Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.

BK 64 straipsnio pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinus paskirtą bausmę su Marijampolės rajono apylinkės teismo 1999 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, galutinė subendrinta bausmė Ž. B. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš Ž. B. nukentėjusiajai D. Y. P. priteista 5 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. B. nuteistas už tai, kad jis, laikotarpyje nuo 2005 metų liepos mėnesio, tiksliau nenustatytu laiku, iki 2005 m. lapkričio 4 d., bendrais veiksmais su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pasinaudodamas nepilnamečių J. B., gimusios (duomenys neskelbtini), ir D. P., gimusios (duomenys neskelbtini), pažeidžiamumu ir priklausomumu, turėdamas tikslą parduoti jas į užsienį užsiiminėti prostitucija, apgaule, žadėdamas legaliai įdarbinti užsienyje, verbavo du vaikus - nepilnametes J. B., gimusią (duomenys neskelbtini), ir D. P., gimusią (duomenys neskelbtini). Pastarosioms sutikus vykti į užsienį, išvykimo į užsienį tikslu nurodė joms skubiai pasidaryti asmens pasus, sumokėjo pinigus už nuotraukas pasui ir šių pasų skubų padarymą, pažadėjo sutvarkyti tėvų sutikimus išvykti į užsienį. J. B. ir D. P., 2005 m. spalio 18-19 dienomis gavus pasus, nuvežė jas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, nurodydamas joms, kad tolimesnį pastarųjų išvykimą dirbti į užsienį, organizuos šis asmuo. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, tęsdamas nusikalstamą veiką, nukentėjusiąsias iki 2005 m. lapkričio 3 d. laikė nelaisvėje, t.y. apie savaitę laikė užrakintas tyrimo metu nenustatytame bute, esančiame Kaune, ne mažiau kaip dvi dienas laikė name, esančiame Kalvarijos savivaldybėje tyrimo metu nenustatytame kaime, bei apie savaitę laikė užrakintas tyrimo nenustatytame bute, esančiame Marijampolės mieste. Tęsdamas nusikalstamą veiką tyrimo metu nenustatytas asmuo, 2005 m. lapkričio 3 d., nukentėjusiosioms perdavė suklastotus jų tėvų sutikimus išvykti į užsienį, nuvežė jas į Marijampolės autobusų stotį bei įsodinęs į mikroautobusą, vykstantį į Jungtinę Karalystę, žadėdamas pastarąsias pasitikti Londone, gabeno į Jungtinę Karalystę. Londone, tyrimo metu nenustatytas asmuo, ne mažiau kaip po 3500 svarų už kiekvieną, nukentėjusiąsias pardavė nenustatytam asmeniui, siekdamas, kad jos būtų įtrauktos į prostituciją. Tokiu būdu Ž. B. bendrais veiksmais su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tikslu parduoti, užverbavo du vaikus (dvi nepilnametes merginas), siekdamas, kad jos būtų įtrauktos į prostituciją, o nenustatytas asmuo, tęsdamas nusikalstamą veiką gabeno, laikė nelaisvėje ir pardavė du vaikus siekdamas, kad jos būtų įtrauktos į prostituciją.

Pirmos instancijos teismas šališkai vertino nukentėjusiųjų D. P. ir J. B. parodymų patikimumą, jo kaltę nustatė vadovaudamasis išimtinai tik pastarųjų prieštaringais parodymais. Apeliantas, atkreipdamas dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013), pažymi, jog apygardos teismas nevykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nuo ko priklauso tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir teisingos bausmės paskyrimas. Teismas neišnaudojo visų įstatyme numatytų galimybių ir priemonių iškviesti nukentėjusiąsias D. P. ir J. B. į teismo posėdį, apsiribojo tik jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, pagarsinimu. Tokiu būdu jam ir jo gynėjui buvo atimta galimybė užduoti nukentėjusioms klausimus ir taip pašalinti prieštaravimus tarp jų parodymų. Dėl to, apelianto nuomone, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto nuostatos.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 dienos nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 3, 4 punktai).

Dėl BK 157 straipsnio 2 dalies taikymo

Objektyviai vaiko pirkimas arba pardavimas padaromas vienu ar keliais aukščiau išvardytais alternatyviais veiksmais: siūlymu pirkti ar kitaip įgyti vaiką; vaiko pardavimu; vaiko pirkimu; kitokiu neteisėtu perleidimu; kitokiu neteisėtu įgijimu; vaiko verbavimu; gabenimu; laikymu nelaisvėje, žinant arba siekiant, kad vaikas būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Taigi, vaiko pirkimo arba pardavimo sudėčiai konstatuoti, priešingai nei mano apeliantas, pakanka nustatyti bent vieną iš alternatyvių, aukščiau paminėtų nusikalstamų veiksmų, pažymint ir tai, kad vaiko pirkimo ar pardavimo atveju įstatymas nereikalauja netgi nukentėjusiojo asmens valią palenkiančių būdų (taip pat alternatyvių) panaudojimo, kaip kad prekybos žmonėmis atveju, tai: a) fizinio smurto; b) grasinimų; c) kitokio atėmimo galimybės priešintis; d) pasinaudojimo priklausomumu; e) pažeidžiamumu; f) apgaulės; g) pinigų sumokėjimo ar kitokios turtinės naudos suteikimo asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusįjį.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, (o ne išimtinai vien nukentėjusiųjų parodymų), pagrindu, pagrįstai Ž. B. pripažino kaltu bei jo nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija).

Aukščiau aptartų apelianto veiksmų seka, neabejotinai paneigia nuteistojo deklaruojamą siekį padėti nukentėjusiosioms legaliai įsidarbinti užsienyje, daržovių fabrike, ir patvirtina, jog šios nepilnametės buvo verbuojamos, siekiant įtraukti jas į prostituciją. Tokią išvadą, be jau aukščiau nurodytų aplinkybių, sustiprina ir paties Ž. B. elgesys, juolab, kad asmeniškai jis legaliai įdarbinti nepilnametes užsienyje, jokių galimybių neturėjo. Tuo tarpu, kaip teigia pats, savo pažįstamo V. A. (miręs (duomenys neskelbtini)), kuris jo žiniomis, Anglijoje užsiėmė įdarbinimo veikla (pastarasis pagal bylos duomenis Lietuvoje nebuvo nuo 2005-08-03 iki 2005-12-09 ir nuo 2006-01-06 iki 2006-02-22); 2 t. b.l. 163-164), patarimu, nukentėjusiąsias perdavęs neva tai ir jam pačiam mažai pažįstamam asmeniui vardu V., pastarųjų likimu, juolab turint tikslą padėti bei rimtų ketinimų – sieti savo ateitį su J. B., nesidomėjo. Apie tai kas merginoms nutiko, neva tai nuteistasis sužinojo tik susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Tačiau ši aplinkybė, atkreipiant dėmesį ir į apelianto parodymų prieštaringumą, taip pat paneigta. Sprendžiant iš nukentėjusiosios J. B. parodymų, supratusios, kad jos parduotos prostitucijai, pabėgo, ji paskambino Ž. B. ir paklausė, kodėl šis tai padarė. Pastarasis, pareiškęs, kad jos nepažįsta, išjungė telefoną. Taigi, kaip jau aukščiau minėta, tikėti apelianto gynybos versija, nėra jokio pagrindo.

Tačiau, teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo Ž. B. skundo argumentu, jog byloje nepavyko pašalinti esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų J. B. ir D. P. parodymų dėl joms susiklosčiusių aplinkybių Anglijoje - jų parodymai dėl paties pastarųjų pardavimo fakto, yra skirtingi.

Todėl, įvertinus tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, o visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, aplinkybė dėl nenustatyto asmens, veikusio bendrai su Ž. B., veiksmų, Londone parduodant nukentėjusiąsias po 3500 svarų kiekvieną nenustatytam asmeniu, siekiant, kad jos būtų įtrauktos į prostituciją, kaip ir Ž. B. inkriminuotas nukentėjusiųjų valios palenkimo būdas - pasinaudojimas jų priklausomumu, nenurodant nuosprendyje kuo remiantis padaryta tokia išvada, šalinami apeliantui iš kaltinimo. Tačiau šių aplinkybių pašalinimas iš kaltinimo, Ž. B. nusikalstamos veikos kvalifikacijai pagal BK 157 straipsnio 2 dalį neturi jokios reikšmės, kadangi, kaip jau aukščiau pasakyta, vaiko pirkimo arba pardavimo sudėčiai konstatuoti, pakanka nustatyti bent vieną iš alternatyvių, objektyviosios pusės veiksmų. Gi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ž. B. veikdamas bendrai su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, laikotarpyje nuo 2005 m. liepos mėnesio, tiksliau nenustatytu laiku, iki 2005 m. lapkričio 4 d., pasinaudodamas nepilnamečių J. B. ir D. P. pažeidžiamumu, apgaule verbavo du vaikus - J. B., gimusią (duomenys neskelbtini), ir D. P., gimusią (duomenys neskelbtini), kad jos būtų įtraukos į prostituciją, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, tęsdamas nusikalstamą veiką, nukentėjusiąsias laikė nelaisvėje ir gabeno į Jungtinę Karalystę, siekdamas, kad jos būtų įtraukos į prostituciją.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo taikant BPK 276 straipsnio nuostatas

Apelianto skundo argumentai, neva tai apygardos teismas neišnaudojo visų įstatyme numatytų galimybių ir priemonių iškviesti nukentėjusiąsias D. P. ir J. B. į teismo posėdžius, apsiribojo tik jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui pagarsinimu, tokiu būdu atimant jam bei jo gynėjui galimybę užduoti pastarosioms klausimus, dėl ko buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto nuostatos, yra nepagrįstas ir atmetamas.

BPK 276 straipsnyje nustatytos neatvykusių į teismo posėdį asmenų parodymų perskaitymo taisyklės. Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, kad nukentėjusiosioms nedalyvavus pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, jis bei jo gynėjas negalėjo užduoti pastarosioms klausimų, tačiau tokia situacija susiklostė dėl svarbių priežasčių.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios D. P. ir J. B., po jų atžvilgiu padaryto nusikaltimo, liko gyventi Anglijoje, įsidarbino, sukūrė šeimas, augina vaikus. Todėl, nors pirmosios instancijos teismas ne kartą darydamas pertraukas pakartotinai kvietė nukentėjusiąsias atvykti į teisiamuosius posėdžius, tačiau jos neatvyko. J. B., gavusi teismo elektroninį laišką su šaukimu, į jį neatsakė, tuo tarpu D. P., nurodydama šeimines priežastis dėl kurių ji negali atvykti į Lietuvą bei dalyvauti teisiamuosiuose posėdžiuose, prašė jos nekviesti (3 t. b.l. 160, 162-163, 165-172, 4 t., b.l. 15, 18, 22-23, 39). Taigi, pirmosios instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, ir netgi išsiaiškinęs nukentėjusiosios D. P. poziciją dėl jos pareikšto civilinio ieškinio (4 t. b.l. 39), nusprendė, kad galimybės iškviesti nukentėjusiąsias į posėdį yra išnaudotos, kartotinis jų kvietimas į posėdžius teigiamo rezultato neduos, juolab, kad kontaktams byloje nukentėjusiosios buvo davusios tik elektroninio pašto adresus (3 t. b.l. 117). Dėl šios priežasties bylos nagrinėjimas buvo baigtas nukentėjusiosioms nedalyvaujant. Kviečiamos nukentėjusiosios neatvyko ir į apeliacinės instancijos teismo posėdį, nurodydamos ir savo neatvykimo priežastis, parodymus, užfiksuotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino (4 t. b.l. 95-98). Taigi, nei viena iš nukentėjusiųjų nedalyvavo abiejų instancijų teismuose nagrinėjant bylą, nors, priešingai nei skunde teigia apeliantas, buvo panaudotos visos, kiek tai buvo įmanoma, priemonės, iškviesti jas į teismo posėdį. Tokioje situacijoje ikiteisminio tyrimo teisėjui Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka duotų nukentėjusiųjų parodymų perskaitymas teisiamajame posėdyje buvo galimas, nes apygardos teismui buvo pagrindas daryti išvadą, kad nukentėjusiųjų apklausti teismo posėdyje neįmanoma dėl svarbių priežasčių. BPK 37 straipsnyje nėra pateiktas baigtinis asmenų nedalyvavimo procese svarbių priežasčių sąrašas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sprendimu svarbia asmens nedalyvavimo priežastimi gali būti pripažinta ir kita (nepaminėta BPK 37 straipsnio 1 dalyje) neatvykimo priežastis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiųjų nurodytos negalėjimo dalyvauti teismo posėdžiuose priežastys (mažamečiai vaikai, darbas, slauga, gyvenamoji vieta užsienyje), laikytinos svarbiomis BPK 37 straipsnio 2 dalies prasme ir negali būti aplinkybe, kliudančia perskaityti teisiamajame posėdyje jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių nukentėjusiųjų nebuvo galima apklausti ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (4 t. b.l. 95-98).

Pažymėtina ir tai, kad įtariamojo ar kaltinamojo teisė pateikti klausimus nukentėjusiesiems ar liudytojams yra laikoma pažeista tik tuo atveju, kai šios teisės pažeidimas nulėmė, jog visas bylos procesas negali būti laikomas atitinkančiu tinkamo teismo proceso principą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pripažįstama, kad įtariamojo ar kaltinamojo teisė yra pažeista ir visas procesas neatitinka tinkamo teismo proceso principo, kai įtariamasis ar kaltinamasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme neturėjo galimybės nukentėjusiojo ar liudytojo apklausti ar pateikti jam klausimų, o teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis vien tik ar lemiama dalimi šio nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais (Saidi v. France; judgement of 20 September 1993; aplication no. 14647/89) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2011, 2K-20/2014). Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje apelianto kaltė nustatyta ne vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos ir kitais bylos duomenimis (jų visuma), kurių patikimumas tinkamai įvertintas, todėl nėra pagrindo teigti, kad Ž. B. teisė į tinkamą bylos procesą buvo pažeista.

Dėl proceso trukmės ir paskirtos bausmės.

Apelianto skundo argumentai, neva tai ilga ikiteisminio tyrimo trukmė pažeidė jo teisę į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis, numatytą BPK 44 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir kituose tarptautiniuose įstatymuose, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai ir dėl pernelyg ilgos baudžiamojo persekiojimo trukmės nepasisakė, dėl ko buvo šališkas, bei nepagrįstai paskyrė jam ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, yra nepagrįsti ir atmetami.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Taip pat ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

Žinoma, iš šios bendros taisyklės, BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, pagal kurią teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K 251/2008, 2K-226/2010 ir kt.).

Pagal teismų praktiką, nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, išties gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (kasacinė nutartis Nr.2K-7-45/2007). Tačiau, pagal EŽTT sprendimus ir jų išaiškinimų nuostatomis formuojamą Lietuvos teismų praktiką, galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne tik su proceso ilgumu, bet ir su konkrečių bylos aplinkybių, nulėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, nustatymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-54/2014). Todėl sprendimas dėl bausmės švelninimo, atsižvelgiant į proceso trukmę, priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (be kita ko, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę) (Jakumas prieš Lietuvą, Jakumas v. Lithuania no. 6924/02, judgement of 18 July 2006).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas Ž. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje nepažeidė, atsižvelgė: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį ir stadiją - Ž. B. padarė baigtą, tyčinį, labai sunkų tarptautinio pobūdžio nusikaltimą vaikui (BK 7 straipsnio 3 punktas, 11 straipsnio 6 dalis); į šios veikos rezultatą – nukentėjusiosios sužinojusios apie jų pardavimą prostitucijai, pabėgo; kaltininko asmenybę apibūdinančius kriterijus - Ž. B. praeityje buvo teistas, teistumas neišnykęs, naują nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, buvo baustas administracine tvarka, dirbo. Šiuo metu nuteistasis turi du nepilnamečius vaikus, nuo 2006 metų išvykęs iš Lietuvos, gyvena bei dirba užsienyje (3 t. b.l. 46, 47-50, 52, 55-62, 65-68, 73, 76; 78, 4 t. b.l. 24-32). Pastarojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių apygardos teismas nenustatė. Įvertinęs visas šias, turinčias reikšmės bausmės skyrimui aplinkybes bei tai, kad po Ž. B. padarytos nusikalstamos veikos iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo yra praėję daugiau nei aštuoneri metai, per kuriuos šis, pagal bylos duomenis, nieko nusikalstamo nėra padaręs, pirmosios instancijos teismas, Ž. B. paskyrė minimalią (penkerius metus) straipsnio sankcijoje už jo padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę (bausmės vidurkis yra 10 metų).

Šią bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir, nenustačius jokių išskirtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu, nuteistojo asmenybe ar, priešingai nei mano apeliantas, baudžiamojo proceso trukme, kurios leistų teigti, jog straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas Ž. B. aiškiai prieštarauja teisingumo principui bei, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti jam švelnesnę nei numatyta straipsnio sankcijoje bausmę, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojo proceso trukmė šioje byloje pagrįsta BPK nustatyta tvarka priimtais procesiniais sprendimais, ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų sudėtingumu, kurį lėmė pagrindinių proceso dalyvių – nukentėjusiųjų J. B., D. P. bei apelianto gyvenimas užsienio valstybėse, aplinkybės, susijusios su nuteistojo Ž. B. paieška bei jo perdavimu Lietuvai pagal Europos arešto orderį.

Ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 157 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas 2007-09-26, t.y. praėjus beveik dvejiems metams po nusikalstamos veikos padarymo, kito ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu, nustačius šios nusikalstamos veikos požymius. Ž. B., kaip vieną iš nusikalstamą veiką galimai padariusių asmenų, nukentėjusioji J. B. įvardino 2007-11-08, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, atpažino 2008-02-07 (1 t. b.l. 59-60, 118-120). Nukentėjusioji D. P., dėl jos gyvenamosios vietos Anglijoje ir šeiminių aplinkybių, buvo apklausta tik 2010-04-16 (1 t. b.l. 127-130). Be to, nenustačius Ž. B. buvimo vietos, Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2008-11-19 nutarimu, Ž. B. buvo pripažintas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008-11-20 nutartimi įtariamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, išduotas Europos arešto orderis. Ž. B. pagal Europos arešto orderį buvo sulaikytas tik 2012-08-21 Airijoje, tačiau iki sprendimo dėl jo perdavimo Lietuvai priėmimo, paleistas už užstatą. Realiai, pagal Europos arešto orderį, Ž. B. buvo sulaikytas Airijos pareigūnų tik 2013-05-16, Lietuvai perduotas - 2013-06-07 (3 t. b.l. 4-5, 11-12, 18, 19-22, 23-31). Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-06-08 nutartimi, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008-11-20 nutartis skirti Ž. B. kardomąją priemonę – suėmimą, palikta galioti, nustatant konkretų Ž. B. suėmimo terminą - dviem mėnesiams (3 t. b.l. 104). Baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu 2013-10-28 perduota Kauno apygardos teismui (3 t. b.l. 144). Skundžiamas teismo nuosprendis paskelbtas 2014-04-04, kardomoji priemonė - suėmimas Ž. B. palikta nepakeista iki nuosprendžio vykdymo.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės neleidžia pripažinti, kad ikiteisminio tyrimo trukmė – šešeri metai ir 29 dienos (nuo 2007-09-29 iki 2013-10-28), kurią iš esmės įtakojo proceso dalyvių gyvenimas užsienyje, apelianto paieška bei jo perdavimas Lietuvai – Ž. B. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros nutarimu nuo 2008-11-19 buvo paieškomas ir Lietuvai perduotas 2013-06-07, t.y. praėjus daugiau nei puspenktų metų (4 metai šeši mėnesiai ir 18 dienų), ar kad bylos nagrinėjimas teisme (byla išnagrinėta glaustu grafiku, be nepagrįstų atidėjimų ar ilgų pertraukų per penkis mėnesius) pažeidė nuteistojo teisę į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis, pažymint ir tai, kad ir pats apeliantas, kaip teigia pats, 2012 metais sužinojęs apie jo atžvilgiu vykstantį tyrimą Lietuvoje, nesutiko būti perduotas Lietuvai pagal Europos arešto orderį supaprastinta tvarka, ir tuo sutrumpinti procesą.

Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui sankcijos ribose numatytą minimalią bausmę už padarytą labai sunkų nusikaltimą vaikui, buvo šališkas.

Dėl BK 3 straipsnio nuostatų taikymo.

BK 3 straipsnio 1 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Tuo tarpu šio straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.

Kaip matyti iš nustatytų byloje aplinkybių, Ž. B. inkriminuotas nusikaltimas buvo padarytas 2005 m. liepos mėnesio, tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku – 2005 m. lapkričio 4 d. laikotarpiu. Tuo metu galiojo 2005-06-23 įstatymo Nr. X-272, įsigaliojusio 2005-06-30, BK 157 straipsnio 2 dalies redakcija. 2012-06-30 įstatymu Nr. XI-2198, įsigaliojusio 2012-07-13, buvo padaryti BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalių pakeitimai, išplečiant baudžiamosios atsakomybės ribas. Kaip tik šio, 2012-06-30 įstatymo Nr. XI-2198 redakcija ir galiojo nuosprendžio priėmimo metu. Tokiu atveju, kai nusikaltimo padarymo metu ir teismo sprendimo priėmimo metu galiojusios baudžiamojo įstatymo redakcijos skiriasi, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi motyvuoti savo sprendimą ir nurodyti pagal kokią įstatymo redakciją asmuo pripažįstamas kaltu. Jei teismas remdamasis BK 3 straipsnio 1 dalimi veiką kvalifikuoja pagal nusikaltimo metu galiojusią, tačiau sprendimo priėmimo metu jau nebegaliojančią įstatymo redakciją, jis nuosprendžio rezoliucinėje dalyje privalo nurodyti taikomo įstatymo redakciją. Šioje byloje apygardos teismas aukščiau nurodytos taisyklės nesilaikė ir nuosprendžio aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse nenurodė Ž. B. taikomo įstatymo redakcijos. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nuteistajam laisvės atėmimo bausmė paskirta BK 157 straipsnio 2 dalies 2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcijos ribose, Kauno apygardos teismo 2014-04-04 nuosprendį tik tikslina, nurodydama, kad nuteistasis Ž. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 157 straipsnio 2 dalies 2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakciją.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t.y. tai, kad su „Ž. B. bendrais veiksmais veikdamas tyrimo metu nenustatytas asmuo, tęsdamas nusikalstamą veiką, Londone, ne mažiau kaip po 3500 svarų už kiekvieną, pardavė nenustatytiems asmenims du vaikus – J. B. ir D. P., siekdamas, kad jos būtų įtrauktos į prostituciją“, bei, Ž. B. inkriminuotą nukentėjusiųjų valios palenkimo būdą – „pasinaudojimą jų priklausomumu“.

Patikslinti Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį ir nurodyti, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu Ž. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 157 straipsnio 2 dalies 2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X -272, įsigaliojusio 2005 m. birželio 30 d., redakciją.

Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinio skundo ribose, palikti nepakeistą.