- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-05-19
- Bylos Nr.
- eI2-5340-1114/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02034-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Indrė Pukanasytė-Biekšė (pirm.), Gediminas Užubalis, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, LR Valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos, Indrės Pukanasytės-Biekšės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei E. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja E. S. (toliau ir – pareiškėja) teismui pateiktame skunde prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – MD, atsakovas) 2023-02-09 sprendimą Nr. 23S14846, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau ir – Sprendimas); 2) įpareigoti MD iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir kortelės išdavimo; 3) priteisti iš MD pareiškėjos naudai visas pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Faktinės aplinkybės
2. 2022-11-24 pareiškėja, asmeniškai atvykusi į MD, pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau ir – Prašymas), kadangi pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinė padėties“ 53 straipsni 2 dalies 3 punktas).
3. 2022-12-21 pareiškėja užpildė MD pateiktą klausimyną. Nors MD vertino tik atsakymą į klausimyno 11 klausimą, tačiau tinkamam ginčo išsprendimui yra aktualūs 10 ir 11 klausimai: 1) 10 klausimas: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą: [...] „Taip“ arba „Ne“. Pareiškėja, atsakydama į šį klausimą, pažymėjo galimą pasirinkimo variantą - „Ne“; 2) 11 klausimas: „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą: [...] „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“. Pareiškėja atsakydama į 11 klausimą, pasirinko variantą „Rusijos Federacijai“.
4. MD iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau ir – VSD) gavo 2023-01-12 raštą Nr. 18-432 (toliau ir – VSD Išvada), kuriame nurodyta, kad „E. S. kelia grėsmę valstybės saugumui. E. S., deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui“.
5. VSD Išvados pagrindu MD 2023-02-09 priėmė Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.
Motyvuojamoji dalis
Motyvai dėl priimtų sprendimų pagrįstumo
6. Pareiškėja paaiškina, kad Sprendime nurodomi trys iš esmės tariami pagrindai dėl jos grėsmės valstybės saugumui (vieną gautą iš VSD, o kitus MD „sugalvojo“ pats). Pirma, MD nurodo, kad pareiškėja nuo 1982 m. nuolat gyvenusi Lietuvos Respublikoje, 1989-1991 m. nepasinaudojo teise pasirašyti pasižadėjimą Lietuvos Respublikai ir netapo Lietuvos Respublikos piliete, ir tai, kad ji niekada vėliau nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, suponuoja prielaidą, kad pareiškėja nėra lojali Lietuvai. Pareiškėjos nuomone, tokia MD pozicija yra diskriminacinio pobūdžio dėl tautybės, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau ir – Įstatymas). Antra, MD nurodo, kad pareiškėja, pildydama MD klausimyną, į dalį klausimų atsakė ne lietuvių kalba, o tai charakterizuoja pareiškėją kaip stokojančią pagarbos Lietuvos Respublikai. Pareiškėja dėl tokių MD argumentų paaiškina, kad gyvena Visagino mieste, kur rusų tautybės žmonės sudaro daugumą; kad užsienio šalies piliečiui skirto klausimyno pildymas negali būti vertinamas kaip pagarbos Lietuvos Respublikai stoka. Trečia, MD nurodo, kad pareiškėja, pildydama klausimyną, nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Pareiškėja paaiškina, kad Sprendimas yra priimtas vieninteliu pagrindu, t. y. 2023-01-12 VSD raštu Nr. 18-432, kuriame nurodyta, kad „E. S., pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, E. S. deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad ji remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.“
7. Pareiškėja paaiškina, kad nagrinėjamu atveju MD, priimdamas Sprendimą ir konstatuodamas pareiškėjos grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, visiškai nepagrįstai nevertino klausimyne pateiktų atsakymų visumos. Pareiškėja, atsakydama į klausimyno 10 klausimą, atsakė, jog nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o tai paneigia MD Sprendime, VSD Išvadoje padarytas išvadas apie pareiškėjos keliamas grėsmes valstybės saugumui ir Rusijos karinių veiksmų palaikymą. Akivaizdu, kad pareiškėja aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, jog jokių karinių veiksmų, kuriuos atlieka Rusijos Federacija, ji nepalaiko, tačiau šis atsakymas/informacija nei Sprendime nei VSD Išvadoje nebuvo vertinta. Pareiškėja neturėjo galimybės pakomentuoti, kodėl būtent tokį atsakymo variantą pasirinko, teikti paaiškinimus. Klausimas „Kam priklauso Krymas“ gali sukelti pagrįstas abejones bet kuriam asmeniui, nes įvairūs šaltiniai teikia nevienareikšmius išaiškinimus, kadangi klausimas nėra atviras, atsakant galima klysti interpretuojant klausimą faktinėje ar istorinėje retrospektyvoje.
8. Paaiškina, jog visuotinėje JAV paieškos sistemoje „Google“ įvedus užklausą „Kam priklauso Krymas“ yra pateikiama informacija, kad „faktiškai (de facto) Krymo teritorija priklauso Rusijai“. Taip pat visuotinai prieinamas informacijos šaltinis Wikipedia apie Krymą teikia tokius prieinamus duomenis: „1783 m. Krymas pateko Rusijos valdžion. Krymo karo metu 1853–1856 m. čia vyko pagrindiniai mūšiai. Rusija triuškinamai pralaimėjo karą prieš jungtines osmanų, britų, prancūzų ir sardiniečių pajėgas. Rusija turėjo visiškai neutralizuoti savo laivyną Juodojoje Jūroje ir atiduoti Valakij ir Moldaviją Osmanų kontrolei. 1921 m. spalio 10 d. įkurta Krymo autonominė respublika Rusijos sudėtyje. 1945 m. birželio 30 d. autonomija panaikinta, Krymas tapo sritimi, o 1954 m. vasario 19 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku perduotas (pasirašė K. V., perdavė G. M.) Ukrainos TSR (Rusijos ir Ukrainos tautų draugystės vardan, pažymint 300-ąsias Perejaslavo sutarties tarp Ukrainos kazokų ir Rusijos metines). Rusijos Federacijos prezidentas V. P. 2014 metų kovo mėnesį, po V. J. nušalinimo, įvedė į Krymo teritoriją Rusijos karius. Kovo 16 dieną vykęs tarptautinės bendruomenės nepripažįstamas referendumas parodė, kad už Krymo prijungimą prie Rusijos Federacijos pasisako 96,77 proc. Krymo balsavusiųjų. Po to įvyko Rusijos Krymo aneksija. Kovo 21 d. Rusijos prezidentas pasirašė įstatymą, įteisinantį Krymą Rusijos sudėtyje Kovo 24 d. Krymo vėliava buvo pridėta prie Rusijos regionų vėliavų šalies parlamente“ (šaltinis https://lt.wikipedia.org/wiki/Krymas, tikrinta 2023-01-23).
9. Pažymi, kad pareiškėja nėra tarptautinės teisės ekspertė, istorikė; pareiškėjo žiniomis - Krymas yra buvusi Ukrainos teritorijos dalis, kurią užgrobė šiuo metu Rusija Federacija ir valdo, todėl atsakant į klausimą turėtas omenyje šiuo metu esantis teritorijos faktinis valdymas. Klausimas yra visiškai neaiškus, nes jame nėra detalizuojama, apie kokią priklausomybę – teritorinę, politinę, istorinę – kalbama.
10. Sprendime nėra nurodyta, kokia tiksli pareiškėjos gyvenimo ir veiklos grėsmė kyla valstybės saugumui, visiškai neįrodyta pareiškėjos grėsmė nacionaliniam saugumui.
11. Pareiškėja nuo 1982-07-09 deklaruoja gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), savo gyvenamosios vietos nekeitė Lietuvos Respublikoje jau daugiau nei 41 metus. Pareiškėja dėl sveikatos būklės yra mažiau judri, vaikšto sunkiai tik namuose, į lauką gali išeiti tik su kitų asmenų pagalba, serga sunkia liga, jai teikiamos nuolatinės slaugos priežiūros paslaugos namuose. Pareiškėja ne tik visą savo gyvenimą praleido dirbdama Lietuvos valstybėje, mokėjo jai socialinio draudimo ir kitus mokesčius, kuo palaikė aktyviai šalies gerovę ir ekonomiką, bet ir aktyviai sportavo atstovaudama Lietuvos valstybės naudai sporto varžybose. Pareiškėja nuo 1993 m. iki 2006 m buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje ir gavo draudžiamąsias pajamas (pareiškėja nuo 1993 m. dirbo Ignalinos atominėje elektrinėje įvairiose pareigose). Pareiškėjos visas turimas turtas yra Lietuvos Respublikoje, čia yra jos visi draugai. Pareiškėja visą gyvenimą sąžiningai mokėjo mokesčius Lietuvos valstybei, sąžiningai gauna jos skirtą pensiją, ji neturi, kur išvykti. Taigi pareiškėja susieta su savo Lietuvos Respublika įvairiapusiškais, nepertraukiamais ryšiais, be to, ji nepalaiko jokių ryšių su kitomis šalimis, neišsaugojusi ryšių su pilietybės šalimi, todėl net nėra hipotetinės galimybės pareiškėjai palikus namus, kuriuose gyvena 40 metų, išvykti į kitą šalį. Pareiškėja pažymi, kad šios aplinkybės nebuvo įvertintos MD Sprendime.
12. Paaiškina, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau ir – VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų, nes jame nėra pateikta faktų, pagrindžiančių išvadą, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl Sprendimas yra visiškai nemotyvuotas ir neparemtas faktinėmis aplinkybėmis.
13. Pareiškėjos advokatas teismo posėdžio metu palaikė skundą visa apimtimi, rėmėsi skunde pateiktais argumentais. Dėl aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai ir MD neapvyko sudaryti taikos sutarties, pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad sprendimas yra priimtas, byloje iš esmės keliamas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi grąžinimo svarstyti MD iš naujo, MD norėjo, kad pareiškėja atsakytų į klausimus žodžiu (MD sakė, kad teismas įpareigojo pareiškėją atsakyti į klausimus, tačiau pareiškėjos atstovas paaiškino, kad tokio įpareigojimo teismas nedavė), tačiau pareiškėja „nematė tikslo ką nors plačiau aiškinti“, pažymėjo, kad yra pasirengusi atsakyti į klausimus, bet paprašė, kad klausimus MD pareiškėjai pateiktų raštu, nes klausimynas pareiškėjai buvo teiktas raštu; toks buvo „principinis susikirtimas“, MD nepasakė, kodėl tai neįmanoma, todėl MD pozicija yra, kad taikos sutarties šioje byloje sudaryti galimybių nėra.
14. MD atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
15. Priimdamas Sprendimą MD vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. MD nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgdamas į tai, priimdamas sprendimus, MD remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. MD šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
16. 2023-01-12 MD gavo VSD raštą Nr. 18-432, kuriame nurodyta, kad, VSD vertinimu, pareiškėja deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje (14 punktas), 2022-03-10 Lietuvos Respublikos Seimo nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ (antroji preambulė), Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose (2022 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“), Lietuvos Respublikos Seimo 2022-12-13 nutarime Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“. Europos Parlamentas 2022-11-23 savo rezoliucija pripažino Rusijos Federaciją terorizmą remiančia valstybe.
17. Nesutinka su skundo argumentais, kad pareiškėja, pildydama klausimyną nesuprato klausimo apie Krymo priklausomybę. Pareiškėja klausimyną pildė savo ranka, nenurodė, kad MD darbuotojo būtų prašiusi padėti atsakyti į klausimus ar prašiusi jai paaiškinti. Mano, kad net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras. Galų gale, klausimas suformuluotas taip, t. y. „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ kaip tik rodo, kad klausimas ne geografinis, ne apie tai, kas dabar okupavęs, faktiškai dabar valdo ir pan. Krymą, o būtent – kaip asmuo mano, kokia yra jo personalinė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią poziciją. Pažymime, kad Lietuvos kaip valstybės pozicija nagrinėjamu klausimu yra akivaizdi, t. y., Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos dalies – Krymo pusiasalio aneksiją pažeisdama pamatinius tarpvalstybinių santykių ir teritorinio vientisumo principus. Taigi, nei geografiškai, nei faktiškai Krymas Rusijai nepriklauso, nes Rusijos armija neteisėtai yra įžengusi į tą teritoriją ir ten vykdo karo nusikaltimus. Manome, kad klausimyne nurodyta formuluotė yra korektiška, nedviprasmiška, atsakymas į ją leidžia identifikuoti asmens pažiūras, vertybes. Tai, kad pareiškėja nesuprato užduodamų klausimų tikslo, šiuo atveju nėra reikšminga, nes Valstybės saugumo departamentas vertino pareiškėjos nurodytus atsakymus, t. y., jos nuomonę kaip palaikančią Rusiją karo su Ukraina rėmuose, nesutampančią su Lietuvos pozicija bei keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui.
18. Nesutinka su pareiškėjos skunde pateikta pozicija, kad Sprendimas neatitinka VAĮ. Paaiškina, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Galų gale, nesutinkame su skundo argumentais, kad Sprendimas priimtas neatlikus individualaus tyrimo. Pažymi, kad iš Sprendimo turinio matyti, kad MD atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos šeiminę padėtį, atsižvelgė į pareiškėjos buvimo Lietuvoje trukmę), todėl negalima teigti, jog MD neatliko jokio savarankiško tyrimo. Dar daugiau, MD vertinimu, tai, kad pareiškėja nuo 1982 m. nuolat gyvenusi Lietuvos Respublikoje, 1989–1991 m. nepasinaudojo teise pasirašyti pasižadėjimą Lietuvos Respublikai ir netapo Lietuvos Respublikos piliete, ir tai, kad ji niekada vėliau nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, suponuoja prielaidą, kad pareiškėja nėra lojali valstybei, kurioje ilgus metus gyvena.
19. Pažymi, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija, lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo nuolat gyventi panaikinimo klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad prašo skundą atmesti remiantis atsiliepime pateiktais motyvais. Pažymėjo, kad pareiškėja nebendradarbiavo, MD dėjo visas pastangas, kad suteiktų pareiškėjai galimybes atskleisti tikrąsias savo pažiūras, tačiau pareiškėja nesutiko būti apklausiama žodžiu, norėjo būti apklausiama tik raštu, o tai parodo, kad pareiškėjos pažiūros yra ne tokios, kokias pareiškėja deklaruoja.
21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
22. Mano, kad skundžiamas MD Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.
23. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, kurios reglamentuoja, kad VSD atlieka užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD Išvada pateikė MD vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
24. Pareiškėja, pildydama MD pateiktą klausimyną, kuriuo klausiama užsieniečio nuomonės, kam priklauso Krymas (nėra klausiama apie faktinę situaciją), nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, pareiškėja, deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022 ir 2023 metų - grėsmių vertinimo ataskaitose.
25. Paaiškina, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje (14 punkte). Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose: 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“, 2022 m. rugsėjo 15 d, rezoliucijoje Nr. XIV-1416 „Dėl Rusijos Federacijos organizuojamų neteisėtų referendumų Ukrainoje nepripažinimo“.
26. VSD pažymi, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros, atitinkama veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.
Teismas konstatuoja:
27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MD Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
28. Pareiškėja prašo: 1) panaikinti MD Sprendimą; 2) įpareigoti MD iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir kortelės išdavimo; 3) priteisti iš MD pareiškėjos naudai visas pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
29. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
29.1. 2022-11-24 pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė E. S., gim., 1938-08-18, pateikė MD prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau ir – leidimas nuolat gyventi).
29.2. Byloje esančiame pareiškėjos 2022-11-24 prašyme Nr. 2211-LNGK-0246 pakeisti leidimą nuolat gyventi nurodyta, kad prašymas teikiamas pareiškėjos asmeniškai, bendra tvarka, nori pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes baigiasi jo galiojimas. Nurodyti, be kita ko, šie pareiškėjos asmens duomenys: gimimo valstybė: Rusija, gimimo vietovė: Kurgansko sr., pilietybė Rusijos, šeiminė padėtis: išsituokusi, ištuokos data: 1979-04-01, į klausimą, ar šiuo metu pareiškėjos gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje, atsakyta „Taip“.
29.3. 2022-12-21 pareiškėja rusų kalba užpildė klausimyną, kuriame yra 11 klausimų. Klausimyno 10-tas klausimas suformuluotas taip: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 10-tą klausimyno klausimą yra du: „Taip“ arba „Ne“. Klausimyno 11 klausimas suformuluotas taip: „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 11-tą klausimą yra du: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“.
29.4. Pareiškėja į klausimyno 10-tą klausimą atsakė „Ne“, į 11-tą klausimą atsakė „Rusijos Federacijai“.
29.5. VSD 2023-01-12 rašte Nr. 18-432 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“, adresuotame MD, nurodyta:
29.5.1. VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą.
29.5.2. Pareiškėja, pildydama MD klausimyną, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.
29.5.3. VSD vertinimu, pareiškėja, deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
29.5.4. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje (14 punkte). Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose: 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.
29.5.5. Atsižvelgdamas į visą anksčiau išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
29.6. MD Sprendime nusprendė panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Sprendime, be kita ko, konstatuota, kad:
29.6.1. Pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Nr. 7429622 buvo išduotas 2018-02-23 Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Išduotas leidimas nuolat gyventi galioja iki 2023-02-23.
29.6.2. 2022-12-21 pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
29.6.3. 2023-01-12 MD gavo VSD raštą Nr. 18-432, kuriame nurodyta, kad, vadovaudamasis įstatymo 4 str. 3 d., VSD atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Pareiškėja, pildydama MD pateiktą klausimyną, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, pareiškėja, deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
29.6.4. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tame tarpe ir Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD vertina, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
29.6.5. MD duomenimis, pareiškėja savo gyvenamąją vietą nuo 1982-07-09 deklaruoja adresu: (duomenys neskelbtini). Pirmasis leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 1993-12-15, o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Šeiminiai pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti. Yra duomenų, kad pareiškėja nuo 1993-05-01 iki 2006-12-27 buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje, jai reguliariai buvo mokamos draudžiamosios pajamas, nuo kurių buvo mokamos socialinio draudimo įmokos.
29.6.6. MD vertinimu, tai, kad pareiškėja nuo 1982 m. nuolat gyvenusi Lietuvos Respublikoje, 1989–1991 m. nepasinaudojo teise pasirašyti pasižadėjimą Lietuvos Respublikai ir netapo Lietuvos Respublikos piliete, ir tai, kad ji niekada vėliau nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, suponuoja prielaidą, kad E. S. nėra lojali valstybei, kurioje ilgus metus gyvena. Be to, pildydama MD pateiktą klausimyną į dalį klausimų pareiškėja atsakė nevalstybine (rusų) kalba, todėl galima daryti išvadą, kad ji valstybinės kalbos nemoka arba moka ją nepakankamai gerai, kad gebėtų užpildyti dokumentą, o tai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, stokojantį pagarbos valstybinei kalbai, valstybės institucijai ir Lietuvos Respublikai apskritai. Pareiškėjos sąmoninga pozicija, priskiriant neteisėtai okupuotą Ukrainos teritoriją (Krymą) Rusijos Federacijai rodo Rusijos karinių veiksmų, apimančių ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu, palaikymą. Tokią poziciją deklaruojantis asmuo akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Pažymėtina, kad Rusijos Federacijos režimui palankumą reiškiantis asmuo Rusijos jėgos struktūrų gali būti panaudotas, kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, o tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.
29.6.7. VSD vertinimu, pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi yra panaikinamas.
29.7. Pareiškėja į bylą pateikė UAB Sedulinos sveikatos centras 2023-02-14 Medicininį pažymėjimą Nr. 23-022, kuriame nurodyta, kad dėl sunkios sveikatos būklės pareiškėja yra mažai judri, vaikšto sunkiai, tik namie, į lauką gali išeiti tik su kitų žmonių pagalba, serga onkologine liga, širdies nepakankamumas, širdies aritmijos, silpnas regėjimas, teikiamos nuolatinės slaugos priežiūros paslaugos namuose, labai sutrikęs savarankiškumas, reikalinga priežiūra ir slauga.
29.8. Pareiškėjas į bylą pateikė Visagino savivaldybės 2023-02-17 Pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą Nr. (2023-57-PD)-311, kurioje nurodyta, kad pareiškėja 1982-07-09 deklaravo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini).
29.9. Pareiškėja į bylą pateikė 1996-12-02 Darbo sutartį Nr. 867, sudarytą tarp pareiškėjos ir VĮ Ignalinos atominė elektrinė; šioje darbo sutartyje nurodyta, kad pareiškėja nuo 1996-12-02 priimama dirbti į Projektavimo-konstravimo skyrių inžinieriaus 1 kat. pareigas. Darbo sutartis buvo ne kartą pratęsta, paskutinį kartą iki 2008-05-18.
29.10. Pareiškėja į bylą pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus pareiškėjai išduotą Pensininko pažymėjimą PP Nr. (duomenys neskelbtini), kad pareiškėjai 1993 m. neterminuotai paskirta senatvės pensija.
30. Šioje administracinėje byloje 2023-04-11 įvyko teismo posėdis, kuris buvo atidėtas dėl to, kad proceso šalių galimybės sudaryti taikos sutartį byloje, tačiau 2023-05-08 MD pateikė atsakymą „Dėl taikos sutarties sudarymo“, kuriame nurodė, kad pareiškėja atsisakė MD teikti paaiškinimus žodžiu ir asmeniškai, todėl MD nemato galimybės sudaryti taikos sutartį šioje administracinėje byloje.
31.1. Valstybės politiką užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės srityje formuoja, jos įgyvendinimą koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (4 straipsnio 1 dalis); užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD (4 straipsnio 3 dalis); MD, gavęs užsieniečio prašymą pakeisti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei (4 straipsnio 4 dalis); VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja MD, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (4 straipsnio 5 dalis); VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja MD, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (4 straipsnio 6 dalis).
31.2. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31.3. Leidimas nuolat gyventi gali būti keičiamas užsieniečiui, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas (53 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
31.4. Leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (54 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
32. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.
33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) praktikoje konstatuota:
33.1. Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., be kita ko, LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010; LVAT 2015-06-10 nutartis byloje Nr. A-1814-858/2015; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018; LVAT 2109-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).
33.2. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; LVAT 2015-06-10 nutartis byloje Nr. A-1814-858/2015).
33.3. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (LVAT 2015-06-10 nutartis byloje Nr. A-1814-858/2015).
33.4. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2109-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).
33.5. Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; LVAT 2019-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).
33.6. Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr. LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006; LVAT 2109-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).
34. Pareiškėja skunde nurodo, kad išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui padaryta iš vienintelio pareiškėjos pateikto atsakymo į MD suformuluotą 11 klausimą, nevertinant pareiškėjos byloje surinktų duomenų, klausimyne pateiktų atsakymų visumos.
35. Sprendime nurodyta, kad, atsižvelgus į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi yra panaikinamas. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, iš esmės yra grindžiama VSD Išvada.
36. Kaip minėta, VSD Išvadoje nurodė, kad, VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą; kad pareiškėja, pildydamas MD klausimyną, nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai; VSD vertinimu, pareiškėja, deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai; tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
37. Teismas atkreipia dėmesį, kad klausimyne pareiškėjai buvo pateikti du klausimai (10 ir 11), kurie, teismo vertinimu, pagal jų pobūdį gali būti vertinami kaip tarpusavyje glaudžiai susiję. Kaip minėta, klausimyno 10-tas klausimas suformuluotas taip: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 10-tą klausimyno klausimą buvo pateikti du: „Taip“ arba „Ne“. Klausimyno 11 klausimas suformuluotas taip: „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 11-tą klausimą buvo du: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“. Asmuo, pildydamas klausimyną, turi pasirinkti vieną iš dviejų pateiktų atsakymų variantų; klausimyne nenumatyta galimybė asmenims, pildantiems klausimyną, įrašyti kokį nors papildomą tekstą, pastabą, komentarą.
38. Kaip minėta, pareiškėja į klausimyno 10-tą klausimą atsakė „Ne“, į 11-tą klausimą atsakė „Rusijos Federacijai“. Taigi pareiškėja, pildydama klausimyną, atsakė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau mano, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, o ne Ukrainai.
39. Atsižvelgiant į išdėstytą, į VSD Išvados turinį, lieka neaišku, ar, rengiant VSD Išvadą, buvo vertinamas ir pareiškėjos atsakymas į klausimyno 10 klausimą; jeigu nebuvo vertinamas, kodėl, nes, kaip minėta, klausimyno 10 ir 11 klausimai pagal savo pobūdį vertintini kaip tarpusavyje glaudžiai susiję. VSD Išvados turinys, kita byloje esanti medžiaga, suponuoja išvadą, kad VSD Išvadoje pareiškėjo vertinimas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo pagrįstas išimtinai vienu pareiškėjos atsakymu į vieną klausimą – klausimyno 11 klausimą. Taigi sutiktina su pareiškėjos argumentu, kad išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui padaryta remiantis pareiškėjos pateiktu atsakymu į vieną klausimyno klausimą – 11 klausimą.
40. Pareiškėja skunde teigia, kad MD klausimyne 11 klausimas yra absoliučiai neaiškus, nes jame nėra detalizuojama, apie kokią priklausomybę – teritorinę, politinę, istorinę - kalbama; pareiškėja, atsakydama į klausimyno 11 klausimą, nurodė faktinę situaciją, jog Krymo teritorija šiuo metu yra faktiškai valdoma Rusijos Federacijos; pareiškėja remiasi ir internetiniuose tinklalapiuose pateikta informacija, dėl to, kaip traktuojama dėl to, kokia valstybė faktiškai, o kuri valstybė de jure valdo Krymą. Klausimas „Kam priklauso Krymas“ gali sukelti pagrįstas abejones bet kuriam asmeniui, nes įvairūs šaltiniai teikia nevienareikšmius išaiškinimus, kadangi klausimas nėra atviras, atsakant galima klysti interpretuojant klausimą faktinėje ar istorinėje retrospektyvoje. Pareiškėja skunde remiasi internetinių tinklapių („Google“, Wikipedia“) turiniu.
41. Teismas, vertindamas klausimyno 11 klausimo formuluotę, pažymi, kad asmuo, atsakydamas į klausimyno 11 klausimą, turi pateikti savo nuomonę dėl to, kam priklauso Krymas. Tai, kokia yra asmens nuomonė tam tikru klausimu, gali priklausyti nuo įvairių veiksnių. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą paaiškino, kad klausimyne klausiant užsieniečio nuomonės, kam priklauso Krymas, nėra klausiama apie faktinę situaciją. MD atsiliepime paaiškino, kad klausimas suformuluotas taip, t. y. „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ kaip tik rodo, kad klausimas ne geografinis, ne apie tai, kas dabar okupavęs, faktiškai dabar valdo ir pan. Krymą, o būtent - kaip asmuo mano, kokia yra jo personalinė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas; dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią poziciją.
42. Teismas, sutinka, kad klausiant asmens nuomonės tam tikru klausimu ar klausimais, asmens atsakymai parodo asmens asmeninę poziciją tokiais klausimais. Pareiškėja skunde nurodo, kad pareiškėjai yra žinoma, jog Krymas yra buvusi Ukrainos teritorijos dalis, kurią užgrobė šiuo metu Rusijos Federacija ir valdo, todėl atsakydama į klausimą, turėjo omenyje šiuo metu esantį teritorijos faktinį valdymą.
43. Teismas, vertindamas klausimyno 11 klausimo formuluotę, neturi pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad, klausiant užsieniečio nuomonės, kam priklauso Krymas, nėra klausiama apie faktinę situaciją. Teismas šiuo konkrečiu atveju neturi pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad pareiškėja turėjo suprasti, kad klausiama ne apie faktinę situaciją. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, atsakymas į šį klausimą pasirenkant variantą „Rusijos Federacijai“, pats savaime nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti asmens grėsmę valstybės saugumui.
44. MD Sprendime taip pat nurodyta, kad, MD vertinimu, tai, kad pareiškėja nuo 1982 m. nuolat gyvenusi Lietuvos Respublikoje, 1989–1991 m. nepasinaudojo teise pasirašyti pasižadėjimą Lietuvos Respublikai ir netapo Lietuvos Respublikos piliete, ir tai, kad ji niekada vėliau nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, suponuoja prielaidą, kad pareiškėja nėra lojali valstybei, kurioje ilgus metus gyvena. Pareiškėja skunde dėl šio MD argumento paaiškino, kad vertiną jį kaip diskriminacinio pobūdžio dėl tautybės, neatitinka Įstatymo nuostatų. MD Sprendime taip pat nurodyta, kad, pildydama MD pateiktą klausimyną, į dalį klausimų pareiškėja atsakė nevalstybine (rusų) kalba, todėl galima daryti išvadą, kad ji valstybinės kalbos nemoka arba moka ją nepakankamai gerai, kad gebėtų užpildyti dokumentą, o tai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, stokojantį pagarbos valstybinei kalbai, valstybės institucijai ir Lietuvos Respublikai apskritai. Pareiškėja dėl šio MD argumento skunde paaiškina, kad gyvena Visagino mieste, kur rusų tautybės žmonės sudaro daugumą, kad užsienio šalies piliečiui skirto klausimyno pildymas negali būti vertinamas kaip pagarbos Lietuvos Respublikai stoka.
45. Teismo vertinimu šie MD Sprendime nurodyti motyvai iš esmės nebuvo pagrindas MD daryti išvadą dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, nes, kaip matyti iš Sprendimo turinio, MD, priimdamas Sprendimą iš esmės rėmėsi VSD Išvada, joje pateiktu vertinimu dėl to, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos kelia grėsmę valstybės saugumui ir dėl to pareiškėjos leidimas nuolat gyventi turi būti panaikintas.
46. Teismo vertinimu, šioje byloje yra svarbios aplinkybės, kad nuo pareiškėja nuo 1982-07-09 yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą ir gyvena Lietuvoje, kad pareiškėja nuo 1996-12-02 iki 2008-05-18 dirbo Lietuvoje Ignalinos atominėje elektrinėje, pareiškėja yra garbingo amžiaus (84 metų) ir, bylos duomenimis, sunkios sveikatos būklės, dėl kurios sunkiai vaikšto, į lauką gali išeiti tik su kitų asmenų pagalba, jai reikalinga pastovi priežiūra ir slauga.
47. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą, Sprendimas naikintinas, o pareiškėjos prašymas pakeisti jai leidimą nuolat gyventi nagrinėtinas iš naujo.
48. Pažymėtina, kad ši teismo išvada nereiškia, kad, iš naujo nagrinėjant prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo pareiškėjai, negali būti priimtas tokias pačias teisines pasekmes pareiškėjai sukeliantis sprendimas.
49. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
50. Pareiškėjos skundas iš esmės patenkintas, todėl sprendžiamas jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.
51. Pareiškėja prašo priteisti iš MD pareiškėjos naudai visas pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas: sumokėtą žyminį mokestį, išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
52. Byloje yra 2023-02-23 mokėjimo nurodymas Nr. 15, kad pareiškėjos atstovas advokatas A. M. per banką Swedbank sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Į bylą pateikta 2023-02-14 Sutartis dėl teisinių paslaugų, sudaryta tarp pareiškėjos ir advokato A. M., 2023-04-05 prašymas priteisti pareiškėjos naudai iš MD pareiškėjos patirtas 2500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 2023-04-05 PVM sąskaita serija AND Nr. 40/23 2500 Eur sumai su PVM; 2023-02-15 Pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 1115461, kad pareiškėja sumokėjo advokatui A. M. 2500 Eur.
53. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (40 straipsnio 1 dalis); proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (40 straipsnio 5 dalis); atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (40 straipsnio 5 dalis); dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (41 straipsnio 1 dalis); teismas taip pat turi teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (40 straipsnio 4 dalis).
54. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.
55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas nuostatas, pažymėjo, kad proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS(525)-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS(492)-153/2013).
56. Pareiškėjai iš MD priteistinas pareiškėjos sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis.
57. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti jos naudai iš MD 2500 Eur advokato pagalbai apmokėti.
58. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas; teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (LVAT 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-1330-556/2015). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-763-438/2021); tai reiškia, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (LVAT 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1308-492/2016). Teismui, sprendžiančiam dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pralaimėjusios šalies, esminės įtakos neturi pats susitarimas tarp atstovaujamojo ir atstovo dėl atstovavimo išlaidų dydžio, – sutarties šalys gali neribojamos susitarti dėl išlaidų sumos bei jų atlyginimo tvarkos, tačiau teismas iš pralaimėjusios šalies priteisia tik būtinas, realias ir pagrįstas išlaidas (LVAT 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1308-492/2016).
59. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (LVAT 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-207-520/2018; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-763-438/2021). Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo; jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia; tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (LVAT 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-763-438/2021).
60. Teismo vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį, teikiant teisines paslaugas šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, šalių procesinį elgesį (pareiškėjos atstovo teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, kodėl pareiškėja nedavė MD paaiškinimų žodžiu, kai bylos nagrinėjimo metu buvo suteiktas laikas pareiškėjai ir MD sudaryti taikos sutartį byloje), vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjos prašoma priteisti suma už advokato suteiktas teisines paslaugas mažintina iki 500 Eur vadovaujantis tuo, kad byla nėra labai sudėtinga tiek faktinėmis, tiek teisinėmis aplinkybėmis.
61. Pažymėtina, kad pareiškėjos E. S. atžvilgiu teismo 2023 m. kovo 7 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdytas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. vasario 9 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, vykdymas. Teismo 2023 m. kovo 7 d. nutartyje nustatyta, kad minėta reikalavimo užtikrinimo priemonė pareiškėjos atžvilgiu taikoma iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos E. S. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 23S14846, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjos E. S. prašymą pakeisti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėjos E. S. prašymą priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjai E. S., gim. 1938 m. rugpjūčio 18 d., iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, juridinio asmens kodas 188610666, 522,50 Eur (penkis šimtus dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Likusią pareiškėjos E. S. prašymo priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas dalį atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.