Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Pauliukėno,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį – devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į subendrintos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. 18.49 val. iki 2025 m. rugsėjo 2 d. 14.11 val. (viena para).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, pripažintas recidyvistu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – septyneriems metams uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 1, 3 dalimis, konfiskuotas automobilis „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. J. nuteistas už tai, kad 2025 m. rugsėjo 1 d., apie 18.20 val., (duomenys neskelbtini), vairavo savo automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam alkotesteriu pirmo tikrinimo metu 18.49 val. buvo nustatytas 4,31 promilių neblaivumas, antro tikrinimo metu 19.08 val. buvo nustatytas 4,09 promilių neblaivumas, tokiais savo veiksmais pažeidė 2002 m. gruodžio 11 d. Nr. 1950 Vyriausybės nutarimu patvirtintų Kelių eismo taisyklių 14 punkto (draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims) reikalavimą.

2. A. J. nuteistas ir už tai, kad, būdamas nuteistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, kuriam kartu su bausme paskirta BK 67 straipsnio 2 dalyje, 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones 7 metams, 2025 m. rugsėjo 1 d., apie 18.20 val., (duomenys neskelbtini), vairavo savo automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip vengė atlikti teismo jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. neginčija kaltės padarius nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, prašo pakeisti paskirtą šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę į arešto bausmę arba skirti namų areštą su intensyvia priežiūra.

7. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.

8. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.

9. Skirdamas bausmę nuteistajam A. J. už padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau būdamas teistas net 12 kartų, teistumui neišnykus vėl padarė tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis) bei baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis), į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat pagrįstai ir teisėtai pripažintą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), taip pat ir į tai, kad jis dirba.

10. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

11. Nagrinėjamu atveju, nors teisiamajame posėdyje nuteistasis A. J. kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, ir ši aplinkybė pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau apeliaciniame skunde jau teigia, kad kaltę pripažįsta tik iš dalies, nenurodydamas jokių motyvų, be to, nustatyta ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), kuri parodo jo didesnį pavojingumą visuomenei. Kaip jau aptarta, jis anksčiau teistas už nusikalstamų veikų padarymą net 12 kartų, iš jų net kelis kartus teistas ir už vairavimą būnant neblaiviam (BK 281¹ straipsnio 1 dalis), taip pat ir už vengimą atlikti baudžiamojo poveikio priemonę (BK 243 straipsnis), jam už nusikalstamų veikų padarymą buvo skiriamos įvairios bausmės rūšys, tačiau jo nuo naujų nusikalstamų veikų, taip pat ir analogiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, darymo nesulaikė ankstesniais nuosprendžiais skiriama net griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimo bausmė, taip pat ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. Nuteistasis A. J., žinodamas, jog privalo išlaikyti vaikus, dirbti, jokių išvadų dėl savo elgesio nedaro, priešingai, ne tik kad vengė vykdyti teismo jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones, bet automobilį vairavo būdamas neblaivus, bei taip kartu padarė ir kitą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Ir toks jo nusikalstamas elgesys vis kartojasi. Ir tai parodo, kad A. J. kritiškai savo elgesio nevertina ir teigiamų išvadų dėl savo elgesio nedaro, yra linkęs nesilaikyti įstatymų ir nusikalsti, jo sistemingas nusikalstamas elgesys, nenoras laikytis įstatymų suponuoja išvadą, kad jis nenori gyventi visuomenei priimtino gyvenimo būdo ir nėra linkęs pasitaisyti.

12. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekdamas užtikrinti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti A. J. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. J. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagrįstai ir teisėtai paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, kuri visiškai atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, bei, atsižvelgdamas ne tik į pripažintą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, bet ir į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į paties kaltininko asmenybę, teisingai nustatė ir skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį, nepažeisdamas bausmės skyrimo taisyklių (BK 62 straipsnis), ir mažinti jos dydį nėra pagrindo. Šiuo atveju už baudžiamojo nusižengimo, numatyto 243 straipsnyje, padarymą A. J. paskirta arešto bausmė, kuri subendrinta apėmimo būdu kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis su paskirta laisvės atėmimo bausme pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, todėl galutinei bausmei įtakos neturi. Aplinkybė, kad A. J. prisipažino kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sudarė pagrindą bylą išnagrinėti sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka, o jam paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu.

13. Atsižvelgiant į nuteistojo A. J. prašymą skirti jam namų areštą su intensyvia priežiūra, pažymėtina, kad namų areštas nėra bausmės rūšis, skirtina už padarytą nusikalstamą veiką, o numatytas kaip viena iš kardomųjų priemonių, kuri gali būti skiriama kartu su intensyvia priežiūra. Kartu pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo A. J. ankstesnius teistumus, jį kaip asmenį charakterizuojančias aplinkybes, neturi jokio pagrindo daryti išvados, kad jam bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 2, 5 dalys).

14. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, keisti Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam A. J. paskirtos bausmės nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.