Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-3-245/2016

Teisėjas Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00181-2010-7

2016 m. gruodžio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Giačaitės ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, Audronei Stulginskaitei-Puidienei, Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorams Jaunučiui Vailioniui, Virgilijui Lazauskui, Zenui Leonavičiui, nuteistojo J. I. (Y. I.) gynėjams advokatams Jurijui Kovalenkai, Irenai Sabaitienei, nukentėjusiosioms D. M., A. M., E. M. ir J. M., nukentėjusiosios D. M. atstovui advokatui Remigijui Merkevičiui, civilinio atsakovo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovams advokatei Vidai Kisielienei ir advokato padėjėjui Jurijui Kovalenkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėja baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo – (duomenys neskelbtini) Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir nuteistojo J. I. (Y. I.) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. I. (Y. I.) pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, paskiriant J. I. (Y. I.) BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 litų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš dalies patenkinti nukentėjusiųjų D. M., A. M., E. M., J. M., B. M. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteista iš (duomenys neskelbtini) Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“:

- B. M. 25000 (dvidešimt penki tūkstančiai) litų.

Procesas dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu nutrauktas BPK 107 straipsnio pagrindu.

Patenkintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys dėl turtinės žalos ir priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui iš (duomenys neskelbtini) Respublikos draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ solidariai 8223.44 Lt (aštuoni tūkstančiai du šimtai dvidešimt trys litai keturiasdešimt keturi centai).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. I. (Y. I.) nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 24 d., apie 21.10 val., (duomenys neskelbtini) plentu vairuodamas automobilį DAF FT 95 XF 430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe MAZ 975830 3012, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir važiuodamas nuo kelio (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) g., šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje su (duomenys neskelbtini) prospektu pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 135, 169 punktų reikalavimus, viršijo leistiną gyvenvietėje 50 km/val. greitį, esant draudžiamam šviesoforo signalui nesustojo prieš „Stop“ liniją, dėl to susidūrė su iš dešinės pusės pagal leidžiamąjį šviesoforo signalą į sankryžą įvažiavusiu automobiliu VWLT 28, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu R. K. M., kuris nuo jam padarytų kūno sužalojimų eismo įvykio vietoje mirė.Apeliaciniame skunde Civilinis atsakovas - (duomenys neskelbtini) Respublikos bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį dėl bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ priteistų civilinių ieškinių panaikinti arba ženkliai sumažinti išieškotinos neturtinės žalos dydį.Skunde nurodoma, kad skundžiamą nuosprendį bendrovė gavo tik 2014 m. rugsėjo 3 d. Tam, kad įteikti šį nuosprendį, prireikė beveik 5 mėnesių. Bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ pranešimo ir šaukimo į teismo posėdį negavo, todėl negalėjo dalyvauti Kauno apylinkės teismo posėdyje ir tinkamai apginti savo teisių ir interesų. Jau pats šis faktas sąlygoja Kauno apylinkės teismo nuosprendžio neteisėtumą ir neišsamumą. Skunde teigiama, kad teismas neįvertino to, kad kaltinamasis yra faktinis automobilio valdytojas eismo įvykio metu. Tai patvirtina 2010 m. sausio 11 d. įgaliojimas Nr. (duomenys neskelbtini). Valdytojas - tai ne savininkas, kuris yra bendrovė „(duomenys neskelbtini)“. Nurodoma, kad jei automobilis vairuojamas pagal įgaliojimą, tai žalą padaro vairuotojas (valdytojas), o žalą atlygina ne savininkas. Pažymima, kad prieš išvažiuojant į komandiruotę kiekvienam bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui patikrinama sveikata, jis gauna visas būtinas instrukcijas ir dėl to pasirašo, taip pat ir instruktuojamas apie tai, kad kai išvyks į reisą, jis - vairuotojas, pilnai atsako už visus instruktažus, savo veiksmus, tame tarpe ir darbo funkcijų (pareigų) nevykdymą, nes reiso metu bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ negali jo stebėti ir kontroliuoti. Skunde tvirtinama, kad bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ yra apdraudusi savo civilinę atsakomybę („Žalioji korta“ (duomenys neskelbtini), 2010-02-23) ir draudimo bendrovė anksčiau pilnai atlygino nukentėjusiems turtinę žalą ir maksimalią neturtinę žalą. Ta aplinkybė, jog visą žalą draudimo bendrovė jau atlygino, teismo nebuvo vertinta. Skunde pabrėžiama, kad moralinę žalą atlygina eismo įvykio kaltininkas. Bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vilkikas DAF FT 95 XF 430 ir priekaba MAZ 975830 3012 buvo techniškai tvarkingi. Turtinę ir moralinę (neturtinę) žalą sukėlė ne juridinio asmens - bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veiksmai. Taip pat skunde teigiama, kad neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiems asmenims sumos dydis yra nekorektiškas. Žalos suma bendrovei yra per didelė. Atkreipiamas dėmesys, jog bendrovė neišgali sumokėti darbuotojams atlyginimų, jų atleidimas sukels sunkias pasekmes jų šeimoms. Pažymima ir tai, kad dėl arešto, taikyto bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ turtui – vilkikui DAF FT 95 XF 430 ir priekabai MAZ 975830 3012 bendrovė (duomenys neskelbtini)“ taip pat turėjo didelių materialinių išlaidų. Atsiliepime į apeliacinį skundą civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) Respublikos draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovas UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo – A. D. prašo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodo, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atsakomybės ribų išsiaiškinimas turėtų įtakos priteistinos žalos dydžiui. Prašoma vertinti žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą ir nesureikšminti vien kilusių padarinių. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. I. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Taip pat prašoma: iškviesti į teismą ekspertą ir jį apklausti; esant būtinumui, skirti papildomas ekspertizes; pakartotinai apklausti liudytojus; išsiaiškinti šias aplinkybes - kokiu greičiu važiavo automobilis VWLT28, kurį vairavo R. K. M., prieš susidūrimą ir eismo įvykio metu; koks leistinas greitis (duomenys neskelbtini) pr., prieš sankryžą su (duomenys neskelbtini) pl., kokios techninės būklės prieš eismo įvykį buvo automobilis VWLT28, kurį vairavo R. K. M.; iš kokios juostos, prieš išvažiuojant į sankryžą su (duomenys neskelbtini) pl., į kairę suko automobilis VWLT28, kurį vairavo R. K. M.; kokios būklės buvo kelio danga ir kokia kelių eismo sauga yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje. Skunde apeliantas nurodo, kad byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta, nes nebuvo (duomenys neskelbtini) Respublikos sprendimo perduoti jį teismui pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Be to, minėtame straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo skundo autorius nepadarė, nes važiavo degant žaliam šviesoforo signalui. Mano, kad R. K. M. išvažiavo į sankryžą degant geltonai arba raudonai šviesai bei galimai suko į kairę iš draudžiamos juostos, todėl ir įvyko eismo įvykis. Su pateikta ekspertizės išvada, kad kaltas apeliantas, jis nesutinka, prašo paskirti papildomas ekspertizes abiejų įvykyje dalyvavusių automobilių: DAF FT 95 XF 430 su puspriekabe MAZ 975830 3012 ir VW LT 28.Skunde taip pat nesutinkama, kad automobilis, kurį vairavo apeliantas, viršijo leistiną greitį. Šiam teiginiui pagrįsti nurodoma, kad kai reikia perjungti pavaras automobilyje su mechanine pavarų dėže, reikia padidinti automobilio variklio apsukas, tam kad įjungti aukštesnę pavarą, vilkiko ypatybė - labai didelis variklio sukimo momentas ir atitinkamai galinių varomųjų ratų. Jis vairavo automobilį DAF FT 95 XF 430 su puspriekabe MAZ 975830 3012 be krovinio 20 tonų svorio, kas dar labiau mažino vilkiko galinės ašies apkrovą. O atsižvelgiant į blogas oro sąlygas eismo įvykio metu, vyko galinių varomųjų ratų prasisukimas (slydimas) kelio dangos atžvilgiu. Todėl spidometras ir tachografas padidina realius greičio rodmenis. Be to, automobilio, kurį vairavo, stabdymo kelias nebuvo didelis. Tai taip pat patvirtina, kad vilkiko su priekaba greitis buvo nedidelis. Automobilio DAF FT 95 XF 430 tachografe yra matavimo paklaida. Į šias aplinkybes neatsižvelgė nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei apylinkės teismas.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu liko nenustatyta ir teismo nenagrinėta, koks buvo automobilio VW LT 28, kurį vairavo R. K. M., greitis eismo įvykio metu. Ar buvo tvarkingas pats automobilis VW LT 28, ar nekalbėjo R. K. M. tuo metu telefonu arba internetu, ar skubėjo dėl kažkokių aplinkybių, ar nepažeidė kelių eismo taisykles.Apelianto teigimu, jo kaltė buvo pripažinta dėl šališkumo ir subjektyvaus vertinimo, nes jis yra užsienietis, jo darbas susijęs su pastoviomis ilgalaikėmis komandiruotėmis, nes greičio viršijimas pagal tachografą reiškia, kad jis važiavo degant raudonai šviesai, jis taip pat neturi pakankamai pinigų brangiems advokatams.Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl liudytojų parodymų patikimumo. Liudytojai, buvę prie kavinės, pro kuriuos jis pravažiavo, be specialios įrangos, „iš akies“ labai tiksliai nustatė pravažiavusio automobilio, kurį jis vairavo, greitį, kas nėra tikėtina. Be to, iš tos vietos, kur buvo liudytojai, nebuvo galima matyti šviesoforo signalo, kai jo vairuojamas automobilis susilygino su šviesoforu ir jį pravažiavo, nes žmogus negali matyti šviesoforo signalo per automobilio kabinos metalą arba dvigubą sluoksnį puspriekabės tento. Jei liudytojai duoda parodymus, kad šviesoforo signalas eismo įvykio metu buvo raudonas, tai galėjo būti gedimas šviesoforo darbo sinchronizacijoje arba tai galėjo būti raudona šviesa po žalios šviesoforo šviesos, kai jau įvyko eismo įvykis. Liudytojai nebuvo kelių eismo dalyviai ir jiems nebuvo aktualu, kas vyksta sankryžoje toli nuo jų. Teismas atsižvelgė į liudytojų parodymus, kurie buvo toli nuo eismo įvykio, tačiau nekreipė dėmesio į liudytojo S. A. parodymus, kuris tiesiogiai buvo eismo įvykio vietoje. S. A. pamatė žalią šviesoforo šviesą, po to kai baigė naudotis mobiliu telefonu ir pradėjo važiuoti automobiliu Opel Vivaro, tik po to pamatė automobilį DAF, kurį vairavo apeliantas. Jei apeliantas nebūtų buvęs eismo įvykio vietoje, tuomet su automobiliu, kurį vairavo R. K. M., būtų susidūręs S. A.. Tai reiškia, kad R. K. M. nevažiavo degant žaliai šviesoforo šviesai arba negalėjo sustabdyti savo automobilio degant draudžiamam šviesoforo signalui dėl įvairių priežasčių: nuovargio, išsiblaškymo, automobilio techninio gedimo ir pan.Skunde nurodoma, kad eismo įvykio metu smūgis nuo automobilio VWLT28 pataikė į priekinį dešinį automobilio DAF FT 95 XF 430 kampą. Automobilio DAF stabdymo kelias buvo mažas, nežiūrint į labai blogas oro sąlygas. Apeliantas neapgadino priekyje, priešingoje juostoje stovėjusio lengvojo automobilio Opel Vivaro, nors nuo šoninio smūgio jį nešė būtent link šio automobilio. Tai įrodo, kad net esant nenumatytam susidūrimui, jis kontroliavo automobilio valdymą ir laikėsi būtino greičio, saugaus judėjimo nepalankiomis oro sąlygomis užtikrinimui. Jis sugebėjo sulaikyti automobilį nuo nekontroliuojamo slydimo, kad nesugadintų kitų automobilių ir išgelbėtų sveikatą ir gyvybę kitų piliečių. Taigi, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir patogus, naudingas bei suprantamas tik vienai pusei.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovė pritarė civilinio atsakovo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė šį apeliacinį skundą tenkinti; nuteistojo J. I. gynėja pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams dėl įrodymų vertinimo, tačiau prašė ne nutraukti baudžiamąją bylą J. I. atžvilgiu, o priimti išteisinamąjį nuosprendį; nukentėjusiosios D. M., E. M., A. M., J. M., D. M. atstovas ir prokuroras prašė skundus atmesti.Nuteistojo J. I. ir civilinio atsakovo – (duomenys neskelbtini) Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniai skundai atmetami.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Civilinis atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinę žalą arba šios žalos dydį sumažinti, o nuteistasis J. I. apeliaciniame skunde ginčija baudžiamojo persekiojimo teisėtumą, taip pat nesutinka su apylinkės teismo įrodymų vertinimu ir ginčija savo kaltę.Dėl baudžiamojo persekiojimo.Nuteistasis J. I. skunde prašo nutraukti baudžiamąją bylą, kadangi nebuvo (duomenys neskelbtini) Respublikos sprendimo perduoti jį Lietuvos Respublikos teismui.BPK 68 straipsnyje reglamentuota, kad baudžiamojo persekiojimo pradžios ir perėmimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato šis Kodeksas ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Pagal šio straipsnio 3 dalį jeigu Lietuvos Respublikos teritorijoje nusikalstamą veiką padarė užsienio valstybės pilietis ar kitas asmuo ir po to išvyko iš Lietuvos Respublikos, ikiteisminio tyrimo įstaigų surinkti apie šį asmenį duomenys perduodami Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, kuri sprendžia, ar reikia siųsti užsienio valstybės įstaigai prašymą pradėti arba perimti baudžiamąjį persekiojimą. BPK 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais ir tvarka Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra arba Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija kreipiasi į užsienio valstybės įstaigą prašydama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį arba kitą asmenį, jeigu pradėtas jo baudžiamasis persekiojimas arba priimtas apkaltinamasis nuosprendis.Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) Respublikos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Sutartis) nurodytos valstybių bendradarbiavimo sąlygos teisinės pagalbos ir teisinių santykių srityje. Sutarties 3 straipsnyje nustatyta, kad teisinė pagalba apima Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose numatytų procesinių veiksmų atlikimą, kaip antai: šalių apklausą, baudžiamojo persekiojimo pradėjimą, įtariamųjų, kaltinamųjų ir teisiamųjų, liudytojų, ekspertų apklausą, ekspertizių, tardyminės ir teisminės apžiūros, kitų tardyminių ir teisminių veiksmų atlikimą, daiktinių įrodymų perdavimą, nusikaltimus padariusių asmenų paiešką ir išdavimą, teismo sprendimų civilinėse bylose, nuosprendžių civilinio ieškinio dalyje, vykdomųjų užrašų pripažinimą ir vykdymą, dokumentų, baudžiamųjų ir civilinių bylų įteikimą ir persiuntimą, pagalbą sprendžiant neteisėtai represuotų asmenų reabilitavimo klausimus, pateikimą kitos Šalies prašymu duomenų apie kaltinamųjų teistumą, teisminę praktiką, asmenis, dingusius be žinios, ieškomus asmenis ir registruojamus daiktus (automobiliai, ginklai ir kt.), taip pat apie galiojančius įstatymus. Pagal Sutarties 61 straipsnį viena Susitariančioji Šalis, prašant kitai Susitariančiajai Šaliai, pagal savo įstatymus pradeda savų piliečių, įtariamų padarius nusikaltimus kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, baudžiamąjį persekiojimą. Iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad prašymas užsienio valstybei (nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) Respublikai) dėl asmens baudžiamojo persekiojimo teikiamas tik tuo atveju, kai siekiama, kad toks baudžiamasis persekiojimas būtų vykdomas užsienio valstybėje, t. y. prašoma teisinės pagalbos. Tam, kad pradėti užsienio valstybės piliečio baudžiamąjį persekiojimą valstybėje, kurioje padarytas nusikaltimas (nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikoje), nereikalaujama, kad būtų gautas sutikimas iš užsienio valstybės, kurios pilietis yra galimai nusikalstamą veiką padaręs asmuo.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nusikalstama veika, numatyta BK 281 straipsnio 5 dalyje, buvo padaryta Lietuvos Respublikoje (t. 1., b. l. 3-24), nuteistasis buvo sulaikytas įvykio vietoje (t. 1., b. l. 138-319), buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai (t. 1-2), surašytas kaltinamasis aktas (t. 2, b. l.77-80), todėl byla teisėtai, nepažeidžiant aptarto teisinio reguliavimo, perduota nagrinėti Kauno apylinkės teismui. Atsižvelgiant į tai, nutraukti bylą J. I. atžvilgiu dėl to, kad nebuvo gautas (duomenys neskelbtini) Respublikos sutikimas perduoti nuteistąjį Lietuvos Respublikos teismui, nėra teisinio pagrindo.Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo.Nuteistasis J. I. skunde nurodo, kad jo kaltė dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo neįrodyta, kadangi jis neviršijo leistino greičio, į sankryžą įvažiavo degant leidžiamam šviesoforo signalui, įvykis įvyko dėl R. K. M. galimai padarytų KET pažeidimų, o liudytojų, kurie nurodė nuteistojo padarytus KET pažeidimus, parodymai nepatikimi, specialisto išvada Nr. 11-982 (10) neteisinga. Tačiau su šiais apelianto teiginiais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.Remiantis bylos medžiaga neabejotinai nustatyta, jog 2010 m. vasario 24 d., apie 21.10 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pl.-(duomenys neskelbtini) pr. sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė nuteistojo ir R. K. M. vairuojamos transporto priemonės, o R. K. M. nuo jam padarytų kūno sužalojimų mirė. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad pažeidęs KET reikalavimus, nusikalstamą veiką, numatytą 281 straipsnio 5 dalyje, padarė J. I.. Jo kaltė įrodyta.Aplinkybę, kad nuteistasis nesilaikė KET 169 punkto reikalavimų, patvirtina liudytojų A. M., Š. M., V. S., S. A., K. K., R. G. parodymai, rašytinė bylos medžiaga. Liudytojai A. M. ir V. S. matė, kad J. I. vairuojamas vilkikas kirto sankryžą, degant raudonam šviesoforo signalui (t. 1, b. l. 79-80, 81-82, t. 5, b. l. 39-40, 40-41, t. 7, b. l. 58-59, 76-77). Liudytojas Š. M. girdėjo kaip V. S. sakė, jog krovininis automobilis važiuoja degant raudonai, pats matė, kad tik šiam automobiliui kirtus sankryžą užsidegė geltona šviesoforo spalva, kuri vėliau persijungė į žalią (t. 1, b. l. 83-84, t. 5, b. l. 41, t. 7, b. l. 58-59). Tai, kad įsijungus žaliam šviesoforo signalui, nuteistojo vilkikas jau buvo sankryžoje atitinka liudytojo S. A. parodymus, kad degant raudonai laukė, kol galės važiuoti, o tuo metu, kai įsijungė žalia pasigirdo smūgio garsas, jis pamatė link savęs atskriejantį krovininį furgoną ir nedidelį autobusiuką (t. 1, b. l. 85-86, t. 2, b. l. 16, t. 5, b. l. 72-73, t. 7, b. l. 102-104). Šie liudytojai aplinkybes apie J. I. įvažiavimą į sankryžą, degant draudžiamam šviesoforo signalui, nurodė iš karto po įvykio atvykusiems pareigūnams K. K., R. G. (t. 1, b. l. 3, t. 2, b. l. 17-18, t. 5, b. l. 41, t. 7, b. l. 58-59). Nors nuteistasis abejoja liudytojų, nurodžiusių jo padarytą KET pažeidimą, parodymų objektyvumu ir teisingumu, tačiau jais netikėti nėra pagrindo. Liudytojai parodymus davė, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus, tarp paminėtų jų paaiškinimų nėra esminių prieštaravimų. Tai, kad liudytojai, buvę įvykio metu, matė sankryžą, matė šviesoforą, patvirtina papildomos įvykio vietos apžiūros, kurių metu nustatyta, kad nuo kairėje kelio pusėje esančios kebabinės, važiuojant nuo kelio (duomenys neskelbtini), šios sankryžos šviesoforai, esantys tiek kairėje kelio pusėje, tiek dešinėje kelio pusėje, gerai matomi. Be to, liudytojai K. K. ir R. G., atvykę po susidūrimo į įvykio vietą, nurodė, kad liudytojai, buvę įvykio metu, galėjo matyti eismo įvykį. Priešingai nei nurodo J. I. liudytojas S. A. nepatvirtino, kad nuteistasis įvažiavo į sankryžą degant leidžiamam šviesoforo signalui. Kaip minėta, pastarasis liudytojas teigė, jog įsijungus žaliai šviesai, vilkikas jau lėkė link jo. Kad S. A., užsidegus žaliam šviesoforo signalui, galimai pajudėjo apie 1,5 m. į priekį, o J. I. savo automobiliu jo nekliudė, nepaneigia nuteistojo neleistinų veiksmų, kadangi kiti aptarti liudytojų A. M., Š. M., V. S., K. K. ir R. G. parodymai patvirtina, jog J. I. įvažiavo į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Tai pat, įvykio vietos plane užfiksuoti atstumai tarp skirtingose sankryžos pusėse esančių šviesoforų (t. 5., b. l. 66) sutampa su šių liudytojų parodymais ir patvirtina, kad nuteistasis nesilaikė reikalavimo sustoti prieš ,,Stop“ liniją, kertamą važiuojamąją dalį taip, kad nekliudytų transporto ir pėsčiųjų eismui, kai dega draudžiamas šviesoforo signalas (KET 169 p.). Taigi, neabejotinai nustatyta, kad J. I. pažeidė KET 169 punktą.Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nuteistasis pažeidė KET 135 punktą, t. y., viršijo leistiną greitį. Tokią išvadą apylinkės teismas padarė, pagrįstai įvertinęs papildomai teismui pateiktus duomenis, kad vilkiko judėjimo kryptimi iki (duomenys neskelbtini) pl.-(duomenys neskelbtini) pr. sankryžos buvo nustatytas maksimalus leistinas greitis 50 km/h, o specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) atliktas vilkiko tachografo tyrimas parodė, jog krovininio automobilio vairuotojas prieš pat greičio mažinimą (stabdymą) važiavo apie 77 km/h greičiu, tik prieš pat susidūrimą važiavo 51 km/h greičiu (t. 1., b. l. 90-96). Nors pats nuteistasis, teigia, kad greičio neviršijo, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė skirtingą važiavimo greitį, tačiau pripažino, kad pavarų perjungimui didino greitį (t. l., b. 1.144-145, t. 2, b. 1. 45 - 46). Tokie J. I. teiginiai prieštaringi, o jo parodymus dėl važiavimo leidžiamu greičiu paneigia anksčiau aptarti vilkiko tachografo parodymai, kad prieš susidūrimą transporto priemonė buvo stabdoma, greitis mažėjo nuo 77 km/h iki 51 km/h. Nors (duomenys neskelbtini) Respublikos bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis apie šio tachografo rodomų duomenų klaidingumą, tačiau jie pateikti praėjus ilgam laikui nuo įvykio, todėl jie nėra patikimi. Kita vertus, ekspertas Martin Možeiko, apklaustas apeliacinės instancijos teisme, paaiškino, kad ne susidūrusių automobilių greitis buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis, o įvažiavimas į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui (t. 7, b. l. 104-108). O kaip minėta, kad nuteistasis kirto sankryžą, degant raudonam šviesoforo signalui, nustatyta A. M., Š. M., V. S., S. A., K. K., R. G. parodymais, rašytine bylos medžiaga. Todėl J. I. teiginiai, kad jis nepažeidė KET reikalavimų, yra deklaratyvūs, jų nepatvirtina bylos medžiaga.Nuteistojo kaltės dėl nurodytų pažeidimų padarymo nešalina ir jo skundo tvirtinimai, jog R. K. M. galimai nesilaikė KET reikalavimų, t. y., jis įvažiavo į sankryžą degant geltonam arba raudonam šviesoforo signalui, arba viršijo leistiną greitį, arba padarė kitus pažeidimus. Tokie J. I. teiginiai yra prielaidos, o jomis grįsti išvadų negalima. Tai rodo, kad nuteistasis pats negali paaiškinti, kokiam šviesoforo signalui degant nukentėjusysis įvažiavo į sankryžą. Tačiau, kokiam šviesoforo signalui degant į sankryžą įvažiavo J. I., parodė anksčiau aptarti liudytojai. Kiti bylos duomenys – specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), eksperto M. Možeiko paaiškinimai – taip pat nepatvirtina, kad R. K. M. padarė KET pažeidimus. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad R. K. M. transporto priemonės greičio nėra galimybės nustatyti. Ekspertas M. Možeiko parodė, kad jis jokiais ekspertiniais tyrimais negali nustatyti, kuriuo šviesoforo signalo metu į sankryžą pajudėjo abi transporto priemonės; duodamas išvadą jis negalėjo nustatyti automobilio tikslaus greičio, todėl jis nesprendė pagrindinės sąlygos; jeigu būtų vaizdo įrašas iš mašinos, sankryžos, tada būtų matoma, kas pajudėjo, kokiam signalui degant įvažiuoja į sankryžą, šiuo atveju vaizdo įrašo nėra, todėl negali nustatyti, kas kada pajudėjo. Taigi, aptarti bylos duomenys paneigia nuteistojo versiją, kad R. K. M. atsakingas už eismo įvykį. Priešingai, anksčiau pasisakyta, kad pats J. I. pažeidė KET reikalavimus. Dėl tokių nuteistojo veiksmų jo vairuojamas vilkikas susidūrė su R. K. M. automobiliu, todėl atsirado eismo įvykio pasekmės, nustatytos Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. l, b.1. 64-70), t. y., kad R. K. M. patyrė sužalojimus, dėl kurių mirė.Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas įrodymus, nepadarė baudžiamojo proceso pažeidimų. Pritartina nuosprendžio motyvams dėl J. I. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, todėl šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.Dėl neturtinės žalos.Civilinis atsakovas – (duomenys neskelbtini) Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, nesutinka, kad yra tinkamas subjektas neturtinei žalai, padarytai J. I. veiksmais, atlyginti. Nurodo, kad įvykio metu faktinis vilkiko valdytojas buvo nuteistasis, o ne civilinis atsakovas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad didesnio pavojaus šaltinio (nagrinėjamu atveju transporto priemonės) valdytojo sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, jog pavojaus šaltinio valdytojas yra asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Pagal CK 6.264 straipsnio 1 dalį samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Nagrinėjamu atveju, civilinis atsakovas neneigia, kad J. I. buvo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, o vilkikas, kuriuo buvo sukeltas eismo įvykis, nuosavybės teise priklauso nuteistojo darbdaviui. Nurodytas aplinkybes patvirtina bylos medžiaga. Todėl, atsižvelgiant į aptartą reglamentavimą, pagal kurį bendrovė (savininkas) yra padidinto šaltinio valdytojas, taip pat į tai, kad J. I. dirbo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, eismo įvykio metu atliko darbines pareigas, nėra teisinio pagrindo teigti, jog civilinis atsakovas nėra tinkamas subjektas atlyginti nukentėjusiosioms padarytą neturtinę žalą.Bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ prievolės atlyginti neturtinę žalą nešalina ir tai, kad civilinis atsakovas buvo apsidraudęs draudiko bendrovėje, kuri atlygino dalį nurodytos žalos. Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės draudimo atveju pareiga atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą kyla dviem asmenims: draudikui ir žalą padariusiam asmeniui (draudėjui). Draudiko pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Jeigu nukentėjusiajam padarytos žalos visiškai nepadengia draudimo atlyginimas, likusį žalos dydį atlygina ją padaręs asmuo arba už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2, 3 dalys). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarime konstatuota, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra privalomasis draudimas, kuriuo siekiama apsaugoti nukentėjusiųjų asmenų ir draudėjų turtinius ir kitus interesus. Draudikas įsipareigoja, įvykus draudžiamajam eismo įvykiui, už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti trečiajam asmeniui draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Jeigu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos nepakanka per eismo įvykį padarytai žalai, inter alia neturtinei žalai, visiškai atlyginti, faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą atlygina žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo. Iš bylos medžiagos matyti, kad civilinis atsakovas buvo apsidraudęs (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, kurios atstovas žalų sureguliavimo reikalams Lietuvos Respublikoje buvo UAB DK „(duomenys neskelbtini)“. Draudiko atsakomybė buvo ribojama 2 500 Eur suma (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 1 d. 2 p.). Kadangi draudikas per atstovą UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ atlygino nukentėjusiosioms nurodytą maksimalią neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteistojo darbdavio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ neatlygintą neturtinės žalos dalį – po 25 000 litų (atitinkančią 7240,5 Eur) kiekvienai iš nukentėjusiųjų. Taigi, apylinkės teismas nepažeidė anksčiau nurodytų normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymą asmeniui, atsakingam už žalos atsiradimą (nagrinėjamu atveju darbdaviui), kai priteistai neturtinei žalai padengti neužtenka draudiko lėšų.Civilinis atsakovas skunde taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.Neturinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibūdina kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitas aplinkybes, teismo įvertintas pinigais. CK nenustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis, jį nustato teismas. Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Teismas turi atsižvelgti į žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas aplinkybes ir vadovautis įstatyme (CK 1.5 straipsnis) nustatytais teisės aiškinimo bei taikymo principais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiosios patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju kaltais civilio atsakovo darbuotojo J. I. veiksmais R. K. M. buvo padarytas kūno sumušimas, pasireiškęs kaukolės ir krūtinkaulio lūžimais, galvos smegenų ir krūtines organų sumušimu, dėl ko pastarasis mirė. Kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė nukentėjusiosios D. M., A. M., E. M., J. M. ir B. M., jos iki šiol labai pergyvena dėl netekties, negali apsiprasti, kad nebėra gyvo jų tėvo, vyro ir sūnaus R. K. M. (t. 5, b. l. 25-28). Neabejotina, kad nukentėjusiąsias ir R. K. M. siejo artimi ryšiai, o nusikalstami J. I. veiksmai, dėl kurių jos neteko savo artimojo, sukėlė stiprius dvasinius išgyvenimus, nusikalstamos veikos pasekmės negrįžtamos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad R. K. M. dukros A. M., E. M., J. M. yra pilnametės, o D. M. ir B. M. įvykio metu nebuvo išlaikomos R. K. M.. Tokiu būdu, įvertinus nusikalstama veika sukeltas pasekmes, nukentėjusiųjų išgyvenimus, jų amžių, turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sumažino D. M., A. M., E. M., J. M. ir B. M. civilinius ieškinius šioje dalyje ir priteisė jų naudai po 25 000 Lt (vietoje prašytų 40 000 Lt D. M., A. M., E. M., J. M. ir 30 000 Lt B. M. atveju) neturtinės žalos atlyginimui. Dar labiau mažinti nukentėjusiosioms priteistos neturtinės žalos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tokia suma nukentėjusiųjų patirtai neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnyje ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, teismų praktikai pagal BK 281 straipsnio 5 dalį bylose.Civilinis atsakovas skunde taip pat kelia klausimą dėl procesinių dokumentų netinkamo įteikimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ anksčiau minėtos tarptautinės Sutarties pagrindu buvo siunčiami procesiniai dokumentai per (duomenys neskelbtini) Respublikos atsakingas institucijas. Iš atsakymų į teisinės pagalbos prašymus matyti, kad dalyje nurodytų atvejų teismo šaukimai civiliniam atsakovui buvo įteikti. Be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje, bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ atstovavo atstovai, todėl nėra pagrindo teigti, kad civilinis atsakovas neturėjo galimybės ginti savo interesų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. I. (Y. I.) ir Civilinio atsakovo – (duomenys neskelbtini) Respublikos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.