Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas), Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Sauliaus Kulikausko apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį ir pagal 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. P. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo

Dėl nusikalstamos veikos subjekto

Dėl A. P., I. P. (E.), S. V. duotų parodymų

Dėl suklastotų dokumentų panaudojimo

4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.

5. Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro S. Kulikausko apeliacinis skundas atmestinas.

6. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

7. Pažymima, kad įrodymų vertinimo procese itin svarbiu pripažįstamas nuoseklus nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų laikymasis. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90-976/2016).

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

8. A. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas UAB „A.“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. ir faktiniu vadovu laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. birželio 24 d., laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 24 d. aplaidžiai organizavo UAB „A.“ buhalterines apskaitos tvarkymą, nes nenustatė apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų iki finansinių ataskaitų patvirtinimo ir po jų patvirtinimo saugojimo tvarkos bei nesaugojo kaltinime nurodytų dokumentų ir dėl to negalima visiškai nustatyti bendrovės „A.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2015 metus bei negalima iš dalies nustatyti bendrovės „A.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2016 metus ir 2017 metus.

9. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių atskirų veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, o aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tik neatsargiai. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų visų trijų veikų sudėtys yra materialiosios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje nustatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).

10. Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) verslo subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.

11. Pagal teismų praktiką, buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41/2012). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat ir už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įsakymą dėl įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo įmonėje bei apskaitos dokumentų išsaugojimo. Tačiau jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, tokiais atvejais pripažįstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos organizavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-133-697/2019). Taip pat pažymėtina, kad pagal teismų praktiką įmonės vadovas yra tinkamas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektas, nes būtent jis, kaip įmonės vadovas, yra atsakingas už pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimą įmonės buhalteriui, kuris privalo juos apskaityti buhalterinėje apskaitoje. Jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų arba pateikia neteisingus, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-273-1073/2019, 2K-4-458/2021). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu pagal BK 223 straipsnį gali būti pripažintas asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-507/2015, 2K-615-507/2015, 2K-127-976/2016).

14. Liudytoja I. E. (buvusi pavardė – P.) teisiamajame posėdyje patvirtino, kad UAB „A.“ vadovais buvo A. P. (jis vienas buvo akcininkas), V. J., o po to – S. V.. Ji dirbo UAB „A.“ komercijos direktore, buvo ir pavaduojanti direktorė, ir administratorė, tose pačiose patalpose turėjo siuvyklą. Tuo metu, kai A. P. pablogėjo sveikata, V. J., kurį jie pažinojo „iš senų laikų“, pasisiūlė dirbti, sakė, kad jam reikia darbo. Žinojo, kad jis yra grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Tik vėliau jie sužinojo, kad V. J. yra daug skolingas antstoliams, išsigandęs jų, pastarasis ir pats nebenorėjo dirbti, jam buvo keista, kad reikia susimokėti antstoliams. V. J. žmona buvo jos pažįstama, ji pastarajai sakė, kad įmonei reikalingas direktorius. Darbo sutartyje su V. J. pasirašė ji. V. J., būdamas direktoriumi, bandė dirbti, duodavo nurodymus. Kitas buvęs direktorius – S. V., yra jos brolis. Kadangi jis labai norėjo dirbti įmonėje ir rodė iniciatyvą, tačiau neturėjo patirties, A. P. jam padėjo (10 t., b. l. 40–41).

15. Liudytojas V. J. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jis buvo įsidarbinęs UAB „A.“ direktoriumi, tai buvo 2015 ar 2016 metais. Po kai kuriais dokumentais jis pasirašė, jų kopijas yra pateikęs teismui. Su pareiškimu į FNTV kreipėsi dėl to, kad manė, jog dokumentų kopijose yra ne jo parašai. Dokumentai jam nebuvo perduoti, todėl jų, išeidamas iš darbo, jis niekam neperdavė, elektroninį parašą jis turėjo, tačiau juo nesinaudojo. Žino, kad po jo dirbo S. V.. Įmonėje pagrindinė buvo A. P. žmona. Būdamas UAB „A.“ direktoriumi, jis į darbą buvo atėjęs tik keletą kartų. Į pateiktą klausimą atsakė, kad jis buvo skolingas antstoliams, jam buvo sakyta, kad jo skolą perveda įmonė (10 t., b. l. 10–11).

15. Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklausiamas S. V. nurodė, kad jis apytiksliai 2016 m. rugpjūčio mėnesį nusipirko iš A. P. UAB „A.“ akcijas ir kaip akcininkas save paskyrė UAB „A.“ direktoriumi. UAB „A.“ turtą jam perdavė buvęs UAB „A.“ direktorius V. J.. Jis bandė vykdyti UAB „A.“ veiklą, įmonei vadovavo pats. Visus UAB „A.“ dokumentus jis perdavė bankroto administratoriui. Neturėdamas patirties, nevykdydamas kontrolės, pasitikėdamas kitais jis prastai vykdė UAB „A.“ veiklą, apskaitos kontrolę, prastai organizavo jos vykdytus projektus, todėl įmonė prasiskolino ir verslas žlugo (3 t., b. l. 191–193, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti liudytojų I. E. (P.) ir S. V. parodymai patvirtina, kad A. P. visą kaltinime nurodytą laikotarpį nebuvo tikrasis UAB „A.“ vadovas, direktoriais buvo ir V. J., bei J. V., o tai reiškia, kad pastarieji savo darbo laikotarpiu buvo atsakingi už kaltinime nurodytų UAB „A.“ dokumentų saugojimą. Prokuroro skunde nurodyta aplinkybė, kad jokie popieriniai UAB „A.“ dokumentai nebuvo pateikti, nepatvirtina, kad šiuos dokumentus, nebebūdamas įmonės direktoriumi, privalėjo saugoti ir pateikti būtent A. P.. Be to, kaip matyti iš liudytojo buvusio UAB „A.“ bankroto administratoriaus R. P. parodymų, kai nebuvo perduoti UAB „A.“ dokumentai ir turtas, buvo kreiptasi į teismą. Byla baigėsi taikos sutartimi, paskutinis vadovas S. V. perdavė dokumentus ir atlygino tiesioginius nuostolius dėl neperduoto turto. Tai įvyko 2018 ar 2019 metais, S. V. pateiktoje laikmenoje buvo visi buhalteriniai dokumentai. S. V. perdavė ir buhalterinę programą bei dokumentų nuorašus pagal šią programą. Dokumentai, kuriuos perdavė S. V., atrodo, buvo nuo 2014–2015 metų, jie likę kompiuterinėje programoje. Jis (R. P.) kalbėjo ir su buvusiu vadovu A. P., pastarasis jam sakė, kad dokumentus perdavė S. V. (10 t., b. l. 11–12, 58–59). Taigi ir liudytojo R. P. parodymai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB „A.“ vadovas buvo ne A. P., o S. V. ir būtent jis perdavė bendrovės dokumentus bei atlygino nuostolius, patirtus dėl neperduoto turto. Nors šiuo atveju buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti elektroninėje laikmenoje, atsižvelgiant į tai, kad juos perdavė paskutinis UAB „A.“ direktorius S. V., kuris, bylos duomenimis, dokumentus buvo perėmęs iš V. J., tai taip pat nėra pagrindas teigti, kad dokumentų originalų neišsaugojo A. P..

17. V. J. parodymus, kad UAB „A.“ dokumentai jam nebuvo perduoti, todėl jų, išeidamas iš darbo, jis taip pat niekam neperdavė, paneigia ne tik S. V. parodymai, kad UAB „A.“ turtą jam perdavė buvęs UAB „A.“ direktorius V. J., bet ir byloje esantys 2015 m. gegužės 5 d. turto perdavimo aktas, pasirašytas A. P. ir V. J., kuriame nurodyta, jog UAB „A.“ materialiai atsakingas asmuo, direktorius A. P. perdavė, o V. J. perėmė saugoti visą Inventorizaciniame apraše Nr. INV 15/04/30 Priedas Nr. 1 ir Priedas Nr. 2, Priedas Nr. 3, Priedas Nr. 4, Priedas Nr. 5, Priedas Nr. 6, Priedas Nr. 7, aprašytą turtą (1 t., b. l. 43) bei V. J. ir S. V. pasirašytas 2015 m. rugsėjo 11 d. Bylų (dokumentų) perdavimo aktas Nr. 1, kuriame nurodyta, kad UAB „A.“ direktorius V. J. perdavė, o S. V. priėmė bylas (dokumentus) (1 t., b. l. 138). Pastebėtina, kad duomenų, patvirtinančių, jog minėtuose dokumentuose esantys parašai suklastoti, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats V. J. parodė, jog jis kai kuriuos dokumentus pasirašė, turėjo ir elektroninį parašą. Taigi tai, kad V. J. direktoriumi buvo iki 2015 m. rugpjūčio 10 d., o Bylų (dokumentų) perdavimo aktas Nr. 1 buvo pasirašytas 2015 m. rugsėjo 11 d., nenustačius, kad šį perdavimo aktą pasirašiusių asmenų parašai suklastoti, taip pat nėra įrodymas, patvirtinantis A. P. kaltę. Apeliacinio skundo argumentas, kad V. J. direktoriavimo laikotarpiu UAB „A.“ sudarytose sutartyse, t. y. 2015 m. birželio 23 d. sutartyje su UAB „I. t. p.“ (5 t., b. l. 173–174) ir 2015 m. liepos 11 d. sutartyje su UAB „C.“ (5 t., b. l. 58), UAB „A.“ direktoriumi įrašytas S. V., nors jis V. J. direktoriavimo laikotarpiu UAB „A.“ nedirbo, ir tai patvirtina, jog V. J. įmonės veikloje nedalyvavo, nepagrįstas, nes byloje nenustatyta, kad ir šiuo atveju S. V. parašas suklastotas.

18. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu V. J. parodė, kad 2015 m. gegužės mėnesį jo buvusi žmona, kuri su I. P. buvo draugės pasiūlė jam įsidarbinti UAB „A.“, paaiškino, jog P. nori išeiti tėvystės atostogų, todėl bendrovei reikalingas direktorius. Jis 2015 m. gegužės 5 d. įsidarbino UAB „A.“. Jam įsidarbinus, I. P. padavė pasirašyti į žurnalą už darbų saugą, įgaliojimą už prekių priėmimą ir sutvarkė elektroninį parašą. Atleidimo metu sutartį ir prašymą dėl atleidimo iš darbo surašė taip pat I. P.. Tai, kad darbo sutartį su V. J. pasirašė A. P., o ją nutraukė I. P., patvirtina byloje esanti 2015 m. gegužės 5 d. Darbo sutartis Nr. 446 (1 t., b. l. 35–36) bei pačios I. P. parodymai. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu V. J. pažymėjo, kad įmonėje pagrindinė buvo A. P. žmona. Liudytoja V. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jai pradėjus dirbti UAB „A.“ buhaltere, darbo sutartį jai pateikė I. P., sutartyje kaip direktorius buvo nurodytas S. V., tačiau jai buvo pasakyta, kad jį atstovauja I. P. ir A. P. (3 t., b. l. 30–31). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. J. pažymėjo, kad visus nurodymus duodavo I. P., ji su pastarąja bendraudavo daugiausiai, A. P. sėdėdavo kabinete, ką jis darydavo, negali pasakyti, nes su juo bendraudavo mažiausiai. Nors liudytoja UAB „A.“ administratore dirbusi A. G. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad faktiniu direktoriumi bendrovėje buvo A. P., tačiau teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad bendrovėje direktoriai keitėsi, jais buvo S. V., I. P. ir V. J.. Jai dirbant, dažniausiai iš kabineto ateidavo I. P. ir atnešdavo kažką parašyti. Direktorių V. J. ji yra mačiusi kabinete (10 t., b. l. 13). Nors liudytojas T. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dirbdamas UAB „A.“ nuo 2014 m. rudens iki 2016 m. pavasario jis visą laiką bendravo su A. P., nes būtent A. P. jo darbo laikotarpiu buvo UAB „A.“ direktorius, net nežino, kas buvo laikinuoju direktoriumi (3 t., b. l. 73–74), tačiau apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad po A. P. buvo kiti direktoriai, nurodė negalintis pasakyti, ar tuo metu, kai pagal dokumentus buvo kitas direktorius, A. P. duodavo kokius nors nurodymus (10 t., b. l. 14). Taip pat pastebėtina, kad liudytojas A. K., ikiteisminio tyrimo metu teigęs, kad jam dirbant UAB „A.“ iki 2016 m. rugsėjo mėnesio visiems darbams vadovavo A. P., būtent jis buvo įmonės vadovas, jokio kito įmonės vadovo jis nepažinojo, V. J. niekada nematė (3 t., b. l. 78–79), teisiamajame posėdyje jau tvirtino, kad tuomet, kai A. P. buvo tėvystės atostogose, direktoriumi buvo V. J., o po to – S. V.. Su V. J. jis susitikdavo mažiau, o su S. V. dažniau, administracinėse patalpose, su pastaruoju bendravo kaip su direktoriumi. Pažymėjo, kad su A. P. apie bylą nekalbėjo, su juo mažai bendrauja (10 t., b. l. 14). Nors liudytojas M. J. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad 2016 m. liepos mėnesį jam pradėjus dirbti UAB „A.“ visiems darbams vadovavo ir visus sprendimus priiminėjo A. P., o S. V. realiai dirbo darbų vadovu (3 t., b. l. 36–37), teisiamojo posėdžio metu jis jau nurodė, kad tiksliai nežino, kokios buvo A. P. pareigos UAB „A.“, taip pat nurodė, kad direktoriais buvo ir S. V., ir I. P., į darbą jį priėmė S. V., įmonei vadovavo I. P. ir S. V., o A. P. buvo „labiau buvo iš techninės“ pusės, jis išmanė santechnikos sritį. Jo (M. J.) suskaičiuotas sąskaitas patikrindavo A. P., o sutartis pasirašydavo I. P. ir S. V.. A. P. pasitardavo su S. V., tuomet buvo daromi užsakymai. Gavus brėžinį, A. P. pakonsultuodavo S. V., buhalterijos dokumentus įmonėje tvarkydavo I. P. su buhaltere (10 t., b. l. 37–38). Liudytojas V. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis UAB „A.“ pradėjo dirbti 2013 ar 2014 metais, o iš darbo išėjo 2015 m. gruodžio mėnesį. Iki jo darbo pabaigos įmonei vadovavo A. P., kad V. J. būtų susijęs su UAB „A.“, jam nėra žinoma (3 t., b. l. 49–50). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. R. paaiškino, kad klausimus dėl objektų užbaigimo ir pridavimo sprendė kartu su A. P. ir I. P., o kas vadovo kaip direktorius, jis nežino. Gamybiniuose susirinkimuose kartais dalyvaudavo ir A. P.. A. P. dalyvavo daugiau gamybiniuose procesuose, esant problemoms, buvo kreipiamasi ir į S. V.. I. P. buvo įmonės atstovė, ji važiuodavo į objektus (10 t., b. l. 39–40).

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą pirmiau paminėtų liudytojų parodymų, kurie, be kita ko, dėl esminių aplinkybių nėra nuoseklūs, konstatuoja, kad jie nepatvirtina A. P. kaltės padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti, kad UAB „A.“ tikrasis vadovas, sprendęs visus klausimus, susijusius su bendrovės ūkine veikla, finansais, organizavęs bendrovės apskaitą po 2015 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. birželio 13 d. buvo būtent A. P.. To nepatvirtina ir prokuroro skunde nurodytos aplinkybės, kad po santuokos nutraukimo A. P. ir I. P. (E.) ir toliau turėjo bendrų interesų, UAB „H.“ vadove tapo I. P., o vėliau šios bendrovės direktoriaus pareigas ėjo ir A. P., UAB „A.“, atstovaujama A. P., pardavė jai priklausančių automobilių UAB „H.“, atstovaujamai I. P. (E.), UAB „A.“ darbuotojai perėjo ir į UAB „T.“ Kaip pirmiau minėta, apklausiamas apylinkės teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu A. P. nurodė, kad jis pats įkūrė UAB „A.“, įmonė visą laiką buvo pelninga, todėl ją parduodamas, jis tikėjosi, kad įmonė ir toliau klestės, dėl to, esant reikalui, nevengė padėti po jo bendrovei vadovavusiems asmenims. Tuo metu, kai įmonės direktoriumi buvo V. J., jis padėdavo išspręsti techninius klausimus, jei pastarasis „nesusigaudydavo“, kai direktoriumi tapo S. V., jis atvykdavo į bendrovę, jei iškildavo kokių nors klausimų. Šią sritį jis išmanė pakankamai gerai, o dalintis informacija jam nebuvo nei gaila, nei sudėtinga. Tą jis daro ir dabar – konsultuoja „Vi.“, „Ž.“. Jis padėdavo UAB „A.“ įvairiais techniniais klausimais, bendravo su visais, kuomet jo paprašydavo išspręsti kažkokį klausimą. Bendrovei „H.“ kai kuriuos automobilius jis pardavė kaip akcininkas, nes, direktoriui neprieštaraujant, akcininkas gali parduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. P. kaltės nepatvirtina ir prokuroro skunde nurodyta aplinkybė, kad S. V. kurį laiką buvo išvykęs dirbti į Vokietiją. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu atsakydamas į jam pateiktus klausimus S. V. paaiškino, kad jis keletą savaičių dirbdavo Vokietijoje, o po to grįždavo į Lietuvą ir tvarkydavo su įmonės veikla susijusius dokumentus (3 t., b. l. 191–193).

20. Įvertinus visumą byloje surinktų įrodymų, konstatuojama, kad A. P. kaltės nepatvirtina ir kitos prokuroro skunde nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad A. P., kaip UAB „A.“ akcininkas, šios bendrovės direktoriumi paskyrė V. J., kuris neseniai buvo išėjęs iš laisvės atėmimo vietos, ir jam buvo nustatytas minimalus darbo užmokestis, taip pat tai, kad A. P. ir I. P. pardavė UAB „A.“ akcijas S. V. už 1 000 eurų. Pastebėtina, kad jokie teisės norminiai aktai nedraudžia įmonės vadovui keisti direktorių, priimti į darbą teisto asmens, be to, tiek iš A. P., tiek iš I. P. parodymų matyti, kad V. J. jie pažinojo jau anksčiau, A. P. – kaip buvusį transporto įmonės vadovą, o I. P. – kaip savo draugės vyrą, be kita ko, būtent ji, o ne A. P. per V. J. žmoną pasiūlė pastarajam įsidarbinti UAB „A.“. Atsakant į prokuroro skundo argumentą, kad V. J. už dirbtą laikotarpį buvo išmokėta tik 12,50 Eur, atkreipiamas dėmesys, kad pats V. J. nurodė, jog jis buvo skolingas antstoliams ir šią skolą antstoliams pervesdavo įmonė. Taip pat pažymima, kad A. P. ir I. P. turėjo teisę parduoti įmonės akcijas už jų pačių nustatytą sumą, be to, šiuo atveju būtina atsižvelgti ir tai, kad S. V. yra I. P. (E.) brolis. Dėl to, net ir nevertinant A. P. veiksmų kaip jo siekio atkurti santykius su I. P. (E.), nėra pagrindo sutikti su prokuroro teiginiu, kad minėtos aplinkybės kartu su kitais duomenimis patvirtina A. P., kaip UAB „A.“ vadovo, siekį toliau vadovauti bendrovei, tačiau perkelti savo atsakomybę kitiems asmenims.

21. Prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje aptardamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, netinkamai vertino bylos įrodymus, nepasisakė dėl buhalterės A. A. pateiktų duomenų, nors abejoti duomenų šaltinio tikrumu nebuvo pagrindo, nes A. A. pateikta informacija laikytina raštu pateiktais duomenimis, kurie patvirtina V. J., V. J. duotus parodymus ir kitus įrodymus apie bendrovės direktorių – V. J. ir S. V. – paskyrimo fiktyvumą, be to, V. J. parodymų neanalizavo ir nevertino kartu su kitais bylos duomenimis. Atsakant į šį skundo argumentą pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. J. parodymus teismas vertino kartu su kitais bylos įrodymais, o remtis buvusios įmonės buhalterės A. A. pateiktais duomenimis, t. y. jos atsakymais į užduotus klausimus, o ne parodymais, duotais įspėjus ją dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (3 t., b. l. 20–22), teismui nebuvo pagrindo. Be to, kaip jau minėta, teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojų V. J. ir V. J. parodymus neturi pagrindo sutikti su prokuroro nuomone, kad šie parodymai patvirtina V. J. ir S. V. paskyrimo įmonės direktoriais fiktyvumą.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus liudytojų parodymus visumoje su kitais bylos įrodymais, sprendžia, kad šie parodymai taip pat nepatvirtina A. P. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Kaip nurodyta šios nutarties 13 punkte, teisiamojo posėdžio metu A. P. paaiškino, kad jis jau nebebūdamas UAB „A.“ vadovu, esant reikalui, padėdavo išspręsti kilusius techninius klausimus, jei kiti vadovai „nesusigaudydavo“, nes šią sritį jis gerai išmano, bendravo su visais, kuomet jo paprašydavo išspręsti kažkokį klausimą, nes norėjo, kad jo įkurta įmonė ir toliau klestėtų. Pastebėtina, kad ir liudytojas M. J. teisiamojo posėdžio metu, be kita ko, nurodė, kad A. P. buvo „iš techninės“ pusės, jis išmanė santechnikos sritį, gavus brėžinį, A. P. pakonsultuodavo S. V..

24. Esant visumai nurodytų aplinkybių, pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu daugiau įtakos UAB „A.“ veiklai turėjo I. E. (P.), nes ji buvo UAB „A.“ komercijos direktorė, sprendė šios įmonės personalo, sutarčių sudarymo klausimus, dalyvaudavo derybose, o A. P. iš esmės teikė konsultacijas techniniais klausimais. Teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nekyla abejonių dėl specialisto išvados, jog šiuo atveju nebuvo pateikti UAB „A.“ dokumentai ir dėl to negalima visiškai nustatyti UAB „A.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2015 m. bei negalima iš dalies nustatyti bendrovės „A.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2016 m. ir 2017 m., tačiau nenustačius, jog būtent A. P. kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo UAB „A.“ faktinis vadovas, atsakingas už kaltinime nurodytų dokumentų išsaugojimą, nėra pagrindo pripažinti jį kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, ir pagrįstai A. P. išteisino, nenustačius jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties, nes jis nėra šios nusikalstamos veikos subjektas.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

25. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Iš straipsnio dispozicijos išplaukia, kad veika kvalifikuojama pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, jei yra padaryta bent viena iš straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų – netikro dokumento pagaminimas, tikro dokumento suklastojimas, netikro ar suklastoto tikro dokumento laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas ar realizavimas. Už šiame straipsnyje nurodytų veikų padarymą atsakomybė kyla už patį nusikalstamų veikų atlikimą, nepriklausomai nuo to, ar dėl nusikalstamos veikos padarymo kilo kokie nors padariniai. BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tyčia, tai reiškia, kad kaltininko tyčia turi apimti suvokimą, jog pagaminami, laikomi ar panaudojami netikri dokumentai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-495/2021).

26. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog A. P., pateikdamas netikrus dokumentus (jų kopijas), kuriais patvirtinama, jog jis UAB „A.“ turtą ir buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė V. J., o pastarasis – S. V., siekė apgauti, suklaidinti teismą, kaip instituciją, sprendžiančią teisinį ginčą ir priimančią privalomus vykdyti sprendimus, išvengti reikalaujamos žalos atlyginimo, apgaulės būdu teisinę atsakomybę perkelti kitiems asmenims. Pritarti tokiai prokuroro nuomonei teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.

27. Byloje esantis 2015 m. gegužės 5 d. turto perdavimo aktas, pasirašytas A. P. ir V. J., patvirtina, jog UAB „A.“ direktorius A. P. perdavė, o V. J. perėmė saugoti visą šiame akte nurodyto Inventorizacinio aprašo Nr. INV 15/04/30 prieduose aprašytą turtą (1 t., b. l. 43). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad kaltinime nurodyti dokumentai: 2015 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. 15/04/15-1 ,,Dėl inventorizacijos komisijos sudarymo“ (1 t., b. l. 137), 2015 m. balandžio 30 d. UAB „A.“ Inventorizacinis aprašas Nr. 1 (1 t., b. l. 41), 2015 m. balandžio 30 d. UAB „A.“ Pateikiamų dokumentų lydraštis (1 t., b. l. 44), 2015 m. gegužės 5 d. Bylų (dokumentų) perdavimo aktas Nr. 1 (4 t., b. l. 20), 2015 m. gegužės 5 d. UAB „A.“ Turto perdavimo aktas (1 t., b. l. 43), 2015 m. rugsėjo 9 d. UAB „A.“ Inventorizacinis aprašas Nr. 2 (1 t., b. l. 151), 2015 m. rugsėjo 9 d. UAB „A.“ Pateikiamų dokumentų lydraštis (1 t., b. l. 152), 2015 m. rugsėjo 11 d. Bylų (dokumentų) perdavimo aktas Nr. 1 (1 t., b. l. 138), 2015 m. rugsėjo 11 d. UAB „A.“ Turto perdavimo aktas (1 t., b. l. 152), kurių kopijas A. P. pateikė į civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), yra netikri ir A. P., minėtų dokumentų kopijas patvirtindamas savo parašu bei pateikdamas jų kopijas į civilinę bylą, tai žinojo. Kaip teisingai pažymėta prokuroro skunde, kadangi į bylą yra pateiktos tik dokumentų kopijos, nėra galimybės atlikti rašysenos (parašų) ekspertizės, t. y. nėra galimybės nustatyti, ar tikrai juose pasirašė nurodyti asmenys.

28. Teisiamojo posėdžio metu A. P. nurodė, kad jis nežino, kur dingo įmonės dokumentai, dokumentus jis perdavė, ant dokumentų perdavimo akto pasirašė, mano, kad dokumentai, kuriuos jis perdavė teismui, yra teisingi. Kaip civilinės bylos procese pas jį atsirado dokumentai, kuriuos jis pateikė teismui, nepamena, mano, kad galėjo juos gauti iš V. J., S. V. arba administratorės. Jis padarė šių dokumentų kopijas ir jas pateikė teismui. Šiuos A. P. parodymus patvirtina ir liudytojo S. V. parodymai, kad visus UAB „A.“ dokumentus jis perdavė bankroto administratoriui bei civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys duomenys, liudijantys, kad S. V. prisiėmė atsakomybę civilinėje byloje ir atlygino padarytą žalą (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; 9 t., b. l. 66–69, 70). Šiuo atveju A. P. kaltę grįsti vien V. J. parodymais, kad jokie dokumentai jam nebuvo perduoti, nėra pagrindo, nes šiuos parodymus paneigia ne tik A. P., S. V. parodymai, bet ir V. J. pasirašytas 2015 m. gegužės 5 d. turto perdavimo aktas. To, jog A. P. žinojo, kad jo pateikiami dokumentai (jų kopijos) yra netikri, nepatvirtina ir prokuroro nurodytos aplinkybės, jog A. P. negalėjo tiksliai nurodyti, iš kur šiuos dokumentus gavo, negalėjo pateikti jų originalų, taip pat tai, kad liudytoja A. G. iš darbo buvo atleista 2015 m. rugpjūčio mėnesį (3 t., b. l. 123), tačiau jos parašas yra 2015 m. rugsėjo 9 d. inventorizaciniame apraše (1 t., b. l. 151), be to, ji nurodė, kad inventorizacijos neatliko, bei liudytojo V. R. parodymai, kad jis 2015 m. balandžio 30 d. sirgo, todėl negalėjo pasirašyti 2015 m. balandžio 30 d. inventorizaciniame apraše (3 t., b. l. 49–50), nes duomenų, kurie patvirtintų, jog minėtų asmenų parašai šiuose dokumentuose suklastoti, taip pat nėra. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, net ir darant prielaidą, jog parašai kaltinime nurodytuose dokumentuose gali būti suklastoti, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tai padarė būtent A. P.. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas V. R., teisiamajame posėdyje nurodydamas, jog 2015 m. balandžio 30 d. buvo atliekama pirma inventorizacija, kartu pažymėjo, kad ji galėjo vykti ir anksčiau, pasirašyti jis galėjo ir grįžęs po ligos ar tėvystės atostogų. Inventorizacijos metu jie realiai apžiūrėjo, kas yra sandėlyje, o paskutinė inventorizacija galėjo būti rugsėjo 9 d. Kol jis pabaigė inventorizaciją, praėjo trys mėnesiai. Inventorizaciją darė tam, kad patvirtintų, jog yra daiktai, ir atsiskaitęs galėtų išeiti iš darbo (10 t., b. l. 39–40). Esant visumai nurodytų aplinkybių, kartu įvertinus ir tai, kad 2015 m. gegužės 5 d. dokumentai yra sudaryti A. P. vardu (1 t., b. l. 41, 43), nėra pagrindo sutikti su prokuroro teiginiu, jog kaltinime nurodyti dokumentai yra netikri, kad A. P. žino apie jų netikrumą, nes tokių dokumentų 2015 m. gegužės 5 d. nesudarė, žinodamas, kad neperdavė UAB „A.“ turto ir dokumentų V. J., jis žino ir tai, kad V. J. dokumentų ir turto 2015 m. rugsėjo 11 d. neperdavė S. V., todėl žino ir apie 2015 m. rugsėjo 11 d. dokumentų netikrumą. Dėl to, kas pirmiau paminėta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. P. nenustačius jo veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Dėl rungimosi principo pažeidimo

30. BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-628/2021). Nagrinėjamu atveju sprendžiama, kad prokurorui buvo užtikrintos teisės teikti įrodymus, dalyvauti apklausiant liudytojus, užduoti jiems klausimus. Iš byloje esančio teismo šaukimo matyti, kad juo prokuroras S. Kulikauskas buvo šaukiamas atvykti į teisiamuosius posėdžius, vyksiančius 2020 m. liepos 23 d., 2020 m. liepos 24 d., 2020 m. liepos 30 d., 2020 m. rugpjūčio 3d. Šaukimas įteiktas Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajai specialistei (9 t., b. l. 142). Nors iš 2020 m. liepos 23 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šiame posėdyje dalyvavo ne kaltinamąjį aktą byloje surašęs prokuroras S. Kulikauskas, o prokurorė E. Veliulienė (10 t., b. l. 9–14), nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismo šaukimas prokuratūrai tinkamai nebuvo įteiktas, prokuroras S. Kulikauskas apie vyksiančius teisiamuosius posėdžius nebuvo informuotas ir, kad bylą nagrinėjant minėtame teisiamajame posėdyje dalyvaujant prokurorei E. Veliulienei, buvo pažeistos BPK normos. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato, jog baudžiamoji byla gali būti nagrinėjama tik teismo posėdžiuose dalyvaujant kaltinamąjį aktą surašiusiam prokurorui, o kitas prokuroras valstybinio kaltinimo palaikyti negali. Be to, bylos duomenys liudija, kad prokuroras S. Kulikauskas nedalyvavo tik viename, t. y. 2020 m. liepos 23 d. vykusiame, teisiamajame posėdyje, o 2020 m. liepos 30 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis tik pirmadienį (2021 m. liepos 27 d.) grįžo iš atostogų. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad prokurorui paprašius pakartotinai į teisiamąjį posėdį kviesti liudytojus R. P., A. G., T. K., A. K. ir specialistę, teismas šį prašymą tenkino iš dalies ir nutarė į kitą teisiamąjį posėdį šaukti liudytoją R. P., specialistę ir neatvykusį liudytoją M. C.. Dėl kitų liudytojų papildomos apklausos teismas nurodė, kad prokuroras gali susipažinti su jų parodymais išklausęs teisiamojo posėdžio garso įrašą. Kartu pastebėtina ir tai, kad liudytojų A. G., T. K. ir A. K. parodymai prokuroro S. Kulikausko prašymu buvo ištirti (perskaityti) apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl to apeliacinio skundo argumentas dėl rungimosi principo pažeidimo atmetamas kaip nepagrįstas.

31. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir A. P. priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų A. P. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis negalima.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Sauliaus Kulikausko apeliacinį skundą atmesti.