Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Reginos Pocienės ir Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

– pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų;

– pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

– pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis ši bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 10 (dešimčiai) metų ir 3 (trims) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

V. S. išteisintas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.

Iš nuteistojo V. S. priteista 877,69 Eur (aštuoni šimtai septyniasdešimt septyni Eur ir šešiasdešimt devyni ct) turtinei žalai, 17 000 Eur (septyniolika tūkstančių Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 605 Eur (šeši šimtai penki Eur) proceso išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai L. J..

Iš nuteistojo V. S. priteista 877,69 Eur (aštuoni šimtai septyniasdešimt septyni Eur ir šešiasdešimt devyni ct) turtinei žalai ir 17 000 Eur (septyniolika tūkstančių Eur) neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam A. S..

Iš nuteistojo V. S. priteista 4 000 Eur (keturi tūkstančiai Eur) neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai M. Z..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2019 m. vasario mėn., laikotarpiu nuo 4 d. iki 5 d., 2.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui su nukentėjusiuoju I. S., tyčia sudavė ne mažiau kaip 27 kartus rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam I. S. žaizdą kaktos dešinėje, kraujosruvas viršutinėje ir apatinėje lūpose, poodines kraujosruvas kaktoje, abiejuose skruostuose, krūtinės ląstoje su krūtinkaulio ir abipus daugybiniais šonkaulių lūžiais bei pasieninės krūtinplėvės sužalojimais, kraujosruvas inkstų vertų projekcijoje, poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, odos nubrozdinimą kairiame dilbyje, poodines kraujosruvas dešinėje plaštakoje, juosmenyje, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimus abiejuose blauzdose, dėl ko komplikavosi vidiniu kraujavimu į krūtinplėvių ertmes, riebaline embolija, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, nukentėjusysis I. S. įvykio vietoje mirė, ir taip tyčia jį nužudė.

2. V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2019 m. vasario 4 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 19.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui su nukentėjusiąja M. Z., reikalaudamas iš pastarosios jos elektroninės mokėjimo priemonės, kuri yra „Luminor bank AS Lietuvos skyriaus“ elektroninė mokėjimo priemonė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota M. Z. vardu, o, jai atsisakius vykdyti jo reikalavimą, tyčia sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip 11 kartų rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajai M. Z. kairiojo IX šonkaulio lūžį, poodines kraujosruvas gaktoje, nugaroje, kairio šono ir juosmens kairėje pusėje, žastuose, dešinėje alkūnėje, dešinėje blauzdoje, kairio kelio-blauzdos srityje, odos nubrozdinimus dešinės plaštakos III piršte, dėl kurių M. Z. nesunkiai sutrikdė sveikatą ir neteisėtai įgijo „Luminor bank AS Lietuvos skyriaus“ elektroninę mokėjimo priemonę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą M. Z. vardu.

3. V. S. buvo kaltinamas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai panaudodamas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis atliko finansines operacijas, o būtent: panaudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją M. Z., gim. 1961 m., neteisėtai įgijęs elektroninę mokėjimo priemonę – Luminor bank kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą M. Z. vardu, laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 4 d., 19.43 val., iki 2019 m. vasario 5 d., 1.06 val., Vilniaus mieste, neteisėtai panaudojo svetimą M. Z. vardu Luminor bank išduotą elektroninę mokėjimo priemonę, skirtą išgryninti pinigus bankomatuose, taip neteisėtai atliko 12 finansinių operacijų.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl ikiteisminio tyrimo

4. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas tinkamai ir nepažeidžiant BPK numatytos tvarkos. Nuteistojo išsakyti argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl gynybos teisme

7. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių nuteistojo nurodytas argumentas, kad buvo pažeistos jo teisės į gynybą, vertinamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas.

Dėl būtinosios ginties ir BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo

10. Teisėjų kolegija konstatavo, jog nukentėjusysis neatliko tokių veiksmų, kurie atitiktų teismų praktikoje susiformavusio realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į gyvybę ar sveikatą turinio aiškinimo. Taigi, nesant būtinosios ginties sąlygoms, nuteistasis V. S. neįgijo teisės elgtis jo pasirinktuoju būdu, t. y. neturėjo teisės į būtinąją gintį.

15.2. Tai, kad smūgius tą dieną sudavė tik nuteistasis V. S. patvirtino ir liudytojai M. F., R. K. ir nukentėjusioji M. Z.. Liudytoja M. F. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad viskas vyko vakare, t. y. jie (M. F., I. S., M. Z., V. S., R. K.) gėrė degtinę, (duomenys neskelbtini). Tačiau visų įvykių tą dieną gerai neatsimena, tik tai, kad I. S. gulėjo ant grindų ir nematė jokių muštinių žaizdų. Paaiškino, kad galimai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo anksčiau buvo konfliktas, nes V. S. jai minėjęs, kad I. S. jam buvo iškvietęs policiją (t. 3, b. l. 66–68). Tačiau, perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji juos patvirtino ir pasakė, kad tuomet ji viską atsiminė geriau. Minėtuose ikiteisminio tyrimo parodymuose liudytoja M. F. parodė, kad iki jos apklausos 2019 m. vasario 5 d. kažkur prieš dvi savaites, jai pasakojęs V. S., jog I. S. jam buvo iškvietęs policiją ir jis tai jam priminęs. Ji teigė, kad 2019 m. vasario 5 d. įvykęs konfliktas ir I. S. sumušimas buvo V. S. kerštas. Ji taip pat parodė, kad girdėjo kaip V. S. mušė I. S., kuris tik aimanavo. Patvirtino, kad į butą tuo metu buvo užėjęs R. K. ir matė kaip buvo mušamas I. S. (t. 1, b. l. 175–177). Liudytojas R. K. parodė, kad išgirdęs triukšmą 2-ame aukšte, t. y. kažkas ten rėkė, todėl nuėjo ir pamatė, kad V. S. kelis kartus spyrė jau gulinčiam I. S.. Jis tik matė, kad V. S. kelis kartus spyrė kojomis ir atgal jam spyrė I. S., tačiau kas pirmas pradėjo nežino. Jis taip pat parodė, kad V. S. spardė stovėdamas, o nukentėjusysis gulėjo lovoje. Neskaičiavo, kiek kartų kuris kuriam spyrė. Vėliau jie apsiramino (t. 1, b. l. 170–171; t. 3, b. l. 47–51). Nukentėjusioji M. Z. taip pat patvirtino, kad tą vakarą jos sugyventinį mušė tik V. S., kuris sudavė labai daug smūgių ir todėl ji jo bijojusi (t. 1, b. l. 81–82, 100–103; t. 3, b. l. 77–79).

15.3. Paneigiama nuteistojo versija, kad nukentėjusysis I. S. galėjo mirti ne nuo jo suduotų smūgių, o dėl to, kad ant jo galimai atsisėdo nukentėjusioji M. Z.. Specialisto išvadoje Nr.179/2019 (01) konstatuota, kad I. S. mirė nuo kūno sumušimo. Tai patvirtina muštinės žaizdos: kaktos dešinėje, kraujosruvos viršutinėje ir apatinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos kaktos dešinėje, dešiniame ir kairiame skruoste; krūtinės ląstoje su krūtinkaulio ir abipus daugybiniais šonkaulių lūžiais bei pasieninės krūtinplėvės sužalojimais, kraujosruvos inkstų vertų projekcijoje, poodinės kraujosruvos dešiniajame ir kairiame žaste, dešiniame ir kairiame dilbyje, odos nubrozdinimas kairiame dilbyje, poodinės kraujosruvos dešinėje plaštakoje, juosmens dešinėje ir kairėje pusėje, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimai dešinėje ir kairėje blauzdoje, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu į krūtinplėvių ertmės, riebaline embolija, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu. Taip pat nustatyta, kad nukentėjusiojo kūne buvo padaryta mažiausiai 27 sužalojimai, kurie padaryti kelių, keliasdešimt minučių laikotarpyje iki mirties, t. y. netrukus vienas po kito. Specialistas nustatė ir tai, kad sužalojimai pagal savo pobūdį ir lokalizaciją kūne, labiausiai tikėtina, buvo padaryti horizontalioje padėtyje, užpuolikui esant priešais nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 42–51). Taigi minėta specialisto išvada paneigia, nuteistojo versiją, kad I. S. galėjo mirti nuo M. Z. veiksmų ar abejoti, jog sužalojimus galėjo padaryti kas nors kitas. Be to, tokių jo minimų aplinkybių nenurodė ir nei vienas liudytojas ar pati nukentėjusioji M. Z.. Specialisto išvadoje nurodytas laikotarpis įeina į nuteistojo padarytų sužalojimų laikotarpį ir tai, jog juos padarė būtent jis, tai, kad jie padaryti netrukus vienas po kito.

15.4. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistasis V. S. veikė tiesiogine tyčia. Iš pirmiau aptartų įrodymų visumos matyti, kad V. S. rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas sudavė ne mažiau kaip 27 smūgius I. S., t. y. nuteistasis intensyviai naudojo smurtą ir kai kurie jo smūgiai buvo suduot į gyvybiškai svarbias kūno vietas, todėl jis suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis gali mirti, ir norėjo tokių padarinių, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus visus byloje esančius įrodymus, kurie buvo tinkamai ištirti pirmosios instancijos teisme, būtent dėl nuteistojo V. S. padarytų veiksmų, t. y. sudavus ne mažiau kaip 27 smūgius, mirė nukentėjusysis I. S., todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už kito žmogaus nužudymą.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies ir 214 straipsnio 1 dalies taikymo

15. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-298/158/a1-86 7 straipsnyje nurodyta, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ numatytų padarinių, kai nedidele dalimi profesinio ar bendro darbingumo netekimu sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse laiko tuos atvejus, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nukentėjęs asmuo praranda mažau nei 30 procentų, bet ne daugiau kaip 5 procentus profesinio arba bendro darbingumo; sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Ši veika padaroma tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia. Nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo. Netiesiogine tyčia veika padaroma tada, kai ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2011, Nr. 2K-450/11, Nr. 2K-4/2012, Nr. 2K-587-697/2015, Nr. 2K-9-697/2017 ir kt.). Teismų praktikoje nurodoma, kad ši veika neretais atvejais padaroma neapibrėžta tyčia, t. y. kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pavyzdžiui, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo.

16. Nors nuteistasis ir neigia sužalojęs nukentėjusiąją M. Z., t. y. dėl jo suduotų smūgių jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, tačiau jo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką buvo įrodyta vadovaujantis byloje ištirtų įrodymų visuma.

19.2. Liudytoja M. F. parodė, kad girdėjo, kaip V. S. rėkė ant M. Z. ir suduodamų smūgių garsą. Po šių garsų girdėjo kaip M. Z. pasakė: „Aš juk tau viską atidaviau, ką tu norėjai“ ir tik tada iš jos buto išėjo V. S. (t. 1, b. l. 175–177; t. 3, b. l. 66–68). Liudytojas R. K. teisme patvirtino, kad pas M. Z. dar kartą buvo nuėję V. S. ir M. F. paimti kortelės, kurią matė perduodant V. S. (t. 1, b. l. 170–171; t. 3, b. l. 47–51).

19.3. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 543/2019(01) konstatuoti sužalojimai, t. y. M. Z. nustatyta kairiojo IX šonkaulio lūžis, poodinės kraujosruvos apatinėje lūpoje, gaktos srityje, nugaroje, kairio šono ir juosmens kairės pusės srityje, žastuose, dešinėje alkūnėje, dešinėje blauzdoje, kairio kelio-blauzdos srityje, odos nubrozdinimai kaktos dešinėje pusėje, dešinės plaštakos III-me piršte. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais) prieš 6-9 paras iki apžiūros. Sužalojimai visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi sveikata dėl šonkaulio lūžio sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 90–91). Teisėjų kolegija įvertina, kad šioje specialisto išvadoje nurodytas sužalojimo terminas yra nuo 6-9 d. (2019 m. vasario 3 d. iki 6 d.), t. y. sužalojimai patenka ir į tą laikotarpį kuomet V. S. buvo M. Z. bute ir sudavė jai smūgius. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiąją M. Z. kas nors būtų žalojęs vasario 3 d., t. y. nei pats nuteistasis, nei kiti tą dieną buvę liudytojai neparodė, jog M. Z. iki įvykio būtų sužalota. Iš specialisto išvados taip pat matyti, kad M. Z. buvo iškvietė greitoji pagalba 2019 m. vasario 5 d., 19.15 val. Minėtą dieną ji (M. Z.) buvo pristatyta į ligoninę, kur M. Z. gydytojui parodė ir tai, kad gėrė su kaimynu, kuris užmušė jos sugyventinį, o ją primušė. Be to, šioje specialisto išvadoje užfiksuota ir tai, kad buvo pateikta VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydymo stacionare ligos istorija Nr. 20190697, kurioje užfiksuota, jog M. Z. gydyta nuo 2019 m. vasario 5 d., 20.40 val., iki vasario 19 d. ūmių alkoholinių psichozių skyriuje. Iš to daroma išvada, kad nukentėjusioji po jai padarytų sužalojimų buvo hospitalizuota ir likusį laiką praleido ligoninėje. Duomenų, kad dieną prieš ar jai esant ligoninėje, t. y. vasario 3 d. ar 6 d., M. Z. kas nors būtų mušęs ir sužalojęs nėra. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad nukentėjusiąją sužalojo būtent V. S. nuosprendyje nustatytu laikotarpiu.

19.4. Pagal byloje nustatytas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes darytina išvada, kad V. S., atlikdamas smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją M. Z., suduodamas smūgius ne mažiau kaip 11 kartų rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajai M. Z. nesunkų sveikatos sutrikdymą, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

17. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtais ir išanalizuotais įrodymais nustatyti faktai ir išvados, susiję tarpusavyje nuoseklia ir logiška grandine, patvirtina teismo išvadą, kad V. S. padarė sužalojimus, dėl kurių nukentėjusiajai M. Z. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. nuteistasis V. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

18. BK 214 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė ir tiems asmenims, kurie neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Šios nusikalstamos veikos pagrindinis ir tiesioginis objektas – teisės aktais įtvirtinta elektroninių mokėjimo priemonių (toliau – ir EMP) naudojimo ir disponavimo tvarka. Papildomu objektu gali būti kredito įstaigos turtiniai interesai, EMP naudotojo turtinės teisės ir turtiniai interesai, elektroninių mokėjimo priemonių duomenų saugumas ir t. t. BK 214 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo bent vieno iš sudėtyje nurodytų veiksmų atlikimo momento, nėra svarbu, ar kilo kokių nors padarinių. Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. turi būti nustatyta, kad kaltininkas suvokė veikų pavojingumą ir norėjo taip veikti.

21.1. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimo įstatymo 2 straipsnio 32 punktą mokėjimo priemonė – personalizuota priemonė ir (arba) tam tikros procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti. Šio straipsnio 2 dalies 25 punkte nurodoma, kad mokėjimo nurodymas – mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją. Šio straipsnio 2 dalies 26 punkte apibrėžta mokėjimo operacija – mokėtojo, mokėtojo vardu arba gavėjo inicijuotas lėšų įmokėjimas, pervedimas arba išėmimas neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija. Išsamesnė elektroninių mokėjimų priemonių apibrėžtis pateikiama 2001 m. gegužės 28 d. Europos Sąjungos Tarybos pagrindų sprendimo dėl kovos su sukčiavimu naudojant priemones, skirtas atsiskaityti negrynaisiais pinigais, bei su šių priemonių klastojimu 1 straipsnio a punkte. Kaip matyti, jame pateikiamas platesnis elektroninių mokėjimo priemonių apibrėžčių spektras. Tačiau pagal suformuotą teismų praktiką ne visos pirmiau paminėtuose teisės aktuose nurodytos priemonės gali būti pripažintos BK 214 ir 215 straipsnių dalyku. EMP, kaip šių nusikaltimų dalykui, būdinga tai, kad EMP turi turėti materialų pavidalą ir atlikti specialią paskirtį, t. y. su ja leidžiama inicijuoti mokėjimų operacijas ar mokėjimo nurodymus negrynaisiais pinigais. Iš to daroma išvada, kad EMP nebūtinai turi būti išduota banko ar kredito įstaigos, bet gali būti išduota ir kito emitento, kad su ja naudotojas galėtų atlikti ne tik mokėjimo operacijas, bet ir nurodymą negrynaisiais pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15-699/2015).

21.2. Nusikaltimo dalyku laikoma svetima EMP, svetimi EMP duomenys arba jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys. Pagal suformuotą teismų praktiką svetima EMP laikoma tikra nuotolinės prieigos mokėjimo priemonė, kuria naudotis naudotojas ar kredito įstaiga nėra išreiškusi sutikimo. Svetimi EMP duomenys – galimybė naudotis nuotolinės prieigos mokėjimo priemone suteikiant informaciją ar kodą, kuria naudotis duomenų naudotojas ar kredito įstaiga nėra išreiškusi sutikimo. Svetimi EMP naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys – konkrečiam naudotojui būdingi ar konkrečiam naudotojui priskirti duomenys, kuriais naudotis EMP duomenų naudotojas ar kredito įstaiga nėra išreiškusi sutikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad paprastai EMP nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. šią priemonę išdavusiai institucijai, kuri pagal sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę naudotis, todėl kiekvienam trečiajam (kitam) asmeniui jis yra svetimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-471/2013, Nr. 2K-481/2014, Nr. 2K-508/2014). Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad baudžiamoji atsakomybė pagal šią nusikalstamą veiką kyla asmeniui, kuris neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo EMP, t. y. neturėjo šios priemonės savininko arba teisėto naudotojo sutikimo dėl konkrečių veiksmų.

19. Priešingai nei teigia apeliantas, baudžiamojoje byloje surinkti duomenys bei faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad jis puikiai suprato, jog įgijo svetimą, t. y. ne jo (V. S.), o M. Z. vardu išduotą banko mokėjimo kortelę, kurią perdavė M. F.. Tai patvirtina banko išrašai ir raštai, kuriuose nurodyta, kad elektroninės mokėjimo priemonės, kuri yra „Luminor bank AS Lietuvos skyriaus“ elektroninė mokėjimo priemonė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota M. Z. vardu (t. 1, b. l. 124–129). Kaip matyti iš pirmiau aptartų ne tik nukentėjusiosios M. Z., bet ir liudytojų M. F. ir R. K. parodymų, kad nukentėjusioji po pavartoto smurto perdavė jai priklausančią kortelę V. S.. Toks perdavimas negali būti vertinamas kaip savanoriškas ar įgyjama su teisėto naudotojo sutikimu dėl konkrečių veiksmų atlikimo, o kaip tik atitinka objektyvųjį nusikalstamos veikos požymį - svetimos kortelės neteisėtą įgijimą. Taigi nuteistasis reikalaudamas ir panaudodamas smurtą, kad gautų nukentėjusiajai priklausančią elektorinę mokėjimo priemonę, suvokė, kad minėta priemonė priklauso ne jam, tačiau siekė įgyti ir suvokė, kad tokie jo veiksmai pavojingi, tačiau vis tiek norėjo taip veikti. Todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistajam V. S. baudžiamasis įstatymas – BK 214 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

20. Teisėjų kolegija nurodo, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad iš nukentėjusiosios paimta elektronine mokėjimo priemone naudojosi ir laikė M. F., nepaneigia jo įgijimo. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino šias aplinkybes, kurias patvirtino ne tik nuteistojo parodymai, bet ir pačios liudytojos M. F., liudytojo R. K. parodymai, kad nuketėjusiajai priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę iš esmės laikė būtent M. F., o ne V. S.. Taigi byloje nesant duomenų, kad V. S. būtų disponavęs šia elektronine mokėjimo priemone buvo pašalinta aplinkybė, jog nuteistasis neteisėtai laikė elektroninę mokėjimo priemonę, kuri yra „Luminor bank AS Lietuvos skyriaus“ elektroninė mokėjimo priemonė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota M. Z. vardu. Taip pat nuteistasis buvo išteisintas ir dėl minėtos elektroninės priemonės panaudojimo, nes nepadarė veikos, turinčios BK 215 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Dėl bausmių

21. Nuteistasis V. S. prašydamas išteisinti iš jį inkriminuotų nusikalstamų veikų iš esmės nesutinka ir su jam paskirtomis bausmėmis. Be to, prašė jas sušvelninti.

22. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija ir viena iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kurioje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu, visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioriteto.

23. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

24. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad V. S. įvykdė tris nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos prie labai sunkių, apysunkių ir nesunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 3, 4 ir 6 dalys), į padarytų nusikaltimų pobūdį bei pavojingumo laipsnį, į tai, jog nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai), kad nusikaltimai baigti, padaryti tiesiogine tyčia, anksčiau 10 kartų teistas, nusikalstamas veikas padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, daugybę kartų baustas administracine tvarka, iki suėmimo niekur nedirbo, jauno amžiaus, turi du mažamečius vaikus, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų jais rūpinęsis. Be to, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu V. S. buvo pripažintas kaltu už tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymą, todėl jis pripažintas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Už jo nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskyrė laisvės atėmimo bausmę 10 (dešimčiai) metų, BK 138 straipsnio 1 dalyje – laisvės atėmimo bausmę 1(vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, BK 214 straipsnio 1 dalyje – laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams. Kaip matyti įstatymo leidėjas už BK 129 straipsnio 1 dalį numatė vienintelę bausmės rūšį, t. y. laisvės atėmimą nuo 7 (septynerių) iki 15 (penkiolikos) metų, už BK 138 straipsnio 1 dalį numatė tris bausmės rūšis, t. y. laisvės apribojimą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki 3 (trejų) metų, už BK 214 straipsnio 1 dalį numatė tris bausmės rūšis, t. y. baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki 6 (šešerių) metų. Kaip matyti už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje numatytos ne tik laisvės atėmimo bausmės, bet ir švelnesnės bausmių rūšys, tačiau pirmosios instancijos teismas motyvuotai nurodė, jog įvertinus nuteistojo asmenybę ir kitas jau pirmiau paminėtas aplinkybes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje, nuteistajam skiriama pati griežčiausia bausmės rūšis laisvės atėmimas. Nuteistajam už visas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra mažesnės nei sankcijoje numatytas vidurkis. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nei pirmosios instancijos teisme nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo sąlygų, kurių pagrindu būtų galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmė skyrimo, nenustatyta šio įstatymo pažeidimų, V. S. paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nuteistajam paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingos) jo padarytoms nusikalstamoms veikoms bei jo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus ir bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, taip pat teisingai subendrintos. Dėl šių priežasčių nėra jokio pagrindo dar labiau švelninti V. S. paskirtas bausmes.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą atmesti.