Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Sigitos Bieliauskienės, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės, Rūtos Mickevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nukentėjusiosios D. M. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nutarties, kuria netenkintas D. M. prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo iš civilinio atsakovo Baltarusijos Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu J. I. (Y. I.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį pripažintas kaltu ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, paskiriant J. I. BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Šiuo nuosprendžiu taip pat iš dalies patenkinti nukentėjusiųjų D. M., A. M., E. M., J. M., B. M. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo ir joms iš Baltarusijos Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ priteista: D. M. – 25 000 Lt, A. M. – 25 000 Lt, E. M. – 25 000 Lt, J. M. – 25 000 Lt, B. M. – 25 000 Lt; procesas dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo iš draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ pagal BPK 107 straipsnį nutrauktas; patenkintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys dėl turtinės žalos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui iš Baltarusijos Respublikos draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ solidariai priteista 8 223,44 Lt. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi, atmetus civilinio atsakovo Baltarusijos Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir nuteistojo J. I. apeliacinius skundus, Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendis paliktas nepakeistas.Kauno apygardos teisme 2017 m. sausio 24 d. gautas nukentėjusiosios D. M. prašymas iš civilinio atsakovo Baltarusijos Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ priteisti atstovavimo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.Civilinio atsakovo Baltarusijos Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovė advokatė V. Kisielienė atsiliepime prašė nukentėjusiosios D. M. prašymo netenkinti. Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi paminėtą nukentėjusiosios D. M. prašymą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusioji D. M. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia dokumentais –patirtų išlaidų ataskaitomis, PVM sąskaitomis faktūromis ir sąskaitos išrašais, kurie nėra patvirtinti atsakingų, šiuos dokumentus išduodančių, asmenų parašais ir antspaudais, ataskaitos neturi kitų būtinų rekvizitų – dokumento sudarytojo pavadinimo, dokumento sudarymo vietos. Todėl teismas manė, kad nukentėjusiosios D. M. pateikti dokumentai neatitinka reikalavimų, keliamų oficialiems dokumentams, tokie dokumentai negali būti pripažįstami tinkamais įrodymais, patvirtinančiais turėtas proceso išlaidas. Atsižvelgęs į tai, apygardos teismas priėjo prie išvados, kad tenkinti nukentėjusiosios D. M. prašymą nėra jokio pagrindo.Nukentėjusioji D. M., nesutikdama su Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi, skunde prašo šią nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylinėjimosi išlaidų klausimą išspręsti iš esmės – iš civilinio atsakovo Baltarusijos Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajai D. M. priteisti visas jos prašomas atstovavimo išlaidas. Nukentėjusioji tvirtina, kad teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusiosios pateikti dokumentai, pagrindžiantys jos bylinėjimosi patirtas išlaidas, neatitinka jiems keliamų reikalavimų. Nukentėjusioji teigia, kad antspaudas ir parašas nėra privalomi PVM sąskaitos faktūros rekvizitai, darbo laiko apskaitos forma apskritai nėra patvirtinta ir neprivaloma. Kita vertus, pasak nukentėjusiosios, teismas, manydamas, kad neva pateikti dokumentai neatitinka kokių nors reikalavimų, turėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti, o ne atmesti nukentėjusiosios paduotą prašymą. Be kita ko, nukentėjusioji nurodo, kad apeliacinis procesas buvo inicijuotas nuteistojo J. I. ir civilinio atsakovo Baltarusijos Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, kuriuos atstovavo profesionalūs teisininkai, todėl nukentėjusioji privalėjo taip pat kreiptis teisinės pagalbos į advokatus. Be to, anot nukentėjusiosios, baudžiamoji byla buvo sudėtinga tiek faktine, tiek teisine prasmėmis, o ji neturi teisnių žinių, todėl kreipėsi į (duomenys neskelbtini) mieste esančius advokatus. Nukentėjusioji pažymi ir tai, kad procesas apeliacinės instancijos teisme truko labai ilgai, t. y. ilgiau nei 2 metus, tačiau dėl nukentėjusiosios ir jos atstovo kaltės nebuvo atšauktas nė vienas teismo posėdis, buvo atsisakyta advokato pagalbos tuose teismo posėdžiuose, kada iš anksto buvo aišku, jog nebus sprendžiami bylai reikšmingi klausimai. Tuo tarpu, viso proceso metu bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas civilinio atsakovo ir nuteistojo iniciatyva. Nukentėjusioji pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas byloje pateiktus apeliacinius skundus, nepripažino, jog nukentėjusiųjų atstovavimas buvo neprofesionalus. Todėl apibendrinusi tai, kas išdėstyta, nukentėjusioji daro išvadą, kad apskųstoji nutartis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas – nukentėjusiosios prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas ir iš civilinio atsakovo Baltarusijos Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ jai priteistinos visos jos patirtos atstovavimo išlaidos.Skundas netenkintinas.Byloje nustatyta, kad šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiosios D. M. atstovas – advokatas – R. Merkevičius 2016 m. spalio 28 d. teismo posėdyje pareiškė prašymą pridėti prie bylos dokumentus, patvirtinančius nukentėjusiosios D. M. patirtas atstovavimo išlaidas (t. 7, b. l. 117–136, 141–152). Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria buvo atmesti civilinio atsakovo Baltarusijos Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir nuteistojo J. I. apeliaciniai skundai, turinio, nukentėjusiosios D. M. atstovo prašymas dėl patirtų proceso išlaidų priteisimo priimant nutartį nebuvo išspręstas (t. 7, b. l. 157–165). Nukentėjusioji, vadovaudamasi BPK 361 straipsnio 2 dalimi, teismo nuosprendžio vykdymo procese 2017 m. sausio 24 d. pateikė prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo, kuriame prašė priteisti jai iš civilinio atsakovo Baltarusijos Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 8, b. l. 29–34). Apygardos teismas, išnagrinėjęs šį nukentėjusiosios prašymą, apskųstąja nutartimi jo netenkino, nes padarė išvadą, kad nukentėjusiosios D. M. pateikti dokumentai – išlaidų ataskaitos, PVM sąskaitos faktūros ir banko sąskaitų išrašai neatitinka reikalavimų, keliamų oficialiems dokumentams, todėl šie nepripažintini tinkamais įrodymais, patvirtinančiais jos patirtas proceso išlaidas (t. 8, b. l. 53–54).Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su tokia žemesnės instancijos teismo išvada. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios D. M. pateiktos PVM sąskaitos faktūros turi visus įstatymo leidėjo nurodytus privalomus rekvizitus. Tuo tarpu, PVM sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens parašas ir / ar įgalioto (atsakingo) asmens (subjekto) antspaudas nėra privalomi PVM sąskaitos faktūros rekvizitai Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo 80 straipsnio nuostatų taikymo kontekste. Todėl darytina išvada, kad apygardos teismas be pagrindo manė, jog nukentėjusiosios D. M. pateiktos PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo teigti, kad suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos yra oficialūs dokumentai. Advokatų teisinę padėtį, jų veiklos sąlygas, tvarką, teikiamas paslaugas ir mokėjimą už šias paslaugas reglamentuoja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį (48 straipsnis), jog advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį (50 straipsnio 1 dalis), kurio dydis turi būti nustatytas, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes (50 straipsnio 3 dalis). Kitų nuostatų dėl teisinių paslaugų apimties, mokėjimo už advokato teikiamas teisines paslaugas nei Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme nenustatyta, kad advokatas privalo klientui, o šis, siekdamas proceso išlaidų atlyginimo, teismui pateikti kokią nors jam suteiktų teisinių paslaugų ataskaitą. Teisinių paslaugų ataskaita yra advokato, advokatų ar advokatų profesinės bendrijos organizacinio pobūdžio vidaus dokumentas, kuriam nekeliami reikalavimai, keliami oficialiems dokumentams. Suteiktų teisinių paslaugų ataskaita teismui, sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų atlyginimo, yra aktuali tik turinio, o ne formos prasme. Advokato ir kliento susitarimas dėl teisinių paslaugų apimties ir užmokesčio yra sutarties laisvės principo įgyvendinimo išraiška. Tačiau, be abejonės, tai savaime nereiškia, kad asmuo, naudodamasis advokato pagalba, gali išlaidauti, kiekvienu atveju, priteistinos tik tos advokato pagalbai apmokėti turėtos išlaidos, kurios yra protingos, pagrįstos ir realios. Teisėjų kolegijos vertinimu, prie bylos pridėti banko sąskaitos išrašai taip pat nesuponuoja išvados, kad juose nurodytos sumos nebuvo pervestos mokėtojo – D. M. – gavėjui „(duomenys neskelbtini)““ – mokėjimo paskirtis –„už teisines paslaugas“ Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo taikymo prasme. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad žemesnės instancijos teismas nepagrįstai netenkino nukentėjusiosios D. M. prašymo priteisti advokato pagalbai apmokėti turėtas išlaidas vien tik dėl to, jog neva jos pateikti dokumentai neturi įrodomosios galios. Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiosios D. M. skunde išdėstytais teiginiais, kad tuo atveju, jeigu teismas suabejojo jos pateiktų dokumentų autentiškumu, šis turėjo visas įstatymo leidėjo suteiktas galimybes nustatyti jai terminą apskųstoje nutartyje nustatytiems trūkumams pašalinti. Pastebėtina, kad nukentėjusioji D. M., teikdama skundą, prie jo pridėjo dokumentus, be neva teismo nustatytų trūkumų (t. 9, b. l. 64–83). Apygardos teismas, atmesdamas nukentėjusiosios D. M. prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo apskųstoje nutartyje išdėstytais motyvais, įvykdė formalų, nominalų, o ne konstitucinėmis vertybėmis pagrįstą teisingumą. Vienok, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai). Tačiau, nepaisydama to, kas išdėstyta pirmiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios D. M. prašymas priteisti jos turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti vis dėlto negali būti tenkintinas, nes pareikštas netinkamam subjektui. Nukentėjusioji D. M. jos patirtas proceso – atstovavimo – išlaidas prašo priteisti iš civilinio atsakovo Baltarusijos Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“. Bylinėjimosi išlaidos baudžiamajame procese įvardijamos kaip procesinės ir jų nebaigtinis sąrašas įtvirtintas BPK 103 straipsnyje. BPK 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų; jis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Advokato pagalbai apmokėti turėtų išlaidų atlyginimui taip pat skirta ir BPK 106 straipsnio 2 dalies norma, kurioje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Taigi, iš aptarto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad proceso išlaidos, įskaitant išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti, gali būti priteistinos tik iš kaltinamojo (nuteistojo). Įstatymų leidėjas nėra numatęs galimybės advokato pagalbai apmokėti turėtas išlaidas priteisti iš civilinio atsakovo. Todėl teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nukentėjusiosios skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis paliktina galioti šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytu pagrindu.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nukentėjusiosios D. M. skundą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.