Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-444-495/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-10-26
Bylos Nr.: 1A-444-495/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-06-1-04001-2013-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Pranytė-Zalieckienė (pran.), Sigita Bieliauskienė, Elena Vainienė
Nuteistasis: V. K.
Advokatai: Edvardas Zaluba

Baudžiamoji byla Nr. 1A-444-495/2016Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04001-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.14.6.2.; 2.1.7.4.; 2.1.15.3.3.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.10.1.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.3.; 2.4.6.3.4.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Daivos Pranytės - Zalieckienės,teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Ugniui Vyčinui,nuteistajam V. K. ir jo gynėjui advokatui Edvardui Zalubai,vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 45 MGL (1694,70 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (100000 litų pasisavinimo epizodas) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (116844 litų pasisavinimo epizodas) laisvės atėmimu 1 metams 7 mėnesiams;

- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (127622 litų pasisavinimo epizodas) laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams ir 110 MGL (4142 ,60 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, V. K. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, uždraudžiant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti darbą, susijusį su finansine apskaita; keisti gyvenamąją vietą be bausmės vykdymo atidėjimą kontroliuojančių institucijų žinios, bei skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per 6 mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 20 MGL - 753,20 Eur, dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Solidariai iš R. Č. ir V. K. BUAB “A” naudai priteista 62802,36 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš V. K. BUAB “A” naudai priteista 36961,91 Eur turtinei žalai atlyginti.

Žemesnės instancijos teismas

Iš R. Č. valstybės naudai priteista 31147,47 Eur nesumokėto PVM.

Iš V. K. Valstybės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 9668,67 Eur bei 48146,12 eurų padarytai žalai atlyginti.

Žemesnės instancijos teismas

Tuo pačiu nuosprendžiu R. Č. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (100000 Lt pasisavinimo epizodas), 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (116844 Lt pasisavinimo epizodas), tačiau dėl jo apeliacinis skundas nėra paduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB “A” (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) faktiniu vadovu, neįteisinęs savo veiklos, tačiau faktiškai pats vadovavęs bendrovės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs už akcininką ir formalų bendrovės direktorių savo sūnų V. K., g. (duomenys neskelbtini), turėdamas tam jo įgaliojimą, o nuo 2010 m. lapkričio 11 dienos bendrovės akcininko V. K., g. (duomenys neskelbtini), sprendimu, būdamas šios bendrovės direktoriumi, pagal 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 ir 2 dalis, atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pats tvarkydamas kasos apskaitos dokumentus ir nepaskirdamas bendrovėje vyr. buhalterio laikotarpyje nuo 2010-05-20 iki 2011-04-25, bendrovės veiklos teritorijoje (duomenys neskelbtini) mieste, tyčia klastodamas tikrus buhalterinius dokumentus, juose įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis, neįtraukdamas į buhalterinę apskaitą ūkinių operacijų, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą,

pažeidė Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies – „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu” 12 straipsnio 1 dalies - „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, reikalavimus

- įregistravo apskaitos registre „sąskaitų aktyvumo ataskaita“ 8 operacijas grynaisiais pinigais, jog iš bendrovės kasos išmokėjo 159 500 Lt grynais pinigais (2010-05-20 - 10000 Lt, 2010-06-30 – 10000 Lt, 2010-07-30 – 10000 Lt, 2010-08-10 – 30000 Lt, 2010-09-15 – 30000 Lt, 2010-10-14 – 40000 Lt, 2010-11-26 – 20000 Lt, 2010-12-30 – 9500 Lt) bendrovei “B” kaip avansinius mokėjimus, kurie nebuvo fiksuoti kasos knygoje ir kurių nepagrindė apskaitos dokumentais - kasos išlaidų orderiais,

- apskaitos registre 2010-08-05 įregistravo žinomai melagingus duomenis - 100 000 Lt grynųjų pinigų kaip akcininko įnašą, kurio nefiksavo kasos knygoje ir nepagrindė apskaitos dokumentu – kasos pajamų orderiu,

- bendrovės apskaitoje laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. nefiksavo darbo užmokesčio priskaitymo sau (V. K.) ir A. V., iš jų: 2010 m. A. V. - 4000 Lt, V. K. – 1333,33 Lt ir 2011 m. A. V. – 8000 Lt, V. K. – 3005,71 Lt, viso 16339,04 Lt, priskaitymo nefiksavo bendrovės apskaitoje;

- 2011-01-18 bendrovės kasoje nefiksavo 20487, 24 Lt sumos įplaukų ir nepagrindęs jų apskaitos dokumentais, pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), išmokėjo 20 487, 24 Lt kaip dalį darbo užmokesčio;

- į apskaitą neįtraukė ir joje nefiksavo:

2011-04-15 UAB “C” (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) išrašytos PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini) dėl UAB “A” parduodamų 1283 vnt. pasiūtų suknelių už 20.758,76 Lt (išskirtas PVM – 3602,76 Lt), jos neužfiksavo „Pardavimo operacijų žurnale“ ir „Sąskaitų aktyvumo ataskaitoje“, nors buvo apmokėta banko pavedimu 2011-04-19 už paslaugas į UAB “A“ sąskaitą,

2011-04-25 UAB “D” (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB “A” parduodamų 10025 vnt. pasiūtų kareiviškų kelnių už 127.367,63 Lt, jos neužfiksavo „Pardavimo operacijų žurnale“ ir neapskaitė 22105,13 Lt pardavimo PVM, o kasos knygoje neužpajamavo ir 2010-2011 m. neužregistravo iš viso 127 622,09 Lt grynųjų pinigų, kuriuos sumokėjo UAB “D“ jam pagal kasos išlaidų orderius,

bei pažeidė Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 - 19 straipsnio 1 ir 2 dalių „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomo ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, “patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto nustatyta tvarka, laikantis Archyvo departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ nuostatus, nes neišsaugojo:

- sąskaitos-faktūros Nr.17, kurioje buvo užfiksuotas 2010 m. gegužės mėn., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, UAB “A” įrenginių už 78111,15 Lt pardavimas UAB “B” bei UAB „B“ kasos pajamų orderio kvito, patvirtinančio pagal 2010-05-30 kasos išlaidų orderį Nr.11 78111,15 Lt sumos, išmokėtos iš kasos kaip „pinigų grąžinimas už neįvykdytą pirkimą įrengimų“ gavimo faktą,

Dėl padarytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB “A” veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. balandžio 25 d.

Be to, V. K. nuteistas už tai, kad jis, nuo 2010 m. lapkričio 11 dienos bendrovės akcininko V. K., g. (duomenys neskelbtini) sprendimu, būdamas UAB “A” (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir faktiniu bendrovės vadovu, laikotarpiu nuo 2010-11-24 iki 2011-04-14, (duomenys neskelbtini) mieste, bendrovės veikimo teritorijoje, atlikdamas ir kasininko funkcijas, pagal UAB “D” kasos išlaidų orderį 2010-11-24 Nr. 28 išmokėtai jam 10 000 Lt sumai surašė kasos pajamų orderį ir dalį gautų pinigų - 8 278,02 Lt į kasą įnešė, o likusios 1721,98 Lt sumos į kasą neįnešė ir jos neužpajamavo, o pagal kitus UAB “D” kasos išlaidų orderius: 2010-12-03 Nr.30 (15 000 Lt sumai), 2010-12-13 Nr.33 (40 000Lt sumai), 2010-12-29 Nr.34 (10 000 Lt sumai), 2011-01-03 Nr.01 (15 000 Lt sumai), 2011-01-08 Nr.02 (11 437, Lt sumai), 2011-01-21 Nr.05 (10 000 Lt sumai), 2011-04-14 Nr.18 (24 463,11 Lt sumai) gavęs grynuosius pinigus už atliktas paslaugas, nesurašė kasos pajamų orderių, jų tyčia į buhalterinę apskaitą neįtraukė, gautų pinigų kasoje neužpajamavo ir į kasą neįnešė, taip, neturėdamas tam teisinio pagrindo, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB “A” priklausantį turtą – pinigus –127 622, 09 Lt.

V. K. nuteistas ir už tai, kad jis nuo 2010 m. lapkričio 11 dienos bendrovės akcininko V. K., g. (duomenys neskelbtini), sprendimu, būdamas UAB “A” (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) direktoriumi iki 2011-08-01, R. Č. nuo 2011-07-29 tapus bendrovės akcininku ir nuo 2011-08-01 formaliu direktoriumi, toliau būdamas faktiniu bendrovės vadovu, turėdamas įgaliojimą paimti grynuosius pinigus iš bendrovės sąskaitos banke ir realiai disponuoti jam patikėtais bendrovės pinigais, o R. Č. tuo pačiu metu, vykdant bendrovės buhalterio funkcijas ir tvarkant bendrovės kasos apskaitos dokumentus, turėdamas tikslą pasisavinti bendrovės pinigus, veikdamas kartu su R. Č., 2012 m. sausio 12 d., (duomenys neskelbtini) mieste, bendrovės veikimo teritorijoje, išėmė iš banko sąskaitos 156 500 Lt sumą, kurią R. Č. tą pačią dieną kasos pajamų orderiu Nr.1 užpajamavo bendrovės kasoje kaip pinigus gautus iš banko sąskaitos, ir R. Č., žinančiam, kad 2010-08-05 realiai grynieji pinigai - 100 000 Lt kaip akcininko įnašas nebuvo įnešti į bendrovės kasą, surašius 2012-01-12 kasos išlaidų orderį, jog V. K. grąžinamas 100 000 Lt akcininko įnašas, padedant R. Č., pasisavino jam patikėtus UAB “A” didelės vertės svetimą turtą pinigus - 100 000 Lt.

Be to, V. K. nuteistas už tai, kad jis nuo 2010 m. lapkričio 11 dienos bendrovės akcininko V. K., g. (duomenys neskelbtini), sprendimu, būdamas UAB “A” (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) direktoriumi iki 2011-08-01, o R. Č. nuo 2011-07-29 tapus bendrovės akcininku ir nuo 2011-08-01 formaliu direktoriumi, toliau būdamas faktiniu bendrovės vadovu, turėdamas įgaliojimą paimti grynuosius pinigus iš bendrovės sąskaitos banke ir realiai disponuoti jam patikėtais bendrovės pinigais, o R. Č. vykdant bendrovės buhalterio funkcijas ir tvarkant bendrovės kasos apskaitos dokumentus, turėdamas tikslą pasisavinti bendrovės pinigus, veikdamas kartu su R. Č., laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. Vilniaus mieste, bendrovės veikimo teritorijoje, iš bendrovės “A” banke priklausančios sąskaitos 2012 m. rugsėjo 6 d. išėmęs 127 650 Lt sumą bei 2012 m. lapkričio 22 d. - 109 000 Lt. sumą, kurias kasos pajamų orderiais R. Č. užpajamavo bendrovės kasoje kaip pinigus gautus iš banko sąskaitos, R. Č. į buhalterinę apskaitą įtraukus juridinės galios neturinčius, žinomai suklastotus ir pasirašytus dokumentus:

- statybos darbų priėmimo aktus: 2012-10-25 Nr.2012/10/25, 2012-10-31 Nr.2012/10/31, 2012-11-16 Nr.2012/11/16, 2012-11-30 Nr.2012/11/30 dėl tariamai atliktų statybos-remonto darbų priėmimo iš pagal verslo liudijimą dirbusio V. A. ir 74 000 Lt sumai apmokėjimo už juos dokumentus, t.y. kasos išlaidų orderius: 2012-10-25 Nr.844 – 12 000 Lt, 2012-10-31 Nr.845 – 6000 Lt, 2012-11-16 Nr.846 – 22 000 Lt, 2012-11-30 Nr.847 – 34 000 Lt, nors realiai V. A. buvo išmokėta 16 156 Lt suma pagal prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus: 2012-09-10 Nr.777 – 5000 Lt ir 2012-10-25 Nr.777 – 11 156 Lt,

- statybos darbų priėmimo aktus: 2012-09-10 Nr.2012/09/10, 2012-09-25 Nr.2012/09/25, 2012-10-04 Nr.2012/19/04 dėl tariamai atliktų statybos-remonto darbų priėmimo iš pagal verslo liudijimą dirbusio R. Š. ir 68 000 Lt apmokėjimo už juos dokumentus, t.y. kasos išlaidų orderius: 2012-09-10 Nr.856 – 25 000 Lt, 2012-09-25 Nr.857 – 18 000 Lt, 2012-10-04 Nr.858 – 25 000 Lt, nors realiai R. Š. buvo išmokėta 9 000 Lt. suma pagal prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus: 2012-09-10 Nr.666 – 5000 Lt, 2012-09-25 Nr. (nenurodytas) – 4 000 Lt,

padedant R. Č. bendrovės apskaitoje nurašant 116 844 Lt sumą (57 844 Lt ir 59 000 Lt) kaip tariamą grynųjų pinigų sumokėjimą iš kasos minėtiems asmenims, pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB “A” priklausantį turtą – grynuosius pinigus – 116 844 Lt.

V. K. nuteistas ir už tai, kad jis, būdamas UAB “A” (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir sudaręs sutartį dėl prisijungimo prie elektroninio deklaravimo sistemos, taip būdamas atsakingu už teisingų duomenų pateikimą, laikotarpiu nuo 2011-01-25 iki 2011-06-27, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 89 straipsnio 1 dalies – „Apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą, iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas atimama atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM suma“, siekdamas išvengti 33 384 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo į 2010 m. gruodžio mėn., 2011 m. sausio mėn.- gegužės mėn. deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas ir šias suklastotas deklaracijas elektroniniu būdu, prisijungus prie elektroninio deklaravimo sistemos, pateikė (duomenys neskelbtini) valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai adresu (duomenys neskelbtini), o būtent:

- siekdamas išvengti 10 Lt PVM sumokėjimo, 2011 m. sausio 25 d. į 2010 m. gruodžio mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamuosius tiekimus, t.y. nurodė, kad UAB “A” 2010 m. gruodžio mėnesį turėjo teisę į 1748 Lt grąžintiną iš biudžeto PVM, nors realiai turėjo nurodyti mokėtiną 1738 Lt PVM, ir šią suklastotą deklaraciją pateikė (duomenys neskelbtini) valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai (duomenys neskelbtini);

- siekdamas išvengti 1222 Lt PVM sumokėjimo, 2011 m. vasario 25 d. į 2011 m. sausio mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamuosius tiekimus, t.y. nurodė, kad UAB “A” 2011 m. sausio mėnesį turėjo teisę į 165 Lt grąžintiną iš biudžeto PVM, nors realiai turėjo nurodyti mokėtiną 1057 Lt PVM, ir šią suklastotą deklaraciją pateikė (duomenys neskelbtini) valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai (duomenys neskelbtini);

- siekdamas išvengti 203 Lt PVM sumokėjimo, 2011 m. kovo 25 d. į 2011 m. vasario mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamuosius tiekimus, t.y. nurodė, kad UAB “A” 2011 m. vasario mėnesį turėjo teisę į 99 Lt grąžintiną iš biudžeto PVM, nors realiai turėjo nurodyti mokėtiną 104 Lt PVM, ir šią suklastotą deklaraciją pateikė (duomenys neskelbtini) valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai (duomenys neskelbtini);

- siekdamas išvengti 2896 Lt PVM sumokėjimo, 2011 m. gegužės 18 d. į 2011 m. kovo mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamuosius tiekimus, t.y. nurodė, kad UAB “A” 2011 m. kovo mėnesį turėjo teisę į 355 Lt grąžintiną iš biudžeto PVM, nors realiai turėjo nurodyti mokėtiną 2541 Lt PVM, ir šią suklastotą deklaraciją pateikė (duomenys neskelbtini) valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai (duomenys neskelbtini);

- siekdamas išvengti 29342 Lt PVM sumokėjimo, 2011 m. gegužės 25 d. į 2011 m. balandžio mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamuosius tiekimus, t.y. nurodė, kad UAB “A” 2011 m. balandžio mėnesį turėjo teisę į 868 Lt grąžintiną iš biudžeto PVM, nors realiai turėjo nurodyti mokėtiną 28474 Lt PVM, ir šią suklastotą deklaraciją pateikė (duomenys neskelbtini) valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai (duomenys neskelbtini);

- siekdamas išvengti 2313 Lt PVM sumokėjimo, 2011 m. birželio 27 d. į 2011 m. gegužės mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamuosius tiekimus, t.y. nurodė, kad UAB “A” 2011 m. gegužės mėnesį turėjo teisę į 1281 Lt grąžintiną iš biudžeto PVM, nors realiai turėjo nurodyti mokėtiną 1032 Lt PVM, ir šią suklastotą deklaraciją pateikė (duomenys neskelbtini) valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymą ir šioje dalyje jam priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veiksmuose šių nusikaltimų požymių. Byloje pareikštų civilinių ieškinių dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Sušvelninti jam nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį yra neteisėtas bei nepagrįstas, nes teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas), taikė baudžiamąjį įstatymą, kurio nereikėjo taikyti.

Nurodo, jog šioje byloje pagrindinis kaltinimo elementas - kaltininko žinioje esančio didelės vertės svetimo turto pasisavinimas, pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles net nebuvo įrodinėjamas. Ikiteisminio tyrimo eigoje įmonės UAB “A” finansinės veiklos patikrinimo metu nustačius piniginių lėšų trūkumą, tiek įtarimas, tiek vėlesnis kaltinimas trūkstamų piniginių lėšų pagrindu buvo suformuluotas kaip veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymas. Jokie duomenys apie galimą apskaitoje trūkstamų lėšų panaudojimą pačios bendrovės veikloje nebuvo renkami, jo (apelianto) paaiškinimai netikrinami, nors pagal BPK 1 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti nustatinėjamos ne tik kaltinamąjį kaltinančios, bet ir jį teisinančios aplinkybės, juolab kai kalbama apie veikos, priskirtos sunkių nusikaltimų kategorijai, tyrimą.

Pagal formuojamą teismų praktiką turto pasisavinimo bylose, esant duomenų apie įmonės buhalterinės apskaitos pažeidimus, pinigų panaudojimo bendrovės interesais fakto įrodinėjimo pareiga tenka kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis (apeliantas) nuosekliai paaiškino, jog paminėtas piniginių lėšų trūkumas UAB “A” apskaitoje atsirado dėl papildomo pinigų poreikio bendrovės veiklai vykdyti, šių pinigų pasisavinimo fakto jis nepripažino. Kadangi buhalterinių dokumentų nuo 2011-08-01 jis (apeliantas) netvarkė (įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė R. Č.), pagal galimybes jis pateikė teismui duomenis apie bendrovėje buvusius nelegalius darbuotojus, pagal gynėjo prašymą byloje buvo apklausta cecho (duomenys neskelbtini) gamybos vadovė V. B., darbuotojai P. G. ir A. J., taip pat buvo apklausta kaltinimo kviesta liudytoja R. V..

Liudytojų R. V., V. B., A. J., P. G. parodymais, teisme apklaustos specialistės parodymais bei R. Č. ir jo paties (apelianto) parodymais šioje byloje nustatyti duomenys apie papildomus mokėjimus įmonės darbuotojams. V. B. pripažino, jog įmonėje dirbo gamybos vadove nuo 2010 iki 2014 metų, darbuotojų skaičius svyravo nuo 50 iki 70 žmonių, kas mėnesį siuvėjoms buvo papildomai mokama nuo 200 Lt iki 300 Lt, kitaip tariant egzistavo „vokelių“ sistema. Liudytojas A. J. paaiškino, jog gaudavo papildomai po 600-700 Lt. Iš dalies šią aplinkybę patvirtino ir įmonės mechanikas P. G., tačiau aiškino, kad savo papildomai iš UAB “A” gautus pinigus yra deklaravęs, nes jo atlyginimas įmonėje buvo minimalus, o jis pats dar turėjo patentą. Bylos nagrinėjimo eigoje liudytojais apklausti įmonėje statybos darbus vykdę R. Š. ir V. A. teigė, jog papildomai pinigų iš UAB “A” negavo, tačiau pagal kaltinamųjų paaiškinimus V. A., turėdamas patentą, statybos darbus vykdė pasitelkęs ne tik V. Š., bet ir daugiau darbininkų, kuriems taip pat buvo sumokėta. Be kita ko, teismui pateikti procesiniai sprendimai administracinėse bylose dėl nelegalaus darbo įmonėje UAB „A“, iš kurių taip pat, nors ir netiesiogiai, galima spręsti apie papildomus mokėjimus nelegaliems darbuotojams. Pats tokių nutarimų buvimo faktas nors ir neapima kaltinime nurodomo turto pasisavinimo laikotarpio, tačiau netiesiogiai patvirtina jo paaiškinimus apie didesnių užsakymų laikotarpiu įmonėje dirbusius žmones, kuriems būdavo sumokama už darbą, tačiau įmonės buhalterijoje šie mokėjimai neapskaityti. Tokiu būdu paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog kaltinime įvardintos kaip tariamai pasisavintos sumos nebuvo jo (apelianto) neteisėtai užvaldytos BK 183 straipsnio 2 dalies prasme, nes kasmet vidutiniškai po 144 000 Lt buvo išmokama darbuotojams be apskaitos (imamas vidutinis darbuotojų skaičius 60 žmonių, papildomai per mėnesį mokant po 200 Lt, jei darbuotojų skaičius didesnis, ar priedai buvo didesni, atitinkamai buvo didesnis neapskaitytų lėšų poreikis). Nėra pagrindo ignoruoti šiuo atveju ir bylos baigtimi nesuinteresuotos specialistės I. K. paaiškinimų, jog patikrinimo laikotarpiu įmonėje darbuotojams buvo mokamas minimalus atlyginimas, tačiau tiek iš bylos duomenų, tiek iš liudytojų paaiškinimų spręstina, jog darbuotojai įmonėje beveik nesikeitė, t.y. galima manyti, jog dėl papildomų mokėjimų tikrasis jų uždarbis buvo didesnis nei minimalus. Ši aplinkybė iš dalies patvirtinama ir tuo, jog įmonės veiklos pagrindinė kryptis - siuvimas reikalauja tam tikros kvalifikacijos, o kvalifikuotas darbas apmokamas didesniais nei minimalūs atlyginimais.

Tokiu būdu vien tik remiantis vidutiniais skaičiavimais kaltinime nurodomu periodu už 2010 metų 6 mėnesius, 2011 metų 12 mėnesių ir 2012 metų 12 mėnesių apeliantas turėjo papildomai išmokėti UAB “A” darbuotojams apie 360 000 Lt. Taigi akivaizdu, jog kalbos apie pinigų pasisavinimą nėra ir negali būti, o įmonės darbuotojams išmokėti atlyginimai, kad ir „vokeliuose“, atitinka įmonės interesais panaudotų lėšų apibūdinimą.

UAB “A” finansinės veiklos patikrinimo metu ištyrus darbuotojams išmokėtus atlyginimus kilo abejonių dėl papildomų mokėjimų, todėl tinkamu bylos procesas kaltinamojo teisių apsaugos aspektu taptų tik tuomet, kai būtų apklausti darbo užmokesčio žiniaraščiuose nurodyti darbuotojai, patvirtinant arba paneigiant šiuo atveju niekuo nepagrįstus teismo teiginius apie papildomo neapskaityto buhalterijoje atlyginimo mokėjimo darbuotojams nereikšmingumą, nustatant jo kaltumą dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo.

Be to, nepaneigtas ir jo (apelianto) teiginys apie specialios siuvimo įrangos pirkimą užsienyje, to neatspindint įmonės buhalterijoje, kas atitiktų dar apie 60 000 Lt sumą. Ši aplinkybė patvirtinama P. G. paaiškinimu apie įmonėje naudotus įrengimus.

Apeliantas pažymi, jog baudžiamosiose bylose dėl įmonės lėšų pasisavinimo ar iššvaistymo teismų praktika reikalauja atsižvelgti į kaltininko pateikiamus duomenis apie įmonės interesais panaudotas lėšas (LAT nutartys bylose Nr. 2K-575/2010; 2K-7-330/2011; 2K-92/2012), o tokių duomenų ignoravimas gali būti pripažintas esminiu BPK 20 straipsnio pažeidimu ir lemti nuosprendžio ar nutarties pakeitimą ar panaikinimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui pripažinus jį kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai atmetus kaip nereikšmingus duomenis apie „vokeliuose“ mokamus atlyginimus, apeliantas teikia papildomus duomenis apie įmonės darbuotojų skaičių, darbuotojams mokamą buhalterijoje apskaitytą atlyginimą, duomenis apie 70 988,28 Lt išmokėjimą pagal UAB “A” įsiskolinimus UAB „E“ laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2014 m. gegužės mėn., taip pat duomenis apie jo (apelianto) vardu atliktus mokėjimus už UAB “A” užsakymus atlikusią bendrovę „F“ UAB. Apelianto teigimu, ši bendrovė padėdavo vykdyti UAB “A” užsakymus, kai UAB “A” pajėgumai buvo nepakankami, todėl jis (apeliantas) UAB “A” lėšomis atsiskaitydavo tiesiogiai su „F“ UAB darbuotojais, mokėjo šios bendrovės įsiskolinimus už energiją, patalpų nuomą, „Sodros“ įmokas. Dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo paminėti duomenys į UAB “A” apskaitą nebuvo įtraukti, todėl nei tikrinant UAB “A” finansinę veiklą, nei nagrinėjant bylą teisme į juos nebuvo atsižvelgta.

Apeliantas pastebi skunde ir tai, jog jis iš karto parodė, jog bendrovės lėšų nesisavino, panaudojo pinigus bendrovės reikalams. Jis ikiteisminio tyrimo metu iš dalies savo kaltę pripažino ir pozicijos teisme nekeitė, nes buhalterinės apskaitos pažeidimai įmonėje buvo, tačiau tai daugiau susiję su nerūpestingu apskaitos tvarkymu ir neapskaitytų lėšų poreikiu darbo užmokesčiui, kitiems neapskaitytiems mokėjimams, nei su tyčia pasisavinti bendrovės lėšas. Tokiu būdu yra pagrindas teigti, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta esminio subjektyviosios BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio: tyčios pasisavinti didelės vertės kaltininkui patikėtą turtą.

Be to, reikia įvertinti ir tai, jog jis bei R. Č. skirtingais periodais turto atžvilgiu iš esmės buvo jo savininkais-akcininkais, taigi jie buvo suinteresuoti užtikrinti bendrovės veiklą.

Byloje pareikšti ieškiniai, apelianto manymu, turėtų būti perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, nes lėšos panaudotos bendrovės interesais, todėl priimant nuosprendį BPK tvarka teisingai išspręsti civilinių ieškinių dydžio klausimą neįmanoma.

Šalies argumentai

Apeliantas, be kita ko, skunde nurodo, jog jis anksčiau neteistas, iš esmės kaltę pripažino, kaltinamas nesunkaus ir apysunkio nesmurtinio nusikaltimo padarymu (BK 220 straipsnio 1 dalis, 222 straipsnio 2 dalis). Jis yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus ir nėra pavojingas visuomenei. Esant aukščiau nurodytiems argumentams, negalima reikalauti, jog jis prisipažintų dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo, todėl jam buvo galima paskirti ir švelnesnę, nei paskirta skundžiamu nuosprendžiu, bausmę. Atsižvelgiant į tai, jog dėl apskaitos pažeidimų jis prisipažino, o BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos nepadarė, jo prisipažinimas laikytinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo V. K. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas apygardos teismo nuosprendžio dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį neskundžia. Apeliaciniame skunde teigia, jog jis skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, taikė baudžiamąjį įstatymą, kurio nereikėjo taikyti. Be to, nurodo, jog didelės vertės svetimo turto pasisavinimas pagal BPK 20 straipsnio taisykles net nebuvo įrodinėjamas, duomenys apie galimą apskaitoje trūkstamų lėšų panaudojimą pačios bendrovės veikloje nebuvo renkami, jo paties paaiškinimai netikrinami, dėl ko buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu, iš dalies sutinka su apelianto skundo argumentais. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl vienos iš BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų, už kurios padarymą yra nuteistas V. K., neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog UAB “A” vienintelis akcininkas nuo 2009-12-08 iki 2011-08-02 buvo V. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) - apelianto sūnus, kuris nuo 2009-12-17 iki 2010-12-22 buvo ir įmonės direktoriumi. Apeliantas UAB “A” dirbo nuo 2010-11-11, tuo tarpu nuo 2010-12-22 iki 2011-08-02 buvo paskirtas bendrovės direktoriumi. Byloje, tame tarpe ir paties nuteistojo V. K. parodymais, nustatyta ir tai, jog oficialiai UAB “A” direktoriumi esant V. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), realiai nuo 2010-11-11 įmonei vadovavo ir joje sprendimus priiminėjo pagal pastarojo įgaliojimą veikęs V. K. vyresnysis, t.y. būtent apeliantas buvo faktiniu įmonės direktoriumi. Nuo 2011-08-02 UAB “A” vieninteliu akcininku ir bendrovės direktoriumi buvo R. Č., tuo tarpu apeliantas buvo paskirtas į gamybos direktoriaus pareigas. Tiek bendrovei vadovaujant V. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), tiek R. Č., V. K. vyresniajam pagal įgaliojimus, be kita ko, buvo suteikta teisė disponuoti bendrovės piniginėmis lėšomis, išrašyti su pinigų disponavimu susijusius kasos dokumentus, paimti pinigines lėšas iš bendrovės sąskaitos banke.

Byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB “A” ūkinės finansinės veiklos, UAB “D” pateiktais buhalteriniais dokumentais, UAB “A” apskaitos dokumentais, liudytojo M. S., paties nuteistojo parodymais) nustatyta ir tai, jog UAB “D” už UAB “A” siuvimo paslaugas, gamybą išrašė kasos išlaidų orderius: 2010-11-24 Nr. 28 (10 000 Lt sumai); 2010-12-03 Nr. 30 (15 000 Lt sumai), 2010-12-13 Nr. 33 (40 000 Lt sumai), 2010-12-29 Nr. 34 (10 000 Lt sumai), 2011-01-03 Nr. 01 (15 000 Lt sumai), 2011-01-08 Nr. 02 (11 437 Lt sumai), 2011-01-21 Nr. 05 (10 000 Lt sumai), 2011-04-14 Nr. 18 (24 463,11 Lt sumai). Iš paminėtų kasos išlaidų orderių matyti, jog grynieji pinigai buvo išmokėti UAB „A“, konkrečiai V. K., ką šis patvirtino savo rankraštiniais įrašais bei parašais. UAB “A” 2010-11-24 surašė kasos pajamų orderį, jog iš UAB “D” už siuvimo paslaugas gavo 10 000 Lt, tačiau bendrovės kasoje užpajamuota buvo tik 8278,02 Lt. Pagal kitus pirmiau paminėtus kasos išlaidų orderius iš UAB “D” gavęs grynuosius pinigus už UAB “A” suteiktas siuvimo paslaugas V. K. kasos pajamų orderių neišrašė, gautų pinigų UAB “A” kasoje neužpajamavo ir į kasą neįnešė.

Apeliantas nei apklausų metu, nei apeliaciniame skunde šių byloje nustatytų aplinkybių neneigia, nurodė, jog šias pinigines lėšas iš UAB “D” už UAB “A” suteiktas siuvimo paslaugas gavo. Kita vertus, apeliantas neigia, kad šias UAB “A” priklausančias pinigines lėšas pasisavino. Nurodo, jog paminėti iš UAB “D” gauti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje svetimo turto pasisavinimo bylose konstatuota, kad jeigu bendrovės vadovas įmonės turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes teismams padaryti teisingas išvadas. Tačiau vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms, nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-428/2014).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atliekant UAB “A” ūkinės finansinės veiklos tyrimą, be kita ko, buvo nustatyta ir tai, jog UAB “A” kasos knygoje 2011-01-18 fiksuotas likutis kasoje 2692,71 Lt ir tą pačią dieną kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išmokėtas darbo užmokestis iš viso 23 179,95 Lt. Tačiau kasoje nebuvo pakankamai grynųjų pinigų išmokėti darbo užmokesčiui ir kasos knygoje 2011-01-18 dienos pabaigoje užfiksuotas neigiamas (išlaidų stulpelyje) kasos likutis 20 487,24 Lt. Pagal pateiktus duomenis bendrovė 2011-01-18 kasoje neturėjo pakankamai grynųjų pinigų išmokėti darbo užmokesčiui, todėl dalis darbo užmokesčio – 20 487,24 Lt, buvo išmokėta iš neapskaitytų pinigų. Taigi nagrinėjamu atveju specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB “A” ūkinės finansinės veiklos nustatytos aplinkybės iš dalies patvirtina apelianto teiginius apie tai, kad dalis iš UAB “D” gautų kaltinime nurodytų piniginių lėšų buvo panaudotos bendrovės reikmėms. Pirmosios instancijos teismas į paminėtas UAB “A” ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatytas aplinkybes neatsižvelgė, todėl nepagrįstai darbo užmokesčiui bendrovės darbuotojams sumokėti išleistų neapskaitytų pinigų 20 487,24 Lt nepripažino kaip išleistų įmonės reikmėms bei nesumažino ta dalimi kaltinime nurodytos pasisavintos pinigų sumos.

Žemesnės instancijos teismas

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog tikėti šiuo atveju apelianto teiginiais, kad iš UAB “D” gautą likusią pinigų sumą – 107 134,85 Lt, jis panaudojo bendrovės “A” reikmėms nėra pagrindo, kadangi šių jo teiginių nepatvirtina jokie konkretūs byloje surinkti duomenys, tokių duomenų nepateikė ir pats nuteistasis. Pažymėtina tai, jog paties apelianto parodymai dėl šių bendrovei priklausančių piniginių lėšų panaudojimo nebuvo visiškai nuoseklūs. Apklausiamas 2014-07-18 vykusios apklausos metu pastarasis parodė, jog paminėti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms, buvo išmokėtas darbo užmokestis darbuotojams bei sumokėta dalis mokesčių. Jis tikriausiai kažko tinkamai nesurašė, neįtraukė, todėl pinigai nesimato bendrovės apskaitoje (7 t., b.l. 127). Apklausiamas kitos apklausos metu V. K. parodė, jog iš UAB “D” gautus pinigus jis investavo į gamybos procesą, išmokėdavo žmonėms atlyginimus, mokėjo mokesčius, už nuomą. Pinigai buvo užpajamuoti bendrovės kasoje, tačiau kodėl nėra dokumentų, jis nežino. Iki to laiko, kol visus dokumentus perdavė akcininkui ir direktoriui R. Č., tie dokumentai buvo (7 t., b.l. 134-137). Ikiteisminio tyrimo metu V. K. nepateikė jokių jo parodymus patvirtinančių duomenų. Tokių duomenų nebuvo gauta ir atliekant procesinius veiksmus. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu apeliantas jau nurodė, jog iš UAB “D” kaltinime nurodytu laikotarpiu pagal paminėtus kasos išlaidų orderius gauti pinigai buvo panaudoti tuo metu įmonėje dirbusių nelegalių darbuotojų atlyginimams sumokėti. Įmonėje dirbo 17 nelegalių darbuotojų, kad būtų laiku įvykdyti iš UAB “D” gauti užsakymai. Visus 127 tūkstančius litų, gal ir daugiau, jis išmokėjo šiems nelegaliai dirbusiems darbuotojams. Be to, nurodė apie neoficialių priedų prie atlyginimų darbuotojams mokėjimą. Šioms apklausos metu nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, apelianto gynėjas pateikė pirmosios instancijos teismui teismų sprendimus administracinio teisės pažeidimo bylose, patvirtinančius, jog V. K. kaip įmonės “A” įgaliotas atstovas buvo nubaustas administracine tvarka už tai, kad leido įmonėje dirbti nelegaliems darbuotojams (8 t., b.l. 160-180). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, jog ir pastaroji apelianto pateikta versija nepatvirtina fakto, jog iš UAB “D” gauti pinigai (107 134,85 Lt), jo buvo panaudoti bendrovės “A” reikmėms. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, pateikti sprendimai administracinėse bylose patvirtina, jog darbuotojai nelegaliai UAB “A” dirbo kitais laikotarpiais (nuo 2010-06-01 iki 2010-07-08, 2010-10-22) nei iš UAB “D” buvo gautos kaltinime nurodytos piniginės lėšos (pirmas kaltinime nurodytas UAB “D” išrašytas kasos išlaidų orderis 2010-11-24), t.y. iki UAB “D” išmokant grynuosius pinigus. Be to, administracinėse bylose nustatyti padaryti administracinės teisės pažeidimai, priešingai nei teigiama apelianto skunde, savaime, nesant byloje kitų patikimų duomenų, neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad nelegalūs darbuotojai bendrovėje “A” dirbo ir 2010-11-24 – 2011-04-14 laikotarpiu ir jiems iš UAB “D” gautų pinigų buvo mokami atlyginimai. UAB “D” gautų pinigų panaudojimo neoficialių priedų prie atlyginimų darbuotojams mokėjimo fakto nepatvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai. Liudytoja R. V. UAB “A” nuo 2010-12-01 iki 2014-01-05 dirbusi buhaltere ir (duomenys neskelbtini) dirbusiems darbuotojams skaičiavusi bei mokėjusi darbo užmokesčius parodė, jog ji darbuotojams atlyginimus mokėjo tik pagal žiniaraštį, kitų sumų nebuvo. Nors liudytoja apklausos teisme metu užsiminė, kad galimai V. K. mokėjo darbuotojams neoficialius priedus prie atlyginimų, tačiau nei konkretaus laikotarpio, kada tai buvo daroma, nei kokiems darbuotojams, ar visiems darbuotojams jie buvo mokami, ji nenurodė. Kada konkrečiai jai buvo sumokėtas 200 Lt priedas, ar jis buvo mokamas kiekvieną mėnesį, ji taip pat nenurodė. UAB “A” nuo 2010-06-15 gamybos vadove (duomenys neskelbtini) dirbusi V. B. (iš darbo, liudytojos teigimu, išėjo 2014 m. sausio mėn.) teisiamojo posėdžio metu nors ir patvirtino, jog buvo mokami priedai prie atlyginimų nuo 200 iki 300 Lt, tačiau nenurodė, kokiu laikotarpiu tai buvo daroma, be to, parodė, kad priedai buvo mokami ne nuo pirmos darbo dienos, ne visiems, o tik geriems darbuotojams, ji pati priemokų negaudavo. Ši liudytoja parodė ir tai, kad visus savo darbuotojus ji žinojo, jai dirbant, nelegalių darbuotojų nebuvo. Liudytojas P. G. (įmonės darbuotojas nuo 2011-04-21, t.y. įdarbintas bendrovėje jau po UAB “D” atlikto pinigų išmokėjimo) nors teisme ir parodė, jog jam buvo mokami priedai prie atlyginimo, tačiau nei kuriuo laikotarpiu, nei kokio dydžio nenurodė, taip pat nenurodė aplinkybių, susijusių su kitiems įmonės darbuotojams mokamais neoficialiais darbo užmokesčio priedais. Liudytojas A. J. (įmonėje dirbęs nuo 2011-04-21, t.y. po kaltinime nurodyto UAB “D” atlikto pinigų išmokėjimo) apie jam darbovietėje mokamus priedus prie oficialaus minimalaus atlyginimo ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu neužsiminė, apie šias aplinkybes nurodė tik bylą nagrinėjant teisme. Pastarasis parodė, jog jam buvo mokamas 600-700 Lt priedas kiekvieną mėnesį, tačiau kokiu laikotarpiu tai buvo daroma, nenurodė. Ar buvo mokami priedai kitiems darbuotojams, taip pat negalėjo nurodyti. Taigi iš išdėstytų liudytojų parodymų nėra pagrindo išvadai apie neoficialių priedų prie atlyginimų įmonės darbuotojams mokėjimo faktą, juo labiau, sutikti su apelianto skundo argumentais, kad paminėti parodymai patvirtina, jog kaltinime nurodyti pinigai, gauti iš UAB “D” už atliktas siuvimo paslaugas, buvo panaudoti įmonės reikmėms. Pažymėtina ir tai, jog V. K., apklausiamas 2014-09-15, 2014-10-24 teisiamojo posėdžio metu parodė, jog R. Č. UAB “A” buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkė ir neoficialiai, t.y. ir 2010 metų antroje pusėje. Liudytoja V. B. taip pat parodė, jog R. Č. UAB “A” dirbo nuo 2010 m. birželio mėn. Apie tai, kad R. Č. įmonėje dirbo, tvarkė apskaitą anksčiau nei nusipirko UAB “A” akcijas bei tapo direktoriumi, galima spręsti ir iš liudytojos R. V. parodymų, kuri, be kita ko, patvirtino, jog pinigus darbuotojų atlyginimams mokėti į (duomenys neskelbtini) atveždavo tiek V. K., tiek R. Č.. Liudytojas A. J. parodė, kad jam neoficialiai pinigus mokėdavo ir R. Č.. Tuo tarpu R. Č. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu apie neoficialių priedų prie atlyginimų darbuotojams mokėjimą net neužsiminė, apie tai parodymus davė tik apklausiamas teisiamojo posėdžio metu. Dar daugiau teisme pastarasis parodė, kad neapskaitytą atlyginimą darbuotojams mokėjo V. B., jis pats jai nuvežęs paduodavo pinigus, ką apklausiama teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. B. paneigė, nurodydama, kad savo darbuotojams atlyginimų nemokėjo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teigi, jog paminėtų liudytojų parodymai patvirtina apelianto nurodytas aplinkybes apie iš UAB “D” gautų pinigų panaudojimą įmonės reikmėms, nėra jokio pagrindo. Juolab, kad byloje apklausta UAB “A” ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė I. K. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog tyrimo metu nebuvo nustatyta faktų, kad bendrovėje buvo mokamas neapskaitytas atlyginimas.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog dalies UAB “D” už UAB “A” suteiktas siuvimo paslaugas V. K. sumokėtų pinigų (107 134,85 Lt) panaudojimas bendrovės “A” reikmėms nėra pagrįstas jokiais konkrečiais duomenimis, todėl tenkinti apelianto prašymą ir jį dėl iš UAB “D” gautų UAB “A” priklausančių piniginių lėšų pasisavinimo išteisinti nėra pagrindo. UAB “A” dėl šių V. K. neteisėtų veiksmų patyrė 107 134,85 Lt nuostolį. Todėl šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas tikslina kaltinimą ir nustato:

Aprašomoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

V. K. nuo 2010 m. lapkričio 11 dienos bendrovės akcininko V. K., g. (duomenys neskelbtini) sprendimu, būdamas UAB “A” (kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir faktiniu bendrovės vadovu, laikotarpiu nuo 2010-11-24 iki 2011-04-14, Vilniaus mieste, bendrovės veikimo teritorijoje, atlikdamas ir kasininko funkcijas, pagal UAB “D” kasos išlaidų orderį 2010-11-24 Nr. 28 išmokėtai jam 10 000 Lt sumai surašė kasos pajamų orderį ir dalį gautų pinigų - 8 278,02 Lt į kasą įnešė, o likusios 1721,98 Lt sumos į kasą neįnešė ir jos neužpajamavo, o pagal kitus UAB “D” kasos išlaidų orderius: 2010-12-03 Nr. 30 (15 000 Lt sumai), 2010-12-13 Nr. 33 (40 000Lt sumai), 2010-12-29 Nr. 34 (10 000 Lt sumai), 2011-01-03 Nr. 01 (15 000 Lt sumai), 2011-01-08 Nr. 02 (11 437, Lt sumai), 2011-01-21 Nr. 05 (10 000 Lt sumai), 2011-04-14 Nr. 18 (24 463,11 Lt sumai) gavęs grynuosius pinigus už atliktas paslaugas, nesurašė kasos pajamų orderių, jų tyčia į buhalterinę apskaitą neįtraukė, gautų pinigų kasoje neužpajamavo ir į kasą neįnešė. Iš UAB “D” gautų, UAB “A” kasoje neužpajamuotų ir į kasą neįneštų pinigų - 127 622, 09 Lt, 2011-01-18 išmokėjo įmonės darbuotojams dalį darbo užmokesčio – 20 487,27 Lt, o likusį jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB “A” priklausantį turtą – pinigus – 107 134,85 Lt, neturėdamas tam teisėto pagrindo, pasisavino.

V. K. taip pat skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad padedant R. Č., kuris suklastojo statybos darbų priėmimo aktus, kasos išlaidų orderius, nurašant bendrovės apskaitoje neva R. Š., V. A. išmokėtus pinigus už statybos, remonto darbus, pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB “A” priklausantį turtą – grynuosius pinigus – 116 844 Lt.

Iš UAB “A” (duomenys neskelbtini) banke esančios banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, jog V. K. 2012-09-06 išgrynino 127 650 Lt, o 2012-11-22 – 109 000 Lt (5 t., b.l. 82-122). Iš specialistės I. K. paaiškinimų matyti, jog paminėti išgryninti pinigai jų išgryninimo iš įmonės banko sąskaitos dienomis kasos pajamų orderiais be numerių R. Č. buvo užpajamuoti bendrovės kasoje.

Atliekant UAB “A” ūkinės finansinės veiklos tyrimą nustatyta, jog bendrovė turėjo sandorių su fiziniais asmenimis, įsigijusiais verslo liudijimus, kuriems už atliktus darbus, suteiktas paslaugas buvo sumokėta bendrovės lėšomis. Tiriant paminėtus sandorius bei jų apmokėjimą, be kita ko, išsiaiškinta, kad UAB “A” 2012 metais įformino grynųjų pinigų – 68 000 Lt, iš kasos išmokėjimą R. Š. už statybos-remonto darbus. Kita vertus, tyrimui bendrovės pateiktuose apskaitos dokumentuose nebuvo prekių (paslaugų) pirkimo kvitų (kratos UAB “A” administracinėse bei pagalbinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), metu buvo išimti 2012-09-10, 2012-09-25, 2012-10-04 statybos – remonto darbų priėmimo aktai be R. Š. parašų), o išrašytuose 2012-09-10 Nr. 856 (25 000 Lt sumai), 2012-09-25 Nr. 857 (18 000 Lt sumai), 2012-10-04 Nr. 858 (25 000 Lt sumai) kasos išlaidų orderiuose nėra gavėjo (R. Š.) parašų. Mokesčių administratoriaus duomenimis, R. Š. 2012 metais buvo išduotas verslo liudijimas specialiems statybos darbams nuo 2012-09-09 iki 2012-10-04, R. Š. metinės pajamų deklaracijos GPM308 už 2012 metus nepateikė ir iš UAB “A” pagal verslo liudijimą gautų pajamų nedeklaravo. Byloje aiškinantis aplinkybes liudytoju buvo apklaustas R. Š. (teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsinti liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu), iš kurio parodymų matyti, jog jis 2012 metais rugsėjo mėnesį, mėnesio laikotarpiui, dirbant tam tikromis datomis, buvo įgijęs verslo liudijimą specialiems statybos darbams. Kartu su draugu V. A., kuris taip pat dirbo pagal verslo liudijimą, atliko statybos darbus UAB „A“, esančioje (duomenys neskelbtini). Jis šalia siuvyklos patalpų kieme mūrijo tvorelę, tvarkė pastato stogą, atliko kitus vidaus apdailos darbus. Medžiagos buvo naudojamos užsakovo, jo buvo tik darbo jėga. Už atliktus darbus buvo išrašęs bendrovei kvitus 5000 ir 4000 Lt sumoms. Liudytojo teigimu, daugiau sandorių su šia bendrove jis neturėjo. Apklausos metu liudytojui pateikus UAB “A” administracinėse bei pagalbinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), kratos metu išimtus statybos – remonto darbų priėmimo aktus Nr. 2012/09/10, 2012/09/25, 2012/19/04 (6 t., b.l. 140-142), pastarasis nurodė, jog pateiktus dokumentus mato pirmą kartą, juose nurodytų hidroizoliacinių darbų, kitų darbų neatliko bei nurodytų pinigų sumų negavo (2 t., b.l. 89-91). Liudytojas R. Š. ikiteisminio tyrimo metu pateikė apklausos metu minėtus 2012-09-10 Nr. 666, 2012-09-25 prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, išrašytus pirkėjui V. K., UAB „A“, įm.k. (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l. 92-93). Iš pateiktų kvitų matyti, jog pirkėjas R. Š. už mūro darbus sumokėjo 4000 Lt, o už stogo remonto darbus – 5000 Lt. Nors liudytojas R. Š. teisiamojo posėdžio metu savo parodymus iš dalies pakeitė, nurodė, kad nors atliko V. K. įmonėje statybos darbus (mūrijo sienelę, remontavo stogą), tačiau negavo net ir tų ikiteisminio tyrimo metu minėtų 9000 Lt, neišrašinėjo jokių kvitų ir jų nepateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tačiau netikėti jo pirmiau išdėstytais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kaip ir tuo, kad būtent jis pateikė pareigūnams 2012-09-10 Nr. 666, 2012-09-25 prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, nėra pagrindo. R. Š. pirmiau išdėstyti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, perkaityti byloje esantiems įrodymams patikrinti, pilnai atitinka surinktų įrodymų pagrindu (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB “A” ūkinės finansinės veiklos, Mokesčių administratoriaus duomenimis, liudytojo V. A. parodymais apie tai, kad dirbo kartu su R. Š. ir apmokėjimą už atliktus statybos darbus gavo) nustatytas faktines aplinkybes. Iš liudytojo R. Š. 2013-09-24 apklausos protokolo matyti, jog liudytojas savo rankraštiniu įrašu patvirtino, kad protokolą perskaitė, jame teisingai užrašyti jo duoti parodymai, apklausos protokolą pasirašė. Liudytojas pasirašė ir 2013-10-08 prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitų pateikimo protokole. Teisiamojo posėdžio metu bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui R. Š. patvirtino, jog minėtuose ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokoluose yra jo parašai.

Tiriant UAB “A” sandorius su fiziniais asmenimis, įsigijusiais verslo liudijimus, taip pat nustatyta, kad UAB “A” 2012 metais įformino grynųjų pinigų – 74 000 Lt, iš kasos išmokėjimą V. A. už statybos – remonto darbus. Nepaisant to, kaip ir R. Š. atveju, tyrimui bendrovės pateiktuose apskaitos dokumentuose nebuvo prekių (paslaugų) pirkimo kvitų (kratos UAB “A” administracinėse bei pagalbinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), metu buvo išimti 2012-10-25, 2012-10-31, 2012-11-16, 2012-11-30 statybos – remonto darbų priėmimo aktai be V. A. parašų), o išrašytuose kasos išlaidų orderiuose 2012-10-25 Nr. 844 (12000 Lt sumai), 2012-10-31 Nr. 845 (6000 Lt sumai), 2012-11-16 Nr. 846 (22 000 Lt sumai), 2012-11-30 Nr. 847 (34 000 Lt sumai) nėra gavėjo (V. A.) parašų. Mokesčių administratoriaus duomenimis, V. A. 2012 m. spalio, lapkričio mėn. buvo išduotas verslo liudijimas specialiems statybos darbams, šis asmuo nuo 2012-05-14 buvo ir įdarbintas UAB „A“. V. A. 2012 m. metinėje pajamų deklaracijoje deklaravo 16 157 Lt pagal verslo liudijimą gautų pajamų. Byloje liudytoju apklaustas V. A. patvirtino, jog nuo 2012 m. vasaros dirbo UAB “A” vairuotoju, be to, 2012 m. įvairiais laikotarpiais buvo įgijęs verslo liudijimą, pagal kurį atlikdavo remonto ir statybos darbus. 2012 m. statybos ir remonto darbus pagal verslo liudijimą atliko ir UAB „A“, stogo remonto ir apdailos darbai buvo atliekami (duomenys neskelbtini), kur buvo įrenginėjama siuvykla bei administracinės patalpos. Ten taip pat buvo tvarkomas kiemas, mūrijama kiemo siena. UAB “A” kartais jis dirbo su draugu R. Š., kuris taip pat buvo įgijęs verslo liudijimą. Darbams atlikti buvo naudojamos įmonės medžiagos. Už atliktus darbus jis viso iš V. K. gavo 16 156 Lt, išrašė bendrovei kvitus. Kitų sandorių, dirbdamas pagal verslo liudijimą su UAB “A” neturėjo. Liudytojui pateikus kratos UAB “A” administracinėse bei pagalbinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), metu išimtus statybos – remonto darbų priėmimo aktus, kasos išlaidų orderius, pastarasis nurodė, kad šiuos dokumentus mato pirmą kartą, pinigų pagal šiuos dokumentus negavo, iš UAB “A” gavo pinigus tik pagal jo išrašytus kvitus. Liudytojas V. A. ikiteisminio tyrimo metu pateikė apklausos metu minėtus 2012-09-10 Nr. 777, 2012-10-25 Nr. 777 prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, išrašytus pirkėjui V. K., UAB „A“, įm.k. (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l. 87-88). Iš pateiktų kvitų matyti, jog pirkėjas V. A. už stogo remonto darbus sumokėjo 5000 Lt, o už apdailos darbus – 11 156 Lt, viso 16 156 Lt, kuriuos, kaip jau buvo minėta, V. A. 2012 m. metinėje pajamų deklaracijoje ir deklaravo kaip pajamas gautas pagal verslo liudijimą.

Pagal R. Š., V. A. apklausų metu nurodytas aplinkybes, pastarųjų pateiktus prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, bendrovės apskaitoje užfiksuotus dokumentus, dokumentus išimtus kratos UAB “A” administracinėse bei pagalbinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), metu, atliekant UAB “A” ūkinės finansinės veiklos tyrimą, buvo nustatyta, kad UAB “A” 2012 m. užfiksavo realiai neįvykusias ūkines operacijas – statybos remonto darbų atlikimą ir grynųjų pinigų išmokėjimą R. Š. iš viso 59 000 Lt (68 000 Lt – 9 000 Lt), V. A. iš viso 57 844 Lt (74 000 Lt – 16 156 Lt). UAB “A” statybos remonto darbų priėmimo aktuose Nr. 2012/09/10, 2012/09/25 ir 2012/19/04 nurodytų darbų R. Š. neatliko, kasos išlaidų orderiuose nurodytos sumos iš viso 59 000 Lt negavo, todėl minėti dokumentai neatspindi realiai įvykusių ūkinių operacijų. UAB “A” statybos remonto darbų priėmimo aktuose Nr. 2012/10/25, 2012/10/31, 2012/11/16, 2012/11/30 nurodytų darbų V. A. neatliko, kasos išlaidų orderiuose nurodytos sumos iš viso 57 844 Lt negavo, todėl minėti dokumentai neatspindi realiai įvykusių ūkinių operacijų.

R. Č. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu neigė klastojęs kaltinime nurodytus statybos – remonto darbų priėmimo aktus, nurodė, kad R. Š., V. A. statybos remonto darbus įmonėje realiai atliko ir jiems kasos išlaidų orderiuose nurodyti pinigai buvo išmokėti, tačiau savalaikiai neįforminti dokumentai, todėl juose nėra minėtų asmenų parašų. Teisiamojo posėdžio metu R. Č. pradžioje nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau vėliau pripažino, jog siekdamas užpildyti iš įmonės kasos išmokėtų pinigų spragas, rašydavo faktinių duomenų neatitinkančius statybos darbų priėmimo aktus, nes reikėjo pagrįsti nelegalių darbuotojų atlyginimams bei įmonės darbuotojų priedams išmokėtus pinigus.

V. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu dėl šios nusikalstamos veikos paaiškino, jog jis V. A. pasamdė atlikti įvairius statybos remonto darbus UAB “A” (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) filiale. Iš pastarojo parodymų matyti, jog jis kartu su V. A. pirko statybines medžiagas. Jis samdė tik V. A., nors kartu su juo dirbo ir kažkokie jo atsivesti kiti asmenys, pinigus mokėto taip pat tik V. A.. Jam sumokėjo iki 10 000 Lt grynaisiais, jokio dokumento nepildė. R. Š. jis nepažinojo, su juo nebendravo. R. Č., kiek jam žinoma, su šiais asmenimis nebendravo, jam nėra žinoma, kad jis šiems asmenims būtų davęs užsakymų (7 t., b.l. 134-137). Apklausiamas 2014-10-24 apeliantas jau parodė, jog V. A. už atliktus statybos darbus pinigų nemokėjo, už darbus jam turėjo apmokėti R. Č.. Ar tai buvo padaryta, jam nėra žinoma, nes apmokėjimo procese nedalyvavo. R. Š. jis nepažinojo ir jam jokių pinigų nemokėjo (7 t., b.l. 143-144). V. K. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kur realiai buvo išleisti iš UAB “A” banko sąskaitos kaltinime nurodytu laikotarpiu išgryninti ir buhalterinėje apskaitoje nurašyti bendrovei priklausantys pinigai – 116 844 Lt, nepateikė jokių šios pinigų sumos išleidimą įmonės reikmėms patvirtinančių konkrečių duomenų. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu apeliantas jau nurodė, kad V. A., R. Š. atliko statybos darbus, jiems už darbą buvo sumokėta apie 20 000 Lt, mokėjimas buvo užfiksuotas dokumentuose, pinigus jiems sumokėjo pats. Sprendžiant iš V. K. parodymų kiti pinigai buvo panaudoti nelegalių darbuotojų atlyginimams bei įmonėje dirbusių darbuotojų neoficialių priedų mokėjimui, siuvimo įrangai Lenkijoje pirkti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, pritaria apygardos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytoms išvadoms, kad R. Č., V. K. versija apie tai, kad bendrovės pinigai šiuo atveju buvo panaudoti įmonės reikmėms nepasitvirtino. Nuteistųjų parodymų dėl išgrynintų bendrovei priklausančių piniginių lėšų panaudojimo nenuoseklumas, o taip pat jų parodymus patvirtinančių konkrečių duomenų byloje nebuvimas, leidžia teigti, jog tokiu būtu pastarieji tik siekė, apeliantas, pateikdamas apeliacinį skundą bei nurodydamas analogiškas pinigų panaudojimo įmonės reikšmėms aplinkybes, ir šiuo metu siekia išvengti gresiančios atsakomybės už padarytą sunkų nusikaltimą. Kaip jau šiame nuosprendyje buvo minėta, išskyrus laikotarpius, kurie buvo nustatyti administracinėse bylose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriose V. K. vyresnysis beje neigė aplinkybę, jog bendrovėje “A” dirba nelegalūs darbuotojai, byloje nebuvo gauta jokių duomenų apie tai, kad šioje bendrovėje aptariamos nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo nelegalūs darbuotojai. Pirmiau išdėstyti įmonėje dirbusių liudytojų, bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusios specialistės parodymai taip pat patvirtina, jog byloje nėra ir patikimų duomenų apie tai, kad iš neteisėtu būdu nurašytų bendrovei priklausančių piniginių lėšų būtų buvę mokami darbuotojams neoficialūs priedai prie atlyginimų. Beje, šių aplinkybių nepatvirtina ir apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai – UAB “A” 2013, 2014 metų darbo užmokesčio žiniaraščiai, darbuotojų darbo pažymėjimų registras, kitų įmonių UAB „G“ 2013-2014 metų darbo užmokesčio žiniaraščiai, UAB “B” darbo užmokesčio žiniaraščiai, taip pat mokėjimo kvitai apie V. K. už UAB „F“ Sodrai sumokėtas įmokas, UAB „E“ pirkėjui UAB “A” 2012-12-31, 2013, 2014 metais išrašytos sąskaitos – faktūros (apeliantas duomenų apie jų apmokėjimą nepateikė). Priešingai, pateikti dokumentai bei apelianto skunde nurodyti argumentai, kad UAB “A” piniginėmis lėšomis buvo dengiami kitos įmonės įsiskolinimai, tik patvirtina, kad jis su UAB “A” priklausančiais pinigais elgėsi neatsakingai ir juos leido ne šios įmonės reikmėms. Tuo pačiu pažymėtina tai, jog apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių duomenų apie neva Lenkijoje įsigytus siuvimo įrenginius.

Tokiu būdu pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, esant visus šios apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, jis skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu dėl UAB “A” priklausančių piniginių lėšų – 116 844 Lt, pasisavinimo. UAB „A“, 2012 m. įforminus paminėtus neįvykusius statybos remonto darbus ir nepagrįstai nuo kasos nurašius grynuosius pinigus, patyrė 116 844 Lt nuostolį.

Taip pat pagrįstai apeliantas nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir už tai, kad padedant R. Č., pasisavino UAB “A” priklausančius 100 000 Lt. Byloje atliekant UAB “A” ūkinės finansinės veiklos tyrimą buvo nustatyta, kad 2010-08-05 (iš paties apelianto parodymų matyti, jog nors tuo metu jis oficialiai bendrovėje nedirbo, tačiau faktiškai vadovavo bendrovei ir tvarkė jos apskaitą) bendrovės apskaitos registre „Sąskaitų aktyvumo ataskaita“ užfiksuotas 100 000 Lt grynųjų pinigų gavimas į UAB “A” kasą kaip akcininko įnašas (tuo metu įmonės akcininkas buvo V. K., gim. (duomenys neskelbtini)), tačiau jis nebuvo pagrįstas kasos pajamų orderiu. UAB “A” apskaitos registre fiksuoti duomenys neperkelti į bendrovės 2010 m. balansą, todėl 2010 m. balanse pateikti iškraipyti duomenys apie turtą ir įsipareigojimus. Balanso nuosavybės dalyje deklaruota 33 264 Lt darbo užmokesčio įsipareigojimų, tačiau nefiksuota 100 000 Lt skola akcininkui už gautą įnašą. Tyrimą atlikusi specialistė I. K. apklausos metu paaiškino, jog peržiūrėjus bendrovės (duomenys neskelbtini) banke esančios banko sąskaitos išrašą, 2012 m. kasos pajamų orderius, 2012 m. kasos knygą matyti, jog 2012-01-12 V. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš bendrovės banko sąskaitos išgrynino 156 500 Lt sumą, kurią tą pačią dieną kasos pajamų orderiu Nr. 1 užpajamavo bendrovės kasoje. Tuo tarpu UAB “A” 2012-01-12 kasos išlaidų orderiu iš kasos išmokėjo 100 000 Lt V. K. kaip įnašo grąžinimą, tačiau kasos išlaidų orderyje nėra pinigų gavėjo parašo.

Tiek liudytoju apklaustas V. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), tiek apeliantas apklausiami ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuosekliai patvirtino, kad 2010 metais 100 000 Lt akcininko įnašas į bendrovės kasą nebuvo įneštas, dėl kokių priežasčių buvo surašyti apskaitos dokumentai, jog toks įnašas buvo įneštas, jie negalėjo nurodyti. Liudytojas V. K., be kita ko, parodė, jog R. Č. 100 000 Lt, kaip buvusiam akcininkui, akcininko įnašo 2012-01-12 negrąžino. Nuteistasis R. Č. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nuosekliai patvirtino, jog iš 2012-01-12 į bendrovės kasą V. K. įneštų 156 500 Lt, tą pačią dieną išrašius 100 000 Lt kasos išlaidų orderį Nr. 1, V. K. vyresniajam, nors šis ir nebuvo bendrovės akcininkas, buvo grąžintas 2010 m. įneštas akcininko įnašas. Apeliantas ikiteisminio tyrimo metu neigė gavęs paminėtą pinigų sumą, tačiau teisiamojo posėdžio metu, negalėdamas paneigti byloje surinktais įrodymais nustatyto fakto, tai pripažino bei nurodė, jog ir šie neteisėtai iš įmonės gauti pinigai buvo panaudoti UAB “A” reikmėms – mokėti atlyginimams, nuomai, skoloms, buvo pirktos siuvimo mašinos Lenkijoje. Kita vertus, ir šiuo atveju tikėti nuteistojo V. K. teiginiais apie tai, kad iš UAB “A” neteisėtai gauti 100 000 Lt buvo panaudoti įmonės reikmėms, nesant byloje jokių apelianto pirmiau nurodytas aplinkybes patvirtinančių konkrečių duomenų, nėra pagrindo. V. K. kaltinime nurodytais neteisėtais veiksmais, neabejotinai UAB “A” buvo padaryta 100 000 Lt žala. Todėl šioje dalyje naikinti skundžiamą nuosprendį ir V. K. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentais, jog bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nebuvo renkami jokie duomenys apie galimą apskaitoje trūkstamų lėšų panaudojimą pačios bendrovės veikloje, nebuvo tikrinamos apelianto šiuo aspektu nurodytos aplinkybės. Pirmiau išdėstyti duomenys patvirtina, jog tokios aplinkybės buvo tiriamos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, apklausiant bendrovėje dirbusius darbuotojus, taip pat asmenis įmonėje dirbusius pagal verslo liudijimus, pagal turimus dokumentus atliekant bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Tuo pačiu šiame kontekste dar kartą atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, jog pagal susiklosčiusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, kaltinamojo tvirtinimai apie bendrovės pinigų panaudojimą ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms, negali būti deklaratyvaus pobūdžio, jie turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, ir tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, tokių duomenų nei pats apeliantas, nei jo gynėjas nepateikė, buvo apsiribota su byloje nustatytomis aplinkybėmis nesusijusių sprendimų administracinėse bylose, UAB “A” bei kitų įmonių buhalterinių dokumentų, kitų dokumentų, nesusijusių su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, pateikimu bei deklaratyviais, niekuo nepagrįstais teiginiais, susijusiais su neva įmonės darbuotojams išmokėtų neoficialių priedų prie atlyginimų paskaičiavimu, specialios suvimo įrangos už 60 000 Lt pirkimu užsienyje. Dėl paminėtų aplinkybių teigti, jog nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, nekaltumo prezumpcijos principas, nėra pagrindo. Apelianto kaltė padarius tris jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, įrodyta byloje teisėtais būdais surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, jo veiksmuose nustatyti visi šių nusikalstamų veikų sudėties požymiai.

Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto skundo argumentais, jog jam skundžiamu nuosprendžiu už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra per griežtos, net ir įvertinus tą aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai nustatė vienos iš BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų faktines aplinkybes.

Pažymėtina tai, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmes atsižvelgė į tai, kad jis padarė penkias nusikalstamas veikas, iš kurių trys yra priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, viena – apysunkių ir viena - nesunkių (BK 11 straipsnio 5, 4, 3 dalys). Įvertino ir pastarojo vaidmenį padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Visos tyčinės nusikalstamos veikos yra baigtos. V. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė ir apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Šalies argumentai

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės nepripažino jo atsakomybę lengvinančia, padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje. Sutikti su šiuo apelianto skundo argumentu nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-21-942/2016, 2K-238-699/2016).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog V. K. savo kaltę dėl paminėtų nusikalstamų veikų padarymo formaliai pripažino tik dėl byloje surinktų įrodymų. Pastarasis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą savo kaltės dėl šių veikų padarymo nepripažino, atsisakė duoti parodymus. Vėlesnių apklausų metu pastarojo parodymai buvo nenuoseklūs, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jis nesugebėjo paaiškinti, kur yra dalis bendrovės buhalterinių dokumentų, keitė parodymus ir dalyje dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikimo. Todėl nėra pagrindo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą aplinkybę pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia.

Be to, pažymėtina, jog V. K. praeityje neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už pažeidimus darbo srityje. Apeliantas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apeliantui už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, jas švelninti nėra pagrindo. Juolab, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį apeliantui yra paskirtos šių straipsnių sankcijose numatytos švelniausios bausmės rūšys, o jų dydis yra žymiai mažesnis nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose už nesunkių ir apysunkių nusikaltimų padarymą numatyti baudų vidurkiai. Už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą apeliantui taip pat paskirtos žymiai švelnesnės nei minėto baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmės. Be to, apeliantui taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir jam paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes bendrindamas tik dalinio bausmių sudėjimo būdu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Viena iš BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodytų sąlygų, kuriai esant teismas privalomai taiko bausmių apėmimą, yra atvejis, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Laikoma, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias kategorijas (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (pvz., nesunkus ir apysunkis nusikaltimas), teismas paprastai bausmes bendrina sudėjimo būdu (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-2-699/2015).

Kaip jau minėta, V. K. padarė penkias nusikalstamas veikas, iš kurių trys yra priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, viena – apysunkių ir viena - nesunkių (BK 11 straipsnio 5, 4, 3 dalys). Taigi lyginant nusikalstamų veikų, už kurių padarymą apeliantas yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, kategorijas ir pavojingumą, darytina išvada, kad padarytos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms ir labai skiriasi pagal pavojingumą (sunkios ir nesunkus nusikaltimas), o tai yra pagrindas už šias veikas paskirtas bausmes bendrinti bausmių apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Dėl to ši teisės taikymo klaida turi būti ištaisyta.

Analogiška klaida padaryta ir pirmosios instancijos teismui bendrinant nuteistajam R. Č. už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismas, švelnindamas nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems (kurie nuosprendžio neapskundė ar dėl kurių nuosprendis neapskųstas), gali sušvelninti ir pastariesiems. Esant nurodytoms aplinkybėms skundžiamas nuosprendis keičiamas ir dalyje dėl R. Č. paskirtų bausmių subendrinimo.

Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad byloje pareikšti civiliniai ieškiniai turėtų būti perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, nes lėšos panaudotos bendrovės interesais, todėl priimant nuosprendį BPK tvarka teisingai išspręsti civilinių ieškinių dydžio klausimą neįmanoma.

Tenkinti šį apelianto prašymą ir, pripažinus civiliniams ieškovams teisę į civilinių ieškinių patenkinimą, jų dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, nėra pagrindo. Pagal BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, gali tik išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos. Nagrinėjamu atveju pareikštų civilinių ieškinių išsprendimui nėra jokių kliūčių, baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų civilinių ieškinių pagrįstumui bei dydžiui nustatyti.

Kita vertus, sprendžiant iš pirmiau išdėstytų aplinkybių visumos, yra pagrindas vieno iš civilinių ieškovų ieškinį sumažinti.

Bylos medžiaga patvirtina, jog dėl apelianto ir kito nuteistojo R. Č. neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo byloje civilinius ieškinius pareiškė BUAB “A” atstovaujama bankroto administratoriaus, VĮ „(duomenys neskelbtini)“.

BUAB “A” atstovaujama bankroto administratoriaus civiliniu ieškiniu prašė iš V. K. priteisti 127 622,09 Lt (36 961,91 Eur), solidariai iš V. K. ir R. Č. - 216 844 Lt (62 802,36 Eur) turtinei žalai atlyginti, kuri atsirado pasisavinus bendrovei priklausantį didelės vertės turtą – pinigines lėšas (2 t., b.l. 69-71).

Kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, ne visas kaltinime nurodytas iš UAB “D” gautas ir UAB “A” priklausančias pinigines lėšas apeliantas pasisavino. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog dalis šių piniginių lėšų - 20 487,24 Lt (5933,51 Eur), buvo panaudotos darbo užmokesčiui bendrovės darbuotojams sumokėti, t.y. bendrovės reikmėms. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl neteisingai nustatė, kokio tiksliai dydžio UAB “A” priklausantis turtas laikotarpiu nuo 2010-11-24 iki 2011-04-14 buvo pasisavintas, kokia žala bendrovei buvo padaryta, o tuo pačiu neteisingai išsprendė ir BUAB “A” civilinį ieškinį. Taigi, įvertinus tai, kad byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina, jog apeliantas pasisavino iš UAB “D” gautus ne 127 622,09 Lt (36 961,91 Eur) priklausančius UAB „Niky“, o 107 134,85 Lt (31 028,40 Eur), atitinkamai mažinamas ir BUAB “A” civilinis ieškinys ir keičiamas šioje dalyje skundžiamas nuosprendis (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Kitoje dalyje BUAB “A” civilinis ieškinys skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai patenkintas ir UAB “A” padaryta 216 844 Lt (62802,36 Eur) žala solidariai priteista iš V. K. bei R. Č.. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais nustatyta, jog apeliantas, padedant nuteistajam R. Č., pasisavino UAB “A” priklausančius 100 000 Lt (28 962 Eur), kurie jam nepagrįstai buvo išmokėti kaip akcininko įnašas, taip pat 116 844 Lt (33 840,36 Eur), kurie neva už atliktus statybos remonto darbus buvo išmokėti V. A. bei R. Š..

Taip pat teisingai skundžiamu nuosprendžiu išspręstas ir VĮ „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio klausimas. VĮ „(duomenys neskelbtini)“ civiliniu ieškiniu prašė iš V. K. priteisti 33 384 Lt (9668,67 Eur) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog apeliantas, būdamas UAB “A” direktoriumi, sudaręs sutartį dėl prisijungimo prie elektroninio deklaravimo sistemos, taip būdamas atsakingu už teisingų duomenų pateikimą, laikotarpiu nuo 2011-01-25 iki 2011-06-27, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 89 straipsnio 1 dalį – „Apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą, iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas atimama atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM suma“, siekdamas išvengti 33 384 Lt (9668,67 Eur) pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, į 2010 m. gruodžio mėn., 2011 m. sausio mėn.- gegužės mėn. deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas ir šias suklastotas deklaracijas elektroniniu būdu, prisijungus prie elektroninio deklaravimo sistemos, pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Beje, pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį apeliaciniame skunde neginčija ir pats V. K.. Taigi, keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiamame nuosprendyje, sprendžiant VĮ „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio dalies dėl R. Č. neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimą, buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida. Bylos medžiaga patvirtina, jog VĮ „(duomenys neskelbtini)“ ikiteisminio tyrimo metu pateiktu civiliniu ieškiniu prašė iš R. Č. priteisti 225 770 Lt (65 387,51 Eur) padarytai žalai atlyginti (2 t., b.l. 31-35). Bylą nagrinėjant teisme civilinis ieškovas ieškinį patikslino bei prašė iš R. Č. priteisti 166 238,91 Lt (48 146,12 Eur) (9 t., b.l. 1-5). Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog civilinis ieškovas VĮ „(duomenys neskelbtini)“ prašė iš R. Č. priteisti 225 770 Lt, pateikė nuorodą į VĮ „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio ir patikslinto civilinio ieškinio bylos tomus bei puslapius, padarė išvadą, kad ieškinys yra tenkinamas, tuo tarpu skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nuspręsdamas VĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteisti 48 146,12 Eur, nenurodė, kad šią sumą priteisia iš nuteistojo R. Č.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paminėtas aplinkybes vertina, kaip pirmosios instancijos teismo padarytą rašymo apsirikimo klaidą, kurią būtina ištaisyti ir šioje dalyje Vilniaus apygardos teismo nuosprendį patikslinti.

Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog sprendžiant iš baudžiamosios bylos medžiagos, teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, UAB “A” Vilniaus apygardos teismo 2014-03-21 nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2014-09-29 nutartimi UAB “A” buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduota dėl bankroto, taip pat patvirtintas patikslintas BUAB “A” kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Vienas iš minėtame sąraše nurodytų kreditorių yra VĮ „(duomenys neskelbtini)“, kuriam Valstybinė mokesčių inspekcija perleido savo reikalavimo teisę į BUAB “A” 461 552,03 Lt mokestinę nepriemoką. Vilniaus apygardos teismo 2016-02-23 nutartimi BUAB “A” bankrotas pripažintas tyčiniu (nutartis įsiteisėjo 2016-03-02). Sprendžiant iš civilinėse bylose priimtų procesinių sprendimų, taip pat nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, VĮ „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje pareikšti finansiniai reikalavimai iš dalies sutampa su nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio reikalavimais tiek apelianto, tiek nuteistojo R. Č. atžvilgiu. Dėl paminėtų aplinkybių, įsiteisėjus skundžiamam nuosprendžiui, VĮ „(duomenys neskelbtini)“ turėtų spręsti klausimą dėl savo pareikštų finansinių reikalavimų BUAB “A” bankroto byloje patikslinimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3, 4 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendį pakeisti.

Patikslinti V. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje (iš UAB “D” gautų UAB “A” priklausančių piniginių lėšų pasisavinimas), aplinkybes ir nustatyti, kad V. K. „Iš UAB “D” gautų, UAB “A” kasoje neužpajamuotų ir į kasą neįneštų pinigų - 127 622, 09 Lt, 2011-01-18 išmokėjo įmonės darbuotojams dalį darbo užmokesčio – 20487,27 Lt, o likusį jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB “A” priklausantį turtą – pinigus – 107 134,85 Lt, neturėdamas tam teisėto pagrindo, pasisavino.“

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu paskirtos bausmės dalinai sudėtos ir V. K. paskirta subendrinta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 110 MGL (4142,60 Eur) dydžio bauda bei Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu paskirtos bausmės dalinai sudėtos ir R. Č. paskirta subendrinta vienerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 110 MGL (4142,60 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, V. K. skundžiamu nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais subendrinti ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams ir 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, R. Č. skundžiamu nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais subendrinti ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams ir 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio baudą.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria priteista iš V. K. 36 961,91 eurų BUAB “A” naudai ir priteisti iš V. K. 31 028,40 (trisdešimt vieną tūkstantį dvidešimt aštuonis eurus 40 euro centų) BUAB “A” naudai.

Ištaisyti rašymo apsirikimo klaidą dėl civilinio ieškinio priteisimo VĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai - vietoje „Priteisti iš V. K. 9668,67 eurus (devynis tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus ir 67 eurocentus) bei 48 146,12 (keturiasdešimt aštuonis tūkstančius šimtą keturiasdešimt šešis eurus ir 12 euro centų) Valstybės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ naudai“, įrašyti - „Priteisti iš V. K. 9668,67 eurus (devynis tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus ir 67 eurocentus) bei iš R. Č. 48 146,12 (keturiasdešimt aštuonis tūkstančius šimtą keturiasdešimt šešis eurus ir 12 euro centų) Valstybės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ naudai“.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Daiva Pranytė -ZalieckienėSigita BieliauskienėElena Vainienė