- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-19
- Bylos Nr.
- e2-5055-344/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02059-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Gailienė
- Ieškovas
- N. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės įmonės „Turto bankas“
- Advokatai
- Saulius Tamošaitis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės N. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės įmonės „Turto bankas“ dėl sodo žemės sklypo pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašo pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į 0,0600 ha ploto sodo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškinyje nurodė, jog 1979 m. sausio 20 d. ji susituokė su A. B., su juo susilaukė vaikų, kurį laiką gyvenimas klostėsi normaliai, tačiau laikui bėgant sutuoktinis pradėjo nuolatos piktnaudžiauti alkoholiu, todėl jai teko pačiai savarankiškai ir atskirai nuo sutuoktinio rūpintis savimi ir vaikais, faktiškai nebevedė bendro ūkio. Santuokos metu iš darbovietės gavo sodo žemės sklypą, tačiau sutuoktiniui tai nerūpėjo, jis net kategoriškai atsisakė prisidėti bent kokiu būdu. Jai vienai reikėjo galvoti, kaip gyventi ir prasimaitinti su vaikais, nes vyras visiškai nesirūpino šeima, todėl 1991 m. darbovietė 6 arų ploto sodo žemės sklypą Nr. 493 (duomenys neskelbtini) paskyrė jai. Tuo metu su sutuoktiniu šeiminio gyvenimo nebegyveno, bendro ūkio nebevedė. Sodo žemės sklype dirbo ji viena su dukrų pagalba. Atsiradus galimybei išsipirkti minėtą žemės sklypą, ji neturėjo pinigų. Jos tėvai, matydami jos sunkų gyvenimą, padovanojo jai pinigų, už kuriuos ji 1994 m. kovo 15 d. Valstybės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (reg. Nr. 1817) įsigijo savo asmeninėn nuosavybėn naudojamą 6 arų ploto sodo žemės sklypą Nr. 493, esantį (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre sodo sklypą registravo savo vardu. Jos sutuoktinis sutiko, ir niekuomet, kol buvo gyvas, jokių pretenzijų į sodo sklypą. 1999 m. gruodžio 28 d. Mažeikių r. apylinkės teismas sprendimu nutraukė jos ir A. B. santuoką. Kadangi sodo sklypą buvo įsigijusi asmeniškai, tėvų dovanotomis lėšomis, todėl sutuoktinis jokių pretenzijų neturėjo, todėl sodo žemės sklypas, kaip jos asmeninis turtas, skyrybų proceso metu nebuvo dalijamas. (duomenys neskelbtini)buvęs sutuoktinis mirė. Po jo mirties niekas palikimo nepriėmė. Po skyrybų proceso ir po buvusio sutuoktinio mirties daugiau, kaip 10 metų niekas į jos sodo žemės sklypą jokių pretenzijų nepareiškė. Visą laiką sodo sklypą ji valdo atvirai, nevaržomai, kaip nuosavą asmeninį turtą. 2020 m. liepos 27 d. ji organizavo sodo žemės sklypo planinės medžiagos keitimą – buvo parengtas naujas žemės sklypo planas, savininke nurodant būtent ieškovę. Sodininkų bendrijos valdybos pirmininkas 2020 m. rugpjūčio 25 d. išdavė pažymą, kad sodo sklypą ji valdo nuosavybės teise ir kaip sklypo savininkė dalyvavo elektros pajungimo projekte, apmokėjo sąskaitas (į minėtą sklypą buvo įvesta elektra). Kadangi suprastėjo jos sveikata, pasitarusi su dukterimis nutarė sodo žemės sklypą parduoti, tačiau notaras paaiškino, kad turtas įgytas santuokos metu, nors santuoka buvo tik formali, žyma apie asmeninę nuosavybę registre nebuvo padaryta, todėl reikia kreiptis į teismą dėl asmeninės nuosavybės pripažinimo. Atsižvelgiant į tai esu priversta kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pinigai sodo sklypo išpirkimui sumokėti ir pats sodo sklypo perleidimo sandoris sudarytas galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, kuris šeimos santykių nereglamentavo. Turtas sutuoktinių gautas santuokos metu kaip dovana yra kiekvieno iš jų nuosavybė (Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio 1 dalis). Kadangi minėtą sodo žemės sklypą ji įsigijo tėvų dovanotomis, t. y. asmeninėmis lėšomis, todėl ir sodo žemės sklypas Nr. 493, įgytas už asmenines vieno sutuoktinio lėšas, laikytinas asmenine mano nuosavybe. Sutuoktinis niekada neprisidėjo prie žemės dirbimo ar turto pagerinimo, nereiškė jokių pretenzijų į sodo žemės sklypą.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės įmonė „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog 2015 m. kovo 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 259 (toliau – Nutarimas) (TAR, 2015, Nr. 2015-03963) buvo pakeistos Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634. Vadovaujantis šiomis Taisyklėmis, valstybei perduotino (taip pat ir valstybės paveldėto) nekilnojamojo turto, įskaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą pagal Taisyklių nuostatas vykdo valstybės įmonė Turto bankas. Pažymėjo, jog valstybei paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina tik tokiais atvejais, kai yra paliktas valstybei testamentu, palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo arba iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, jog Valstybės įmonė „Turto bankas“ nuo 2015 m. kovo 20 d. paveldėjimo santykiuose atstovaujanti valstybę, kai paveldimas nekilnojamasis turtas, įskaitant jam priskirtus žemės sklypus, bei akcijos, nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjo A. B. palikimo perėjimą valstybei. Tuo atveju, jei visapusiškai ir pilnai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, teismas įsitikintų ieškinio pagrįstumu, atsakovas neprieštaraus ieškinio patenkinimui.
Teismo posėdyje ieškovė prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais ir pagrindais. Papildomai pažymėjo, jog tėvai sodo žemės sklypo pirkimui jai davė 1 000 talonų. Pažymėjo, jog nutraukiant santuoką ir dalijant santuokoje įgytą turtą jos sutuoktinis dėl sodo žemės sklypo jokių pretenzijų nereiškė, nes pripažino, kad tai jos asmeninė nuosavybė.
Liudytoja V. L. parodė, kad ji yra ieškovės sesuo ir žino, jog sesuo sodo žemės sklypą įsigijo dar būdama santuokoje su A. B., tačiau jis neprisidėjo prie sodo žemės sklypo pirkimo, niekada jame nedirbo ir nesirūpino. Žino, kad jos tėvai padovanojo seseriai pinigus – apie 800 ar 1 000 talonų, už kuriuos ji įsigijo sodo žemės sklypą.
Liudytoja L. V. parodė, jog yra ieškovės dukra ir žino, kad sodo žemės sklypą jos mama išsipirko už jos senelių padovanotas lėšas, tėvas nesirūpino ne tik sodo žemės sklypu, bet ir šeima. Mama viena rūpinosi sodo įsigijimu, dirbo jame, ji pati taip pat važiuodavo padėti mamai. Sodo žemės sklypu mama rūpinasi iki šiol, įsivedė elektrą, nei tėvui gyvam esant, nei po jo mirties niekas jokių pretenzijų nėra pareiškęs.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovė, būdama santuokoje su A. B., mirusiu (duomenys neskelbtini), 1991 m. gavo sodo žemės sklypą sodininkų bendrijoje „Š.“, ką patvirtina ieškovės pateiktas Sodininkų bendrijos nario bilietas Nr. 493. 1992 m. rugpjūčio 14 d. (duomenys neskelbtini) plane žemės sklypo Nr. 493 savininke nurodyta N. B., planą patvirtino sodo bendrijos pirmininkas E. Š.. 1994 m. kovo 15 d. ieškovė sudarė Valstybės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį su Mažeikių r. valdybos atstovu Žemėtvarkos skyriaus vedėju J. D., kurios pagrindu už 864 talonus įsigijo 600 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sutartį patvirtino Mažeikių r. Notarų biuro notarė R. L., reg. Nr. 1817. 1994 m. kovo 28 d. sodo žemės sklypas N. B. vardu įsigytas 0,06 ha sodo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. 4:493, buvo įregistruotas Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, reg. Nr. 61/3081-1. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodyta, jog N. B. vardu įregistruotas 0,0600 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 1994 m. kovo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, įrašas galioja nuo 1994 m. kovo 15 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 28 d. sprendimu buvo nutraukta ieškovės ir jos sutuoktinio A. B. santuoka. Sprendime konstatuota, jog sutuoktinis pastoviai girtauja, namuose kelia triukšmą, jokios materialinės paramos šeimai neteikia ir pan., ištuoka įregistruota 2000 m. vasario 10 d. Mirties įraše konstatuota, jog A. B. mirė 2004 m. balandžio 25 d.
Ieškovė prašo pripažinti asmenine nuosavybę į 1994 m. kovo 15 d. Valstybės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgytą 0,060 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nors Nekilnojamojo registro duomenys patvirtina, kad ieškovė yra 0,060 ha žemės sklypo, kuris įgytas santuokoje, savininkė, tačiau nutraukiant santuoką 1999 metais santuokinio turto padalijimo klausimas nebuvo išspręstas ir nėra išspręstas iki šiol.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), ar jam įsigaliojus. Pažymėtina, kad tiek ginčo turto įgijimo metu galiojusio 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Minėtose normose numatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso, toliau – CPK 197 straipsnio 2 dalis). Jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus naujajam CK, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2002, nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-343/2006). Taigi, nors ginčo turtas butas buvo įgytas 1994 m. kovo 15 d. Valstybės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, sprendžiant dėl jo teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos.
Byloje nustatyta, jog ieškovė gyvena Mažeikių mieste, nuo pat žemės sklypo gavimo 1991 metų ir jo įsigijimo 1994 metais nuosavybės teise turimą žemės sklypą ji prižiūri viena. Be to, nepaneigta, jog sodo žemės sklypą ji įsigijo už tėvų dovanotus talonus tuo metu galiojusius bendruosius talonus, t. y. Lietuvos laikinuosius pinigus, kurie Lietuvoje naudoti pirmais jos atgautos nepriklausomybės metais ir 1991 m. rugpjūčio 5 dieną, pakeitę SSRS rublius, o nuo 1992 m. spalio 1 d. paskelbti vienintele teisėta mokėjimo priemone Lietuvoje.
Kaip nurodė ieškovė, ji nori parduoti minėtą žemės sklypą, tačiau to padaryti negali, nes turtas, įgytas santuokos metu ir laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyta, jog ieškovės savo iniciatyva įsigijo minėta sodo žemės sklypą, jis buvo suteiktas būtent jai, 1994 m. kovo 15 d. Valstybės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį sudarė būtent ieškovė, nutraukiant santuoką jos sutuoktinis nepareiškė jokių pretenzijų į santuokos metu įgytą turtą, jokių pretenzijų dėl santuokinio turto jis nepareiškė ir iki pat mirties. Po ieškovės buvusio sutuoktinio mirties niekas nepareiškė jokių teisių į ieškovės valdomą sodo žemės sklypą, be to, nepaneigta, jog sodo žemės sklypą ieškovė įsigijo už jos tėvų dovanotas jai, t. y. asmenines lėšas.
Įrodymų vertinimas
Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).
Vertindamas įrodymus, teismas privalo atsižvelgti ir į įrodymų pakankamumo taisyklę.
Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 ir kt.).
Vertindamas ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, jos paaiškinimus ir liudytojų parodymus, teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika bei taikydamas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, sprendžią, jog į bylą pateiktų įrodymų visuma yra pakankama ir sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovė įrodė, jog 1994 m. kovo 15 d. Valstybės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgytas 0,060 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo registre įregistruotas ieškovės vardu, yra jos asmeninė nuosavybė ir priklauso tik jai. Ieškovė nuo pat jo įsigijimo naudojasi nusipirktu nekilnojamuoju turtu, rūpinasi juo, gerina jo būklę. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės bei liudytojų teiginius, jog atsakovas sodo žemės sklypu niekada nesinaudojo, nereiškė pretenzijų dėl turto valdymo bei naudojimo juo tvarkos, todėl laikytina, jog žemės sklypo įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta ieškovės valia turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. 1994 m. kovo 15 d. Valstybės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovė nupirko minėtą sodo žemės sklypą, sudarytoje sutartyje aiškiai išreikšta jos valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, viešame registre savininku nurodoma viena ieškovė. Byloje nėra jokių duomenų, kad buvęs sutuoktinis savo lėšomis, darbu ar kitu būdu buvo prisidėjęs prie šio turto įsigijimo, priežiūros ar išlaikymo, jokių pretenzijų dėl minėto turto priklausymo ieškovei ar jo naudojimosi iki mirties jis nebuvo pareiškęs, o po mirties jo turto paveldėtojų neatsirado. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, pagrįstos rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina faktą, kad sodo žemės sklypą ieškovė pirko turėdama tikslą įgyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, šį turtą viena išlaiko, jį prižiūri, nuo pat jo įgijimo save laiko vienintele savininke, todėl teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, sąžiningumo ir protingumo principais, pripažįsta, jog neginčijamai nustatyta, kad ieškovė minėtą turtą įsigijo asmeninės nuosavybės teise.
Įvertinus bylos aplinkybes, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 270 straipsniais
nusprendžia:
ieškinį patenkinti.
Pripažinti ieškovei N. B., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teisę į 0,0600 ha ploto sodo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), įgytą 1994 m. kovo 15 d. Valstybės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 1817, pagrindu.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių, Telšių ar Akmenės rūmus.