- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-21
- Bylos Nr.
- 1A-164-576/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-26535-2019-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nida Vigelienė, Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- V. T.
- Advokatai
- Vaitiekus Novikevičius
- Kategorijos
- 1.2.25.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. ir jo gynėjo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta arešto bausmė 60 parų. Nuosprendžiu jam paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 metams ir turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilio „Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertę atitinkančią pinigų sumą – 100 Eur.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. T. buvo nuteistas už tai, kad jis 2019 m. birželio 24 d., apie 11.56 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 3,77 promilės etilo alkoholio koncentracija.
II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir priimti naują (išteisinamąjį) nuosprendį.
2.1. Apeliantai nurodo, kad pirmos instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes buvo suvaržytos nuteistojo teisės ir buvo sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis iš esmės yra grindžiamas vien tik liudytojų S. T. ir Č. C. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir vienas kitam prieštaringi.
2.2. Pasak apeliantų, liudytoja S. T. yra nuteistojo brolio J. T. sutuoktinė, kurios santykiai yra konfliktiški tiek su nuteistuoju, tiek nuteistojo motina dėl to, jog liudytoja su nuteistojo broliu yra įsigiję namą šalia nuteistojo motinos gyvenamosios vietos, todėl neatmetama apkalbėjimo tikimybė. Pasak apeliantų, liudytoja S. T. pirmiausiai skambino policijai, o ne greitosios pagalbos tarnyboms taip suteikdama prioritetą baudžiamajam nuteistojo persekiojimui, o ne medicininės pagalbos suteikimui. Be to, skambindama bendruoju pagalbos telefonu 112, liudytoja S. T. nenurodė, jog nuteistasis yra jos giminaitis ir įvardijo jį vyriškiu.
2.3. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nuosprendis grindžiamas liudytojo Č. K. parodymais, kurie nuteistąjį teisina. Pastarasis parodė, kad atitempė automobilį „Citroen" į (duomenys neskelbtini) gatvę ir paliko jį prie nuteistojo motinos namų, o 2019 metų birželio 24 d. atvyko pas nuteistąjį, kuris tuo metu atrodė blaivus. Kai nuteistąjį paėmė iš (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jis tuo metu buvo neblaivus. Tuo pačiu pažymėta, kad ir liudytojo A. Š. parodymai nuteistąjį teisina. Pastarasis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad vairavimo fakto jis nematė, V. T. paaiškino, kad nevairavo, buvo (duomenys neskelbtini), kažkur ten susimušė su savo broliu. Todėl pirmosios instancijos teismas, pirmenybę suteikdamas nuteistąjį kaltinančioms aplinkybėms, palikdamas nuošalyje nuteistąjį teisinančius įrodymus ir apsunkindamas jo procesinę padėtį, nesilaikė in dubio pro reo principo.
2.4. Tuo pačiu nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas pripažindamas nuteistąjį kaltinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis liudytojams S. T., A. Š. ir P. B. pasakojo, kad prieš įvykį susimušė ir bėgdamas (gelbėdamasis) važiavo namo, jog nuteistojo vairavimo faktą patvirtina tai, kad jis vyko (duomenys neskelbtini) gatve, kur pats ir gyvena, tai, kad, anot liudytojos S. T. parodymų, nuteistasis išlipo iš automobilio „Citroen" dešinės keleivio pusės, kad vienas automobilio raktelis gulėjo šalia nuteistojo galvos.
2.5. Apeliantų vertinimu, kaltinamojo prisipažinimas ir jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, esant jam neblaiviam, negali būti vertinami kaip leistini ir teisėtais būdais surinktais duomenimis baudžiamajame procese, todėl laikytini niekiniais.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdžio metu gynėjas prašė panaikinti Vilniaus miesto aplinkybės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Tuo atveju, jeigu teismo manymu, byloje yra pakankamai nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų, prašė skirti V. T. ne su areštu ar laisvės atėmimu susijusią bausmę. Gynėjas nurodė, kad nuteistojo atžvilgiu yra ne viena vykdomoji byla, todėl pripažinus jį kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, kad galėtų sumokėti baudą, kad galėtų vykdomosiose bylose sugrąžinti skolas, nuteistasis įsidarbino. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis parodė, kad kaltės nepripažįsta ir prašė jį išteisinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Nuteistojo V. T. ir jo gynėjo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinis skundas atmetamas
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018). Apeliantai skunde iš esmės ginčija kaltę, kuri, pasak jų, yra grindžiama liudytojų S. T. ir Č. C. prieštaringais parodymais.
6. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir argumentuotą sprendimą, kurio naikinti ar keisti skunde nurodytais bei teismo posėdžio metu išsakytais teiginiais nėra pagrindo.
7. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad S. T. santykiai su V. T. ir jo motina yra konfliktiški, todėl neatmetama apkalbėjimo tikimybė, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tokiai išvadai. Teisiamojo posėdžio metu V. T. nurodė, kad su S. T. nebendrauja, kad po tėvo laidotuvių ryšiai nutrūko, kad ji pykstasi su jo mama, todėl jis nenori su ja bendrauti. Pasak jo, S. T. jo nemėgsta. Tuo tarpu S. T. parodė, kad bijo V. T., nes pastarasis yra agresyvus, kad jo motina jos nemėgsta ir nemyli. Taigi nors apeliantai skunde teigia, kad V. T. ir S. T. santykiai yra konfliktiški, tačiau nei vienas tokios aplinkybės nenurodė teisiamųjų posėdžių metu, priešingai, abu parodė, kad jie tiesiog nebendrauja. Tai, kad S. T. nebendrauja su V. T. motina, galimai konfliktuoja, nereiškia, kad ji yra suinteresuota V. T. atžvilgiu ar būtų linkusi jį apkalbėti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vien dėl šios aplinkybės pripažinti liudytojos S. T. paaiškinimų nepatikimais įrodymais nėra pagrindo, nes jie sutapo su kitais ištirtais įrodymais.
8. Tuo pačiu atsakant į skundo argumentą, kad S. T. pirmiausia skambino ne greitajai medicinos pagalbai, o policijai, pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti (t. 1, b. l. 160), be to, ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje perklausius garso įrašus (t. 1, b. l. 161), gautus iš Bendrojo pagalbos centro, nustatyta, kad S. T. bendruoju pagalbos numeriu 112 skambino 2 kartus: 11.52 val. paskambinusi ji nurodė, kad girtas vaikinas už vairo vos neatsitrenkė į automobilį su vaiku, jos vaikas verkia, žmonės išsigandę, vaikinas miega mašinoje; 12:02 val. ji nurodė, kad reikia greitosios, nes vaikinas išlipo iš automobilio, griuvo ant žemės, galva kruvina. Taigi pirmiausia S. T. bendruoju pagalbos numeriu paskambino dėl V. T. vairavimo, tuo tarpu, kai pamatė, kad jis yra sužalotas, paskambino dar kartą ir paprašė medicinos pagalbos. Tuo pačiu pažymėtina, kad trumpasis numeris 112 yra skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeris, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Bendrojo pagalbos centro įstatyme, tai nėra išimtinai policijos numeris. Būtent juo S. T. ir skambino. Byloje nustatyta, kad S. T. pamačiusi, kad iš automobilio išlipo kruvinas V. T. ir nukrito ant važiuojamosios dalies, paskambino antrą kartą bendruoju pagalbos numeriu ir nurodė, jog V. T. galimai reikia greitosios medicinos pagalbos. Minėta aplinkybė tik įrodo jos neabejingumą V. T. sveikatai ir pašalina bet kokią prielaidą manymui, jog jos tikslas buvo apkalbėti vyro brolį. O tai, kad S. T., skambindama bendruoju pagalbos numeriu, nenurodė, jog vairavęs asmuo yra jos giminaitis, savaime nereiškia, kad ji yra linkusi jį apkalbėti.
9. Kadangi apeliaciniame skunde yra ginčijami S. T. ir Č. C. parodymai, įrodinėjamas jų prieštaringumas ir nenuoseklumas, apeliacinės instancijos teismas juos vertins tiek tarpusavyje, tiek chronologiškai įvykių kontekste, tiek neatsiejamai nuo kitų byloje esančių duomenų. Iš BIRT atskaitų žiūryklės matyti, kad 2019 m. birželio 24 d. pranešėja vardu (duomenys neskelbtini) paskambinusi nurodė, jog automobilis „Citroen“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vos nenumušė vaiko, vairuotojas yra neblaivus, automobilio priekinis stiklas yra išdaužtas, vairuotojas miega automobilyje „Peugeot“ šalia bendrabučio (t. 1, b. l. 5). Perklausius bendrojo pagalbos centro įrašus, be kita ko, nustatyta, kad ji paskambinusi nurodė, jog girtas vaikinas už „Peugeot“ vairo vos neatsitrenkė į automobilį su vaiku. Taigi BIRT ataskaitų žiūryklėje nevisiškai tiksliai nurodyta jos pateikta informacija, tačiau tai neturi jokios įtakos vertinant jos parodymų patikimumą, nes byloje neabejotinai nustatyta, kad V. T. vairavo automobilį „Citroen“ Teisiamojo posėdžio metu S. T. detalizavo, kad sakydama, jog vos neužmušė vaiko, ji turėjo galvoje kartu su ja automobilyje važiavusį vaiką. S. T. 2019 m. birželio 24 d. pareiškime nurodė, kad sankryžoje (duomenys neskelbtini) g. pastebėjo važiuojantį „Citroen“ automobilį, kuriam sustojus matė iš jo išlipantį vairuotoją – V. T., kuris automobilyje buvo vienas. Išlipęs iš automobilio jis nugriuvo ant kelio dangos – asfalto šalia automobilio (t. 1, b. l. 18). Apklausiama tą pačią dieną ji parodė, kad, važiuojant su kaimynu Č. C., pamatė išvažiuojantį iš miško keliuko automobilį „Citroen“, kurį vairavo V. T., kurio galva buvo nuleista, trankėsi į vairą. Sustabdęs automobilį jis išlipo, jo veidas buvo kruvinas, neilgai trukus nugriuvo ant žemės (t. 1, b. l. 20). Pirmosios instancijos teisme ji nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kad važiuojant su kaimynu Č. C., pastarojo žmona, jų anūku ir savo vaiku, sėdėjo gale su vaikais, už keleivio sėdynės, važiavo link namų iš parduotuvės link (duomenys neskelbtini) gatvės. Staiga iš miško iš dešinės pusės atbuline eiga išlėkė V. T. vairuojamas mėlynos spalvos automobilis „Citroen“ ir vos neatsitrenkė į jų automobilį. Būtent V. T. sėdėjo už vairo jį pažino, pastarasis vienas buvo automobilyje. Nuvažiavusi namo paskambino policijai. Išėjusi matė, kad V. T. išlipo pro keleivio dureles, buvo kruvinas, ji paskambino policijai ir paprašė, kad iškviestų greitąją.
Žemesnės instancijos teismas
10. Ikiteisminio tyrimo metu, įvykio dieną, apklausiamas liudytojas Č. C. parodė, kad važiuodami su kaimyne S. T. pamatė į sankryžą atbulą įvažiuojantį automobilį, už kurio vairo sėdėjo V. T.. Bandydamas išvengti susidūrimo jis, Č. C., apvažiavo automobilį, tada išleido kaimynę ir nuvažiavo namo. Negalėjo pasakyti, ar po to V. T. kažkur nuvažiavo, ar liko sankryžoje, nes paleidęs kaimynę nuvažiavo namo (t. 1, b. l. 25). Teismo posėdžio metu jis parodė, kad su žmona, anūku, S. T. ir jos dukra važiavo iš parduotuvės namo. Jis vairavo automobilį, žmona sėdėjo šalia, kiek pamena, vaikai sėdėjo iš krašto, S. T. sėdėjo už jo. Grįžtant yra posūkis į (duomenys neskelbtini) gatvę, ties šiuo posūkiu pamatė atbuline eiga priešais jo automobilį atvažiuojantį automobilį, kuris važiavo tiesiai į juos, šiaip ne taip išvengė susidūrimo. Po to jis išleido S. T. su dukra namo ir pats nuvažiavo namo. Č. C. patvirtino aiškiai matęs, kad tą automobilį vairavo V. T..
11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu duoti, tiek teisiamajame posėdyje duoti aptartų liudytojų parodymai buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaravo tarpusavyje, papildė vieni kitus, todėl juos vertinti kaip prieštaraujančius teismas neturi pagrindo. Ta faktinė aplinkybė, kurioje konkrečiai automobilio vietoje važiuojant sėdėjo S. T. – ar už keleivio sėdynės, ar už vairuotojo, nėra šiuo atveju reikšminga, tuo labiau, kad pats liudytojos buvimo automobilyje faktas abejonių nekelia, o Č. C. nurodė jos sėdėjimo vietą ne kategoriškai, o tiek, kiek pamena. Tai, kad, pasak vieno liudytojo, automobilis įlėkė, o, pasak kito, automobilis išvažiavo, esminės įtakos jų parodymų patikimumui taip pat neturi, kadangi pats faktas, kad automobilis važiavo atbuline pavara nustatytas iš abiejų liudytojų parodymų, o automobilio greitis kiekvienu atveju yra vertinamasis požymis, kuris priklauso nuo asmens asmeninių savybių – šiuo atveju Č. C. turi vairuotojo pažymėjimą, vairavo automobilį, o S. T. buvo keleivė ir, kaip pati nurodė, nevairuoja.
12. Vertinant liudytojo Č. K. (Č. K.) parodymus, pažymėtina, kad jie nebuvo nuoseklūs viso proceso metu, todėl vertintini kritiškai, be to, Č. K. išsisukinėjo nuo tiesioginių atsakymų į teisėjos teisiamajame posėdyje užduotus klausimus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu Č. K. 2019 m. liepos 5 d. parodė, kad 2019 m. birželio 24 d. automobilį „Citroen Xara Picasso“ paliko prie V. T. motinos namų, kadangi po švenčių tralas jį turėjo ištempti į sąvartyną, rakteliai buvo palikti arba daiktadėžėje, arba užvedimo spynelėje. Parodė, kad V. T. po birželio 25 d. sutiktas prie savo namų akivaizdžiai neblaivus, sakė, kad automobilį ištempė policija (t. 1, b. l. 37). Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad kitą dieną, po to, kai paliko automobilį, jam paskambino V. T. mama ir paprašė parvežti jį namo. V. T. jis paėmė prie parduotuvės IKI (duomenys neskelbtini), kur yra galinė troleibusų stotelė, į, pastarasis buvo girtas, todėl netikėjo juo, kai jis kalbėjo apie tyrėją. Taigi Č. K. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas parodė, kad po birželio 25 d. sutiko nuteistąjį prie savo namų akivaizdžiai neblaivų, tačiau nenurodė, kad jį 25 d. parvežė iš Saulėtekio, tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu jau teigė, kad pastarąjį girtą kitą dieną po Joninių, t. y. 25 d. parvežė iš Saulėtekio, kad netikėjo jo kalbomis apie tyrėją. Teisiamojo posėdžio metu jis negalėjo teisėjai paaiškinti minėtų nesutapimų, vengė atsakyti į konkretų klausimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti liudytojo parodymai teisme prieštarauja jo paties parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu, jais siekiama pagrįsti aplinkybę, kad nuteistasis buvo tokios būsenos, jog negalėjo duoti parodymų apklausiamas įtariamuoju, kad nuteistojo parodymais, kuriuos duodamas jis prisipažino vairavęs, negalima tikėti.
13. Apeliantų vertinimu, policijos pareigūno A. Š. (A. Š.) parodymai yra nuteistąjį teisinantys. 2019 m. birželio 25 d. apklausiamas pareigūnas parodė, kad V. T. paaiškino, kad buvo sužalotas, kai susimušė su broliu, po to sėdo į automobilį ir važiavo namo (t. 1, b. l. 29). Teisiamojo posėdžio metu A. Š. parodė, jog vaikinas pasakojo, kad (duomenys neskelbtini) gėrė, susimušė su broliu, atsisėdo ir nuvažiavo iki namų, teigė, kad automobilio nevairavo. Visgi, nors A. Š. teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad vaikinas nurodė nevairavęs automobilio, tačiau iš karto po įvykio duodamas parodymus jis nurodė kitokias aplinkybes. Teisėjų kolegija kaip teisingus laiko ir vadovaujasi būtent pirminiais šio liudytojo parodymais, nes jie atitinka kitus byloje ištirtus duomenis – liudytojos S. T. ir liudytojo Č. C. parodymus, kad automobilį vairavo būtent V. T.. Be to, pirminius jo parodymus, duotus iš karto po įvykio, patvirtina ir policijos pareigūno P. B. (P. B.) teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad ligoninėje V. T. nurodė, jog jį užpuolė ir jis besigindamas atsisėdo už automobilio vairo.
14. Atsižvelgiant į išdėstytą pažymėtina, kad V. T. kaltę grindžia ne tik nuoseklūs ir neprieštaringi liudytojų S. T. ir Č. C. parodymai, tačiau taip pat ir policijos pareigūno A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, policijos pareigūno P. B. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, ataskaitų žiūryklė BIRT, garso įrašai iš Bendrojo pagalbos centro.
15. Apeliaciniame skunde, be kita ko, keliamas klausimas dėl kaltinamojo prisipažinimo ir jo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, esant jam neblaiviam, leistinumo. Apklaustas įtariamuoju 2019 m. birželio 25 d., 10.47 val.-11.27 val., V. T. kaltu prisipažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi. Parodė, kad su aptariamu automobiliu su draugais važiavo prie ežero, vartojo alkoholį, neatsimena, kodėl vairavo automobilį (t. 1, b. l. 49). Išaiškinimo įtariamajam apie sutrumpintą įrodymų tyrimo 2019 m. liepos 18 d. protokole nurodyta, kad įtariamasis kaltės nepripažįsta (t. 1, b. l. 69). Iš bylos duomenų matyti, kad V. T. neblaivumas įvykio vietoje nebuvo nustatytas dėl vairuotojo kūno sužalojimų ir fizinės būklės (t. 1, b. l. 6.). Neblaivumas buvo nustatytas 2019 m. birželio 24 d., 14.49 val. (3,77 prom.), 15.13 val. (3.86 prom.) (t. 1, b. l. 7).
16. BPK 140 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad laikinai sulaikytas asmuo po jo pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas turi būti apklaustas kaip įtariamasis, prieš tai atlikus šio Kodekso 187 straipsnyje numatytus veiksmus, t. y. jam pasirašytinai įteikus įtarimą. V. T. buvo laikinai sulaikytas 2019 m. birželio 24 d., 12.10 val. (t. 1, b. l. 41), o paleistas 2019 m. birželio 25 d., 11.31 val. (t. 1, b. l. 55). Jis apklaustas įtariamuoju 2019 m. birželio 25 d., 10.47 val.-11.27 val. (t. 1, b. l. 49). Taigi V. T. buvo apklaustas įtariamuoju ne sulaikymo dieną, kai jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, tačiau praėjus beveik parai po jo sulaikymo momento. Be kita ko, liudytoja R. R., kuri ikiteisminio tyrimo metu apklausė įtariamąjį, pirmosios instancijos teisme parodė, kad V. T. būklė apklausos metu buvo adekvati, jai nekilo minčių ar įtarimų, kad jis gali nesuvokti, ką pasakoja, ar nesiorientuoja. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jį apklausiant dalyvavo paskirta gynėja (t. 1, b. l. 42-44, 47-48, 51), t. y. buvo visiškai užtikrinamos jo teisės, jis neatsisakė duoti parodymų, nors tokia teisė jam buvo išaiškinta. Minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, laikyti niekiniais ar juo labiau teigti, kad V. T. dėl savo būklės nesuvokė duodamų parodymų esmės.
17. Tuo pačiu pažymėtina, kad tokiais nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, esant vėliau pasikeitusiai jo pozicijai (nepripažįstant kaltės), negalima nei grįsti, nei paneigti jo kaltės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kaltinamojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Taigi šiuo atveju V. T. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau, nepaisant to, juos pagrindžia kiti, aukščiau nurodyti, įrodymai.
18. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu, pagrįstumas reiškia, kad jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti faktiniais duomenimis ir patikrinti teisminio nagrinėjimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-529/2013). Taigi apeliantų teiginiai dėl in dubio pro reo principo pažeidimo yra deklaratyvūs ir susiję su savaip interpretuojamomis įvykio aplinkybėmis bei subjektyviu įrodymų vertinimu. Nagrinėjamu atveju visos kilusios abejonės buvo pašalintos. Be to, teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-489/2019).
Dėl bausmės
19. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gynėjas prašė, tuo atveju, jei V. T. kaltė bus įrodyta, skirti ne su areštu ar laisvės atėmimu susijusią bausmę.
20. Už nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą yra numatyta bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki 1 metų. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1-2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-68-942/2016). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis bei skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio. Jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys). BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto. Arešto laiką nustato teismas, skirdamas bausmę (BK 49 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju, įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, buvo paskirta didesnė bausmė nei bausmės vidurkis, t. y. 60 parų.
21. Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.
22. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, itin detaliai įvertino V. T. asmenybę – tiek jį teigiamai, tiek neigiamai charakterizuojančius duomenis ir paskyrė tinkamai individualizuotą bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar būtų galima paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, šiuo atveju baudą, kaip tai numatyta sankcijoje, papildomai pažymi, kad iš Administracinių nusižengimų registro 2019 m. lapkričio 28 d. išrašo matyti, kad V. T. administracine tvarka baustas, įskaitant ir policijos pareigūnų įžeidinėjimą, teisėtų pareigūnų reikalavimų nereagavimą, būdamas neblaivus, be to, paskirtos baudos už padarytus administracinius nusižengimus, kurių suma viršija 1500 Eur, nėra sumokėtos (t. 2, b. l. 46-50). V. T. buvo teistas už nesunkaus sveikatos sutrikdymą savo motinai, būdamas neblaivus, reikalaudamas pinigų. Be to, nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2019 m. spalio 22 d. (t. 1, b. l. 188, 191) jis 4 kartus gydytas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, ūmios intoksikacijos, nuo 2019 m. spalio 14 d. dėl priklausomybės sindromo. Taigi nustatyta, kad V. T. neteisėti veiksmai, esant neblaiviam, nebuvo vienkartinio ar atsitiktinio pobūdžio, jie buvo pakankamai pavojingi tiek jo paties, tiek ir kitų eismo dalyvių saugumui, kai jis vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai jam nustatytas 3,77 promilių girtumas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad paskyrus švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą nebus pasiekti BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai. Nuosprendžio priėmimo metu V. T. nedirbo, nebuvo sumokėjęs jam paskirtų baudų ir nesistengė keisti gyvenimo būdo. Pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu prokurorė prašė skirti baudą ir paskirti baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimą vairuoti transporto priemones, tuo tarpu V. T. prašė jį išteisinti arba sumažinti uždraudimą vairuoti transporto priemones terminą. Taigi jis tikėjosi, kad bus paskirta bauda, kurios sumokėti neturės galimybių, ką patvirtina aplinkybės, jog jis nedirbo ir nebuvo sumokėjęs administracinių nuobaudų nuo 2012 metų. Tuo tarpu bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prie bylos buvo pridėta 2020 m. sausio 21 d. darbo sutarties tarp V. T. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kopija, kurioje nurodyta, kad V. T. darbą pradeda 2020 m. sausio 23 d. Taigi neginčytina, kad jis įsidarbino po nuosprendžio priėmimo ir po apeliacinio skundo pateikimo (gautas 2019 m. gruodžio 19 d.). Minėta aplinkybė, ją vertinant kartu su jau aptartais duomenimis, nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšies. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisingai pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo skirti švelnesnę bausmę nei paskirta nuosprendyje. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, priešingai – ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
nuteistojo V. T. ir jo gynėjo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.