Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, kurį 2013 m. gruodžio 23 d. papildė (I t., b. l. 1–4, 66–67), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), po 57,92 Eur (200 Lt) neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną parą, praleistą prirūkytoje kameroje, ir po 14,48 Eur (50 Lt) neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną parą, praleistą perpildytoje kameroje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus PN laikytas teisės aktų reikalavimų, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, neatitinkančiomis antisanitarinėmis sąlygomis. Skundą grindė iš esmės tokiais argumentais:

1. Pasak pareiškėjo, nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalųjį gyvenamąjį plotą, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintą Lietuvos higienos normą Nr. 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimas, tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) nustatyto minimumo, t. y. 3,6 m2, reikalavimus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį, Konvencijos 3 straipsnį. Atsakovo atstovas tai darydavo sąmoningai, kamerose iš anksto įrengdamas daugiau miegamųjų vietų, nei tai leidžiama pagal gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas teigė, kad jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista šiais laikotarpiais: nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2010 m. sausio 7 d. kameroje Nr. 3 kalėjo 3 asmenys; nuo 2010 m. sausio 8 d. iki 2010 m. sausio 22 d. kameroje Nr. 18 kalėjo 6–7 asmenys; nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. sausio 26 d. kameroje Nr. 3 kalėjo 3 asmenys; nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2010 m. gegužės 18 d. kameroje Nr. 8 kalėjo 4–5 asmenys; nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2010 m. liepos 21 d. drausmės grupės kameroje Nr. 12 buvo 5 vietos; nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 1 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 buvo 6, vėliau 7 vietos; nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. drausmės grupės kameroje Nr. 12 kalėjo 5 asmenys; nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 buvo 6, vėliau 7 vietos; nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 buvo 6, vėliau 7 vietos; nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8D kalėjo 5 asmenys; nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 26 d. pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupės kameroje Nr. 5; nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 1D kalėjo 4 asmenys. Pareiškėjo manymu, jam nepateikus tikslių duomenų, teismas minimalųjį gyvenamąjį plotą turėtų apskaičiuoti pagal įrengtų gulimų vietų skaičių, atėmus sanitariniam mazgui tenkantį plotą. Laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas drausmės grupės kameroje Nr. 12 buvo kalinamas 270 parų, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Pareiškėjo teigimu, iš viso 390 dienų nebuvo užtikrinta minėta pareiškėjo teisė. Dėl to, kad buvo pažeista jo teisė į minimalųjį gyvenamąjį plotą, jis negalėjo išsimiegoti, pasidarė dirglus, sutriko jo visavertis gyvenimas, jis jautėsi suvaržytas, nepatogiai, tai jam sukėlė emocinę depresiją. Perpildytose kamerose kubinė oro talpa yra mažesnė, tai neigiamai veikė pareiškėjo, sergančio kvėpavimo takų ligomis, sveikatą.

2. Pareiškėjas nerūko, dažnai serga kvėpavimo takų ligomis, todėl jautriai reaguoja į tabako dūmais užterštą orą. Jis ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN, prašydamas jį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų, tačiau jo prašymai būdavo ignoruojami. Departamentui davus nurodymą pareiškėją laikyti atskirai nuo rūkančiųjų, situacija pagerėdavo tik laikinai. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2011 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2421-171/2011, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi Nr. A756-1160/2012 paliko nepakeistą, pripažino Vilniaus PN elgesį neteisėtu ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau, net ir priėmus minėtus VAAT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus, nepaisant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Seimo nario kreipimųsi, pareiškėjas ir toliau buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais šiais laikotarpiais: nuo 2011 m. liepos 30 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. drausmės grupės kameroje Nr. 12, kurios plotas apie 10 kv. m, kartu su rūkančiaisiais R. M. ir A. B.; nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. rugpjūčio 27 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8, kurios dydis apie 10 kv. m, kartu su rūkančiu K. D.; nuo 2011 m. rugpjūčio 28 d. iki 2011 m. rugpjūčio 29 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8, kurios dydis apie 10 kv. m, kartu su rūkančiu A. K.; nuo 2011 m. rugpjūčio 29 iki 2011 m. rugsėjo 14 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8, kurios dydis apie 10 kv. m, kartu su rūkančiu T. Š. ir A. M.; nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. kameroje Nr. 12, kartu su rūkančiu G. D.; nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 26 d. kameroje Nr. 5, kartu su rūkančiais G. D., A. M.; nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 15 d. kameroje Nr. 9, kartu su rūkančiu J. M.; nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d. kameroje Nr. 1 kartu su rūkančiais R. G., G. D., A. M. Pareiškėjas kartu su rūkančiais asmenimis kalėjo 134 paras. Visiems yra žinoma, kad mažiausiai 90 proc. nuteistųjų yra rūkantys asmenys, taigi aišku, kad pareiškėjui su šiuo pažeidimu tekdavo susidurti dažnai. Pareiškėjo manymu, šioje byloje daugelio aplinkybių įrodinėti nereikia, kadangi analogiški Vilniaus PN padaryti pažeidimai jau buvo nustatyti minėtais VAAT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais. Pareiškėjas kentėjo matydamas, kad jo teisių niekas negali apginti ir jos toliau pažeidinėjamos Vilniaus PN, jį laikant kartu su rūkančiais. Tokiais savo veiksmais Vilniaus PN žalojo pareiškėjo sveikatą, žemino jo orumą, sukėlė jam depresiją, nepatogumus, jis negalėjo ramiai miegoti, dėl kvėpavimo takų ligų 16 kartų kreipėsi į gydytojus, kurie kiekvieną kartą jam skyrė gydymą. Pareiškėjui buvo daromas spaudimas pasirašyti sutikimą būti vienoje kameroje su rūkančiaisiais, patvirtinti tikrovės neatitinkančius duomenis, kad rūkantys jau nerūko. Dėl Vilniaus PN veiksmų pareiškėjui padažnėjo dusulio priepuoliai, atsirado fobija uždaroms patalpoms.

Pasak pareiškėjo, nurodyti faktai patvirtina, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, tokiais neteisėtais veiksmais pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys asmenų kalinimo sąlygas. Pareiškėjas dėl nurodytų kalinimo sąlygų patyrė žalą, kadangi buvo žalojama jo sveikata, žeminamas jo orumas, pažeistas privatumas, suvaržyta judėjimo laisvė, taigi jis įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigė, kad kalint baudos izoliatoriuje teisės aktai numato tik 1 valandos trukmės pasivaikščiojimą per parą. Taigi pareiškėjas negalėjo laisvai kada panorėjęs išeiti pasivaikščioti. Kalėdamas drausmės grupėje, pareiškėjas visą laiką buvo užrakintas, kadangi Vilniaus PN nesugebėjo užtikrinti jo saugumo. Prašymą, kad būtų laikomas užrakintas, pareiškėjas parašė atsakovo atstovo įkalbėtas. Be to, Vilniaus PN netinkamai organizavo kalinimo tvarką drausmės grupėje, kadangi sudarė sąlygas keliems suimtiesiems būti viršesniems kitų atžvilgiu.