Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantės I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovei B. B. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretysis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje G. Š..

Ieškovė I. Š. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu dėl piniginių lėšų dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (b.l. 33-37), prašydama pripažinti dvi 2010-07-20 pinigų dovanojimo sutartis, pagal kurias ieškovė pervedė atsakovei B. B. 4 000 Lt sumą, negaliojančiomis, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės B. B. ieškovei I. Š. 4 000 Lt, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinį grindė CK 1.89 str., 1.90 str., 1.91 str. nuostatomis. Nurodė, kad ji 2010-07-20 atliko du banko mokėjimus (3 000 Lt ir 1 000 Lt) į atsakovės B. B., buvusios ieškovės sūnaus G. Š. sutuoktinės, banko sąskaitą. Mokėjimo paaiškinimo skiltyje nurodyta „dovana“, tačiau ieškovės pervesta piniginė suma turėjo būti skirta anūkų išlaikymui. Kadangi atsakovė savo vaikams sąskaitų nebuvo atidariusi, todėl ji paprašė pinigus pervesti į jos asmeninę sąskaitą, teigė, kad juos panaudos ieškovės anūkų išlaikymui. Atsakovė sąmoningai suklaidino ir apgavo ją, įgydama be jokio teisinio pagrindo 4 000 Lt dydžio sumą. Ieškovė nesugebėjo savarankiškai išreikšti savo tikrą valią, todėl atsakovės iniciatyva mokėjimo nurodymo skiltyje žodis „dovana“ buvo įrašytas klaidingai. Ieškovė jaučiasi suklaidinta ir apgauta, nes jos anūkų išlaikymui už savo sūnų G. Š. į B. B. sąskaitą pervestos lėšos įgavo visai kitokią paskirtį. Todėl mano, kad dvi pinigų dovanojimo sutartys turi būti nutrauktos dėl savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti asmens suklydimo ir apgaulės. Teigė, kad dėl sveikatos būklės ieškovei dažnai būna sunkoka tinkamai įvertinti neįprastines situacijas, kaip ir buvo banke 2010-07-20. Dėl garbaus amžiaus ir ligos ieškovės asmenybė pasižymi emociniu nebrandumu, gan lengvai pasiduoda aplinkos įtakai. Savęs, aplinkos ir įvairių socialinių situacijų vertinimui stokoja tikslumo. Atkreipė dėmesį, kad per 3 metų laikotarpį, t.y. nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2012 lapkričio mėn. pabaigos ieškovė 7 kartus gydėsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje Alzheimerio ligos ir gerontopsichiatrijos skyriuje, o nuo 2012-01-21 iki 2012-05-20 ji gydėsi Vilkpėdės ligoninėje. Jai buvo nustatyti laikini atminties sutrikimai, patvirtinta ligos diagnozė – lėtinė galvos smegenų išemija, t.y. lėtinis galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas, demencija, nerimo-depresijos sutrikimas, RAH 1 laipsnio, be to ji blogai mato, greitai pamiršta ką pasako.

Atsakovė nesutiko su patikslintu ieškiniu (b.l. 44-48), prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, jog apie ieškovės dovanotas lėšas buvo prisiminta tik po to, kai antstolė nustatė trečiojo asmens 6656,48 Lt nesumokėto išlaikymo skolą. Pažymėjo, jog 2010 m. liepos 20 d. mokėjimus ieškovė atliko pati atvykusi į banką ir tiesiogiai bendraudama su banko darbuotoju.

Dėl suklydimo ir apgaulės nurodė, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti sandorį ieškovės nurodytais pagrindais. Nurodė, jog nuvyko su ieškove į banką tik kaip lydintis asmuo, o su banko darbuotoja bendravo ir pinigų pervedimo paskirtį nurodė bei pavedimo formoje pasirašė pati ieškovė. Teigė, kad nežinanti, dėl kokių motyvų ieškovė nutarė padovanoti atsakovei 4 000 Lt, ji tai darė savo iniciatyva. Darydama pervedimą banke ieškovė veikė asmeniškai, ne per atstovą, o jeigu ji būtų norėjusi pinigus atsakovei ne dovanoti, o pervesti kitiems tikslams, ji galėjo laisva valia tai nurodyti mokėjimo pavedimo paskirtyje arba nurodyti, kad pinigus moka ne už save, o už kitą asmenį. Tuo atveju, jeigu pinigų dovanojimo sandorio sudarymo dieną ieškovė būtų turėjusi kokių nors psichinių sutrikimų, negalėtų tinkamai įvertinti susidariusios situacijos, elgtųsi ar kalbėtų neadekvačiai, tai akivaizdžiai turėjo pastebėti ir su ieškove bendravusi banko darbuotoja. Nesutiko su ieškovės teiginiu, kad pinigai buvo pervesti kaip už vaikų išlaikymo prievolę avansas. Šios aplinkybės konstatuotos Vilniaus apygardos teismas 2012-07-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2SA-174-340/2012, kurioje nurodyta, kad minėtu pavedimu negali būti laikoma prievolės už G. Š. įvykdymu (CPK 182 str.).

Teigė, kad su ieškove palaikė šiltus santykius, pati ieškovė nuolat prašiusi atsakovės nenutraukti su ja bendravimo, sakiusi, kad norinti bendrauti su anūkais, o dėl skyrybų kaltino savo sūnų.

Tretysis asmuo G. Š. atsiliepime į ieškinį teigė, kad jo manymu pareikštas ieškinys yra teisėtas ir pagrįstas bei paaiškino, jog šis finansinis ginčas kilo dėl to, jog atsakovė kreipėsi į antstolius dėl jo tariamo išlaikymo įsiskolinimo. Paaiškėjo, jog išlaikymas nebuvo indeksuojamas, todėl atsirado 6 565,48 Lt įsiskolinimas. Sužinojusi apie tai I. Š. (ieškovė) kreipėsi į antstolę I. K. ir nurodė, jog joks įsiskolinimas negalėjo atsirasti, nes dar 2010 m. liepos 20 d. ji pervedė išlaikymui 4 000 Lt. Antstolė sumažino išlaikymo skolą iki 2 565,48 Lt, tačiau atsakovei apskundus antstolės veiksmus, teismas jos skundą tenkino ir tokiu būdu atsakovė suklaidindama teismą ieškovės pervestus pinigus įteisino sau kaip ieškovės dovaną.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Vertindamas sandorių pripažinimą negaliojančiais CK 1.89 str., konstatavo, kad ieškovės atstovas nesutiko, kad byloje būtų atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė tikslu nustatyti ar 2010 m. liepos 20 d. dėl psichikos ligos ieškovė galėjo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Teismas vertino byloje išreikalautus ieškovės medicininius dokumentus, išklausė liudytojos D. C. paaiškinimus ir padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog 2010 m. liepos 20 d. sudarydama pinigų dovanojimo sandorius ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tokią teismo išvadą patvirtina ir tai, kad po 2010 metų gydymosi stacionare, ieškovė vėl buvo gydoma psichiatrinėje ligoninėje laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. sausio 21 d., tačiau 2011 gruodžio 27 d. ieškovė sudarė du notarine tvarka patvirtintus sandorius dėl nekilnojamojo turto perleidimo ir notarui nekilo abejonių dėl ieškovės veiksnumo, minėti sandoriai nėra nuginčyti, o liudytoja D. C. teismui patvirtino, jog minėti sandoriai buvo sudaryti po ieškovės gydymosi ligoninėje, kuomet pastarosios būklė buvo pagerėjusi. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų apie tai, kad 2010-07-20 ieškovė būtų atsakovės tyčia ar netyčia suklaidinta dėl perleidžiamų pinigų paskirties. Nurodė, kad teismo posėdžio metu pati ieškovė negalėjo teismui nieko papasakoti kaip, kieno iniciatyva vyko pinigų perdavimas, nes šiuo metu to neprisimena. Nurodė, jog iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-724-905/2012 nustatytų aplinkybių apie tai, kad ginčijami pinigų dovanojimo sandoriai buvo sudaryti tuo metu, kai trečiasis asmuo įsiskolinimo už vaikų išlaikymą neturėjo, ieškovei pervedus 4 000 Lt atsakovei trečiasis asmuo ir toliau kas mėnesį mokėjo išlaikymą, o dėl 4 000 Lt įskaitymo trečiojo asmens išlaikymo įsiskolinimą buvo pasikreipta tik 2011 metų lapkritį, po to kai antstolė priteikė indeksavimą išlaikymui ir atsirado skola, paneigia ieškovės argumentus apie tai, jog ji iš tikrųjų norėjo atsakovei sumokėti pinigus trečiojo asmens vaikų išlaikymui, bet dėl mokamų pinigų paskirties buvo tyčia ar netyčia suklaidinta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) I. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį patenkinti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas netinkamai taikė materialines teises normas ir įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Dėl CK 1.89 straipsnio taikymo nurodė, kad teismas turi atsižvelgti į fizinio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu. Byloje teismas turėjo vertint ieškovės sveikatos būklę iki ginčo sandorio sudarymo, taip pat ir ginčo sandorio turinį, jo atitikimą protingumo ir teisingumo kriterijams. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės suvokimo, mastymo sutrikimų požymiai atsirado 2004 metais po jos vyro P. Š. mirties. Paūmėjus psichiatriniams sutrikimams, 2004 metais ieškovė gydėsi Respublikinėje psichiatrijos ligoninėje, pažymėjo, kad ieškovė iki 2010 m. birželio vidurio buvo gydoma Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos Ligoninėje, t.y. pinigų pervedimas buvo atliktas praėjus vos mėnesiui po gydymosi ligoninėje pabaigos. Atkreipė dėmesį, kad per 3 metų laikotarpį, t.y. nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. pabaigos ieškovė Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos Ligoninėje gydėsi 7 kartus, o nuo 2012-01-21 iki 2012-05-20 gydėsi Vilkpėdės ligoninėje.

2. Ieškovės pervesti pinigai atsakovei buvo skirti nepilnamečių vaikų išlaikymui, būtent tokia buvo ieškovės valia ir būtent tokia pervestų piniginių lėšų tikslinė paskirtis. Savarankiškai išreikšti savo tikrą valią ieškovė nesugebėjo, tai patvirtino apklausta liudytoja banko darbuotoja, todėl atsakovės iniciatyva mokėjimo nurodymo skiltyje žodis „dovana“ buvo įrašytas sąmoningai atsakovei ieškovę suklaidinus. Nurodė, kad jeigu asmuo dėl savo neišprusimo, didelio nepatyrimo, derybų patirties stokos, ligos teigia, kad sudarė sandorį, kurio jis nebūtų sudaręs, jeigu būtų teisiškai išprusęs, patyręs, turintis derybų patirties – neturi reikšmės įvertinant suklydimo faktą, tačiau teismas vertindamas suklydimo faktą, tai įvertino kaip reikšmingus dalykus. Nurodė, kad CK 1.90 str. 4 d. esmė yra ta, kad sandorio esmė, jo esminės sąlygos negali būti priimtinos normaliai atidžiam ir protingam asmeniui. Tai taip pat reiškia, kad suklydimas nelaikomas esminiu, jeigu asmuo nebūtų sudaręs sandorio tik dėl jam žinomų asmeninių motyvų (pvz. vėliau paaiškėja, kad iš sandorio nebus tokios naudos, kokios jis tikėjosi). Pagal bylos faktines aplinkybes, laikytina, jog atsakovė sąmoningai suklaidino ir apgavo ieškovę, įgydama be jokio teisinio pagrindo 4 000 Lt dydžio sumą. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

3. Teismo sprendime rašomi tendencingi, iš konteksto ištraukti ieškovės teiginiai. Teigė, kad ieškovė buvo klaidinama nesuprantamais teisėjos klausimais. Ieškovė nėra tokia nuovoki, kad su ja būtų galima kalbėti sudėtingomis ir įmantriomis frazėmis, ir teismo posėdžio metu niekam nekėlė abejonių jos ne visai sveika išvaizda bei elgsena. Mano, kad ieškovės tikrosios valios teismas neįvertino, nors ne kartą vienareikšmiškai išreikšta ieškovės valia turėtų būti pagrindinis ir lemiamas argumentas ieškovės ieškinio vertinimui.

4. Pirmosios instancijos teismas patikėjo naiviais atsakovės paaiškinimais, kad banke mokėjimus ieškovė atliko pati. Jei ieškovė galėtų savarankiškai atlikti tokias operacijas, tai jai nebūtų reikalingas joks lydintis asmuo. Pažymėjo, kad atsakovė nesugebėjo paaiškinti, už ką jai buvo pervesti pinigai. Banko darbuotoja paliudijo, kad banko darbuotojui svarbu, kad klientas yra pats atvykęs, tačiau faktiškai visos operacijos yra atliekamos betarpiškai bendraujant su lydinčiu asmeniu. Teigė, kad 2012-07-20 lydinčio asmens vaidmenį atliko atsakovė, kuri ir bendravo su banko darbuotoja.

5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nei ieškovės, nei trečiojo asmens, nei liudytojos D. C. parodymų, kad tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo jokios draugystės, santykiai buvo beveik nutrūkę, jas siejo tik formalūs santykiai dėl anūkų. Ieškovės artimųjų valia buvo, kad atsakovė nelankytų ieškovės, tačiau atsakovė artimųjų prašymus ignoravo ir slaptai lankydavosi ieškovės namuose. Daro išvadą, kad atsakovė lankė ieškovę tik dėl asmeninės naudos, pasipelnymo tikslais. Todėl mano, kad visi atsakovės veiksmai buvusios anytos atžvilgiu buvo iš anksto apgalvoti ir gerai sustrateguoti, o pagrindinis atsakovės tikslas buvo lengvu būdu pasipelnyti jos sąskaita.

6. Pirmosios instancijos teismas sprendime vadovavosi miglotais atsakovės parodymais, kad pinigų dovanojimas buvo ieškovės iniciatyva. Nurodė, kad teismas yra nustatęs, jog tretysis asmuo G. Š. pareigingai mokėjo alimentus, tad vaikus atsakovė augino ne viena, kaip ji teigia, o padedama buvusio sutuoktinio. Teigė, kad kartais atsakovė gaudavo pinigų iš ieškovės, kadangi visada skųsdavosi jai savo finansinėmis problemomis, ji sumaniai dezinformuodavo buvusią anytą, kad buvęs sutuoktinis nemoka jai alimentų, kad ji anūkams negalinti nupirkti reikiamų daiktų, nes trūksta lėšų, o buvęs sutuoktinis neperveda pinigų, skirtų vaikų išlaikymui. Tokiu apgaulės būdu atsakovė siekė gauti pinigų papildomai – skųsdamasi ieškovei trečiojo asmens elgesiu, atsakovė turėjo tikslą ją sugraudinti, kad išgauti iš jos papildomai pinigų.

7. Teismas posėdžio metu neleido trečiajam asmeniui komentuoti aplinkybių susijusių su atsakovės žinojimu apie ieškovės turimas sąskaitas banke. Mano, kad šios aplinkybės yra kartu susijusios ir veda prie tikrojo atsakovės tikslo – kad ieškovė pervestų didesnę sumą pinigų į jos sąskaitą. Mano, kad teismas buvo labai šališkas, leido atsakovei pasakoti ko ne visą gyvenimo su trečiuoju asmeniu istoriją, leido painiotis parodymuose, be to atsakovė nesugebėjo tiksliai atsakyti – kam iš tikrųjų tie pinigai buvo pervesti. Atsakovės parodymai buvo prieštaringi. Teigia, kad teismas, neįvertinęs tokių svarbių bei nedavęs teisės trečiajam asmeniui tas aplinkybes paaiškinti, pasielgė neatsakingai ir pasižymėjo šališkumu. Teismas nevertino ir liudytojos D. C. parodymų, kurie buvo nepalankūs atsakovei – kad ieškovė ir atsakovė neturėjo jokių draugiškų santykių, kad buvo daugybę kartų atsakovės prašoma nesilankyti ieškovės namuose, kad minėta liudytoja dalyvavo tame pokalbyje, kai tretysis asmuo prašė motinos, t.y. ieškovės pervesti pinigus jo vaikų išlaikymui. Teismo sprendime nėra paminėta beveik nė viena faktinė aplinkybė, kuri būtų palanki ieškovei.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė B. B. nurodė, kad nesutinka su ieškovės apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-18 sprendimą palikti nepakeistą. Savo nesutikimą atsakovė grindžia šiais argumentais:

1. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ginčijamų sandorių sudarymo metu buvusius ieškovės suvokimo ir mastymo sutrikimus, kurie atsirado po jos vyro mirties. Teigia, kad esamoje situacijoje teismas ištyrė visus byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus bei pagrįstai konstatavo, kad ginčijamus dovanojimo sandorius ieškovė sudarė galėdama suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Teismas išsamiai išanalizavo ieškovės pateiktus ir teismo išreikalautus medicininius dokumentus ir remiantis jais nustatė, kad ginčijami 2010-07-20 dovanojimo sandoriai buvo sudaryti laikotarpiu tarp ieškovės gydymosi VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, t.y. nuo 2010-05-21 iki 2010-06-08 ir nuo 2010-11-05 iki 2010-12-26. Pirmosios instancijos teismo teisėjos pasiūlytos atlikti ekspertizės, ieškovės atstovas atsisakė. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pats negali rinkti bylos nagrinėjimui reikšmingų įrodymų, todėl teismas pagrįstai rėmėsi byloje pateiktais rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais. Remiantis jais, teismas teisingai nusprendė, kad šie įrodymai nesudaro pagrindo manyti, kad ginčijamų dovanojimų sandorių sudarymo metu ieškovės būklė buvo tokia, dėl kurios ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti.

2. Teigia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad ieškovė neturėjo tikslo padovanoti atsakovei, o pinigai buvo pervedami trečiojo asmens prašymu, kaip išlaikymas vaikams ir kad ieškovė iš esmės suklydo sudarydama šiuos sandorius, yra paneigti byloje esančiais įrodymais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-02-20 nutartyje Nr. 2-724-905/2012 nustatytomis aplinkybėmis apie tai, kad tuo metu, kai ieškovė padovanojo atsakovei pinigus, trečiasis asmuo G. Š. įsiskolinimo už vaikų išlaikymą neturėjo, o ieškovei pervedus 4 000 Lt sumą, tretysis asmuo ir toliau tęsė išlaikymo vaikams mokėjimą. Teigia, kad šios aplinkybės akivaizdžiai įrodo, jog pinigai buvo pervesti ne kaip G. Š. išlaikymo nepilnamečiams vaikams mokėjimas, o padovanoti. Mano, kad jeigu ieškovė iš tiesų sūnaus prašymu būtų norėjusi pervesti pinigus jo nepilnamečiams vaikams, o ne padovanoti atsakovei, ji į banką būtų vykusi su trečiuoju asmeniu, o ne su atsakove. Juo labiau, kad apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė ir tretysis asmuo daugybe kartų yra buvę banke, o G. Š. yra ieškovę lydintis asmuo. Mano, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje esantys įrodymai paneigia ieškovės argumentus apie tai, jog ji iš tikrųjų norėjo atsakovei sumokėti pinigus trečiojo asmens vaikų išlaikymui, o ne padovanoti.

3. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė tyčia sąmoningai suklaidino ir apgavo ieškovę, įgydama be jokio teisinio pagrindo 4 000 Lt sumą. Teismas pagrįstai nesirėmė ieškovės patikslintame ieškinyje dėstomais argumentais apie neva egzistavusią apgaulę ginčijamų sandorių sudarymo metu, nes ieškovė teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti kieno iniciatyva ir kaip įvyko pinigų perdavimas, nes ji to neprisiminė. Be to, teismo posėdžio metu apklausta banko darbuotoja V. M. patvirtino, kad pagal galiojančią tvarką, visada įsitikina kliento noru ir tik išgirdusi atsakymą iš paties kliento lūpų, į banko pavedimo formą įrašo mokėjimo paskirtį. Mokėjimo pavedimo formoje pasirašė pati ieškovė, kas tik patvirtina, jog 2010-07-20 pervedant atsakovei pinigus, atsakovė niekaip negalėjo paveikti ieškovės valios sudaryti jos interesams prieštaraujantį dovanojimo sandorį. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė kokiais nors aktyviais ar pasyviais veiksmais galėjo apgauti ar suklaidinti ieškovę, dėl ko ji sudarė ne tokį sandorį, kokį norėjo sudaryti. Nurodė, kad atsakovė neneigia, kad ieškovė pinigus atsakovei padovanojo dėl to, kad ji yra ieškovės anūkų motina ir po santuokos nutraukimo viena augina ieškovės anūkus. Tai nepaneigia fakto, kad ieškovė pinigus atsakovei padovanojo savo iniciatyva, niekieno neverčiama. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė fakto, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo atsakovės tyčia ar netyčia suklaidinta dėl mokamų pinigų paskirties.

4. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė CPK 185 str. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Esamoje situacijoje ieškovės teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai prieštaravo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-02-20 nutartyje civilinėje byloje 2-724-905/2012 nustatytoms bei kitoms byloje esančioms faktinėms aplinkybėms, todėl jų įrodomoji galia pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinta kaip nepakankama. Be to, ieškovės atstovas pats nesutiko atlikti ekspertizę, kuri galėjo nustatyti, ar ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, motyvuodamas tuo, kad šiam faktui nustatyti pilnai užtenka medicininių įrašų. Būtent šiais medicininiais įrašais ir rėmėsi teismas, konstatuodamas, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo veiksni ir galėjo suprasti savo atliekamų veiksmų reikšmę.

5. Atkreipė dėmesį, kad apeliacinio skundo motyvai tik patvirtina aplinkybę, kad tikrasis ieškovas šioje byloje yra tretysis asmuo G. Š., siekiantis visais įmanomais būdais susigrąžinti antstolių išieškotus pinigus už vaikų išlaikymą, o ne ieškovė I. Š.. Šį faktą patvirtina tai, kad apeliaciniame skunde yra beveik pažodžiui cituojama G. Š. baigiamoji kalba paskutinio posėdžio metu.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą tretysis asmuo G. Š. nurodė, kad sutinka su ieškovės apeliaciniu skundu, prašo jį tenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-18 sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes tikslinga apklausti liudytoją ieškovės ilgametę šeimos gydytoją R. K.. Savo atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė ieškinį į teismą padavė trečiojo asmens prašymu ir kad 4000 Lt piniginę sumą ji pervedė ne vaikams. Teigia, kad ieškovė taip nesakė, ji buvo klaidinama nesuprantamais jai teisėjos klausimais, todėl galimai atsakė nerišliai, padrikomis frazėmis, kurias teismas taip interpretavo. Teismas nekomentavo ieškovės argumento – „aš nesu tokia turtinga, kad dovanočiau svetimam žmogui tokią sumą pinigų“. Teismas nereagavo į ieškovės retorinį klausimą – „už ką aš turėčiau dovanoti pinigus žmogui, kuris išsiskyrė su mano sūnumi?“ Teismas elgėsi šališkai, t.y. jei atsakymas nėra palankus atsakovei, jis nefiksuojamas. Teismas nevertino ieškovės tikrosios valios, teigia, kad išreikšta ieškovės valia turėtų būti pagrindinis ir lemiamas argumentas ieškovės ieškinio vertinimui.

2. Teismas neatsižvelgė į ieškovės išsakytus posėdžio metu argumentus. Ieškovė aiškiai nurodė, kam ir kieno prašymu pervedė pinigus ir vienareikšmiškai paneigė tariamą draugystę su atsakove, tuo pačiu paneigė ir patį pinigų dovanojimo faktą. Atsakovės parodymai prieštaringi. Teigia, kad atsakovė 4 000 Lt sumą gavo nesąžiningu būdu, t.y. suklaidindama ir apgaudama senyvo amžiaus ir nestabilios sveikatos jo motiną. Pirmosios instancijos teismas patikėjo naiviais atsakovės paaiškinimais, kad banke mokėjimus ieškovė atliko pati.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra prieštaravimų. Teismas nelaikė rimtais trečiojo asmens argumentų, kad ieškovė banke viena nesugebėtų atlikti sudėtingų operacijų, o ypač tokių, kai pervedama nemaža pinigų suma. Ieškovė pamiršta savo gimimo datą, todėl ji negalėtų įsiminti banko sąskaitų numerių ir kitų duomenų. Jei ieškovė galėtų atlikti savarankiškai bankines operacijas, jai banke nereikėtų lydinčio asmens. Mano, kad jei ieškovė nebūtų suklaidinta ir jei būtų visiškai sveikas žmogus, pervedęs pinigų sumą atsakovei, ji nesikreiptų į teismą. Teismas nevertino tokios paradoksalios situacijos.

4. Teismas visiškai nevertino nei ieškovės, nei liudytojos D. C., nei trečiojo asmens parodymų, kad tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo jokios draugystės, o jas siejo tik formalūs santykiai dėl anūkų. Mano, kad atsakovė, skųsdamasi ieškovei trečiojo asmens elgesiu – tokiu apgaulės būdu siekė gauti pinigų papildomai. Daro išvadą, kad atsakovė ieškovę lankė tik dėl asmeninės naudos, pasipelnymo tikslais.

5. Teismas padarė klaidą, nes vadovavosi tik viena vienintele liudytojos D. C. teisme pasakyta mintimi apie motinos sveikatos būklės pagerėjimą po išrašymo iš ligoninės. Teigia, kad ieškovės sveikatos pagerėjimas nėra tolygus sveiko žmogaus, kuris laikinai sunegalavo, sveikatos pagerėjimui. Ieškovei, turint mediciniuose įrašuose įvardijamą diagnozę, visiško pagerėjimo nebūna jau keletą metų: ji dažnai nesiorientuoja laike, greitai pamiršta, painioja dienas, situacijas, sunkiai surezga mintį.

6. Teismas buvo šališkas, nes sprendime nepaminėta nei viena aplinkybė, kuri būtų palanki ieškovei. Mano, kad ieškovė, sudarydama 2010-07-20 dovanojimo sutartis, buvo suklaidinta arba apgauta. Ieškovė pinigus atsakovei pervedė už trečiąjį asmenį, kaip lėšas, skirtas jo nepilnamečiams vaikams išlaikyti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose.

Tretysis asmuo išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 332 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi, šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Kolegija netenkina trečiojo asmens prašymo apklausti liudytoją ieškovės I. Š. ilgametę šeimos gydytoją R. K.. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme tokio prašymo tretysis asmuo neteikė teismui nei 2013-01-16 parengiamojo teismo posėdžio metu (t.1., b.l. 63-66) nei 2013-02-20 (t.1., b.l. 104-110), 2013-03-08 (t.1., b.l. 118-122) teismo posėdžių metu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tretysis asmuo pateikdamas šį prašymą, nenurodo dėl kokių priežasčių būtinybė apklausti nurodytą liudytoją iškilo vėliau. Kolegija pažymi, kad tretysis asmuo nepagrindžia, jog būtinybė apklausti šią liudytoją iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, neaišku, kodėl ji negalėjo būti apklausta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat nenustatyta nė viena iš sąlygų naujiems įrodymams priimti, todėl kolegija trečiojo asmens prašymo apklausti liudytoją R. K. netenkina.

Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, nustatant dovanotojos I. Š. valią, jai 2010 m. liepos 20 d. pervedus atsakovei B. B. 4 000 Lt sumą. Didžioji dalis ieškovės apeliacinio skundo argumentų yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą, atmesdamas jos ieškinį CK 1.89, 1.90, 1.91 straipsnių pagrindu.

Apeliantė dėl CK 1.89 straipsnio 1 dalies taikymo nurodė, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovės suvokimo, mastymo sutrikimų požymiai atsirado 2004 metais po jos vyro P. Š. mirties. Paūmėjus psichiatriniams sutrikimams, 2004 metais ieškovė gydėsi Respublikinėje psichiatrijos ligoninėje, pažymėjo, kad ieškovė iki 2010 m. birželio vidurio buvo gydoma Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos Ligoninėje, t.y. pinigų pervedimas buvo atliktas praėjus vos mėnesiui po gydymosi ligoninėje pabaigos. Atkreipė dėmesį, kad per 3 metų laikotarpį, t.y. nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. pabaigos ieškovė Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos Ligoninėje gydėsi 7 kartus, o nuo 2012-01-21 iki 2012-05-20 gydėsi Vilkpėdės ligoninėje. Apeliantės nuomone, šie įrodymai patvirtina, kad dėl sveikatos būklės ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti ginčo sandorių metu.

Kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti ar ieškovė, 2010-07-20 sudarydama pinigų dovanojimo sandorius, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, rėmėsi ieškovės medicininiuose dokumentuose užfiksuotais įrašais, kuriuose nebuvo pakankamai duomenų konstatuoti, kad ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti ginčo sandorių metu. Pirmosios instancijos teismas CK 1.89 str. numatytam pagrindui pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu, pasiūlė atlikti byloje teismo psichiatrinę ekspertizę, tačiau ieškovės atstovas atsisakė ją atlikti, todėl teismas rėmėsi nagrinėjamos bylos medžiaga, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, medicininiais dokumentais. Teismas nurodė, kad nuo 1987 metų ieškovė periodiškai gydosi VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje, teismas rėmėsi medicininių dokumentų įrašais ginčo sandorio aktualiu laikotarpiu, t.y. nuo 2010-05-21 iki 2010-06-08, taip pat nurodė, jog ieškovė ir po ginčo sandorių sudarymo vėl buvo gydoma psichiatrinėje ligoninėje laikotarpiu nuo 2012-10-29 iki 2012-11-21, nuo 2012-12-18 iki 2013-01-21, o 2011-12-27 ji sudarė du notarine tvarka patvirtintus sandorius dėl nekilnojamojo turto perleidimo. Nagrinėjamu atveju apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ieškovės suvokimo, mastymo sutrikimų požymiai atsirado 2004 metais po jos vyro P. Š. mirties, nėra pakankama konstatuoti, kad ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti būtent ginčo sandorių laikotarpiu. Ginčo sandoriai buvo sudaryti 2010-07-20, t.y. praėjus 6 metams po apeliantės nurodomų suvokimo, mastymo atsiradusių sutrikimų. Todėl esant tokiam dideliam laiko tarpui tarp atsiradusių sutrikimų ir ginčo sandorių sudarymo, jie nevertintini, nes jie nepatvirtina fakto, kad ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti ginčo sandorių metu.

Apeliantė teigia, kad pervedant pinigus mokėjimo nurodymo skiltyje žodis „dovana“ neatitiko tikrosios ieškovės valios, ieškovės valia buvo sūnaus prašymu pervesta suma atsakovei buvo skirta ieškovės anūkų išlaikymui pagal trečiojo asmens prievolę.

Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutiktina. Apeliantei tenka pareiga įrodyti CK 1.89 str. pagrindu buvus tokios būsenos, kad ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti ginčo sandorių metu.

Bylos medžiaga nustatyta, kad I. Š. a.k. (duomenys neskelbtini) 2010-07-20 pervedė 4 000 Lt į atsakovės sąskaitą, mokėjimo paskirtis nurodyta „dovana“ (b.l. 29), tačiau neįvardinta kokiam asmeniui ar asmenims ši dovana yra skiriama.

Dovanojimo sutartimi viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą nuosavybės teise kitai šaliai (apdovanotajam) (CK 6.465 str. 1 d.). Dovanojimo sutartis yra neatlygintina, todėl apdovanojamasis pagal ją neprisiima jokių įsipareigojimų. Įstatymo norma, reguliuojanti dovanojimo sutartį, įtvirtina laisvą savininko disponavimą turtu.

Aiškindamasis tikrąją ieškovės valią sudarant ginčijamus sandorius, kolegija atkreipia dėmesį į byloje įrodytas bei nustatytas aplinkybes, iš esmės liečiančias vieną šeimą, t.y. buvusios anytos – ieškovės I. Š. valią jos anūkų (trečiojo asmens vaikų) motinai (buvusiai marčiai) pervesti pinigų sumą. Kaip nustatyta byloje, ką patvirtino ir tretysis asmuo, ieškovė prieš tai yra pervedusi kitai anūkei 10 000 Lt (b.l. 108), t.y. jau ji yra dariusi pavedimą, norėdama padėti anūkei, ieškovė taip pat yra padovanojusi savo butą dukrai, o sūnui – žemę Palangoje (b.l. 106). Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė turi dovanojimo sandorių sudarymo patirties. Ieškovė 2013-02-20 posėdžio metu patvirtino, kad dažnai skambindavo atsakovei (b.l. 105), atsakovė patvirtino, kad ieškovė myli anūkus (b.l. 106), tretysis asmuo patvirtino, kad jo mama skambino anūkams (b.l. 108). Taigi, šie duomenys patvirtina ieškovės ryšį su buvusia marčia ir anūkais. Atsakovė 2013-02-20 posėdžio metu patvirtino, kad ieškovės anūkai sąskaitų neturėjo (b.l. 107), todėl pinigai buvo pervesti į jos sąskaitą, ji patvirtino, kad ieškovė norėdama padėti pervedė pinigus (b.l. 106), tačiau tai nebuvo išlaikymo įsiskolinimo prievolės pinigai (b.l. 106). Kad tai nebuvo išlaikymo įsiskolinimo prievolės pinigai konstatuota ir įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012-07-17 nutartimi. Būtent todėl kolegija sprendžia, kad ieškovės valios priežastis sudaryti ginčijamą dovanojimo sandorį, buvo šeimyninė, t.y. susijusi su noru padėti savo anūkų motinai. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad tokios dovanos nedaromos bet kam, be priežasties, tiesiog šiaip – neatitinka kitų bylos aplinkybių ir faktų, nustatytų bylos medžiaga ir byloje esančiais įrodymais.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pagrindo teigti, kad sudaryta dovanojimo sutartis neatitiko šalių valios nėra, kadangi sandorio šalių valia buvo: ieškovės – padovanoti pinigus anūkų motinai, buvusiai marčiai, o atsakovės – dovaną priimti, ši valia atitiko tikruosius šalių ketinimus. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti sudarydama ginčo sandorius.

Sutiktina su atsakovės pozicija, kad ieškovės valia dėl jos padovanotų pinigų sumos pasikeitė tada, kai atsakovė kreipėsi į antstolius dėl išlaikymo vaikams įsiskolinimo ir kai įsiteisėjusiais sprendimais (2012 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartis ir 2012 m. liepos 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis) konstatuota, kad I. Š. 2010 m. liepos 20 d. mokėjimai atlikti ne kaip skirti G. Š. alimentinės prievolės įvykdymui. Tačiau ši aplinkybė jokiu būdu neleidžia ieškovei piktnaudžiauti savo teisėmis ir teigti, kad ji suklydo sudarydama dovanojimo sutartį.

Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad ji savarankiškai išreikšti savo valią nesugebėjo, todėl atsakovės iniciatyva mokėjimo nurodymo skiltyje žodis „dovana“ buvo įrašytas, atsakovei sąmoningai ieškovę suklaidinus.

Kolegija nesutinka su šiuo apeliantės argumentu. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu iš esmės suklydus. Esminiu suklydimu ieškovė nurodė tai, kad, ieškovė neturėjo tikslo dovanoti pinigų atsakovei, o pervestos lėšos buvo skirtos nepilnamečių vaikų išlaikymui, būtent tokia buvo šių pervestų piniginių lėšų tikslinė paskirtis. Byloje atsakovė neneigia, kad ieškovė norėdama padėti atsakovei, pervedė pinigus ir kad atsakovė tuos pinigus panaudojo vaikams, pradedant nuo avalynės ir baigiant paltu (b.l. 107). Be to, byloje nustatyta, kad ieškovė daug kartų lankėsi banke – tai patvirtino banko darbuotoja E. M. (b.l. 118-119), to neneigia ir trečiasis asmuo. Minėta banko darbuotoja nurodė, kad būtent mokėjimo pavedimo dieną ji nedirbo tame padalinyje, kuriame buvo atliktas pavedimas, 2010 metų liepos mėnesį ji dirbo kitame - Bajorų padalinyje (b.l. 119), o pavedime nėra darbuotojo pavardės. Todėl nesutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad liudijusi banko darbuotoja patvirtino, kad ieškovė nesugebėjo išreikšti savarankiškai savo valią ir buvo atsakovės suklaidinta.

Banko darbuotoja nurodė, kad kiekvieną kartą klausiama kliento apie pavedimo paskirtį, kad tai yra labai svarbu, be to klientas pavedime pasirašo. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovė iš esmės negalėjo suklysti, nes dovanojimą atliko ne pirmą kartą, banke lankėsi taip pat ne pirmą kartą, be to banko darbuotojai klausia kliento apie pavedimo paskirtį, todėl ji laisva valia galėjo įvardinti kitą paskirtį - išlaikymą anūkams.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimu laikomas neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, šalies suklydimas sudarant sandorį turi būti esminis. Vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų. Pareiga įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka šaliai, kuri prašo dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-28/2011 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju ieškovės teiginiai dėl galimo suklydimo prieštarauja faktiniam elgesiui, yra nepagrįsti ir neįrodyti (CK 1.5 str., CPK 178 str.). Todėl kolegija atmeta šiuos apeliantės argumentus.

Kolegijos vertinimu, svarbus yra ir ieškovės elgesys po pinigų pervedimo. Kai sandoris neatitinka vidinės asmens valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti tokį sandorį. Ieškovė 2010-07-20 pervedė pinigus atsakovei, tačiau ieškovė su ieškiniu dėl nepagrįsto praturtėjimo kreipėsi tik 2012-11-22 (b.l. 2-5), po to, kai įsiteisėjusiais sprendimais (2012 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartis ir 2012 m. liepos 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis) konstatuota, kad I. Š. 2010 m. liepos 20 d. mokėjimai atlikti ne kaip skirti G. Š. alimentinės prievolės įvykdymui.

Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė apgavo ieškovę, įgydama be jokio teisinio pagrindo 4 000 Lt dydžio sumą.

Kolegija nesutinka su šiuo apeliantės argumentu. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Ieškovei siekiant įtikinti teismą, jog ji atsakovės buvo apgauta dėl perleidžiamų pinigų paskirties – teko pareiga tai įrodyti, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teismas neturi jokių įrodymų apie tai, kad 2010-07-20 ieškovė būtų tyčia ar netyčia suklaidinta atsakovės dėl perleidžiamų pinigų paskirties.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė lankė ieškovę tik dėl asmeninės naudos, pasipelnymo tikslais, pagrindinis atsakovės tikslas buvo lengvu būdu pasipelnyti ieškovės sąskaita, kad atsakovė skųsdamasi ieškovei trečiojo asmens elgesiu – tokiu apgaulės būdu siekė gauti pinigų papildomai. Iš atsakovės paaiškinimų nustatyta, kad atsakovei bendraujant su ieškove, ieškovė prašiusi parekomenduoti teisininką, nes ji bijanti, kad sūnus nori perrašyti visą jos turtą savo vardu. Atsakovė taip pat nurodė, kad buvo nuvažiavusi aplankyti ieškovės į ligoninę, ieškovė visą laiką praverkė, pasakodama apie tai, kad ji nesitikėjo, jog vaikai taip su ja pasielgs ir numes į slaugos namus. Atsakovė pažadėjusi ieškovei ją lankyti. Šie atsakovės paaiškinimai atitinka ir medicininiuose dokumentuose medicinos darbuotojų užfiksuotus ieškovės paaiškinimus. Medicinių dokumentų 3720 „Š“ 1 tomas, b.l. 25 apverstinė pusė nurodyta, kad pacientė (ieškovė) „ištisai galvoja apie susiklosčiusią situaciją, santykius su sūnumi, jaučiasi įskaudinta, įžeista, apgauta. Sūnų vadina grobuonimi, kuris apgaule išviliojo iš jos turtą, netesi pažadų, sako, kad gali išsižadėti, gėda jį sūnumi vadinti ir turtą geriau užrašytų vaikų namams. Šie įrašai iš esmės atitinka atsakovės paaiškinimus 2013-02-20 teismo posėdžio metu (t.1., b.l. 106). Taigi, byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog atsakovė būtų atlikusi tyčinius nesąžiningus veiksmus.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, kad 2010-07-20 ieškovė būtų tyčia ar netyčia suklaidinta dėl perleidžiamų pinigų paskirties ir papildomai paaiškina, jog vertinant sandorio šalių valią bei nustatant jų tikruosius ketinimus, nebuvo nustatyta, jog atsakovė sudarė pagrindą ieškovei manyti, jog perleidžiami pinigai nebus panaudoti atsakovės ar anūkų reikmėms. Be to, byloje nustatyta, kad perleidžiant pinigus atsakovei, trečiasis asmuo atsakovei neturėjo įsiskolinimo už vaikų išlaikymą.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylos aplinkybių ir juos pagrindžiančių įrodymų, t.y. neįvertino ieškovės tikrosios valios, teismas nevertino ieškovės ir trečiojo asmens, nei liudytojos D. C. parodymų, teismas sprendime vadovaujasi tik miglotais atsakovės B. B. parodymais, laiko, kad teismas buvo šališkas.

Kolegija nesutinka su apeliantės argumentais dėl netinkamo ir šališko byloje esančių įrodymų vertinimo, nes tokių aplinkybių nenustatyta. Tiek šalių paaiškinimai, tiek liudytojų parodymai teismo buvo įvertinti ir dėl jų pasisakyta. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų taisyklių nesilaikė. Tai, kad ieškovei nepatinka sprendimo surašymo stilius (ji teigia, kad teismo sprendime rašomi tendencingi, iš konteksto ištraukti ieškovės teiginiai), nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal CPK 270 str. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė dovanojimą sudarė ne dėl atsakovės apgaulės, ekonominio spaudimo ar suklydimo, o turėdama tikslą padėti atsakovei ir dovanoti jai pinigus. Todėl ieškovės reikalavimas pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia CK 1.89 straipsnio 1 dalies, 1.90 straipsnio 1 dalies ir 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu atmestinas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja.

Dėl išdėstyto darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šioje byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apelianto apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.