie ieškovei galimai pateiktą pasiūlymą iš kito asmens apie atsiskaitymą pagal paskolos sutartį. Teismas Pažymėjo, kad ieškovė skolinosi pinigus iš atsakovės kaip iš fizinio asmens. Tai, kad tarp UAB „Ryto vėjas“ ir UAB „Žvėryno nekilnojamojo turto agentūra“ akcininkų ir darbuotojų buvo artimi, draugiški santykiai, neatleidžia nuo pareigos ieškovę, kaip atsakovės skolininkę, grąžinti jai likusią paskolos dalį. Dėl galimo skolos įskaitymo ar jos grąžinimo kitu būdu ieškovė pirmiausia turėjo susitarti su atsakove ir tai tinkamai įforminti rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovė nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti jos argumentą dėl pateikto I. R. pasiūlymo įskaityti skolos sumą į neišmokėtą darbo užmokesčio sumą. Pažymėjo, kad ir tokiems susitarimas Įstatymas numato rašytinę formą (Darbo kodekso 95 straipsnio 3 dalis, 120 straipsnis). I. R. niekada nebuvo UAB „Ryto vėjas“ akcininku ar vadovu. Teismas minėtoje byloje nustatė, kad ieškovė buvo šios bendrovės direktore kol buvo atleista akcininkės I. Č. ir turėjo žinoti, jog I. R. nėra UAB „Ryto vėjas“ nei dalyviu, nei direktoriumi ir negali priimti sprendimų dėl šio juridinio asmens. Teismas nenustatė, kad egzistuotų pagrindas taip aiškinti Sutartį ir jos priedą, kaip aiškina ieškovė, 2007-11-05 priede Nr. 1 nurodyta: „Dėl grąžintos paskolos dalies Šalys viena kitai jokių pretenzijų neturi“. Taigi jokio įrašo „kitu būdu“ ar nuorodų į darbo užmokestį ir likusios paskolos dalies grąžinimo įskaičius nėra. Pagal CK 6.130 straipsnio nuostatas, tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas. Pati ieškovė patvirtina, kad atsakovė nėra jos skolininkė, o ji nėra atsakovės kreditorė, t.y. atsakovė, kaip fizinis asmuo, jai neturi jokių įsipareigojimų. Taigi įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta kad nėra pagrindo nei pripažinti skolą gražinta atlikus įskaitymą, nei kitaip aiškinti sutarties priedo Nr. 1 sąlygas. Ieškovei nenuginčijus sutarties ir jos sąlygų neįrodžius jog sutartis yra pasibaigusi įskaitymu pirmosios instancijos teismas pagristai tenkino ieškinį priteisdamas skolos likutį.

Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Kolegija konstatuoja jog pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje pateiktus įrodymus nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė ir išsamiai ištyrė visas bylos teisingam išsprendimui reikiamas faktines aplinkybes, tinkamai ir pagrįstai taikė materialines ir procesines teisės normas. Apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinius skundus atmetus, remiantis 93 straipsnio nuostatomis apeliantei bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinėje instancijoje nepriteisiamos, o ieškovė tokių išlaidų priteisti neprašė .

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija vadovaudamasi CPK 325 str., 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d.. sprendimą palikti nepakeistą.