Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko ir Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo O. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, paskiriant laisvės apribojimo bausmę 1 metams, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo O. N. apeliacinis skundas netenkintinas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 10 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas nesutinka su byloje atliktu įrodymų tyrimu, teigia, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, skundžiamas nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir spėjimais.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nesant pagrįstų abejonių dėl nuteistojo nusikalstamos veikos požymių, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kurį naikinti nėra pagrindo.

7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).

8. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog O. N. 2021 m. sausio 1 d. apie 02.30 val. namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), antrame aukšte, bendro naudojimo laiptinėje, kilus žodiniam konfliktui su nukentėjusiuoju D. J. dėl O. N. garsiai leidžiamos muzikos, tyčia sudavė nukentėjusiajam D. J. vieną smūgį kumščiu į veido sritį ir jį pastūmė, dėl ko pastarasis pargriuvo ant laiptinės grindų, o nukentėjusiam atsistojus, sudavė jam ne mažiau, kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas, taip sukeldamas D. J. fizinį skausmą ir padarydamas poodinę kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimą dešinėje alkūnėje, kurie specialisto išvadoje buvo įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šias išvadas pirmosios instancijos teismas grindė tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų A. B., E. Pledžio, R. Medziul parodymais, fotonuotraukomis, jų apžiūros protokolu, įvykio registracijos duomenimis, Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) įrašu ir kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais.

9. O. N. viso proceso metu savo kaltės nepripažino, nors ir patvirtino kaltinime nurodytu laiku bendravęs su nukentėjusiuoju D. J., tačiau jų fizinį kontaktą neigė, mano, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas savo išvadas grindė prielaidomis ir spėlionėmis, nepagrįstai didelę įrodomąją reikšmę skyrė nukentėjusiojo pateiktoms fotografijoms, policijos pareigūnų parodymams, nukentėjusiojo D. J. ir jo draugės A. B. parodymams. Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka ir pakartotinai įvertina baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus.

10. Nuteistasis O. N. nors ir nepripažino smurtavęs prieš nukentėjusįjį, tačiau patvirtino, kad 2021 m. sausio 1 d. apie 02.30 val. namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo laiptinėje su D. J. bendravo. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad pakviestas D. J. išėjo į laiptinę ir prisėdę ant laiptų kalbėjosi dėl garsiai klausomos muzikos. Po 5 min. iš jo (O. N.) buto išėjo sugyventinė S. Z. ir draugas A. S., paklausė, ar viskas gerai. D. J., pamatęs, kad A. S. pradėjo ženkliai agresyvėti, šaukti necenzūrinius žodžius, pasakė „lai lenda tavo šunys namo į trobą“. Jis (O. N.) atsistojo ir mandagiai paprašė neįžeidinėti jo draugo ir sugyventinės, pasiuntė ant trijų raidžių ir su sugyventine bei draugu parėjo namo. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme O. N. parodė, kad stipriai išgėręs D. J. pakvietė išeiti pasikalbėti į laiptinę, priekaištavo dėl garsiai leidžiamos muzikos. Jie kalbėjosi pirmame aukšte, jokių kontaktų nebuvo, pokalbis buvo neutralus ir pozityvus. Po 10-15 minučių S. Z. ir A. S. atėjo į laiptinę, pakvietė jį (O. N.) namo. Tada D. J. pašoko, įžeidė jo svečią ir sugyventinę, jų akivaizdoje pradėjo jį (O. N.) draskyti. Į tai sureagavo emociškai, bet kontakto su nukentėjusiuoju neturėjo. Nors paminėti nuteistojo parodymai iš esmės sutampa, juos tik iš dalies atitinka kiti byloje surinkti įrodymai. Iš tiesų, tiek nukentėjusysis, tiek jo draugė A. B. parodė, kad 2021 m. sausio 1 d. ankstų rytą D. J. nuėjo pas kaimyną O. N. prašyti pritildyti muziką, tačiau priešingai nei apeliantas, teigė, jog laiptinėje tarp nuteistojo ir D. J. įvyko konfliktas, kurio metu nukentėjusysis buvo sužalotas. D. J. parodė, kad jie pirmame aukšte apsižodžiavo, susiginčijo ir O. N., jau būnant 2 aukšte, sudavė jam į akį. Nuo smūgio jis pargriuvo ir į laiptinės sieną nusibrozdino alkūnę. Girdėjo, kaip O. N. draugė rėkė iš apačios ir O. N. atsitraukė. Juos išskyrė A. B., kuri matė, kaip jie ginčijosi. A. B. parodė, kad išgirdusi bildesį laiptinėje atidarė duris ir antrame aukšte prie liftų pamatė besistumdančius O. N. ir D. J.. Grumtynių metu matė suduodamus smūgius. Vėliau D. J. po akim buvo raudona, ryte pastebėjo apibrozdinimus, kraujosruvą. Šie D. J. ir A. B. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, tarpusavyje sutampa ir atitinka kitus žemiau aptartus įrodymus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jais abejoti.

11. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas liudytojų S. Z. ir A. S. parodymai išsiskiria. Nors liudytojai abu tvirtino, kad jokio konflikto laiptinėje nematė, S. Z. teigė, jog jie su A. S. pasikvietė laiptinėje buvusį O. N. ir visi grįžo namo, o A. S. parodė, kad su S. Z. pamatę, jog O. N. ir kitas asmuo bendrauja laiptinėje, namo grįžo tik su S. Z.. Pastarojo liudytojo parodymai neatitinka ir O. N. parodymų, kuris teigė, kad visi trys parėjo namo. Pastebėtina ir tai, kad A. S. bei S. Z. yra pakankamai artimi O. N., todėl gali būti suinteresuoti nutylėti nuteistajam nepalankias aplinkybes. Esant išdėstytoms aplinkybėms, jų parodymais teisėjų kolegija vadovaujasi tiek, kiek parodymai tarpusavyje sutampa ir atitinka kitus bylos įrodymus, t. y. ta dalimi, kad O. N. kalbėjo laiptinėje su kaimynu, tačiau ką tiksliai jie veikė liudytojai nežinojo, nes buvo atskirai namuose. Pastebėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog, pasak A. S. ir S. Z., jiems išėjus ieškoti O. N., jis laiptinėje su niekuo nesimušė, nepaneigia, jog tai galėjo įvykti anksčiau, dar iki liudytojams išeinant į laiptinę.

12. Sutiktina, su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusysis D. J. skambučių į BPC metu nurodė prieštaringas įvykio aplinkybes. Apeliantas akcentuoja pokalbį, kurio metu D. J. sakė, kad jį sumušė kaimyno draugas, „mažiukas toks“. Byloje nėra ginčo, kad O. N. 2021 m. sausio 1 d. leido laiką su sugyventine S. Z. ir draugu A. S., todėl akivaizdu, kad gynyba turi omenyje A. S.. 2021 m. balandžio 13 d. kitų objektyvų apžiūros protokole ir garso įraše užfiksuota, kad D. J. dėl 2021 m. sausio 1 d. pirmo skambučio BPC metu (2021 m. sausio 1 d. 03.51.31 val.) operatoriui sakė: „užpuolė mane kaimynai iš buto iii antro berods, jeigu neklystu, pirmam aukšte. Aš rūkiau išėjęs į lauką ir jie tada užsipuolė mane <...> norėjau paklaust, kodėl mane užpuolė, ta prasme, toksai įžeidinėjo mane, visa kita ir taip toliau, iii ir po to galiausiai mane sumušė <...> ten buvo toksai O. N. ten... savininkas Ovidijus <...> o sumušė mane jo draugas <...> mažiukas toks <...> tas, kuris mane sumušė, berods, atėjo į svečius, bet esmė tame mmm, jo o Ovidijus, jisai jisai pastoviai... Aš jam šiam momentui, nežinau kuris mane sumušė, nes jie abudu mane puolė <...> gavosi taip, kad aš paprašiau patildyti muziką ir jis pradėjo šūkauti, aš išėjau šunį pavedžioti už namo, parūkyt, jis pradėjo ant manęs šokti. <...> viskas buvo laiptinėje, tarp <...> pirmo ir antro aukšto“ (1 t., b. l. 98-103). Praėjus 40 min. po pirmo skambučio, D. J. dar kartą skambino BPC ir sakė, kad bijo išeiti iš namų, nes jį užsipuolė kaimynas, sumušė, prakirto akį“. Į operatoriaus klausimą prieš kiek laiko sumušė draugas, D. J. patikslino: „nu kaimynas iš tikrųjų čia būtų, jo kaimynas su draugu. Aš nemačiau nei ar kaimynas, ar draugas, nes jie mane parvertė ant žemės, mušė, po to atbėgo jo draugė, mano draugė, (nesuprantamas žodis) nuo manęs ir taip jau gavosi <...> kai aš pavedžiojau šunį ir ėjau namo, jie pradėjo sakyt, kad a tu čia gaidy, kvieti policiją pastoviai ant manęs, ant Ovidijaus <...> sakau parvesiu šunį ir, Ovidijau, pasikalbėsim. Tada aš nusileidus į pirmą aukštą ir jie pradėjo mane pult <...> nu ir jie su draugu tada mane puolė ir pradėjau bėgti į antrą aukštą, tada išbėgo draugė“ (1 t., b. l. 98-103). Iš aptartų pokalbių akivaizdu, jog nukentėjusysis kalba nerišliai, yra neblaivas, jam sunku paaiškinti, kas jį sumušė, ir nors iš pradžių nurodė, jog tai buvo kaimyno draugas, to paties pokalbio metu pasakė ir kad nežino, kuris sumušė, nes abu puolė (iš pokalbio turinio matyti, jog žodį puolė nukentėjusysis vartoja labiau įžeidinėjimų kontekste „norėjau paklaust, iii kodėl mane puolė, ta prasme, toksai įžeidinėjo mane“), dar vėliau – kad nežino, kuris sumušė, o antro skambučio metu sakė, kad abu parvertė ant žemės. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokį nukentėjusiojo paaiškinimų nenuoseklumą objektyviai galėjo įtakoti buvęs girtumas, ko neneigė D. J. ir patvirtino A. B. bei į įvykio vietą atvykę pareigūnai. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjusysis į BPC skambino praėjus neilgam laikui po jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, nurodė, kad buvo susijaudinęs, šoko būsenoje, todėl įvykio aplinkybes galėjo nupasakoti netiksliai ar suklysti. Kita vertus, tos pačios nakties metu vos po pusantros valandos į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams D. J. nupasakotos įvykio aplinkybės sutampa su vėliau duotais jo parodymais. Liudytojais apklausti pareigūnai E. Pledys ir R. Medziul parodė, kad nukentėjusysis dėl neblaivumo sunkiai pasakojo įvykio aplinkybes, tačiau paaiškino, kad dėl garsios muzikos nuėjo pasikalbėti pas kaimyną O. N. ir laiptinėje apsistumdė, apie jokį O. N. draugą neužsiminė. Taip pat ir BIRT ataskaitų žiūrylėje 2021 m. sausio 1 d. 20.32 val. fiksuotas D. J. pareiškimas apie nusikalstamą veiką, kuriame jis įvardijo, kad Naujųjų metų naktį kaimyno O. N. paprašius pritildyti muziką, šis pradėjo koliotis, pakeliui atgal į savo butą antrame aukšte pranešėjas buvo užpultas ir sužalotas (1 t., b. l. 4). 2021 m. sausio 6 d. D. J. protokole-pareiškime taip pat nurodyta, kad 2021 m. sausio 1 d. jį sužalojo O. N. (1 t., b. l. 17). Ikiteisminio tyrimo metu 3 kartus apklaustas I. J. parodė, kad jį sužalojo būtent O. N., paaiškino, jog dėl neblaivumo BPC galėjo nurodyti, kad mušė du asmenys (1 t., b. l. 21, 29-30). Apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jam sudavė O. N..

13. A. S. apklausti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepavyko, jis nerastas byloje esančiais kontaktais, o O. N. kitokių duomenų nenurodė. Bet kuriuo atveju A. S. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jo parodymai perskaityti teismo vidiniam įsitikinimui formuotis ir byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis). A. S. parodė, kad 2021 m. sausio 1 d. O. N. su kažkuo buvo išėjęs pakalbėti į laiptinę ir kalbėjo labai ilgai, išėjus patikrinti, matė, kad kalba su jam nepažįstamu asmeniu. Vakaro metu niekas nekonfliktavo, nesimušė. Taigi, iš šio liudytojo parodymų seka, kad O. N. buvo išėjęs į laiptinę su kitu asmeniu ir praleido ten pakankamai ilgą laiką, tačiau ką konkrečiai ten veikė, liudytojas nematė. Iš liudytojos S. Z. parodymų seka, kad ji visuomet buvo kartu su A. S., tačiau nenurodė, kad pastarasis būtų smurtavęs prieš D. J.. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis kategoriškai parodė, kad A. S. jo nemušė. Liudytoja A. B., kaip minėta, tvirtino mačiusi, kaip D. J. mušė O. N.. Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme pareigūnai E. Pledys ir R. Medziul paliudijo, jog įvykio vietoje pokalbio su O. N. metu, šis patvirtino aplinkybes, kurias nuosekliai neigė viso proceso metu, t. y. kad susipyko su kaimynu ir laiptinėje apsistumdė. Taigi, priešingai nei O. N. atveju, byloje nėra jokių duomenų be pirminio D. J. pranešimo BPC, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti A. S. ar kiti asmenys.

14. Baigiamosiose kalbose gynėjas pabrėžė galimą nukentėjusiojo norą apkalbėti O. N., tačiau teisėjų kolegija tokios prielaidos neįžvelgia. Nors nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, jog tarp nukentėjusiojo D. J. ir nuteistojo O. N. yra įsisenėjęs konfliktas dėl O. N. garsiai leidžiamos muzikos, ką nurodė abu proceso dalyviai, D. J. parodė, kad dėl O. N. garsiai leidžiamos muzikos net 13 kartų kvietė policiją, teisėjų kolegija nelaiko to pakankamu pagrindu D. J. apkalbėti O. N.. Apygardos teismo vertinimu, susiklostytų visiškai nelogiška situacija, kad būtent Naujųjų metų naktį D. J. kerštaudamas nuteistajam sugalvotų save susižaloti, o vėliau ir duoti melagingus parodymus. Juo labiau, kad savęs susižalojimo versiją paneigia jau aptarti pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai. Be to, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu specialistė Rasa Gaidienė paaiškino, kad D. J. dešinės alkūnės nubrozdinimas atsirado atsitrenkiant į daiktus, o kiti nustatyti sužalojimai yra nebūdingi griuvimui. Atsakydama į gynėjo klausimą specialistė teigė, kad normalios psichikos žmogus nesitranko sau veido ir tik esant išskirtinėms aplinkybėms gali pasidaryti sau tokius susižalojimus. Šiuo atveju jokių duomenų apie D. J. psichikos sutrikimus byloje nėra, tuo tarpu teisėjų kolegijos jau aptarta įrodymų loginė seka patvirtina, jog nukentėjusįjį sužalojo O. N..

15. Ikiteisminio tyrimo metu D. J. taip pat pateikė savo sužalojimus patvirtinančias 6 fotonuotraukas, kurių kaip tinkamo įrodymo vertinimas yra kvestionuojamas apeliaciniame skunde. Teigiama, kad iš fotonuotraukų negalima spręsti dėl kokių nors smurtinio pobūdžio sužalojimų, kada ir kokiomis aplinkybėmis jos padarytos. Priešingai apeliacinio skundo argumentams, iš kitų objektų apžiūros protokolo ir prie jo esančios fotolentelės matyti, kad pateiktos fotonuotraukos buvo tiesiogiai apžiūrėtos D. J. telefone. Nustatyta, kad fotonuotraukos padarytos nuo 2021 m. sausio 1 d. 19.54 val. iki 2021 m. sausio 1 d. 19.55 val., jose matyti po dešine D. J. akimi ryški kraujosruva, prakirsta lūpa, nubrozdinta alkūnė (1 t., b. l. 54-61) Taigi, fotonuotraukos darytos įvykio dieną, jose užfiksuota sužalojimų vieta atitinka nukentėjusiojo parodymuose įvardintus O. N. jam padarytus sužalojimus. Byloje esančioje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje Nr. G 85/2021 (01) nurodyta, kad D. J. padaryta poodinė kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje padaryti prieš 6-9 paras iki apžiūros (1 t., b. l. 45), vadinasi sužalojimai galėjo būti padaryti 2021 m. sausio 1 d. vykusio konflikto su O. N. metu bei užfiksuoti jo pateiktose fotonuotraukose. Be to, pareigūnas E. Pledys parodė, kad įvykio vietoje kalbantis su D. J. matė po dešine jo akimi paraudimą, kas būdinga nesenam sužalojimui. Pagal BIRT ataskaitų žiūryklės duomenis, pareigūnai į įvykio vietą atvyko 2021 m. sausio 1 d. 5.18 val., tuo tarpu D. J. BPC skambino 3.52 val., 4.32 val. ir 4.44 val., t. y iki pareigūnų atvykimo nuo pirmo skambučio BPC praėjo apie pusantros valandos, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog fotonuotraukose užfiksuoti bei pareigūno E. Pladžio parodymuose buvo minimi būtent O. N. padaryti sužalojimai. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. J. pateiktas fotonuotraukas siejo su jo sužalojimu 2021 m. sausio 1 d., bei pagrįstai jomis grindė O. N. kaltę.

16. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad O. N. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad jis 2021 m. sausio 1 d. apie 02.30 val. namo esančio adresu (duomenys neskelbtini), antrame aukšte, bendro naudojimo laiptinėje, kilus žodiniam konfliktui su D. J. dėl O. N. garsiai leidžiamos muzikos, tyčia sudavė nukentėjusiajam D. J. vieną smūgį kumščiu į veido sritį, pastūmė nukentėjusįjį, dėl ko pastarasis pargriuvo ant laiptinės grindų, taip sukeldamas D. J. fizinį skausmą ir padarydamas poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimą dešinėje alkūnėje bei taip nežymiai sutrikdė D. J. sveikatą. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime nedaro jų prieštaraujančiomis įstatymui.

17. O. N. taip pat nuteistas dėl to, kad sudavė ne mažiau, kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu, sprendžia, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių šią apylinkės teismo išvadą. D. J. pokalbio su BPC operatoriumi metu pasakė, kad jam pamušė akį ir abejas alkūnes, lūpa praskelta. D. J. 2021 m. sausio 6 d. protokole-pareiškime nurodyta, kad 2021 m. sausio 1 d., apie 2.30 val. O. N. trenkė kumščiu jam į veidą (1 t., b. l. 17-18). Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. sausio 6 d. D. J. parodė, kad jam trenkė kumščiu į dešinę akį, kaip viskas vyko toliau, jis nepamena; 2021 m. gegužės 4 d. apklausiamas D. J. paminėjo „smūgius“, tačiau jų nekonkretizavo; 2021 m. gegužės 13 d. parodė, kad tiksliai atsimena, kaip O. N. jam sudavė vieną smūgį į dešinės pusės akies sritį, po smūgio O. N. toliau bandė smūgiuoti ir stumdė, kol jis pargriuvo bei susižeidė alkūnę. Neprisimena, kiek kartų po pirmo smūgio O. N. jam smūgiavo į įvairias kūno vietas. Pirmosios instancijos teisme D. J. taip pat prisiminė tik vieną O. N. smūgį į veido sritį, negalėjo pasakyti, kur buvo daugiau smūgių. Liudytoja A. B. 2021 m. sausio 7 d. parodė, kad išėjusi į laiptinę pamatė grumtynes tarp O. N. ir D. J.. teigė mačiusi kaip O. N. daužė kumščiais jos draugą į įvairias kūno vietas. 2021 m. gegužės 13 d. A. B. parodė, kad matė, kaip O. N. stumdė jos draugą, o šis bandė atsitraukti, matė, kad O. N. daužė D. J. į įvairias kūno vietas bei veidą, tačiau kiek tiksliai smūgių sudavė neskaičiavo, ne mažiau penkių. Pirmosios instancijos teisme liudytoja parodė, kad negali pasakyti, kiek smūgių buvo, nes stovėjo jiems iš nugaros. Matė O. N. smūgį D. J. į veidą, į kokias kitas vietas smūgiavo, nematė, daug ko neprisimena. Taigi, iš D. J. parodymų seka, kad jis neabejotinai prisimena tik vieną O. N. smūgį į veido sritį, kurį taip pat nuosekliai patvirtino mačiusi ir A. B.. Nors nukentėjusysis buvo užsiminęs ir apie kitus nuteistojo smūgius, tačiau įvardijo tik kaip „bandė smūgiuoti“, todėl neaišku, ar smūgiai pasiekė tikslą, pirmosios instancijos teisme kitų smūgių neprisiminė. Liudytojos A. B. parodymų dalis apie suduotus kitus smūgius taip pat nėra pakankamai informatyvi. Liudytoja negalėjo nei įvardinti smūgių kiekio, nei konkrečios vietos, o stovėdama iš nugaros, logiška, kad negalėjo ir žinoti, ar visi galimai suduoti smūgiai pasiekė tikslą. Teisėjų kolegijos abejones dėl papildomai suduotų ne mažiau penkių smūgių kumščiu sustiprina ir pareigūnų E. Pledžio bei R. Medziul parodymai, kad atvykus į įvykio vietą D. J. pareigūnams taip pat įvardijo tik vieną smūgį į veido sritį. 2021 m. sausio 8 d. D. J. apžiūrėjusi specialistė nustatė bei savo išvadoje aprašė poodinę kraujosruvą tik dešinės akies apatiniame voke ir odos nubrozdinimą dešinėje alkūnėje. Specialistė R. Gaidienė pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad kitokių sužalojimų veido srityje nebuvo matyti, specialisto išvadoje parašė tai, kas užfiksuota, tiriamasis papildomų sužalojimų nenurodė.

18. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai neginčytinai nepatvirtina, jog O. N. be vieno smūgio į veidą ir pargriovimo būtų sudavęs nukentėjusiajam D. J. dar ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Iš nuosprendžio įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių šalintina dalis, kad D. J. atsistojus, O. N. sudavė ne mažiau, kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas.

19. Apeliantas skundu prašė jį išteisinti, t. y. priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, apibrėžia plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, įskaitant ir dėl paskirtos bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonių (kasacinės nutartys Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018). Įstatymų leidėjas už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nustatė galimybę skirti viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki 1 m. bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę O. N., įvertino tai, kad padarytas nesunkus tyčinis smurtinis nusikaltimas, nukentėjusiajam buvo sukeltas skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata. Taip pat atsižvelgė į tai, kad veika įvykdyta spontaniškai, nebuvo iš anksto suplanuota, ilgalaikių išliekamųjų reiškinių nukentėjusiajam nesukėlė, nukentėjusysis žalos atlyginimo neprašė. Įvertino ir nuteistojo asmenybę – dirba, anksčiau teistas 4 kartus, taip pat ir už analogišką nusikaltimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, naują nusikalstamą veiką įvykdė neatlikęs 2020 m. rugpjūčio 13 d. baudžiamuoju įsakymu jam paskirtos 4 mėnesių viešųjų darbų bausmės, daug kartų baustas administracine tvarka, ne visas baudas sumokėjęs, turi galiojančių nuobaudų, todėl darė išvadą, kad asmuo yra linkęs smurtauti ir išvadų nepadarė. Taip pat įvertino nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu) ir kad nėra atsakomybę lengvinančių bei paskyrė laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, jos dydį nustatė artimą tokios bausmės vidurkiui (BK 48 straipsnio 2 dalis).

20. Vertindama nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skirdamas O. N. bausmę pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, išsamiai motyvavo dėl skiriamos bausmės rūšies ir dydžio, todėl pagrindo išvadai, kad paskirta bausmė per griežta, nėra. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad kartu su laisvės apribojimo bausme O. N. buvo paskirti įpareigojimai: bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje. Nors pirmosios instancijos teismas šių įpareigojimų paskyrimo kartu su bausme nemotyvavo, tačiau atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį, laiką, ir vietą, nuteistojo asmenybę, jie nelaikytini pertekliniais ar neproporcingais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 10 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 10 d. nuosprendžio aprašomosios dalies įrodyta pripažintą nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, aplinkybę, kad O. N. D. J. „atsistojus, sudavė ne mažiau, kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.