- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-09
- Bylos Nr.
- 2S-912-864/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Suinteresuotas asmuo
- AB Swedbank, D. N., UAB „Vilniaus energija“, E. V., UAB „Lazdynų būstas“, UAB „Euremsa“, AB DNB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „Gelvora“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutarties atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą (suinteresuoti asmenys: AB Swedbank, D. N., UAB „Vilniaus energija“, E. V., UAB „Lazdynų būstas“, UAB „Euremsa“, AB DNB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „Gelvora“, antstoliai I. G., R. V., V. M., P. K., V. Č., D. T.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja R. V. prašė iškelti jai bankroto bylą. Paaiškino, kad jos pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai sudaro 159473,49 Eur. Įsipareigojimų įvykdyti negali, kadangi tam nepakanka kartu su sutuoktiniu A. V. turimo turto, gauna apie 530 Eur/mėn. pajamų. Ilgą laiką nedirbo, pareiškėjos sutuoktinio A. V. iš statybų verslo gaunamos pajamos sumažėjo. Didžiausias kreditorius yra AB DNB bankas, kuriam apie 128000 Eur skola kildinama iš 2007 m. sudarytos kreditavimo sutarties, kurios pagrindu jai kartu su sutuoktiniu buvo suteikta 130329 Eur paskola gyvenamajam namui statyti ir turimiems įsipareigojimams AB „Swedbank“ refinansuoti. Kredito grąžinimui buvo įkeistas sutuoktiniams nuosavybės teise priklausantis turtas, kuris šiuo metu yra realizuojamas priverstine tvarka, antstolio nustatyta turto vertė sudaro 100250 Eur. Kita dalis neįvykdytų įsipareigojimų yra susiję su pareiškėjos sutuoktinio statybų verslu – (duomenys neskelbtini) veikla.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašė netenkinti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Paaiškino, kad ne visi pareiškėjos nurodyti kreditoriniai įsipareigojimai pagrįsti dokumentais ir įrodymais. Dalis įsipareigojimų yra ne pareiškėjos kreditoriniai įsipareigojimai, bet susiję su jos sutuoktinio A. V. verslu. Kadangi gautos iš užsakovų lėšos nebuvo skirtos šeimos poreikiams tenkinti, laikytina, jog tai yra vien tik pareiškėjos sutuoktinio A. V. įsipareigojimai. Pareiškėjos areštuoto turto ir turtinių teisių suma yra 117000,00 Eur, tai yra pareiškėja nurodė ne visą turtą ir jo vertę.
Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašė netenkinti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Paaiškino, kad skoliniai įsipareigojimai yra solidarūs abiejų sutuoktinių, be to pareiškėja nesiekia įsidarbinti, gauti didesnių pajamų, o dideli kreditoriniai įsipareigojimai nėra pagrindas iškelti bankroto bylą.
Suinteresuotas asmuo E. V. teisme paaiškino, kad A. V. maždaug prieš 5 metus įsipareigojo įvykdyti jo užsakymą – pastatyti žemės sklype gyvenamojo namo pamatus. Buvo sumokėtas avansas, tačiau A. V. neatliko jokių statybos rangos darbų ir negrąžino sumokėtos 17000 Lt avanso sumos. Vėliau nurodydavo įvairias priežastis dėl ko neįvykdė darbų, neatliko gyvenamojo namo pamatų įrengimo darbų ir negrąžino sumokėto avanso.
Suinteresuotas asmuo A. V. teisme paaiškino, kad yra akcininkas ir vadovas (duomenys neskelbtini), kuri užsiima statybų verslu. Kreditoriai E. V., D. N. yra šios firmos užsakovai. Kadangi nebuvo atlikti užsakymai, buvo pasirašyti vekseliai sumokėto avanso dydžio sumai. Apie vekselių pasirašymą sutuoktinė R. V. nežinojo. Statybos rangos darbai nebuvo atlikti dėl objektyvių priežasčių, tai yra dėl įvykusios vagystės, dėl (duomenys neskelbtini) sumažėjusių pajamų: šiuo metu iš (duomenys neskelbtini) veiklos gaunama pajamų maždaug 200 Eur per mėnesį.
Suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „Lazdynų būstas“, UAB „Gelvora“ ir antstolis I. G. prašė klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjai R. V. bankroto bylą. Nustatė, kad pareiškėjos R. V. neįvykdyti kreditoriniai įsipareigojimai yra 159473,49 Eur, iš kurios didžioji dalis – 127598,98 Eur skola AB DNB bankui; 7679,66 Eur skola E. V.; 4241,42 Eur – D. N.; 6382,60 Eur – Valstybinei mokesčių inspekcijai bei kitiems kreditoriams. Pripažino, kad nurodytos skolos yra solidariosios pareiškėjos R. V. ir jos sutuoktinio A. V. prievolės. Tuo tarpu pareiškėjos ir jo sutuoktiniui priklausančio turto vertės sudaro 117000 Eur, todėl pardavus šį turtą didžioji dalis kreditorinių įsipareigojimų būtų įvykdyta, o skolos likutis (apie 16390,32 Eur) galėtų būti vykdomi ir būtų įvykdyti solidariai iš sutuoktinių. Pareiškėja nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti dėl kokios priežasties susidarė tokie dideli kreditoriniai įsiskolinimai, ar pareiškėjos veiksmai skolinantis lėšas ir sudarant sutartis gali būti pripažįstami sąžiningais Civilinio kodekso 6.67 str. prasme, taip pat nepateikė duomenų apie jos per paskutinius tris metus sudarytus sandorius, gautas ir panaudotas lėšas (arba kad tokių sandorių nėra), bankų sąskaitų išrašų apie lėšų judėjimą sąskaitose iš visų bankų. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis, būdamas (duomenys neskelbtini) vadovas ir akcininkas, gaudavo pakankamai dideles sumas iš fizinių asmenų, tačiau į bylą nebuvo nepateikti dokumentai ir įrodymai patvirtinantys, kam buvo panaudotos visos šios lėšos, dėl kokių priežasčių nebuvo atlikti statybos rangos darbai, už kuriuos jau buvo sumokėtas avansas, ir dėl kokių priežasčių lėšos nebuvo grąžintos paaiškėjus, jog nebus vykdomi įsipareigojimai pagal užsakymus statybos rangos darbams atlikti. Dėl pareiškėjos įsipareigojimų D. N., E. V. ir UAB „Euromesta“, kurie susidarė dėl (duomenys neskelbtini) veiklos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į bylos dalyvių paaiškinimus teisme, nurodyti kreditoriniai įsipareigojimai galėtų būti vertinami kaip vieno A. V. kreditoriniai įsipareigojimai ir tuomet pareiškėja nebūtų atsakinga už jų vykdymą. Tačiau iš A. V. paaiškinimų ir bylos nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių sprendė, kad dėl (duomenys neskelbtini) veiklos (netinkamo įsipareigojimų vykdymo) pajamos nebuvo gaunamos, o kreditoriniai įsipareigojimai padidėjo. Todėl laikė, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis neatskleidė teismui visų reikšmingų aplinkybių ir nepateikė visų įrodymų, susijusių su nemokumo priežastimis, gaunamų pajamų ir lėšų panaudojimu, ir tai leidžia abejoti jų sąžiningumu. Todėl teismo vertinimu, nenustačius reikšmingų bylos išnagrinėjimui aplinkybių, neįsitikinus pareiškėjos sąžiningumu, bankroto bylos iškėlimas neatitiktų nei skolininkų, nei kreditorių interesų. Teismas taip pat nurodė, kad į bylą nebuvo pateikti dokumentai (deklaracijos, ataskaitos ir kt.) apie (duomenys neskelbtini) pajamas, apie sudarytus sandorius. Iš bendrovės vykdomos veiklos ir pareiškėjos specialybės, teismas sprendė, kad nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis nededa pakankamai pastangų įsidarbinti, nesiekia daugiau uždirbti ir atsiskaityti su kreditoriais. Teismas taip sprendė, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis gali turėti daugiau pajamų, nei nurodyta pareiškime bei pateikti dokumentai apie gaunamas pajamas, kadangi pareiškėjos poreikių tenkinimui reikalinga 400 Eur suma, jos pajamos per mėnesį yra 530 Eur, o pareiškėjos sutuoktinis tik žodžiu nurodė gaunamas 200 Eur per mėnesį pajamas. Tokiu būdu jei po 400 Eur per mėnesį reikalinga suma pareiškėjos ir jos sutuoktinio būtinųjų poreikių tenkinimui, o pajamos tesudaro 730 Eur sumą per mėnesį. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis gali turėti daugiau pajamų, nei nurodyta pareiškime, kas laikytina nesąžiningais siekiančio bankrutuoti asmens ir jo sutuoktinio veiksmais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėja R. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Paaiškino, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos nesąžiningumo, vadovavosi neaktualia FABĮ 5 str. 8 d. 2 p redakcija. Aktualioje to paties straipsnio redakcijoje nėra nuostatos, kuria vadovavosi teismas, spręsdamas, kad pareiškėja neatskleidė teismui visų aplinkybių ir nepateikė visų reikšmingų bylos išnagrinėjimui įrodymų. Nutartyje nebuvo įrodyti pareiškėjos tam tikri tyčiniai veiksmai pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taip pat nebuvo įrodyta ir tai, kad pareiškėja sąmoningai veikė, siekdama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi buvo įpareigojęs pateikti duomenis už paskutinius 3 metus apie turimas sąskaitas bankuose ir atliktus sandorius, tačiau jokių kitų duomenų teismas nereikalavo. Todėl pareiškėjos nesąžiningumas dėl kitų duomenų nepateikimo konstatuotas nepagrįstai. Taip pat visiškai nepagrįsti teismo motyvai dėl (duomenys neskelbtini) veiklos specifikos ir pareiškėjos turimos specialybės sąsajų su pareiškėjos ir jos sutuoktinio dedamomis pastangomis uždirbti daugiau pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais. Visiškai neaišku, kodėl teismas skaičiavo pareiškėjos ir jos sutuoktinės gaunamas pajamas ir būtinąsias išlaidas, nors bankroto bylos iškėlimo siekia tik pareiškėja. Pareiškėja nėra atlikusi jokių nesąžiningų veiksmų, todėl teismas nepagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti. Paaiškino, kad pareiškėja negali būti pripažinta nemokia, kadangi ji dirba, turi turto, kurį pardavus galima padengti kreditorinius įsipareigojimus. Įsipareigojimai kreditoriams D. N., E. V., UAB „Euremsta“ susidarė dėl (duomenys neskelbtini) veiklos, todėl šie įsipareigojimai negali būti priskirti pareiškėjai, visi kiti pareiškėjos nurodomi kreditoriniai įsipareigojimai yra solidarūs jos ir jos sutuoktinio įsipareigojimai.
Suinteresuotas asmuo antstolis I. G. atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti. Paaiškino, kad jo vykdomos vykdomosios bylos eiga rodo apeliantės siekį išvengti įsipareigojimų vykdymo. Vykdymo veiksmų vilkinimas pagal jau įsiteisėjusius vykdomuosius dokumentus, teikiant skundus ir prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, skolos nemokėjimas apibūdina apeliantę kaip nesąžiningą, siekiančią ne atsiskaityti su kreditoriais, o vilkinti procesą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų pareiškėja nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas jų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tiek dėl pareiškėjos nemokumo, tiek dėl jos nesąžiningumo.
Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d. nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Remiantis šio įstatymo 2 str. 2 d., fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Pagal FABĮ 6 str. 1 d. teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų.
Dėl nemokumo
Iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų galima spręsti, kad teismas laikė, jog pareiškėjos finansinė padėtis nėra kritinė ir ji gali įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams per protingą laikotarpį.
Apeliacinis teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos pozicija. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-269-219/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skoliniams įsipareigojimams vykdyti, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis Nr. 3K-3-217-969/2015).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos mokumą, nenustatė konkretaus termino, kuris teismo vertinimu būtų protingas skoloms padengti, neanalizavo, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai galėdama skirti įsipareigojimams vykdyti pareiškėja galėtų padengti visus įsipareigojimus, taip pat neatsižvelgė į tai, jog priverstinis išieškojimas iš pareiškėjos turto yra vykdomas jau nuo 2011 m. (t. I, b. l. 30-43). Skundžiamos nutarties priėmimo metu pradelsti solidarūs pareiškėjos ir jos sutuoktinio įsiskolinimai sudarė beveik 160000 Eur sumą, todėl įvertinus, jog pareiškėjai kartu su sutuoktiniu priklauso 117000 Eur vertės nekilnojamas turtas, pareiškėjos pajamos sudaro 530 Eur/mėn., jos sutuoktinio 200 Eur/mėn., apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėja objektyviai neturi galimybės per protingą terminą padengti kreditorinius įsipareigojimus.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad FABĮ nėra reglamentuojama situacija, kaip vertinti asmens nemokumą, kai jo prievolė yra solidari, todėl tokiu atveju būtina vadovautis solidariąją skolininkų prievolę ir atsakomybę reglamentuojančiais teisės aktais. Pagal CK 6.123 str. 1 d. prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma; taip pat kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad prievolės solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 dalis). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos vykdant prievolę kreditoriui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-30/2011).
Nagrinėjamu atveju net ir minusavus galimai tik pareiškėjos sutuoktinio asmeninius įsiskolinimus D. N., E. V. ir UAB „Euremsta“ (iš viso apie 15000 Eur) pareiškėja objektyviai vis tiek neturi galimybės per protingą terminą padengti kreditorinius įsipareigojimus, kurie sudarytų apie 145000 Eur sumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja nuo 2016 m. kovo mėn. įsidarbino kavinėje virėjo padėjėja, gauna apie 530 Eur/mėn. darbo užmokestį, todėl teigti, kad pareiškėja nededa pastangų įsidarbinti kitur, nėra pagrindo. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjos galimybes per protingą terminą atsiskaityti su kreditoriais.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad bankroto bylos kėlimo stadijoje kreditorinių įsipareigojimų pagrįstumo klausimai neturėtų būti sprendžiami iš esmės, kadangi kreditorinių reikalavimų pagrįstumas išsamiai yra tikslinamas kitoje fizinio asmens bankroto bylos stadijoje, t. y. po bankroto bylos iškėlimo, tvirtinant kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą (FABĮ 23 str.). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjos pradelsti įsipareigojimai, net ir be galimai vien tik pareiškėjos sutuoktinio asmeninių įsipareigojimų žymiai viršija pareiškėjos ir jos sutuoktinio bendro turto vertę bei nenustačius, kad įsipareigojimai gali būti padengti per protingą terminą, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėja neatitinka FABĮ 2 str. 2 d. reikalavimų.
Dėl nesąžiningumo
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos sąžiningumo, vadovavosi nebeaktualia FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcija.
Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcija nustatė, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Nuo 2016 m. sausio 1 d. FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi šiuo metu nebegaliojančioje FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcijoje, be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, nebuvo įtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai, detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai ar neveikimas gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie buvo nustatomi atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Tuo tarpu dabar galiojančioje FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcijoje nurodoma, kad fizinių asmenų kiti veiksmai ar neveikimas, kurie gali būti pripažinti nesąžiningais, sukonkretinti ir jų vertinimas susiaurintas iki kitokių tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos sąžiningumo, vadovavosi iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusia FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcija. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja yra nesąžininga, kadangi neatskleidė teismui visų aplinkybių ir nepateikė visų reikšmingų bylos nagrinėjimui įrodymų, susijusių su paskolų prisiėmimu, pareiškėjos sutuoktinio įmonės vykdoma veikla, duomenų apie per paskutinius trejus metus sudarytus sandorius ir pan. Taigi iš esmės pareiškėjos veiksmai pripažinti nesąžiningais dėl kitų nesąžiningų veiksmų, nurodytų nebegaliojančioje FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcijoje.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri gali būti paneigiama ištyrus byloje esančius įrodymus ir konstatavus tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų.
Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pareiškėjos nesąžiningumo, remdamasis aktualia FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcija, t. y. kad pareiškėja tapo nemoki dėl CK 6.67 str. nurodytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, atliko kitokius tyčinius veiksmus pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, taip pat, kad sąmoningai neveikė, siekdama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi, remiantis byloje surinktais įrodymais ir aktualia fizinio asmens sąžiningumą reglamentuojančia FABĮ redakcija, pakankamo pagrindo pripažinti pareiškėja nesąžininga, neišreikalavus papildomų įrodymų, nebuvo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjos kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų nustatęs, jog yra pagrindas abejoti pareiškėjos sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjos veiksmai, padaryti, turėjo būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjos pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi reikalavo iš pareiškėjos pateiki duomenis už paskutinius 3 metus apie turimas sąskaitas bankuose ir atliktus sandorius. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja teismo įpareigojimą įvykdė: pateikė banko sąskaitų išrašus už paskutinius trejus metus bei paaiškino, kad jokių sandorių nesudarinėjo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, iš gautų duomenų suabejojęs pareiškėjos sąžiningumu, jokių papildomų įrodymų nereikalavo, t. y. konstatuodamas pareiškėjos nesąžiningumą teismas iš esmės rėmėsi prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neteisingos ar neišsamios informacijos apie nemokumo atsiradimo aplinkybes pateikimas gali lemti atsisakymą kelti bankroto bylą tiek mokumo, tiek sąžiningumo aspektu, tačiau tokios aplinkybės turi būti patikimai nustatytos ir pagrįstos įrodymais, o ne prielaidomis.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsisakymas iškelti pareiškėjai bankroto bylą nagrinėjamu atveju neatitiktų pareiškėjos ir jos kreditorių interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius turi patikrinti asmens sudarytus sandorius per 36 mėnesius, ir nustatęs asmens nesąžiningumą gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo, tokia teisė taip pat suteikta kreditoriams (FABĮ 24 str. 9 p.). Toje pačioje stadijoje taip pat galės būti įvertinti pareiškėjos veiksmai bei dedamos pastangos, siekiant kuo daugiau atsiskaityti su kreditoriais. Taigi fizinio asmens sąžiningumas kreditorių atžvilgiu bus vertinamas pakartotinai ir žymiai išsamiau, nei tai galima nustatyti bankroto bylos iškėlimo stadijoje. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo vertintos aplinkybės yra nepakankamos, kad užkirstų pareiškėjai kelią bankrutuoti. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui dėl bankroto bylos iškėlimo spręsti iš naujo. Sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų pareikalauti iš pareiškėjos pateikti patikslintą pareiškimą, jame nurodant aktualius duomenis apie turtinę padėtį, kreditorinius įsipareigojimus ir pan., taip pat pateikti visus duomenis, dėl kurių nepateikimo pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl pareiškėjos sąžiningumo. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-252/2010).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti R. V. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.