Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-433-648/2013

Teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė Teisminio proceso Nr. 1-88-2-00041-2009-5

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Angelės Ikasalienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

nuteistiesiems Vi. V. ir Y. K., jų gynėjams advokatams Eugenijui Algirdui Burokui ir Verai Gortovanovai,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nuteistojo Y. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo Vi. V. nuteistas

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdu ir Vi. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė - 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda.

pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. (2009-10-22 įgaliojimo (notarinio registro Nr. PJ-7221) laikymas) 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda,

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdu ir Y. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda.

P. J. išteisinta iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str., taikant dalinį bausmių sudėjimo ir bausmių apėmimo būdus (dalis nusikalstamų veikų padaryta esant idealiai sutapčiai), subendrinti šias bausmes (su nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. l d. ir 300 str. 1 d. (dėl 2009-10-28 pakvitavimo pagaminimo, laikymo ir panaudojimo) tarpusavyje ir Vi. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str., taikant dalinį bausmių sudėjimo ir bausmių apėmimo būdus (dalis nusikalstamų veikų padaryta esant idealiai sutapčiai), subendrinti šias bausmes (su nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. l d. ir 300 str. 1 d. (dėl 2009-10-28 pakvitavimo pagaminimo, laikymo ir panaudojimo) tarpusavyje ir Y. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., Y. K. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams su įpareigojimu neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei skirti jam baudžiamojo poveikio priemonę - 25 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str., subendrinti paskirtas bausmes bausmių apėmimo būdu ir paskirti P. J. galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 2 metams ir 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., P. J. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams su įpareigojimu neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei skirti jai baudžiamojo poveikio priemonę - 25 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Pasak prokuroro, analizuojant Vi. V., Y. K. ir P. J. pirminius bei vėlesnius parodymus, sugretinus juos su kitų proceso dalyvių paaiškinimais ir baudžiamojoje byloje surinkta rašytine medžiaga, darytina išvada, kad jie padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

Motyvuojamoji dalis

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinio skundo

V. V. ir Y. K. buvo kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d., taip pat P. J. buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. ir 300 str. 3 d. dėl inkriminuotų veiksmų padarymo bendrininkaujant. Pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi, bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-P-9/2009, 2K-585/2012).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad P. J. padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d. ir 228 str. 2 d., t. y. kad ji, veikdama kartu su kitais asmenimis, pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą, laikė suklastotą tikrą dokumentą, dėl ko kitam asmeniui buvo padaryta didelės žalos, taip pat ji, siekdama turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo jai suteiktus įgaliojimus.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme pirmą kartą, P. J. parodė, jog sutartą dieną ji pasikvietė į savo kabinetą V. V.. Jai buvo pateikta galiojanti asmens tapatybės kortelė, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, pažymėjimas iš nekilnojamojo turto registro apie žemės sklypo įregistravimą. Taip pat buvo pateiktas žemės sklypo planas. Asmenybė buvo nustatyta pagal asmens tapatybės kortelę, ji turėjo originalą, kopijas darė ne ji, o jos padėjėjos. Išteisintoji patikrino duomenis registre, ar asmuo nebuvo įtrauktas į neveiksnių asmenų sąrašą, tuo metu dar nebuvo neveiksnių asmenų registro, todėl duomenys buvo patikrinti Lietuvos notarų rūmų internetinėje svetainėje. Taip pat buvo patikslinti duomenys ir Gyventojų registre, iš kurių buvo matyti, kad V. V. jau 10 metų negyveno toje kadastrinėje vietovėje, kurioje buvo žemės sklypas. Išteisintoji patikrino, ar tikrai šitas galiojantis asmens dokumentas išduotas. Taip pat ji paklausė, ar V. V. supranta lietuviškai, šis pasakė, kad geriau būtų, jog išverstų jam į rusų kalbą, kas ir buvo padaryta, apie tai yra atžyma. V. V. buvo išaiškintos visos pasekmės. P. J. paklausė, kodėl nenurodo žemės sklypo kainos, į ką buvo atsakyta, kad nežino kokia kaina, nes tai yra derybų objektas, taip išteisintoji ir patvirtino tą įgaliojimą. P. J. patvirtino du egzempliorius, vieną įteikė V. V., kitas pasiliko pas juos, po to įregistravo patvirtintą dokumentą į notarinį registrą, kaip to reikalauja įstatymas. Vėliau, P. J. teigimu, nežino, kuris iš jų kreipėsi į notarų biurą. Buvo atnešti dokumentai ir užsakyta pažyma pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti. Buvo paruoštas sutarties projektas, pas P. J. į kabinetą buvo užėjęs įgaliotinis Y. K. ir būsimi pirkėjai - J. Š. bei jos tėvas. Išteisintoji pasakė, kad negali tvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties, kadangi pastebėjo, jog žemės sklypo schemoje yra netikslumų, liepė kreiptis į atitinkamas institucijas, kad ištaisytų netikslumus, nes pastebėjo, kad tai buvo pirminė privatizacija, pirminiu savininku buvo įrašyta E. V., o turėjo būti V. V.. P. J. atidavė netvirtintus dokumentus, Y. K. jau buvo išėjęs su planu, pasakė, kad pataisys ir, tikriausiai, eis pas kitą notarą. Išteisintoji atidavė visus dokumentus ir išdavė atitinkamą liudijimą, kad sandoriui buvo užsakyta pažyma, tačiau pagal paskirtį nebuvo panaudota. Kai vyko ikiteisminis tyrimas ir išteisintoji buvo kviečiama kaip liudytoja, susipažinus su visa medžiaga, tarp jų ir su specialistų išvadomis, pastebėjo, jog ji nesugebėjo nustatyti asmens tapatybės. P. J. tiesiog sumaišė brolius ir suprato, kad pas ją kabinete buvo ne V. V., o Vi. V., nes V. V. nei kalba, nei rašo, nors pas ją kabinete buvo tik vienas asmuo, kuris ir kalbėjo, ir rišliai atsakinėjo bei pasirašė, įrašė pavardę tiek įgaliojime, tiek žurnale. Jai nekilo abejonių dėl asmens tapatybės, jog dokumente esančioje nuotraukoje asmuo buvo su ūsais, o atėjęs asmuo buvo be ūsų, nes šis požymis yra laikinas, asmuo tai ataugina ūsus, tai nuskuta. Ji atpažino V. V., nes įsiminė, jog jis buvo labai balto veido, žilų, labai baltų plaukų, apie 70 metų amžiaus. Pats atpažinimas vyko jau po metų, todėl išteisintoji galėjo ir susimaišyti, kadangi ji bendravo su asmeniu tik vieną kartą ir nežinojo, kad yra antras brolis. Jeigu ji būtų mačiusi ir žinojusi, jog tas žmogus, su kuriuo ji bendravo, yra neįgalus, tai ji nebūtų atlikusi notarinio veiksmo (t. 3, b.l. 203-206).

Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme antrą kartą, Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 2 p. pagrindu buvo pagarsinti anksčiau minėti P. J. parodymai. Ji taip pat parodė, jog labiau įsimena popierinius atvaizdus, o ne patį žmogų išoriškai. Dokumentų kopijų nedarė, tik ištraukė iš registrų duomenis. Pareigūnas, vykdęs atpažinimą, nepasiūlė jai nurodyti požymių, pagal kuriuos ji galėtų atpažinti asmenis. Per atpažinimą Vi. V. buvo labai blyškus, buvo netekęs svorio, todėl ir neatpažino (t. 5, b.l. 108-109, 145-146).

P. J. pirminėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad į ją kreipėsi V. V., kuris prašė patvirtinti įgaliojimą, kuriuo jis įgalioja kitą asmenį, o būtent Y. K. parduoti jam priklausantį žemės sklypą. Tvirtinant įgaliojimą, į kabinetą V. V. užėjo pats vienas. Šis pateikė savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą - asmens tapatybės kortelę, kuria buvo nustatyta asmens tapatybė. Įgaliojime vardą ir parašą įrašė, taip pat pasirašė pats V. V., kuris su ja kalbėjo rusiškai, aiškiai dėstė savo mintis ir prašymus. Jo niekas nelydėjo užeiti į kabinetą. Jokių požymių, nurodančių, jog asmuo turi sveikatos ar psichikos sutrikimų, nepastebėjo. V. V. buvo apie 180 cm ūgio, trumpai kirptas, pražilęs (t. 2, b.l. 38-39, 58-59). Išteisintoji, papildomai apklausiama, parodė, kad pinigus už atliktą notarinį veiksmą sumokėjo taip pat V. V., asmeniškai padavęs pinigus (t. 2, b.l. 62). P. J., apklausiama pagal įteiktą naują pranešimą apie įtarimą, parodė, jog ji pripažįsta kaltę, kad surašydama ir tvirtindama įgaliojimą, ji nesugebėjo nustatyti V. V. veiksnumo, teisingai įvertinti, ar jis supranta atliekamo notarinio veiksmo prasmę bei pasekmes, kurios buvo išaiškintos. Įsidėmėjo, jog jo veido spalva buvo balta (t. 2, b.l. 74-77).

2010-09-17 asmens parodymo atpažinti metu P. J. tarp jai pateiktų atpažinimui asmenų, tarp kurių buvo ir V. V., atpažino pastarąjį, kaip asmenį, kuris įgaliojimo patvirtinimui 2009-10-22 buvo atvykęs į Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini)-iąjį notaro biurą ir prisistatęs kaip V. V. (t. 2, b.l. 41-44).

2010-09-29 asmens parodymo atpažinti metu P. J. tarp jai pateiktų atpažinimui asmenų, tarp kurių buvo ir Vi. V., neatpažino nei vieno asmens (t. 2, b.l. 46-48).

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paskirtas portretinis tyrimas, kurį atlikus gauta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-10-18 specialisto išvada Nr. 11-1747(12), 11-2127 (12), kurioje nurodyta, jog prašyme išduoti (pakeisti) asmens tapatybės kortelę esančioje V. V. nuotraukoje ir lyginamuosiuose Vi. V. atvaizduose iš vaizdo įrašų nustatyti išorės požymių skirtumai savo apimtimi ir reikšmingumu sudaro požymių visumą, leidžiančią atskirti V. V. nuo Vi. V.. Prašyme išduoti (pakeisti) asmens tapatybės kortelę esančioje V. V. nuotraukoje ir lyginamuosiuose Vi. V. atvaizduose iš vaizdo įrašų nustatyta išorės požymių sutapimų, kurie nurodyti tiriamojoje dalyje. Sutapimai yra neesminiai, bendro pobūdžio ir būdingi daugeliui asmenų (įskaitant išorės ypatumus, būdingus panašaus amžiaus asmenims). Klausimas, ar išorės panašumai leidžia supainioti V. V. ir Vi. V., yra subjektyvaus pobūdžio, todėl netiriamas (t. 5, b.l. 46-52).

P. J. gynėjas pateikė 2012-11-19 konsultacinę specialisto išvadą Nr. 11-616(11), kurioje nurodyta, kad sprendimas, priimamas vertinant veidų tarpusavio panašumą yra individualus ir subjektyvus. P. J. sprendimo priėmimui dėl lyginamų veidų (asmens tapatybės kortelėje esančios nuotraukos ir ją pateikusio asmens) tarpusavio panašumo, reikšmės galėjo turėti didelis lyginamų išorinių veido elementų (ypač plaukų) panašumas bei veido elementų maskavimas, kuris galėjo apsunkinti veidų tarpusavio palyginimą (t. 5, b.l. 61-64).

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2010-06-22 - 07-21 ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-210/2010 užfiksuota, kad V. V. nuo vaikystės yra protiškai atsilikęs, jam diagnozuojamas sunkus protinis atsilikimas. Dėl išreikšto intelekto deficito, dezorientacijos aplinkoje, nesugebėjimo veikti savarankiškai V. V. 2009-10-22 pasirašydamas įgaliojimą parduoti žemę negalėjo teisingai suprasti šio juridinio sandorio reikšmės, pasekmių, negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. V. V. šiuo metu konstatuojamas sunkus protinis atsilikimas, jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Dėl savo psichikos sveikatos būsenos V. V. negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdyje, negali duoti paaiškinimų apie bylai reikšmingas aplinkybes. Ekspertizės akte nurodyta, kad V. V. kontaktas itin ribotas, tiriamasis pasako, kad jo vardas „P (duomenys pakeisti)", į kitus klausimus neatsako, jokių nurodymų nevykdo, išskyrus vieno - pasirašyti (parašo vietoje pavinguriuoja keletą linijų). V. V. nuolat šypsosi, dairosi. Nesiorientuoja vietoje, lauke, savyje. Nemoka rašyti, skaityti, skaičiuoti, piešti. Kalba neišlavėjusi, suprantami tik pavieniai žodžiai. Gyvenimo eigoje įgijo tik elementarius dalinius savęs priežiūros ir asmens higienos įgūdžius, kurių pats pilnai realizuoti nesugeba, nuolat buvo prižiūrimas aplinkinių (t. 1, b.l. 106-107).

Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas I. Ramanauskas parodė, jog jis su V. V. galėjo bendrauti nuo 0.5 val. iki 2 val., pastarojo protinis atsilikimas specialistui yra akivaizdus. Pasak I. Ramanausko, V. V. turi sunkų protinį atsilikimą, dar sunkesnis protinio atsilikimo laipsnis yra tik vienas, jis kvalifikuojamas, kaip gilus protinis atsilikimas. Specialistui yra akivaizdu protinio atsilikimo laipsnis, o ne specialistui gali būti akivaizdu, kad asmuo yra psichiškai nepilnavertis, ir galima įtarti, kad žmogus turi intelektinių sutrikimų, tam nereikia specialių žinių. Ne specialistas nepasakytų, koks tai yra psichikos sutrikimo laipsnis, tačiau dėl psichikos būklės įtarimų kiltų žmogui, net neturinčiam medicininio išsilavinimo. Pasak specialisto, bet kuris psichiškai sveikas žmogus, bent baigęs vidurinę mokyklą, pajėgus įtarti, kad V. V. yra psichiškai nevisavertis žmogus. V. V. bendravimas yra ribotas, beveik minimalus, jį galima įvardinti kaip neproduktyvų, taip ir savo išvadoje specialistė psichiatrė nurodė, kad V. V. klausiamas tik šypsosi, sėdi išsižiojęs, o klausiant vardo pasako tik „P“. Mano, kad tokia nukentėjusiojo būklė yra pastovi. Jei asmeniui yra diagnozuojamas įgimtas protinis atsilikimas nuo mažų dienų, tai intelektinių funkcijų nepilnavertiškumo būklės nėra kaip paveikti. Protiniai gebėjimai niekaip nepagerės, nei intelektas nepagerės, V. V. yra visiškai neraštingas. I. Ramanauskas parodė, jog yra akte paminėjęs, kad V. V. nemoka nei pasirašyti, rašyti, skaičiuoti ar piešti. Psichologė paminėjo, kad V. V. parašo vietoje pavinguriuoja keletą linijų, specialistas nežino, ar galima tai vertinti kaip parašą. Pasak I. Ramanausko, jis mano, kad pas notarą nueiti toks asmuo savarankiškai negali, atsakyti ar suvokti savo veiksmus negali. V. V. kalba neišlavėjusi, todėl verbalinis kontaktas neproduktyvus ir norėti iš pastarojo kažkokių terminų ar sąvokų, net kalbėti pilnais sakiniais yra virš jo gebėjimų (t. 5, b.l. 146-147).

Pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokole nurodyta, kad 2011-03-03 iš Vi. V. buvo paimti eksperimentiniai rašysenos pavyzdžiai (t. 2, b.l. 31-36).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-05-04 specialisto išvadoje Nr. 11-616(11) konstatuota, kad 2009-10-22 Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini)-iojo notaro biuro notarės P. J. patvirtinto įgaliojimo, notarinio registro Nr. PJ-7221, eilutėje „Parašas“ įrašą „V. V.“ įrašė ir 2009 m. notarinio registro 13-tame tome ties notariniu veiksmu Nr. 7221 skiltyje „Asmens, kuriam atliktas notarinis veiksmas ar suteikta teisinė pagalba, ir visų kitų notarinio veiksmo dalyvių parašai“ įrašą „V. V.“ įrašė Vi. V. (t. 1, b.l. 115-116).

P. J. viso baudžiamojo proceso metu nurodė, kad iki išteisintajai inkriminuoto laikotarpio ji nepažinojo nei Vi. V., nei Y. K.. Pastarieji taip pat nurodė tokią aplinkybę. Išteisintoji viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai taip pat tvirtino, kad dėl įgaliojimo išdavimo į jos kabinetą buvo užėjęs tik vienas asmuo, kuris su ja bendravo, aiškiai dėstė savo mintis ir prašymus, po to pasirašė, įrašė vardą ir pavardę tiek įgaliojime, tiek notariniame registre bei sumokėjo pinigus už notarinio veiksmo atlikimą. Išteisintoji jam išaiškino procesinio veiksmo teisines pasekmes. P. J. nekilo jokių abejonių, jog asmuo turi kokių nors psichikos sutrikimų. Išteisintoji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su ja bendravęs asmuo buvo būtent V. V., kurio tapatybė buvo nustatyta pagal asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Ji atpažino V. V. ir asmens parodymo atpažinti metu. Byloje atlikus teismo psichiatrijos ekspertizę, nustatyta, jog V. V. dėl sunkaus protinio atsilimo negali normaliai bendrauti, dėstyti savo minčių, orientuotis aplinkoje ir savarankiškai veikti, tarp jų rašyti, skaityti, skaičiuoti. Tai patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas I. Ramanauskas, kuris taip pat paaiškino, jog bet kuris psichiškai sveikas žmogus, bent baigęs vidurinę mokyklą, pajėgus įtarti, kad V. V. yra psichiškai nevisavertis žmogus. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad V. V. dėl savo psichinės būklės negalėjo atlikti P. J. nurodytus asmens, atvykusio pas notarę siekiant gauti įgaliojimą, veiksmus. Priešingai, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, V. V. negalėjo vienas orientuotis naujoje aplinkoje - notarės biure, parašyti savo vardą ir pavardę dokumentuose, suvokti įgaliojimo teisinę paskirtį ir sukeliamas teisines pasekmes. P. J. teisminio nagrinėjimo metu pakeitė savo parodymus dalyje dėl asmens, buvusio jos biure inkriminuoto metu, nurodydama, jog ji suklydo dėl atvykusio asmens, t. y. jog tai buvo ne V. V., o Vi. V.. Savo suklydimą išteisintoji motyvavo tuo, jog ji labiau įsimena popierinius atvaizdus, o ne patį žmogų išoriškai. Be to, Vi. V. per atpažinimą buvo pasikeitęs, todėl ir neatpažino jo. Vertinant tokias aplinkybes, visų pirma pasakytina, jog V. V. ir Vi. V. yra broliai, jų amžius nėra itin daug besiskiriantis - jie atitinkamai gimę 1953 m. ir 1947 m. Nuo nagrinėjamo įvykio iki atliktų asmens parodymų atpažinti buvo praėję pakankamai nemažai laiko. Įgaliojimo išdavimas nėra sudėtingas notarinis veiksmas, reikalaujantis daug laiko. Todėl darytina išvada, kad P. J. bendravo su asmeniu, atvykusiu dėl įgaliojimo išdavimo, neilgą laiką. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paskirtas portretinis tyrimas. Specialisto išvadoje konstatuota, jog prašyme išduoti (pakeisti) asmens tapatybės kortelę esančioje V. V. nuotraukoje ir lyginamuosiuose Vi. V. atvaizduose iš vaizdo įrašų nustatyti išorės požymių skirtumai savo apimtimi ir reikšmingumu sudaro požymių visumą, leidžiančią atskirti V. V. nuo Vi. V.. Sutapimai yra neesminiai, bendro pobūdžio ir būdingi daugeliui asmenų (t. 5, b.l. 46-52). Taigi, specialistai, atlikę portretinį tyrimą, įvertino V. V. ir Vi. V. išvaizdą nustatydami tiek jų tarpusavio panašumus, tiek ir skirtumus, t. y. objektyviai pasireiškiančius šių asmenų požymius. Priešingai nei teigia prokuroras, specialisto išvadoje nekonstatuota, jog išteisintoji negalėjo supainioti šių asmenų tarpusavyje. Joje nurodyta tik tai, jog šiuo atveju nebuvo tirta dėl galimybės supainioti juos, kadangi tai yra subjektyvaus pobūdžio klausimas. Minėta prokuroro padaryta išvada vertintina kaip jo nuomonė, analizuojant specialisto išvados turinį. Pastebėtina, kad portretiniam tyrimui buvo pateikta tirti V. V. nuotrauka, esanti 2008-10-10 prašyme išduoti (pakeisti) asmens tapatybės kortelę, ir V. V. atvaizdas, kuris pateiktas specialiam tyrimui, nufilmuotas 2012-06-19 remiantis Lietuvos Respublikos BPK 156 str. tvarka (t. 4, b.l. 159-160, 169, 171). Vi. V. atvaizdas, kuris pateiktas specialiam tyrimui, buvo nufilmuotas 2012-06-08 remiantis Lietuvos Respublikos BPK 156 str. tvarka (t. 4, b.l. 153-154, 171). Taigi, kai kurie specialiam tyrimui pateikti Vi. V. ir V. V. atvaizdai buvo užfiksuoti praėjus daugiau nei 2,5 metų nuo nagrinėjamų įvykių. Per tam tikrą laiko asmenų išvaizda natūraliai daugiau ar mažiau keičiasi. Specialiam tyrimui nebuvo pateikta užfiksuotų Vi. V. atvaizdų panašiu laikotarpiu, kai vyko nagrinėjamos aplinkybės, kas apsunkina galimybę vertinti jo ir V. V. išvaizdos panašumus bei skirtumus nagrinėjamų įvykių metu. P. J. gynėjo teisiamajame posėdyje pateiktoje 2012-11-19 konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 11-616(11) yra vertinama, ar išteisintoji galėjo suklysti nustatydama asmens, atvykusio į notarės biurą, tapatybę, t. y. vertinamas asmens suvokimas. Joje nurodoma, kad sprendimas, priimamas vertinant veidų tarpusavio panašumą, yra individualus ir subjektyvus. P. J. sprendimo priėmimui dėl lyginamų veidų (asmens tapatybės kortelėje esančios nuotraukos ir ją pateikusio asmens) tarpusavio panašumo, reikšmės galėjo turėti didelis lyginamų išorinių veido elementų (ypač plaukų) panašumas bei veido elementų maskavimas, kuris galėjo apsunkinti veidų tarpusavio palyginimą (t. 5, b.l. 61-64). P. J. prašyme dėl specialisto konsultacinės išvados surašymo prašoma įvertinti minėtą aplinkybę remiantis psichologijos mokslo žiniomis (t. 5, b.l. 59-60). Taigi, negalima sutikti su prokuroro argumentu, kad konsultacinė specialisto išvada savaime prieštarauja 2012-10-18 specialisto išvadai Nr. 11-1747(12), 11-2127 (12), kadangi jose buvo sprendžiami skirtingo pobūdžio klausimai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad konsultacinėje specialisto išvadoje nurodyta aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo sudarytos netinkamos parodymo atpažinti sąlygos, prieštarauja Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatoms, be to, konsultacinę išvadą pateikusi specialistė net nėra įtraukta į ekspertų sąrašą, tačiau minėtos aplinkybės nepaneigia fakto, jog skirtingais tyrimais buvo sprendžiami skirtingi klausimai. P. J. baudžiamojo proceso metu nurodė, jog atėjęs asmuo buvo labai balto veido, žilų, labai baltų plaukų. Vi. V. pateiktoje epikrizėje (gydymo laikotarpis nuo 2010-11-29 - 2010-12-08) užfiksuota, kad ligonio Vi. V. oda blyški su geltonu atspalviu (t. 5, b.l. 36). Visų pirma pasakytina, kad ši epikrizė surašyta praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo nagrinėjamų įvykių. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kokios spalvos odą Vi. V. turėjo 2009 m. spalio mėn. Pagal vieną iš savo reikšmių žodis „blyškus“ reiškia nubalęs, išblyškęs (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, žr. http://dz.lki.lt/search/). Taigi, 2010 m. Vi. V. oda buvo išblyškusi su geltonu atspalviu. Be to, pastebėtina, kad kiekvienas asmuo gali suvokti ir įsiminti atspalvį nevienodai. Todėl tai, kad P. J. nenurodė, jog atvykusio asmens oda buvo gelsvo atspalvio, neleidžia abejoti išteisintosios duotais parodymais. Įvertinus visas aplinkybes, konstatuotina, kad P. J. suklydo nustatydama asmens, kuris atėjo į notarų biurą dėl įgaliojimo išdavimo, tapatybę.

Prokuroro teigimu, P. J. vėlesni parodymai (jų dalis) dėl to, kad ji buvo suklaidinta Vi. V., kuris, pasinaudojęs savo brolio - psichinio ligonio V. V. - asmens ir kitais nuosavybės dokumentais, dalyvavo įgaliojimo patvirtinimo metu bei, kad ji atpažino V. V., kaip asmenį, dalyvavusį įgaliojimo patvirtinimo metu, tik prieš būsimą apklausą ir atpažinimą, kai susipažino su notaro biure saugomais įgaliojimo patvirtinimo dokumentais, tarp kurių buvo V. V. asmens tapatybės kortelės kopija, vertintini kritiškai, kaip neatitinkantys objektyvios tikrovės. Šiuo aspektu pasakytina, kad pati išteisintoji teisiamajame posėdyje parodė, jog 2010 m. ji atliko 6 900 notarinių veiksmų, kiekvienais metais šis skaičius svyruoja (t. 5, b.l. 109). Įvertinus atliekamų notarinių veiksmų skaičių, atlikto notarinio veiksmo - įgaliojimo išdavimo - pobūdį, jam atlikti skirtiną laiką, taip pat laiką, kuris praėjo nuo nagrinėjamų įvykių iki išteisintosios apklausos, ir kitas anksčiau aptartas aplinkybes, abejotina, ar P. J. galėjo tiksliai įsiminti asmenį, su kuriuo ji bendravo dėl įgaliojimo išdavimo, jeigu asmuo neturėjo kokių nors išskirtinių požymių. Todėl neatmestina, kad išteisintoji, prieš būsimą apklausą ir atpažinimą, kurioje atpažino V. V., susipažino su notaro biure saugomais įgaliojimo patvirtinimo dokumentais, tarp kurių buvo V. V. asmens tapatybės kortelės kopija. Prokuroras pateikia tik prielaidą, kad tai leidžia konstatuoti, jog išteisintoji padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas. Esant minėtai aplinkybei, asmens parodymas atpažinti, kaip procesinis veiksmas, yra apskritai netikslingas, kadangi atpažįstantysis atpažįsta asmenį ne dėl jo sąmonėje natūraliai įsimintos informacijos, o sąmoningai, siekiant atmintyje užfiksuoti požymius, pagal kuriuos asmuo gali būti atpažintas. Lietuvos Respublikos BPK 192 str. reglamentuoja asmens parodymo atpažinti tvarką. Šio straipsnio 1 d. nurodyta, kad atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. P. J. be V. V. buvo parodyti dar du asmenys. Nors visi asmenys yra panašių gimimo metų, tačiau nuotraukoje užfiksuota, kad V. V. yra žilų baltų plaukų, o kiti du asmenys yra tamsių plaukų. Taigi, negalima daryti išvados, jog tarp V. V. ir kitų parodytų atpažinti asmenų panašumas yra pakankamai didelis. Išteisintoji, prieš tai apklausiama, būtent ir nurodė, kad pas ją atvykęs asmuo buvo žilų baltų plaukų. Be to, pagal Lietuvos Respublikos BPK 195 str. 3 d., jeigu atpažįstantis asmuo nurodo vieną iš parodytų asmenų, daiktų ar kitų objektų, jam pasiūloma paaiškinti, pagal kokias žymes ar ypatybes jis tą asmenį, daiktą ar kitą objektą pažino. 2010-09-17 asmens parodymo atpažinti protokole nurodyta tik tai, kad P. J. po atpažinimo pareiškė, jog atpažįsta asmenį, kuris 2009-10-22 atvyko į Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini)-iąjį notarų biurą ir prisistatė kaip V. V. siekiant patvirtinti įgaliojimą. Kita vertus, išteisintoji nenurodė, pagal kokius požymius ji atpažino asmenį (t. 2, b.l. 41-44). Visa tai neleidžia pripažinti atliktą parodymą atpažinimą kaip besąlygiškai patikimą.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-05-04 specialisto išvadoje Nr. 11-616(11) konstatuota, kad tiek įgaliojime, tiek notarinių veiksmų registre įrašą „V. V.“ įrašė Vi. V., kas neleidžia abejoti, kad pastarasis buvo notarų biure ir padarė įrašus minėtuose dokumentuose (t. 1, b.l. 115-116). Kaip minėta, remiantis teismo psichiatrijos ekspertize V. V. nemoka rašyti. Tai netiesiogiai patvirtina ir P. J. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, jog ji bendravo būtent su Vi. V., o ne su V. V.. Apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodyta, jog išteisintosios nurodyta aplinkybė, kad be Vi. V. jos kabinete nieko daugiau nebuvo, nepagrįsta bylos surinkta rašytine medžiaga, prieštarauja Vi. V. ir Y. K. pirminiams parodymams, teismo psichiatrinio ekspertinio tyrimo išvadoms, rašysenos tyrimo rezultatams, specialistės paaiškinimams. Visų pirma pasakytina, kad baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kurio vienas iš aspektų yra tas, jog asmuo neturi įrodinėti savo nekaltumo. Prokuroras remiasi išimtinai Vi. V. ir Y. K. pirminiais parodymais. Kita vertus, būtina vertinti asmenų duotus ne tik pradinius, bet ir vėlesnius parodymus, jų nuoseklumą, atitikimą kitiems byloje surinktiems įrodymams. Vi. V., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis, pirmoje apklausoje parodė, kad pas notarą, kai buvo surašomas įgaliojimas parduodant žemės sklypą, buvo jis, brolis V. V. ir Y. K.. Vi. V. įrašė įgaliojime brolio vardą ir pavardę, o pastarasis pasirašė (t. 2, b.l. 5-6). Papildomos apklausos metu Vi. V. parodė, jog kai vietoje savo brolio įgaliojime įrašė jo vardą ir pavardę, nusprendė, kad jo dalyvavimas nebūtinas, todėl išėjo į lauką parūkyti (t. 2, b.l. 13). Dar kartą apklaustas Vi. V. jau keitė parodymus ir parodė, jog ankstesnėse apklausose jo nurodytos aplinkybės, kad tai jis įgaliojime vietoj V. V. įrašė jo vardą ir pavardę, neatitinka tikrovės. Tam, kad V. V. galėtų pas notarą parašyti savo vardą ir pavardę, visą laiką, nuo jo paėmimo iš pensionato dienos iki įgaliojimo sudarymo, Vi. V. kiekvieną dieną treniruodamas mokė jį rašyti savo vardą ir pavardę. Vi. V. įvykio dieną nebuvo užėjęs į notarų biurą ir nežino, kas ten vyko. Į notarų biurą nuėjo V. V. ir Y. K. (t. 2, b.l. 15-17). Teisiamajame posėdyje Vi. V. taip pat parodė, kad jis užrašė V. V. pavyzdį ir visą tą laiką, kol brolis buvo pas Vi. V., jis mokėsi rašyti. Todėl gali taip būti, kad ir įgaliojime V. V. pasirašė pagal Vi. V. užrašytą pavyzdį, galimai parašas ir atitiko Vi. V. rašyseną. Jis, Vi. V., savo ranka nieko nepildė ir nepasirašinėjo. Nuteistasis neįrašinėjo vietoje brolio vardo, pavardės (t. 3, b.l. 195-197, t. 5, b.l. 100-102). Y. K., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad notarų biure jis kartu su V. V. pasirašė įgaliojimą (t. 2, b.l. 94-95). Y. K., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, parodė, jog tvirtinant įgaliojimą jis kartu su V. V. buvo užėję pas notarę į kabinetą, tai yra su notare kalbėjo jis ir V. V.. Kur tuo metu buvo Vi. V., nežino. Notarė patvirtino įgaliojimą. Ar jis, Y. K., kur nors pasirašinėjo, neprisimena. Prisimena, kad pasirašinėjo V. V. (t. 2, b.l. 116-117). Akistatos su Vi. V. metu Y. K. iš dalies pakeitė savo ankstesnius parodymus paaiškindamas, kad tuo metu, kai notaro biure vyko įgaliojimo tvirtinimas, jis buvo notaro priimamajame, o pas notarą buvo užėjęs tik V. V. (t. 2, b.l. 20-21). Teisiamajame posėdyje nuteistasis parodė, kad nuvykus į notarų biurą pats V. V. nuėjo pas notarę ir pasirašė minėtą įgaliojimą. Y. K. nebuvo užėjęs pas notarę (t. 3, b.l. 200-203, t. 5, b.l. 108). Vi. V. ir Y. K. parodymų analizė rodo, kad jie baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs ir keitė parodymus dėl to, kas buvo nuėjęs pas notarę siekiant gauti įgaliojimą. Bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistieji nepatvirtino savo pirminių parodymų. Atkreiptinas dėmesys, kad Vi. V. ir Y. K. pirminiai parodymai tarpusavyje irgi neatitinka, nes Vi. V. parodė, jog pas notarę buvo jie visi trys, o Y. K. nurodė tik save ir V. V.. Todėl atsižvelgiant į tokius nuteistųjų nenuoseklius parodymus, negalima jais remtis grindžiant P. J. kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Teismo psichiatrinio ekspertinio tyrimo išvados, rašysenos tyrimo rezultatai, specialistės paaiškinimai taip pat nepaneigia išteisintosios parodymų, kad be Vi. V. jos kabinete nieko daugiau nebuvo. Teismo psichiatrinio ekspertinio tyrimas yra susijęs su V. V. psichinės būsenos nustatymu. Kaip minėta, rašysenos tyrimu nustatyta, jog tiek įgaliojime, tiek notarinių veiksmų registre įrašą „V. V.“ įrašė Vi. V.. Specialistė D. Strakšytė teisiamajame posėdyje parodė, kad dokumentuose parašas yra neinformatyvus, jis per daug trumpas ir susideda iš paprastos sandaros, pagal tokį parašą negalima identifikuoti pasirašiusio asmens, taip gali pasirašyti ir paauglys, o išlavinti rašyseną žmogus tai tikrai gali ir net senas žmogus, šiame paraše negalima surinkti individualios požymių visumos. Pasak specialistės, pavingiavimai rodo, kad koordinacija pasirašiusio asmens sutrikusi, tačiau daugiau nieko nerodo. D. Strakšytė paaiškino, kad taip gali būti specialiai pasirašyta, o gali būti, kad sutrikusi koordinacija dėl to, kad žmogus sergantis. Lyginant parašą su vardu ir pavarde galima pasakyti tik kad koordinacija sutampa, tačiau negalima nustatyti, ar pasirašė tas pats žmogus. Registrų knygoje matyti irgi pradžioje judesių koordinacijos sutrikimai, vėliau jau trupučiuką geriau (t. 5, b.l. 143-144). Taigi, vien remiantis įgaliojime bei notarinių veiksmų registre esančiais parašais negalima identifikuoti pasirašiusio asmens. Įvertinus P. J. nuoseklius parodymus, rašysenos tyrimo rezultatus, kitus įrodymus, darytina išvada, kad byloje nesurinkta neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog įgaliojime ir notarinių veiksmų registre pasirašė V. V., kaip tai tvirtinama kaltinime. P. J. parodymai, jog be Vi. V. jos kabinete nieko daugiau nebuvo, nėra paneigti.

Vertinant P. J. inkriminuotus veiksmus, pabrėžtina, jog išteisintoji, išdavusi įgaliojimą, vėliau nepatvirtino žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dėl žemės sklypo schemoje esančių netikslumų. Byloje nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta kitame notarų biure, nei dirba P. J.. Tai rodo, kad išteisintoji siekė atlikti notarinius veiksmus laikantis visų formalumų. Teisėjų kolegija taip pat visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas kaltinimo teiginys, jog įgaliojimas buvo tyčia išduotas siekiant notarei neteisėtai gauti turtinės naudos - notarinį atlyginimą už atliktą notarinį veiksmą, bei nebekartoja jų. Šiuo aspektu tik akcentuotina, kad vien notarinio atlyginimo gavimas už notarinio veiksmo atlikimą, kaip tai leidžia teisės aktai, savaime nepagrindžia, jog P. J. padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas veikdama bendrininkų grupėje su nuteistaisiais.

P. J. kaltinime inkriminuoti nusikaltimai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d. ir 228 str. 2 d., gali būti padaromi tik veikiant tiesiogine tyčia. Nustačius, kad P. J., atlikdama savo, kaip notarės, pareigas, suklydo nustatydama Vi. V., atvykusio pas ją siekiant gauti įgaliojimą, tapatybę, dėl ko išdavė įgaliojimą, kuriuo V. V. įgaliojo Y. K. atstovauti jį, negalima daryti išvadą, jog išteisintoji veikė tyčia. Priešingai, tokių neabejotinų įrodymų byloje nesurinkta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino P. J. dėl jai pareikšto kaltinimo. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro teiginiais, jog Lietuvos Respublikos notariato įstatymas įtvirtina svarbius reikalavimus notarams, dėl kurių jų veikla yra išskirtinė ir unikali, notarai savo veikloje turi imtis ypatingų atidumo ir atsargumo priemonių, o esant bet kokioms abejonėms dėl dokumento tikrumo ir (ar) jį pateikusio asmens tapatybės, netvirtinti jokių sandorių, o apie galimus neteisėtus veiksmus pranešti teisėsaugos institucijoms. Tačiau nagrinėjamu atveju P. J. aplaidumas atliekant notarines funkcijas negali būti vertinamas kaip tyčinių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d. ir 228 str. 2 d., padarymas.

Pasak prokuroro, teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas leido prokurorui užduoti klausimą išteisintajai apie tai, kaip ji gintųsi nuo galimo modifikuoto kaltinimo, jei teismas nuspręstų jos veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str. (t. 5, b.l. 147), tačiau P. J. gynėjui pareiškus pastabą dėl užduoto klausimo, teismas atmetė šį klausimą neleisdamas užduoti jo ir gauti atitinkamą atsakymą. Lietuvos Respublikos BPK 255 str. reglamentuoja nagrinėjimo teisme ribas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 255 str. 1 d., byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylos teisminis nagrinėjimas vyko dėl P. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d. ir 228 str. 2 d. Minėto prokuroro klausimo uždavimo metu išteisintoji nebuvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prokuroro klausimą, nes jis peržengia bylos nagrinėjimo teisme ribas. Taigi, negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Prokuroras, manydamas, jog P. J. veiksmai galimai atitinka Lietuvos Respublikos BK 229 str. įtvirtinto nusikaltimo sudėtį, turėjo teisę pateikti prašymą pakeisti kaltinimą, tačiau jis nepadarė to. Pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl išteisintosios veiksmų atitikimo pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str. Pabrėžtina, kad pagal teismų formuojamą praktiką dėl apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribų ir kaltinimo pakeitimo apeliacinės instancijos teisme santykio, yra laikoma, jog nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas Lietuvos Respublikos BPK 256 str. nustatyta tvarka gali būti keičiami ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiu atveju būtina atsižvelgti į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Jos nustatomos remiantis apeliacinio skundo turiniu, kuris apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymus - jų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą. Aiškinant apeliacinio skundo ribų sąvoką, teismų praktika laikosi pozicijos, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (ar jo atstovo) apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-570/2011). Byla apeliaciniame teisme nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo jis prašo pripažinti P. J. kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d. ir 228 str. 2 d. remiantis tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos kaltinamajame akte. Prokuroras apeliaciniame skunde neprašo P. J. veiksmų perkvalifikuoti pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti, ar išteisintosios veiksmai galimai atitinka kokias nors kitas nusikalstamas veikas, tarp jų ir tai, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą spręsti klausimą dėl P. J. veiksmų perkvalifikavimo.

Pirmosios instancijos teismas iš Vi. V. ir Y. K. kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d. pašalino faktines aplinkybes dėl 2009-10-22 įgaliojimo pagaminimo ir jo lydimų dokumentų suklastojimo, taip pat didelės žalos požymį Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d. prasme.

Vi. V. ir Y. K. buvo kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d. už tai, kad: 1) P. J. pagamino netikrą 2009-10-22 įgaliojimą, kuriame Vi. V. vietoj savo brolio - psichinio ligonio V. V. padarė rankraštinį įrašą „V. V.“ ir psichinis ligonis V. V., vykdydamas nusikalstamos veikos bendrininkų nurodymą (kieno tiksliai nenustatyta) pasirašyti jų nurodytoje vietoje, pasirašė (pavinguriuodamas keletą linijų) įgaliojime ties rankraštiniu įrašu „V. V.“; 2) P. J. užpildė notarinio veiksmo registro Nr. PJ-7221 grafas, o Vi. V. vietoj savo brolio - psichinio ligonio V. V. - notarinių veiksmų registre Nr. PJ-7221, grafoje „asmens, kuriam atliktas notarinis veiksmas ar suteikta teisinė pagalba, ir visų kitų notarinio veiksmo dalyvių parašai“, padarė rankraštinį įrašą „V. V.“ ir psichinis ligonis V. V., vykdydamas nusikalstamos veikos bendrininkų nurodymą (kieno tiksliai nenustatyta) pasirašyti jų nurodytoje vietoje, pasirašė (pavinguriuodamas keletą linijų) ties rankraštiniu įrašu „V. V.“; 3) Vi. V. kartu su Y. K. laikė netikrą 2009-10-22 įgaliojimą ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, kol 2009-10-28 Y. K. panaudojo jį sudarant V. V. priklausančio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, dėl ko J. Š. vardu buvo įregistruota nuosavybės teisė į buvusio savininko V. V. žemės sklypą, taip pastarajam padarant didelės žalos, nes jis neteko vienintelio per visą savo gyvenimo sukaupto turto.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad tiek įgaliojime, tiek notarinių veiksmų registre padarė rankraštinį įrašą „V. V.“ ir pasirašė ties šiuo įrašu Vi. V.. Pagal Vi. V. ir Y. K. pareikštą kaltinimą buvo nurodyta, kad pasirašė ties rankraštiniu įrašu V. V.. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas papildomai nustatė dalį tokių Vi. V. atliktų veiksmų, kurie nebuvo inkriminuoti Vi. V. ir Y. K. pareikštame kaltinime. Kaip minėta, pagal Lietuvos Respublikos BPK 255 str. 1 d., byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Vi. V. ir Y. K. nebuvo kaltinami, kad Vi. V. pasirašė įgaliojime ir notarinių veiksmų registre. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pastebėta, kad pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 32 str., notaro tvirtinami sandoriai, taip pat pareiškimai ir kitokie dokumentai pasirašomi dalyvaujant notarui, o pagal minėto įstatymo 37 str., visi notariniai veiksmai registruojami viename notariniame registre, be kita ko, notariniame registre turi būti nurodoma - asmens, kuriam atliktas notarinis veiksmas ar suteikta teisinė paslauga, ir visų kitų notarinio veiksmo dalyvių parašai. Tai rodo, kad asmens parašas turi reikšmės vertinant notarinio veiksmo ar notarinio registro įrašų tikrumą ir teisėtumą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos nuo kaltinime nurodytų aplinkybių, nes jos yra reikšmingos vertinant Vi. V. ir Y. K. veiksmus pagal inkriminuotą baudžiamąjį įstatymą. Prokuroras nepateikė prašymo pakeisti Vi. V. ir Y. K. kaltinimo, o pirmosios instancijos teismas, pripažindamas juos kaltais už minėtų veiksmų atlikimą, pažeistų nuteistųjų teisę į gynybą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pašalino iš Vi. V. ir Y. K. kaltinimo epizodus, susijusius su netikro dokumento pagaminu ir tikro dokumento suklastojimu.

Pagal teismų praktiką, žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas ar realizavimas sukčiaujant papildomai pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami ar realizuojami kaip priemonė turtui įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-324/2012). Tačiau jeigu kaltininkas pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir jį pateikęs kaip apgaulės priemonę įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino, jo veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 182 ir Lietuvos Respublikos 300 str. atitinkamose dalyse numatytų nusikalstamų veikų sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-118/2007). Tą akcentavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vi. V. ir Y. K., veikdami bendrai, laikė netikrą 2009-10-22 įgaliojimą. Tokie jų veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. įtvirtinto nusikaltimo sudėtį. Atkreiptinas dėmesys, kad prokuroras apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodė, jog nuteistieji buvo pripažinti kaltais pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį ir dėl netikro įgaliojimo panaudojimo. Skundžiamo nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Vi. V. ir Y. K. nuo 2009-10-22 laikė netikrą 2009-10-22 įgaliojimą (notarinio registro Nr. PJ-7221) ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, kol 2009-10-28 Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) notaro biure, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., panaudojo jį, t. y. pateikė Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarui nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti ir patvirtinti. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė netikro įgaliojimo laikymo laiką nuo 2009-10-22 iki šio įgaliojimo panaudojimo, tačiau tai nereiškia, jog Vi. V. ir Y. K. buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir už netikro įgaliojimo panaudojimą. Netikras įgaliojimas buvo panaudotas sudarant V. V. priklausančio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, dėl ko žemės sklypas buvo parduotas J. Š., o Vi. V. ir Y. K., veikdami kartu, už šį sandorį įgijo 13 000 Lt. Kadangi Vi. V. ir Y. K. iš kaltinimo buvo pašalintos aplinkybės, susijusios su netikro įgaliojimo pagaminimu, o netikras įgaliojimas buvo panaudotas kaip priemonė žemės pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti ir tokiu būdu apgaule įgyjant svetimą turtą, todėl šio dokumento panaudojimas pagrįstai kvalifikuotas tik pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., o ne papildomai ir pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. atitinkamą dalį.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d. (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511 redakcija), dokumento suklastojimo ar disponavimu juo vienas iš kvalifikuojančių požymių yra didelės žalos padarymas. Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju netikro įgaliojimo laikymas savaime nepadarė didelės žalos, nes vien šio dokumento turėjimas savo žinioje neleidžia tvirtinti, jog V. V. neteko jam priklausančio žemės sklypo, o tam reikėjo atlikti kitus, papildomus veiksmus. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog didelę žalą V. V. sukėlė netikro įgaliojimo panaudojimas. Kita vertus, netikras įgaliojimas buvo panaudotas apgaule įgyjant svetimą turtą, t. y. 13 000 Lt už parduotą žemės sklypą. Taigi, netikro įgaliojimo panaudojimas vertintinas kaip apgaulės panaudojimo būdas Lietuvos Respublikos BK 182 str. prasme, o pagal šį straipsnį V. V. padaryta žala nelaikytina didele. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo padarytą didelę žalą dėl netikro įgaliojimo panaudojimo, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Įvertinus visas aplinkybes, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-25 nuosprendį Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo Y. K. apeliacinio skundo

Y. K. neteisus teigdamas, kad jis buvo pripažintas nusikalstamų veikų bendrininku nesant byloje jokių objektyvių įrodymų. Y. K. apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2010-06-22 - 07-21 ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-210/2010 užfiksuota, kad V. V. nuo vaikystės yra protiškai atsilikęs, jam diagnozuojamas sunkus protinis atsilikimas (t. 1, b.l. 106-107). Tiek šiame ekspertizės akte užfiksuota, tiek specialistu apklaustas I. Ramanauskas patvirtino, kad V. V. negali normaliai bendrauti, dėstyti savo minčių, orientuotis aplinkoje ir savarankiškai veikti, tarp jų rašyti, skaityti, skaičiuoti (t. 5, b.l. 146-147). Be to, ekspertizės akte užfiksuota, jog V. V. dar 1998 m. buvo diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas, nustatyti psichinės ligos požymiai yra panašūs požymiams, nustatytiems 2010-06-22 - 07-21 atliktus teismo psichiatrijos ekspertizę. Tai rodo, kad V. V. psichinė liga neatsirado staiga, o priešingai, jo psichinis susirgimas yra ilgalaikis. Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad V. V. dėl savo psichinės būklės savarankiškai negalėjo įgalioti Y. K. atlikti įgaliojime nurodytus veiksmus, suprasti įgaliojimo esmės ir juo sukeliamų pasekmių. Šie objektyvūs įrodymai paneigia apelianto versiją, kad 2009 m. V. V. jam pasirodė visiškai adekvatus žmogus. Pasak specialisto I. Ramanausko, bet kuris psichiškai sveikas žmogus, bent baigęs vidurinę mokyklą, pajėgus įtarti, kad V. V. yra psichiškai nevisavertis žmogus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu Y. K. nurodė turintis aukštąjį išsilavinimą (t. 2, b.l. 94, 116, 127). Įvertinus V. V. psichinę būklę, neįtikėtina, kad Y. K., bendraudamas su V. V., nesuprato, jog pastarasis nėra psichiškai sveikas. Be to, pažymėtina, kad Vi. V., teisiamajame posėdyje atsakydamas į gynėjos klausimus, parodė, jog jis pasakė apeliantui apie savo brolio ligą, kad jam reikia globos, jis nieko savarankiškai negali. Tiksliai nepamena, bet pokalbis su Y. K. buvo, jog broliui negerai su galva (t. 5, b.l. 102). Taigi, Vi. V. yra minėjęs apeliantui apie savo brolio neįgalumą. Liudytoja J. Š. teisiamajame posėdyje patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose užfiksuota, kad pasiteiravus Y. K., kodėl žemės sklypas parduodamas pagal įgaliojimą, šis atsakė, jog tikrasis savininkas yra neįgalus (t. 1, b.l. 75-76, t. 3, b.l. 206-207, t. 5, b.l. 95). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti liudytojos J. Š. parodymais, jos parodymai yra nuoseklūs, atitinka kitus įrodymus, todėl laikytini patikimais. Kaip teisingai teigia apeliantas, liudytojas A. Š. teisiamajame posėdyje parodė, jog jis pasidomėjo, kodėl sklypas parduodamas pagal įgaliojimą, į ką Vi. V. atsakė, kad brolis ligotas (t. 3, b.l. 207-208). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. Š. parodė, jog pasiteiravus kokiu būdu Vi. V. ketina parduoti broliui priklausantį turtą, šis atsakė, jog jo brolis V. V. yra neįgalus, todėl bus patvirtintas įgaliojimas parduoti žemės sklypą. Vi. V. sakė, kad jis yra brolio globėjas (t. 1, b.l. 79-81). Bylos teisminio nagrinėjimo metu liudytojas A. Š. nepaneigė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad šis liudytojas tiksliai nežinojo dėl V. V. ligos, neturi įtakos konstatuojant, jog Y. K. suvokė, kad V. V. turi psichinę negalią. Pats Y. K., apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog jis žinojo, kad V. V. turi išsėtinę sklerozę (t. 2, b.l. 94-95), taip netiesiogiai patvirtindamas, jog apeliantui buvo žinoma, kad V. V. nėra visiškai sveikas. Šiame apklausos protokole Y. K. pasirašytinai lietuvių kalba nurodė, kad jis perskaitė protokolą, surašyta teisingai, todėl nėra pagrindo abejoti, jog Y. K. apklausos metu davė tokius parodymus, kurie užfiksuoti apklausos protokole. Tai, kad tik Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-01-10 sprendimu V. V. pripažintas neveiksniu (t. 4, b.l. 96), nepaneigia išvados dėl jo psichinės būklės šiai bylai reikšmingu laikotarpiu. Y. K. apeliaciniame skunde cituoja atskirus liudytojos V. J. teiginius dėl V. V. elgesio socialinės globos namuose, t. y. kad nuotaika V. buvo pakili, kai šis pabuvojo pas brolį. Maisto prekių pirkimo akte pasirašo V. V., nes jis buvo veiksnus, o aktą tvirtina direktorius. Tačiau ta pati liudytoja teisiamajame posėdyje yra nurodžiusi, jog V. V. yra protiškai atsilikęs, nemoka rišliai kalbėti. Jis tik sugeba pasakyti pavienius žodžius, o šiaip linksi galva (t. 3, b.l. 210, t. 5, b.l. 96-97). Apelianto pacituoti V. J. teiginiai nepatvirtina, kad V. V., būdamas socialinės globos namuose, nesirgo protiniu atsilikimu, kuris sukėlė anksčiau aptartas pasekmes jo elgesiui. Apibendrinant darytina išvada, kad visuma minėtų aplinkybių vienareikšmiškai patvirtina, kad Y. K. suvokė, jog V. V. turi psichinę negalią.

Išteisintoji P. J. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai nurodė, kad dėl įgaliojimo išdavimo į jos kabinetą buvo užėjęs tik vienas asmuo, kuris su ja bendravo, aiškiai dėstė savo mintis ir prašymus, po to pasirašė, įrašė vardą ir pavardę tiek įgaliojime, tiek notariniame registre bei sumokėjo pinigus už notarinio veiksmo atlikimą. Akivaizdu, kad tokių veiksmų negalėjo atlikti psichinę negalią turintis V. V.. Tokią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-05-04 specialisto išvadoje Nr. 11-616(11) konstatuota, kad 2009-10-22 Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini)-iojo notaro biuro notarės P. J. patvirtinto įgaliojimo, notarinio registro Nr. PJ-7221, eilutėje „Parašas“ įrašą „V. V.“ įrašė ir 2009 m. notarinio registro 13-tame tome ties notariniu veiksmu Nr. 7221 skiltyje „Asmens, kuriam atliktas notarinis veiksmas ar suteikta teisinė pagalba, ir visų kitų notarinio veiksmo dalyvių parašai“ įrašą „V. V.“ įrašė Vi. V. (t. 1, b.l. 115-116). Y. K. baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklus dėl įgaliojimo išdavimo aplinkybių. Apeliantas, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad notarų biure jis kartu su V. V. pasirašė įgaliojimą (t. 2, b.l. 94-95). Y. K., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, parodė, jog tvirtinant įgaliojimą jis kartu su V. V. buvo užėję pas notarę į kabinetą, tai yra su notare kalbėjo jis ir V. V.. Kur tuo metu buvo Vi. V., nežino. Notarė patvirtino įgaliojimą. Ar jis, Y. K., kur nors pasirašinėjo, neprisimena. Prisimena, kad pasirašinėjo V. V. (t. 2, b.l. 116-117). Akistatos su Vi. V. metu Y. K. iš dalies pakeitė savo ankstesnius parodymus paaiškindamas, kad tuo metu, kai notaro biure vyko įgaliojimo tvirtinimas, jis buvo notaro priimamajame, o pas notarą buvo užėjęs tik V. V. (t. 2, b.l. 20-21). Teisiamajame posėdyje nuteistasis parodė, kad nuvykus į notarų biurą pats V. V. nuėjo pas notarę ir pasirašė minėtą įgaliojimą. Y. K. nebuvo užėjęs pas notarę (t. 3, b.l. 200-203, t. 5, b.l. 108). Taigi, Y. K. nenuosekliai nurodė dėl to, kur jis buvo įgaliojimo išdavimo metu, jo parodymai, jog pats V. V. nuėjo pas notarę ir pasirašė minėtą įgaliojimą, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl tokiais apelianto parodymais nėra pagrindo vadovautis nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes.

Dėl psichinės ligos V. V. pats negalėjo įgalioti apelianto atlikti įgaliojime nurodytus veiksmus. Dėl anksčiau aptartų aplinkybių nėra pagrindo abejoti, kad Y. K. suprato, jog jis laikė netikrą 2009-10-22 įgaliojimą, ir siekė to, o vėliau panaudojo jį sudarydamas V. V. priklausančio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, taip panaudodamas apgaulę įgijo 13 000 Lt. Tokie nuteistojo veiksmai tinkamai kvalifikuoti skundžiamame nuosprendyje pagal baudžiamąjį įstatymą, t. y. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. Y. K. ir Vi. V. veiksmai buvo nukreipti parduoti V. V. priklausantį žemės sklypą. Apeliantas turėjo interesą tai padaryti, kadangi Vi. V. buvo skolingas jam. Nuteistieji pripažįsta skolos faktą. Abu nuteistieji žinojo, kad V. V. negalėjo išreikšti savo valios įgalioti Y. K. atlikti įgaliojime nurodytus veiksmus, po ko apeliantas, veikdamas savo ir Vi. V. naudai, laikė netikrą 2009-10-22 įgaliojimą, kurį vėliau panaudojo sudarydamas pirkimo-pardavimo sandorį, dėl gavo turtinę naudą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Y. K. ir Vi. V. veikė kaip bendrininkai.

Apeliantas taip pat pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. dėl 2009-10-28 pakvitavimo panaudojimo. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad Vi. V., pirminėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė, kad buvo surašytas pakvitavimas, jog Y. K. perdavė gautus pinigus už parduotą žemės sklypą Vi. V. ir V. V. (t. 2, b.l. 5-6, 13, 15-17). Tokios pozicijos ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas laikėsi ir apeliantas (t. 2, b.l. 94-95). Asmenų pozicija, kai jie nuo pat proceso pradžios nenurodo jokių aplinkybių, susijusių pakvitavimo surašymu, yra nelogiška. Vi. V. nurodė aplinkybes dėl surašyto pakvitavimo tik akistatos su Y. K. metu (t. 2, b.l. 20-21). Apklausiamas kaip įtariamasis Y. K. jau parodė, jog jis, gavęs pinigus už parduotą žemės sklypą, nuėjo pas Vi. V. ir V. V., kurie sėdėjo automobilyje ir atidavė jiems visus pinigus. Paprašė, kad Vi. V. surašytų pakvitavimą, jog gavo visus pinigus. Pakvitavimą surašė Vi. V.. Po to V. V. atskaičiavo jam 4 000 Lt, o Vi. V. atidavė jam šiuos pinigus, kaip skolos grąžinimą (t. 2, b.l. 116-117). Apelianto nurodyta aplinkybė, kad V. V. atskaičiavo jam 4 000 Lt, atmetama kaip nepagrįsta, nes teismo psichiatrijos ekspertize nustatyta, jog V. V. nemoka skaičiuoti. Pastarasis negalėjo atlikti tokio veiksmo dėl savo psichinės ligos. Y. K. teisiamajame posėdyje parodė, jog jis atidavė pinigus Vi. V.. Kadangi Vi. V. buvo skolingas apeliantui, tai iš karto atskaičiavo 4 000 Lt pinigų sumą ir atidavė jam. Y. K. taip pat nurodė, kad V. perskaičiavo pinigus (t. 3, b.l. 200). Taigi, Y. K. baudžiamojo proceso metu keitė parodymus dėl to, kas atskaičiavo 4 000 Lt sumą apeliantui. Y. K. nenuoseklūs parodymai, duoti baudžiamojo proceso metu, neleidžia remtis jais kaip patikimais. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad Y. K. atidavė minėtą pakvitavimą, kai to pareikalavo ikiteisminio tyrimo pareigūnė, o pirmos apklausos metu ji neprašė šito pakvitavimo, nors apeliantas sakė jai, kad yra toks pakvitavimas. Apklaustas kaip liudytojas Y. K. apklausos protokole pasirašytinai lietuvių kalba nurodė, kad jis perskaitė protokolą, surašyta teisingai (t. 2, b.l. 94-95), todėl nėra pagrindo abejoti, jog Y. K. apklausos metu davė tokius parodymus, kurie užfiksuoti apklausos protokole. Atsižvelgiant į tai, minėti apeliacinio skundo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

Y. K. 2011-03-30 pateikė 2009-10-28 pakvitavimą ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams (t. 2, b.l. 130), nors apelianto ir Vi. V. pirmos apklausos įvyko prieš pakankamai ilgą laiką iki pakvitavimo pateikimo. Daikto (dokumento) apžiūros protokole nurodyta, kad 2011-05-30 buvo apžiūrėtas 2009-10-28 pakvitavimas. Apžiūros metu nustatyta, kad 2009-10-28 pakvitavimas surašytas ant A4 formato balto lapo. Pakvitavimas surašytas rusų kalba. Pakvitavime nurodyta, kad Vi. V. kartu su broliu V. gavo 13 000 Lt už sodo sklypą ir niekam neturi jokių pretenzijų. Pakvitavime nurodyta surašymo data „2009-10-28“. Pakvitavimas pasirašytas, parašas yra šalia rankraštinio įrašo „Vi. V.“ (t. 1, b.l. 127-128). Pakvitavime yra minima, jog Vi. V. ir V. V. neturi jokių pretenzijų dėl gautų pinigų pardavus žemės sklypą. Kita vertus, V. V. dėl savo psichinės ligos negalėtų suprasti nei pinigų gavimo fakto, nei pretenzijų neturėjimo Y. K. atžvilgiu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad V. V. realiai gavo kokius nors pinigus už parduotą žemės sklypą. Be to, kaip minėta, apeliantas apskritai neturėjo teisėto pagrindo sudaryti sandorį dėl V. V. priklausančio žemės sklypo pardavimo.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad Y. K. kartu Vi. V., turėdami tikslą pagrįsti piniginių lėšų, t. y. 13 000 Lt, gautų pagal 2009-10-28 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, grąžinimo faktą, po to, kai nusikalstamos veikos bendrininkas Vi. V. pagamino netikrą dokumentą - 2009-10-28 pakvitavimą, kuriame nurodė, kad Vi. V. kartu su broliu V. V. gavo 13 000 Lt už parduotą minėtą žemės sklypą, Y. K. panaudojo jį 2011-03-30, 10.12 val., Vilniaus m., H. Manto g. 4, pateikdamas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK pareigūnams kaip tikrą dokumentą. Apelianto veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. Kadangi Y. K. ir Vi. V. veiksmai buvo nukreipti siekiant pateikti netikrą pakvitavimą ikiteisminio tyrimo pareigūnams, todėl pagrįstai pripažinta, jog apeliantas veikė kaip bendrininkas kartu su Vi. V..

Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-25 nuosprendį nuteistojo Y. K. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nuteistojo Y. K. apeliacinius skundus.