Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, Elenos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. L., S. M., D. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimo bausme 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimo būdą, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimo bausme 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimo būdą, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimo bausme 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimo būdą, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

Iš R. L., S. M. ir D. K. solidariai priteista V. J. 2700,79 Eur neturtinei žalai atlyginti. V. J. ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš R. L., S. M. ir D. K. priteista: lygiomis dalimis po 121,82 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui ir lygiomis dalimis po 255,03 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

Iš D. K. priteista 430,43 Eur, iš S. M. – 377,28 Eur proceso išlaidoms valstybės naudai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L., S. M., D. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2009-01-29 apie 18.30 val., išimdami prieangio langus, įsibrovė į nukentėjusiojo V. J. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); nukentėjusiajam V. J. atidarius duris iš kambario į prieangį, vienas iš nuteistųjų sudavė nukentėjusiajam V. J. vieną smūgį į galvą, nuo ko V. J. nukrito prieangyje ant grindų; tęsdami nusikalstamą veiką, dėl savanaudiškų paskatų, bendrais veiksmais, nuteistieji nukentėjusįjį mušė namo prieangyje bei namo kieme, suduodami V. J. ne mažiau devynių smūgių į galvos, veido ir kojų sritis, tuo padarydami jam kaukolės pamato kaulo lūžį, kairio smilkinkaulio skruostinės ataugos lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, kairio šeivikaulio lūžį, muštines žaizdas kaktoje, viršutinėje lūpoje dešinėje ausyje, nubrozdinimus momeninėje srityje ir abiejuose keliuose, kas, dėl kaukolės pamato kaulų lūžio, atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą; tęsdami nusikalstamą veiką, namo kieme gulinčiam V. J. lipnia juosta surišę rankas ir kojas, o S. M. užklijavus V. J. burną, tuo atimant nukentėjusiajam galimybę pasipriešinti, reikalavo pasakyti, kur yra paslėpti jo pinigai; V. J. nesakant, patys apieškojo namus iš piniginės pagrobė 800 Lt (231,69 Eur) ir mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 1200“ 135 Lt (39,09 Eur) vertės su jame buvusia beverte SIM kortele. Šiais veiksmais R. L., S. M., D. K. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė V. J. priklausantį 935Lt (266,78 Eur) vertės turtą ir dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantai nuteistieji R. L., S. M., D. K. ir jų gynėjos prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė visų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų S. M., D. K. ir R. L. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nuteistojo S. M. apeliacinio skundo

Motyvuojamoji dalis

Šis apelianto prašymas atmestinas.

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-68-788/2015).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, S. M. paskirdamas bausmę ir parinkdamas jos dydį už nusikaltimų, nustatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimų atsižvelgti į : 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes bei ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius, jo elgesį nusikalstamos veikos darymo metu, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis 2K-137/2013).

Apelianto skundo teiginiai, kad pirmos instancijos teismas neįvertino visų bausmės skyrimui ir bausmės dydžiui nustatyti reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti ir atmestini.

Pirmos instancijos teismas, skirdamas S. M. bausmes, įvertino tai, kad jis padarė du tyčinius nusikaltimus – sunkų ir labai sunkų (BK 11 straipsnio 5 ir 6 dalis), nusikaltimus padarė nebūdamas teistu, tačiau prieš kelias dienas padaręs apysunkį nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas, 2014-10-03 yra teistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikaltimai padaryti asmenims veikiant grupe) ir dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi bei atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos žalos) bei atsižvelgė, į tai, kad S. M. yra dirbantis, po ištuokos padeda išlaikyti mažametį sūnų. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes teismas S. M. už nusikalstamą veiką numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje paskyrė bausmę laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams, kuri yra ženkliai mažesnė už šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį (3 metai 6 mėnesiai), bei už nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskyrė bausmę laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams, kuri taip pat yra ženkliai mažesnė už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (7 metai). Šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia bausmė nėra aiškiai per griežta ir neteisinga, todėl nekeistina.

Švelnesnė, negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Aptariamoje byloje teismas BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti švelnesnę nei numatyta įstatymo sankcijoje bausmę, nenustatė. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad: 1) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-632/2007, 2K–395/2007 ir kt.); 2) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-152/2009, 2K-7/2010, 2K-451/2012). Taigi, teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės bylos 2K-413/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010, 2K-451/2012).

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. M. nurodė, kad jam bausmė turi būti švelninama atsižvelgus į tai, kad jis rūpinasi sergančia motina, padeda išlaikyti, apart savo pirmos santuokos sūnaus, ir sugyventinės nepilnamečius vaikus. Teisėjų kolegijos vertinimu šios aplinkybės nėra išskirtinės BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytos nuostatos prasme. Todėl teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad apeliantas nenurodė aplinkybių, kurių pirmos instancijos teismas neįvertino bei naujų, kurios turėtų įtakos švelninti bausmę ir kurias teismas vertintų išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti bausmę, žemesnę, nei BK 180 straipsnio 2 dalies ir BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijose numatyta žemiausia – laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija tokių aplinkybių taip pat nenustatė.

Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, skirdamas S. M. galutinę bausmę, byloje esant duomenų apie Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu S. M. paskirtą bausmę, be pagrindo netaikė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų ir bausmių bendrinimo su šiuo nuosprendžiu jam paskirta bausme. Todėl Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl S. M. nuteisimo keistina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir neteisingai paskirtos galutinės bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Iš bylos duomenų matyti, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu S. M. buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bausme – laisvės atėmimu 1 metams ir 7 mėnesiams bei taikant BK 75 straipsnio nuostatas jam šios bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 metams. S. M. Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi, pasibaigus bausmės atidėjimo terminui, nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo buvo atleistas, todėl laikoma, jog jis Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirtąją bausmę yra atlikęs. S. M. nusikalstama veika pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, už kurią jis buvo nuteistas ir jau atlikęs bausmę, buvo padaryta 2009 m. sausio 25 d.. Jo nusikalstamos veikos pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, už kurias jis nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžiu, buvo padarytos 2009 m. sausio 29 d., todėl priimant šį nuosprendį S. M. paskirtos bausmės privalėjo būti bendrinamos taikant BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas. Šis įstatymas numato, kad bausmės bendrinamos taikant BK 63 straipsnio taisykles ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Todėl S. M. bausmės, paskirtos Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 3 d. nuosprendžiu bendrinamos taikant bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus ir į galutinę bausmę įskaitoma atliktoji bausmė pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendį.

Dėl nuteistųjų R. L. ir D. K. apeliacinių skundų.

Apeliantai nuteistieji R. L. ir D. K. apeliaciniuose skunduose prašo juos išteisinti. R. L. skunde nurodo, jog nusikaltimų padaryti negalėjo, nes buvo labai girtas, teismas neištyrė visų aplinkybių, nes neapklausė liudytojo G. S., nenustatė jo kaip bendrininko vaidmens, be to jis nesutinka su teismo medicinos eksperto išvada apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus. D. K. skunde nurodo, jog nepadarė nusikaltimų, nes sėdėjo S. M. automobilyje ir jo nekaltumą gali patvirtinti N., tačiau jis nebuvo teisme apklaustas.

Apeliantų R. L. ir D. K. prašymai netenkintini.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistieji be pagrindo reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis jie pripažinti kaltais. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014; 2K-242/2014).

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Pirmos instancijos teismas nustatė, kad R. L., S. M., D. K. veikdami bendrininkų grupe kartu ir su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2009-01-29 apie 18.30 val., išimdami prieangio langus, įsibrovė į nukentėjusiojo V. J. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą, pagrobė V. J. priklausantį 935 Lt (266,78 Eur) vertės turtą ir dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė jo sveikatą. Nuteistieji R. L. ir D. K. iš esmės jokių bylos faktinių aplinkybių neginčija. Nuteistųjų R. L. ir D. K. kaltė padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais: nuteistojo S. M. parodymais ir jo parodymų patikrinimo vietoje protokolu; nukentėjusiojo V. J., liudytojos J. P. parodymais; įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis; įvykio vietos, 3 km nuo kelio, vedančio į sodybą (duomenys neskelbtini), kurioje rastos trys juodos kaukės, apžiūros protokolu ir specialistų išvadomis, kuriomis nustatyta, jog ant vienos iš kaukių rastas vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su D. K. genotipu, teismo medicinos specialisto išvada apie nukentėjusiajam padarytus kūno sužalojimus.

Nuteistasis S. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė kad pas nukentėjusįjį vyko A. N. iniciatyva ir susitarę jį apiplėšti, buvo aptarę, kas kokius veiksmus darys, visi buvo blaivūs ir į sodybą ėjo visi keturi, t.y. jis, R. L., D. K. ir A. N., visi buvo su kaukėmis; kažkuris iš jų, išėmė lango stiklą, nukentėjusiajam atidarius duris kažkuris, galimai R. L. ar A. N., jam smūgiavo ir šis nugriuvo; į namo vidų suėjo visi keturi; jis (S. M.) klijavo lipnia juosta, kurią padavė A. N. ar R. L., nukentėjusiajam burną, užgulęs laikė besipriešinantį nukentėjusįjį ir galėjo jam padaryti kūno sužalojimus; tamsoje neatskyrė, tačiau matė kaip kažkuris nukentėjusiajam įspyrė; matė, kaip D. K. visur rausė ir ieškojo pinigų; jis (S. M.) palikęs draugus namo viduje, buvo nubėgęs atvažiuoti automobilį arčiau namo; į automobilį sugrįžo A. N., R. L. ir D. K. be kaukių; D. K. dalino pinigus ir jam davė 200 litų; jam (S. M.) vairuojant automobilį ir važiuojant link Šiaulių, už Gataučių kaimo A. N. kažką išmetė per automobilio langą.

Iš nukentėjusiojo V. J. parodymų matyti, kad į jo namą įsibrovė, jį sumušė ir pagrobė 800 Litų keturi kaukėti vyrai.

Apeliantai R. L. ir D. K. nei nukentėjusiojo, nei nuteistojo S. M. parodymų neginčija. Šiais parodymais yra paneigti apelianto R. L. skundo teiginiai apie tai, jog jis įvykio dieną buvo tiek girtas, kad negalėjo dalyvauti darant nusikaltimus ir apelianto D. K. skundo teiginiai neva jis nusikaltimų padaryme nedalyvavo, nes tik sėdėjo S. M. automobilyje ir nukentėjusiojo name nebuvo.

Teismo medicinos išvada buvo nustatyti nukentėjusiajam V. J. įvykio metu padaryti kūno sužalojimai: kaukolės pamato kaulų lūžis, kairio smilkinkaulio skruostinės ataugos lūžis, galvos smegenų sukrėtimas, kairiojo šeivikaulio lūžis, muštinės žaizdos kaktoje, viršutinėje lūpoje, dešinėje ausyje, nubrozdinimai momeninėje srityje ir abiejuose keliuose, rastiems sužlojimams padaryti reikėjo ne mažiau kaip devynių smūgių kietais bukais daiktais. V. J. dėl kaukolės pamato kaulo lūžio padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. (b. l. 42, t.1).Teismo medicinos ekspertas teisiamojo posėdžio metu paaiškino akte nurodytas išvadas, jas argumentavo.

Apeliantas nuteistasis R. L. skunde deklaratyviai ginčija šias specialisto išvadas ir nenurodo jokių argumentų, kodėl su jomis nesutinka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas R. L. deklaratyviai ginčija ir teismo padarytą išvadą, kad R. L. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu ar pritariančiais veiksmais. Apie bendrininkų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš nusikaltimo vykdytojų padarytų nukentėjusiajam kūno sužalojimus, kaip nagrinėjamoje byloje – sunkų sveikatos sutrikdymą. Tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne bendrais veiksmais padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, tačiau byloje nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą, arba neapibrėžtą, nekonkretizuotą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą. Pagal BK 135 straipsnį atsako ne tik tas/tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo tokio sveikatos sutrikdymo procese. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamoje byloje būtent tokia situacija ir nustatyta: nukentėjusiajam dėl kaukolės pamato kaulo lūžio buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau nenustatyta, kuris iš nuteistųjų konkrečiai padarė šį sužalojimą. Įvertinus tai, kad visi nuteistieji dalyvavo naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį, jie visi atsako už nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymą kaip šio nusikaltimo bendravykdytojai.

Nors R. L. ir neigia dalyvavęs darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau, kaip jau minėta jo dalyvavimas ir kaltė įrodyta nusikaltimo bendravykdytojo nuteistojo S. M. ir nukentėjusiojo V. J. parodymais. S. M. patvirtino, kad apiplėšti nukentėjusįjį tarėsi visi keturi – V. N., R. L., D. K. ir jis, visi keturi jo (S. M.) automobiliu važiavo į nukentėjusiojo sodybą, visi keturi įsibrovė į namą, vartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir pagrobė pinigus, kuriuos vėliau pasidalino. Nukentėjusysis V. J. parodė, kad užpuolikų buvo keturi kaukėti vyrai. Nors pirmos instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje neįvardino konkrečių R. L. atliktų nusikaltimo padarymo metu veiksmų, tačiau įvertinęs nuteistojo S. M. ir nukentėjusiojo parodymus, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. L. tiesiogiai dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir yra šių nusikaltimų bendravykdytojas. Todėl R. L. nusikalstamai veikai tinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir ji tinkamai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Apeliantai R. L. ir D. K. tvirtindami, kad bylos aplinkybės išsamiai neišnagrinėtos, nurodo, jog teisme nebuvo apklausti V. N. ir liudytojas G. S.. Teisėjų kolegija pažymi, kad V. N. ir liudytojas G. S. teisme nebuvo apklausti dėl objektyvių priežasčių. V. N. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą ir V. N. yra pasislėpęs, todėl paskelbta jo paieška. Liudytojas G. S. tiek į pirmos instancijos teismo posėdį, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo kviečiamas į posėdžius, jam šaukimai buvo siunčiami visais byloje jo nurodytais adresais, tačiau šaukimų jis neatsiėmė, jo gyvenamoji vieta nežinoma, todėl išnaudojus visas kvietimo į teismą galimybes, jis teisme nebuvo apklaustas. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra analogiški liudytojos J. P. parodymams. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje rėmėsi minėtos liudytojos parodymais, o liudytojo G. S. parodymų nevertino. Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nors liudytojas G. S. ir nebuvo apklaustas teismo posėdžiuose, tačiau tai nesutrukdė teismui padaryti pagrįstas išvadas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo nuosprendžiu apeliantai R. L. ir D.K. pagrįstai pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Apeliantas R. L. nors ir neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau savo apeliaciniame skunde pasisako ir dėl jam paskirtos bausmės. Apeliantas teigia, kad teismas, skirdamas jam griežtą laisvės atėmimo bausmę neįvertino tai, kad nusikaltimas buvo padarytas prieš aštuonerius metus ir be pagrindo nesvarstė BK 63 straipsnio 9 dalies pritaikymo.

Su šiais apelianto teiginiais iš dalies sutiktina.

Aplinkybė, kad nusikaltimai padaryti prieš aštuonerius metus, nelengvina apelianto atsakomybės ir teisėjų kolegija pripažįsta, kad skiriant R. L. bausmes pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, pirmos instancijos teismas paskyrė bausmes laikydamasis BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės kyrimo pagrindų, atsižvelgė į visas šio įstatymo 2 dalyje nurodytas aplinkybes. R. L. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirta bausmė laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams yra mažesnės nei šių įstatymų sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmė vidurkiai. Šios bausmės yra subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams, todėl bausmė nėra aiškiai per griežta. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas be pagrindo nesvarstė BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo ir šios bausmės nebendrino su bausme, paskirta R. L. Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirtąja bausme.

Iš bylos duomenų matyti, kad R. L. Molėtų rajono 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bausme – laisvės atėmimu 3 metams ir 4 mėnesiams, šią bausmę atlikęs. R. L. nusikalstama veika pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, už kurią jis buvo nuteistas ir jau atlikęs bausmę, buvo padaryta 2009 m. sausio 25 d. Jo nusikalstamos veikos pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, už kurias jis nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžiu, buvo padarytos 2009 m. sausio 29 d., todėl priimant šį nuosprendį R. L. paskirtos bausmės privalėjo būti bendrinamos taikant BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas. Šis įstatymas numato, kad bausmės bendrinamos taikant BK 63 straipsnio taisykles ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Todėl R. L. bausmės, paskirtos Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 3 d. nuosprendžiu bendrinamos taikant bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus ir į galutinę bausmę įskaitoma atliktoji bausmė pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendį. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendis R. L. atžvilgiu keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir neteisingai paskirtos galutinės bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ir nuteistajam apeliantui D. K. pirmos instancijos teismas, skirdamas tinkamas bausmes pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, jas subendrindamas taip pat be pagrindo netaikė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų ir šios bausmės nebendrino su Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirtąja bausme. Šiuo nuosprendžiu D. K. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį buvo paskirta bausmė laisvės atėmimas 1 metams ir 8 mėnesiams, kurią jis yra atlikęs. Teisėjų kolegija, nekartodama jau nurodytų argumentų dėl BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo, pripažįsta, kad ir D. K. atžvilgiu šis įstatymas taikytinas, o Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendis dėl D. K. nuteisimo keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir neteisingai paskurtos galutinės bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendį pakeisti:

R. L. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirtąja bausme pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir nustatyti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams ir 6(šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į šią bausmę įskaityti pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendį atliktą bausmę ir galutinę bausmę R. L. nustatyti 3 (trejus) metus ir 2 (du) mėnesius laisvės atėmimo.

D. K. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirtąja bausme pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir nustatyti subendrintą bausmę – laivės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į šią bausmę įskaityti pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendį atliktą bausmę ir galutinę bausmę D. K. nustatyti 2 (dvejus) metus ir 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo.

S. M. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirtąja bausme pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir nustatyti subendrintą bausmę – 3 (trejus) metus ir 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į šią bausmę įskaityti pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendį atliktą bausmę ir galutinę bausmę S. M. nustatyti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 11 (vienuolikai) mėnesių.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.