- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-19
- Bylos Nr.
- 2K-471/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Vytautas Piesliakas, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nuteistasis
- M. Š., D. B., V. U.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžiu M. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 64 MGL (8320 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu ir 65 straipsnio 1 dalimi į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. kovo 27 d. iki 2010 m. kovo 29 d. ir galutinė bausmė paskirta 60 MGL (7800 Lt) dydžio baudą.
Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti D. B. ir V. U., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutartimi nuteistųjų M. Š. ir V. U. apeliaciniai skundai atmesti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
M. Š. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su D. B. ir A. B. (nuteistas 2011 m. kovo 8 d. baudžiamuoju įsakymu), įgijo ir laikė techninę įranga bei kitokias priemones, tiesiogiai skirtas ir pritaikytas netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ir jų dalims gaminti bei tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti ir pagamino dvi netikras elektronines mokėjimo priemones. 2010 m. kovo 27 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, M. Š. ir A. B. susitarė, kad A. B. suras jam reikalingą įgyti techninę įrangą, tiesiogiai skirtą netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ir jų dalims gaminti bei tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti, ir asmenį, galintį šią įrangą išbandyti. A. B. 2010 m. kovo mėn., tikslus laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, pasinaudodamas kompiuteriu, interneto tinklalapyje, kurio tikslūs duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, surado skelbimą dėl techninės įrangos, skirtos elektroninėms mokėjimo priemonėms gaminti, pardavimo ir, susisiekęs su šios įrangos pardavėju V. U., susitarė dėl susitikimo. A. B., vykdant bendrą susitarimą su M. Š., 2010 m. kovo mėn., tikslus laikas ir vieta tyrimo nenustatyti, suradus D. B., kuris sutiko patikrinti ir išbandyti M. Š. įsigyjamos techninės įrangos, skirtos netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ar jų dalims gaminti ir tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti, veikimą, M. Š., A. B. ir D. B., 2010 m. kovo 27 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvyko į Klaipėdą, prie parduotuvės „Rimi“, esančios Liepojos g. 12, susitikti su įrangos pardavėju V. U. D. B., M. Š. ir A. B. užėjo į V. U. gyvenamą vietą, esančią Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kur apžiūrėjo parduodamą techninę įrangą, tiesiogiai skirtą netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ar jų dalims gaminti ir tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti, t. y.: iškiliosios spaudos ženklų išmušėją, įspaudėją (emboseris) „Guangfu G7-A“, skirtą plastikinių kortelių personalizavimui, plastikinių kortelių spausdintuvą „Evolis Pebbie“, serija Nr. P51825242, skirtą kortelių apipavidalinimui, duomenų kortelių įrašymo įrenginį MSR206-3HL, skirtą ant kortelių esančių magnetinių juostelių kodavimui (informacijos įrašymui) ir nuskaitymui, kurių veikimą pagal išankstinį susitarimą išbandė D. B. Bandant techninę įrangą, tiesiogiai skirtą netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ar jų dalims gaminti ir tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti, D. B., kartu su V. U., M. Š. ir A. B., pagamino dvi netikras elektronines mokėjimo priemones: „citibank VISA“ (duomenys neskelbtini), K. D. vardu ir „citibank VISA“ (duomenys neskelbtini), t. y. pasinaudojo įspaudėju (emboseris) „Guangfu G7-A“, kuriuo netikrose elektroninėse mokėjimo priemonėse įspaudė reljefinius užrašus: ant vienos elektroninės mokėjimo priemonės „citibank VISA“ numerį „(duomenys neskelbtini)“, kortelės galiojimo datą „07/10“, vardą ir pavardę „K. D“, o ant antros elektroninės mokėjimo priemonės „citibank VISA“ numerį „(duomenys neskelbtini)“, virš kurio yra trys pavieniai įspausti skaitmenys „2“, kortelės galiojimo datą „10/10“ įspaudė ant numerio, vardo vietoje įspaudė ženklus „LQQQQ“ ir duomenų kortelių įrašymo įrenginiu MSR206-3HL magnetinių juostelių įrašus perkėlė nuo „Hansabanko“ mokėjimo kortelės „Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos K. D. vardu, ant kortelių „citibank VISA“ (duomenys neskelbtini) K. D. vardu ir „citibank VISA“ (duomenys neskelbtini).
Taip M. Š., D. B. ir A. B. įgijo ir laikė techninę įrangą, tiesiogiai skirtą netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ar jų dalims gaminti ir tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti, t. y.: iškiliosios spaudos ženklų išmušėją, įspaudėją (emboseris) „Guangfu G7-A“, plastikinių kortelių spausdintuvą Evolis Pebbie, serija Nr. P51825242, duomenų kortelių įrašymo įrenginį MSR206-3HL, ir pagamino dvi netikras elektronines mokėjimo priemones, t. y.: „citibank VISA“ (duomenys neskelbtini) K. D. vardu ir „citibank VISA“ (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes jų nesusiejo į vieningą loginę grandinę, nenurodė, kodėl jį kaltinančiais parodymais rėmėsi, o teisinančius – atmetė, be to, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių skirtingų įrodymų. Kasatorius pažymi, kad jo parodymai dėl įrangos įgijimo aplinkybių ir dėl pačios įrangos paskirties visiškai nesutapo su A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Jis nurodo visuomet teigęs, kad kortelių gaminimo įranga, rasta jo automobilyje, buvo reikalinga nuolaidų, o ne mokėjimo kortelių gamybai. Šios įrangos jis nepirko, nes ji neveikė, todėl įrangą pasiėmė A. B. žadėdamas sutvarkyti. Tačiau teismas kasatoriaus parodymų visiškai nevertino, o vadovavosi A. B. parodymais, kad kasatorius įrangą įsigijo banko kortelėms gaminti. Kasatorius mano, kad esant prieštaravimams tarp jo ir A. B. parodymų prokuroras negalėjo pastarojo bylos išskirti į atskirą ir ją pabaigti baudžiamuoju įsakymu. Dėl šių priežasčių teismas prarado galimybę A. B. apklausti ir rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai vertinami tik kaip duomenys kitiems įrodymams, esantiems byloje, patikrinti.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neįvertino D. B. parodymų, kuris patvirtino jo parodymus ir nurodė, jog įsigyta įranga neveikė, todėl A. B. ketino ją sutvarkyti. Taip pat teismas nesivadovavo A. S. parodymais, kuriuose jis paaiškino, kad kasatorius nusprendė įrangos nepirkti, nes ji neveikė.
Skunde teigiama, kad teismas visiškai nevertino specialisto išvados, kad šia įranga galima gaminti ir nuolaidų korteles. Be to, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi prielaida, kad net ir praėjus daugiau nei dvejiems metams po įvykio kasatoriaus vadovaujama įmonė neturi nuolaidų kortelių, o tai rodo, jog ir neketino jų gaminti. Priešingai, kasatorius nurodo, kad jo vadovaujama įmonė yra užsakiusi programinę įrangą, kuri leis pirkimo metu lojaliems klientams gauti nuolaidų, todėl nuolaidų kortelės nebus reikalingos, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.
Be to, kasatorius teigia, kad jis nenusimano apie kortelių gamybą, tą patvirtino ir kiti apklausti asmenys. Siekdamas išbandyti minėtą įrangą, kasatorius padavė kelias korteles, nes ant jų norėjo padaryti savo įmonės rekvizitus. Kasatorius teigia nežinojęs ir negalėjęs žinoti, kad naudojant šią techniką galima perkelti visus duomenis, magnetinę laikmeną ir taip „klonuoti“ kortelę. Kasatorius teigia, kad vadovauja didelei įmonei, gerai uždirba, yra neteistas, todėl neturėjo tikslo daryti nusikalstamas veikas. Tuo tarpu įrangos pardavėjas jau buvo teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, todėl siekė šios įrangos atsikratyti.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo pažeidimų, į kuriuos buvo atkreiptas dėmesys ir apeliaciniame skunde, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad didžioji dalis skundo argumentų yra nenagrinėti, nes juose keliami fakto, o ne teisės klausimai, nesutinkama su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Priešingai negu teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ištyrė ir įvertino bylos įrodymus bei jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad ištyrę ir įvertinę byloje esančių įrodymų visumą teismai pagrįstai konstatavo, jog M. Š. tyčia siekė įgyti bei įgijo, laikė techninę įrangą bei kitokias priemones, tiesiogiai skirtas ir pritaikytas netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ir jų dalims gaminti bei tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti, taip pat šios įrangos bandymo metu pagamino dvi netikras elektronines mokėjimo priemones. Priešingai negu teigia kasatorius, jo paties ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai buvo įvertinti tinkamai, teismai pagrįstai konstatavo, kad jie yra prieštaringi, nenuoseklūs ir nelogiški, todėl negali būti vertinami kaip patikimi.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus pateiktą versiją, kad jis atsisakė pirkti įrenginį kortelių gamybai, nes šis neveikė, taip pat, kad jis ruošėsi gaminti ne banko mokėjimo, o savo įmonės nuolaidų korteles. Kaip patvirtino pats kasatorius bei kitas nuteistasis D. B., minėtas įrenginys buvo išmėgintas dar Klaipėdoje, pasinaudojant juo buvo pagamintos dvi netikros mokėjimo kortelės, joms pagaminti M. Š. atsivežė ne nuolaidų kortelę, o savo draugės K. D. banko mokėjimo kortelę. Nuteistojo tyčią įsigyti techninę įrangą, tiesiogiai skirtą ir pritaikytą netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ir jų dalims gaminti bei tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti, patvirtina ir tai, kad netikrų kortelių pagaminimui panaudotas įrenginys buvo gabenamas ir rastas kasatoriaus automobilyje. Be to, automobilio bagažinėje buvo rasti ir kortelių ruošiniai, tradicinės banko mokėjimo kortelės su užrašais „Citibank, „Visa“, „Maestro“ ir kt. Tai, kad kasatoriaus automobilyje rasta įranga papildomai galima gaminti ir nuolaidų korteles, nepaneigia, kad kasatorius padarė BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Kaip ir apeliaciniame skunde, kasatorius teigia, kad nebuvo pašalinti prieštaravimai, esantys tarp jo ir kitoje byloje baudžiamuoju įsakymu nuteisto A. B. parodymų, nes A. B. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo apklaustas, teismas tik paskelbė jo parodymus. Nuteistojo teigimu, tiesiogiai neapklausę šio asmens teisme, teismai pažeidėjo teisę į gynybą ir teisingą procesą. Tačiau šie skundo teiginiai yra nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisiamojo posėdžio, iš tiesų buvo paskelbti A. B. parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. Jie buvo paskelbti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, nes, išnaudojus visas galimybes, teismui nepavyko iškviesti ir apklausti šio liudytojo. To nepavyko padaryti ir apeliacinės instancijos teismui. Priimdamas nuosprendį teismas A. B. parodymais tiesiogiai nesirėmė, jie buvo paskelbti siekiant patikrinti kitus teismo posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais ir yra grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. Š. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 214 straipsnio 1 dalies taikymo
BK 214 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas gamino vieną ar daugiau netikrų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų dalių arba suklastojo vieną ar daugiau tikrų elektroninių mokėjimo priemonių, arba neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių, arba neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, arba gamino, įgijo, laikė, perdavė ar realizavo techninę įrangą, programinę įrangą ar kitokias priemones, tiesiogiai skirtas ar pritaikytas netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ar jų dalims gaminti ar tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti.
Be objektyviųjų veikos požymių, nustatytų BK 214 straipsnyje, būtini ir subjektyvieji – tiesioginė tyčia asmens veikoje, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jo atliekami straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir norėti juos atlikti.
Nagrinėjamoje byloje nuosprendžiu nustatyta, kad M. Š., veikdamas bendrininkų grupe su D. B. ir A. B. (pastarasis nuteistas teismo baudžiamuoju įsakymu), įgijo ir laikė techninę įrangą bei kitokias priemones, skirtas ir pritaikytas netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ir jų dalims gaminti bei tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti, ir pagamino dvi netikras elektronines mokėjimo korteles. Taip pat nustatyta, kad M. Š., siekdamas išbandyti minėtą techninę įrangą, vežėsi savo draugės K. D. banko kortelę, būtent pagal ją išbandant įrangą buvo pagamintos dvi netikros elektroninės mokėjimo kortelės, jis dalyvavo įrangos išbandyme gaminant tas korteles, o jo automobilyje buvo rasta ne tik ši techninė įranga, bet ir mokėjimo kortelių ruošiniai. Taigi šie bylos duomenys patvirtina, kad M. Š. suvokė, jog neturėdamas teisėto pagrindo įgyja ir laiko techninę įrangą bei kitokias priemones, skirtas ir pritaikytas netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ir jų dalims gaminti bei tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti, pagamino dvi netikras elektronines mokėjimo korteles, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesioginė tyčia.
Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes M. Š. baudžiamasis įstatymas – BK 214 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų
Kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nes vertino tik jį kaltinančius įrodymus, be to, neanalizavo įrodymų visumos. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Kadangi įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, tai kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (kaltinamųjų parodymai). Teismas M. Š. kaltę, kad jis padarė BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrindė įvertinęs bylos įrodymų visumą.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis M. Š. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė specialistą A. D., nuteistąjį M. Š. Apeliantas ir jo gynėjas uždavė specialistui klausimus ir aiškinosi jiems svarbias aplinkybes. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
O dėl kasatoriaus argumento, kad teismai negalėjo remtis A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tai M. Š. kaltė jais ir nebuvo grindžiama, šiais parodymais buvo patikrinti kiti įrodymai kaip tai numato BPK 276 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ėmėsi visų galimų priemonių (teisinės pagalbos prašymų siuntimas į užsienį) siekiant iškviesti ir apklausti A. B., tačiau to nepavyko padaryti dėl objektyvių priežasčių (BPK 276 straipsnio 1 dalis), todėl jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kaip tai nustatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje, buvo perskaityti, siekiant patikrinti kitus byloje esančius įrodymus. Be to, tokie duomenys padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui. Taigi teismas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų įtariamojo asmens parodymų ištyrimą ir vertinimą, nepažeidė.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis M. Š. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kasatoriaus teiginys, kad įranga neveikė, paneigtas faktu, kad ja buvo pagamintos dvi netikros elektroninės mokėjimo kortelės.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtame nuosprendyje į esminius apelianto M. Š. argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir jo kaltės – yra atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti teismų sprendimų dalis ir bylą dėl jo nutraukti nėra teisinio pagrindo.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimų dalys dėl M. Š., neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde yra argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. Š. kasacinį skundą atmesti.