Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-06-11 · Administracinė byla Nr. eI-4470-402/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-11
Bylos Nr.
eI-4470-402/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
E. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Advokatai
Rasa Vilkelytė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-4470-402/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00629-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.4; 55.1.1.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 11 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,dalyvaujant pareiškėjo E. P. atstovei advokato padėjėjai Rasai Vilkelytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2013 m. bausmę atlieka Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN). Nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2017 m. sausio 6 d., nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2019 m. sausio 29 d. bausmę atliko 6-ame būryje kamerų tipo patalpose Nr. 130, 124, 115, 101, 105; nuo 2017 m. sausio 6 d. iki 2017 m. gegužės 23 d. bausmę atliko 2-ame būryje kambaryje Nr. 204; nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. spalio 16 d. bausmę atliko 1-ame būryje kambaryje Nr. 123, 124, 125. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose Nr. 130, 124, 115, 101, 105 nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinas apšvietimas, langai dengti neteisėtai įrengtomis perteklinėmis grotomis, per kurias nepatenka dienos šviesa, nėra jokios ventiliacijos. Paminėtose kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Kamerose nuo lubų krito tinkas, drėgna, veisėsi pelėsis, tarakonai, žiemą šalta, o vasarą karšta, vasarą neišduodami privalomi elektriniai ventiliatoriai, o žiemą šildytuvai. Kamerose nėra tiekimas karštas vanduo, praustuvė sulūžusi. Kamerose trūko gyvenamojo ploto, ypatingai trūko kamerose Nr. 101 ir 115. Kamerų tipo patalpose sanitariniuose mazguose nėra užtikrinama švara, unitazai ir praustuvės techniškai netvarkingi, neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, nes tualetų kabinose nėra galimybės užsirakinti. Trūko džiovyklų drabužiams ir avalynei, todėl rūbus tekdavo džiovinti patalpose. Nebuvo dėžių rūbams susidėti. Nebuvo išduodamas antras komplektas čiužinio, pagalvės, paklodės užvalkalo. Nurodė, kad kameroje Nr. 115, 101, kuriose visada būdavo keturi nuteistieji, nebuvo galimybės visiems kartu pavalgyti, nes kamerose buvo tik dvi kėdės, todėl trūkdavo vietos prie stalo, maistas atšaldavo. Dušo patalpoje nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi buvo priverstas praustis po dušu kartu su kitais asmenimis, be to dušo patalpoje nebuvo atskirų persirengimo kabinų. Pasivaikščiojimas kiemelyje vieną valandą per parą, prieštarauja tarptautinėms teisės normoms. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, kiemeliuose nebuvo vandens nuotekų sistemos, todėl telkšodavo balos. Dėl tokių kalinimo sąlygų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, jautė psichologinius ir fizinius nepatogumus, buvo sugniuždyta pareiškėjo asmenybė. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjui, ginčo laikotarpiu, atliekant bausmę Kybartų pataisos namuose gyvenamųjų ir kamerų tipo patalpų plotas nebuvo per mažas, išskyrus laikotarpį nuo 2017 m. sausio 6 d. iki 2017 m. gegužės 3 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. spalio 16 d., kai vienam nuteistajam tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas buvo nuo 2,75 kv. m. iki 5,12 kv. m. Nors tam tikrais neilgais laikotarpiais pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto, šis pažeidimas buvo formalaus pobūdžio, nežymus, trumpalaikis, todėl objektyviai negalėjo sukelti skunde nurodomų neigiamų pasekmių. Pataisos namai užtikrina patalpose tinkamą apšvietimą, temperatūrą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, be to, įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl oro trūkumo nepagrįsti. Nuteistieji aprūpinami visais baldais bei inventoriumi, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau - Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Kamerų tipo patalpos buvo pilnai įrengtos ir aprūpintos būtinu inventoriumi, vadovaujantis minėtais teisės aktais. Jei nuteistieji sulaužydavo inventorių, jis buvo pakeičiamas nauju arba sutaisomas, todėl kamerose visada buvo reikalingas inventorius. Inventoriaus trūkumo ar sugadinimo klausimais į Kybartų PN administraciją nesikreipė. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 103 str. nurodyta, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis BVK 70 str. (Nuteistųjų atskiras arba izoliuotas laikymas pataisos įstaigose) reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai aktyviais veiksmais siekė savo teisinės padėties pabloginimo - t. y. tyčia darė režimo pažeidimus, puikiai suvokdamas, jog už tai bus perkeltas į drausmės grupę, kurioje sąlygos objektyviai blogesnės negu bendrabučio tipo patalpose. Kadangi nei viename teisės akte nėra reglamentuotas pasivaikščiojimo kiemų plotas, todėl teigti, jog pažeistos teisės aktų normos, netikslinga ir nepagrįsta, tad šis teiginys turėtų būtų atmestas kaip nepagrįstas. Pažymėjo, kad dėl pablogėjusios emocinės būklės susijusios su prastomis kalinimo sąlygomis, atliekant bausmę Kybartų PN, pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybos ar Psichologinės grupės specialistus. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, nesukeliančios neigiamų pasekmių, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio prasme. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies, dalyje byla nutrauktina.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2019 m. sausio 29 d. Kybartų PN drausmės grupėje kamerų tipo patalpose Nr. 130, 124, 115, 101, 105 nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.

Pareiškėjo atstovė advokato padėjėja Rasa Vilkelytė teismo posėdžio metu nurodė, kad skundžia tik Kybartų PN drausmės grupės kamerų tipo patalpas, kad jose nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis, bendrabučio tipo patalpų neskundžia. Atsižvelgiant į tai, teismas nagrinės aplinkybes susijusias su kamerų tipo patalpomis.

Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad Regionų apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2880-505/2018 pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir priėmė 2018 m. birželio 14 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė. Sprendimas įsiteisėjęs. Pareiškėjas šioje byloje kreipėsi dėl drausmės grupėje neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, pasivaikščiojimo kiemelių ploto, dėl inventoriaus trūkumo ir kt. laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 4 d. ir nuo 2017 m. gegužės 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas yra tarp tų pačių šalių ir dalykas bei pagrindas sutampa, todėl teismas sprendžia, kad byla, dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 4 d. ir nuo 2017 m. gegužės 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d. (dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos drausmės grupėje, pasivaikščiojimo kiemelių ploto, dėl inventoriaus trūkumo – kėdžių, vietos trūkumo prie stalo (115, 101 kameroje), nutrauktina.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Kybartų PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kybartų PN kamerų tipo patalpose trūko gyvenamojo ploto.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2019 m. kovo 18 d. buvo apgyvendintas 6-ame nuteistųjų būryje (drausmės grupėje) 105 kameroje, kurios plotas 11,01 kv. m., bausmę atliko 2-3 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 3,67 kv. m., 5,51 kv. m. gyvenamojo ploto.

Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpose Nr. 130, 124, 115, 101, 105 nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinas apšvietimas, langai dengti neteisėtai įrengtomis perteklinėmis grotomis, per kurias nepatenka dienos šviesa, nėra jokios ventiliacijos. Paminėtose kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Kamerose nuo lubų krito tinkas, drėgna, veisėsi pelėsis, tarakonai, žiemą šalta, o vasarą karšta, vasarą neišduodami privalomi elektriniai ventiliatoriai, o žiemą šildytuvai. Kamerose nėra tiekiamas karštas vanduo, praustuvė sulūžusi.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte, pagal kurį bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Tačiau ši norma nereglamentuoja natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmestini.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, o taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus.

Žemesnės instancijos teismas

Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (2017-02-28, 2017-01-18, 2018-04-19) patvirtina, kad gyvenamosios patalpos Kybartų pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Dėl pareiškėjo argumentų apie antisanitarines sąlygas, pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Atsakovės atstovas nurodė, kad pataisos namuose yra užtikrinama tinkama patalpų temperatūra, kadangi pataisos namų teritorijoje yra nuolat veikianti katilinė ir reikiamą temperatūrą palaiko gyvenamosiose patalpose įrengti radiatoriai.

Byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, oro temperatūrą, oro judėjimo greitį, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas, oro judėjimo greitis, temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų. Priešingai, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad gyvenamųjų patalpų natūralus apšvietimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus, patalpose nebuvo drėgmės ir pelėsio požymių. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad apšvietimas, oro temperatūra, oro judėjimo greitis neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Žemesnės instancijos teismas

Kadangi Kybartų PN užtikrino tinkamą oro temperatūrą gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose, todėl nebuvo poreikio išduoti elektrinio ventiliatoriaus, oro šildytuvo. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis prašė Kybartų PN pareigūnų išduoti jam elektrinį oro šildytuvą, ventiliatorių, o pareigūnai atsisakė tenkinti tokį jo prašymą.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovės atstovė nurodė, jog remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sienų ir lubų būklę, t. y. objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl prastos kamerų lubų bei sienų būklės, todėl pareiškėjo pretenzijos šiame kontekste laikytinos pagrįstomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Tačiau pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jų neįrodė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Reikalavimai kamerų langų, grotų įrengimui reglamentuoti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.9. papunktyje, kuriame nurodyta, kad kamerose iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Todėl atsakovės atstovas įrengdamas kamerose ir drausmės grupės bendrabučio tipo patalpose grotas iš abiejų pusių teisės aktų nepažeidė.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose nebuvo pareigūno iškvietimo mygtuko.

Taisyklių 731.2 papunktyje nustatyta, kad kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Eksploatavimo taisyklių 13.10 papunktyje ir 16.11 papunktyje įtvirtinta, kad gyvenamuosiuose kambariuose ir kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas nurodė, kad radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema kamerų tipo patalpose buvo atnaujinta 2016 m. Pabrėžė, kad patys nuteistieji šias sistemas nuolatos gadina. Pastebėjus sugadinimus ar nuteistiesiems informavus apie tai, įrengimai suremontuojami. Informacijos, jog ginčui aktualiu laikotarpiu iškvietimo mygtukas neveikė neturi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo pasinaudoti prižiūrėtojo iškvietimo sistema yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuoti (pareiškėjas nenurodė, kokioje kameroje ir kokiais laikotarpiais ši sistema neveikė). Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl negalėjimo pasinaudoti pareigūnų iškvietimo sistema jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr. pvz. LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors fizinius sužalojimus ar kitus neigiamus išgyvenimus dėl iškvietimo sistemos mygtuko neįrengimo ar jo neveikimo. Todėl teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų apimtį, šiuo atveju negali pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl pareiškėjo argumentų apie šilto vandens tiekimą į kameras, pažymėtina, kad Higienos norma HN 134:2015 numato karšto vandens tiekimą tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 p.), tačiau teisės aktuose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju - kamerose) turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl sulūžusios spintelės 115 kameroje sutaisymo, dėl lentynėlės sanitariniame mazge pakabinimo. Pareiškėjo prašymai buvo patenkinti. Kitų duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kybartų pataisos namų administraciją su skundais ar prašymais dėl sulūžusios praustuvės kameroje, o pataisos namai būtų nereagavę ar netinkamai reagavę į jo skundus/prašymus, byloje nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl sulūžusios praustuvės atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo tarakonų.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti kenkėjų. Bylos duomenimis, pataisos namai yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kybartų PN administraciją dėl kenkėjų plitimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti pareiškėjo deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis, siejamomis su kenkėjų plitimu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose trūko inventoriaus - dėžių rūbams susidėti.

Nuteistieji aprūpinami visais baldais bei inventoriumi, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 nustatytos drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose tokios inventoriaus normos: metalinė lova - 1 vnt. asmeniui; stalas - 1 vnt.; taburetė ir/ arba kėdė, ir/arba suolai - 1 sėdima vieta 1 asmeniui; sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė - 1 komplektas; sieninė viršutinių drabužių pakaba - 2 kabliukai 1 asmeniui; sieninė lentyna tualeto reikmenims - 1 vnt.; šiukšlių dėžė - 1 vnt.; valymo inventorius (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės - 1 komplektas; elektrinis virdulys (elektriniais virduliais aprūpinamos tik pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą - perkėlimą į kamerų tipo patalpas iki 15 parų) - 1 vnt.

Atsakovės atstovas pažymėjo, jog Kybartų PN kamerų tipo patalpos buvo pilnai įrengtos ir aprūpintos būtinu inventoriumi, vadovaujantis minėtais teisės aktais.

Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nėra reglamentuota, jog kamerose privalo būti dėžės daiktams susidėti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, nebuvo atskirų persirengimo kabinų.

Pažymėtina, kad nei Higienos normos HN 76:2010 nei Higienos normos HN 134:2015 nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo, todėl nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas turi būti vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Atsižvelgiant į išdėstyta, į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, spręstina, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.

Pareiškėjas nurodė, kad neužtikrinamas asmens privatumas naudojantis tualetu, nes nėra galimybės užsirakinti kabinoje.

Taisyklių 16.5 punkte numatyta, jog, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm nuo ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ar unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis , grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms įrengta vieta. Taisyklių 13.5 punktas numato, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis (b. l. 16-21).

Pažymėtina, kad Teisės aktų nuostatos nenumato, kad sanitarinio mazgo kabinos durys turi užsirakinti, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerų tipo patalpose buvo netinkama sanitarinių mazgų, prausyklos būklė t. y. apgadinti sanitarinių mazgų įrenginiai bei neužtikrinama švara. Kaip jau minėta, atsakovės atstovas nurodė, kad patalpų einamieji remontai atliekami nuolat, todėl teiginiai dėl netvarkingų įrenginių bei nešvaros yra visiškai nepagrįsti. Tai įrodo ir į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų patikrinimo aktai.

Teismo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl sanitarinių mazgų ir prausyklos būklės yra deklaratyvūs, pareiškėjas konkrečiai nenurodo kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, nenurodo, kokios neigiamos pasekmės kilo dėl nurodytų aplinkybių, taigi pareiškėjui nenurodžius su jo tariamu teisiu pažeidimu susijusiu aplinkybių, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Kybartų PN veiksmus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kamerose nebuvo vietos džiovinti drabužius, nebuvo įrengta atskira patalpa drabužių džiovinimui.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Atsakovės atstovas nurodė, Kybartų PN sektoriaus kamerose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai yra skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka. Tą dieną, kai nuteistiesiems suteikiamas dušas, pagal patvirtintą grafiką, tą dieną skalbiama ir patalynė bei drabužiai.

Pareiškėjo argumentai, jog kamerų tipo patalpose nebuvo sudaryta sąlygų džiovinti drabužius vertintini kritiškai, kadangi Kybartų PN išskalbti drabužiai iš skalbyklos yra grąžinami sausi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė pasinaudojus skalbimo paslauga iš skalbyklos gauti sausus drabužius, nepaneigia, todėl atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad galimybė pasivaikščioti kiemelyje tik vieną valandą per parą, prieštarauja tarptautinėms teisės normoms.

Teisė į pasivaikščiojimą yra esminė suimtojo teisė. Komiteto prieš kankinimą standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 48 punktas) nurodyta, kad ypatingas dėmesys skiriamas buvimui lauke. Reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas pagrindine jų teise.

Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas patenka į asmenų, kuriems pagal Higienos normos HN 76:2010 11 punktą privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą, kategoriją, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.

Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje neįrengta vandens nuotekų sistema, todėl po lietaus būdavo pilna vandens.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, reglamentuoja ir pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose. Taisyklių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti (Taisyklių 18 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pagal Taisyklių nuostatas pasivaikščiojo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (Taisyklių 21 punktas). Pabrėžtina, jog nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui nereglamentuoti.

Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, ar pasivaikščiojimo kiemuose buvo įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema, todėl pripažintina, kad pasivaikščiojimo kiemo būklė neatitinka Taisyklių 19 punkte numatyto reikalavimo.

Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus Kybartų PN administracijai dėl kiemelių būklės. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusius sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti sąlygoti dėl neįrengtos atmosferos kritulių šalinimo sistemos.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo aprūpintas antra paklode, antru pagalvės užvalkalu, nebuvo išduodami jokie čiužinio užvalkalai, visas minkštasis lovos inventorius nehigieniškas.

Atsakovės atstovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. IR-132, nuteistajam atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei nuteistasis neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Nuteistajam yra išduodami 2 komplektai, kad skalbimo dieną nuteistasis nešvarų patalynės komplektą galėtų priduoti skalbti, o švarų naudoti. Minkštasis inventorius nuteistiesiems yra išduodamas naujas arba dezinfekuotas. Ekonomiškai yra netikslinga nuteistiesiems, kurių bausmės atlikimo laikas trumpesnis už inventoriaus eksploatacijos terminus, išduoti naują inventorių, todėl tokiais atvejais nuteistiesiems yra išduodamas dezinfekuotas, eksploatacijai tinkamas minkštasis inventorius. Kamerų tipo patalpose esančių nuteistųjų patalynė skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka.

Teismas pažymi, kad reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl trūkstamo minkšto inventoriaus ar netinkamo jo dezinfekavimo, skalbimo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas kreipėsi 2016 m. sausio 18 d. ir 2016 m. kovo 4 d. į Kybartų PN administraciją dėl papildomo čiužinio išdavimo. Atsakovės atstovas atsisakė išduoti papildomą čiužinį ir 2016 m. sausio 27 d. rašte pareiškėjui išdėstė, kodėl prašymas yra netenkinamas. Pareiškėjas į Kybartų pataisos namų administraciją kreipėsi dėl naujos antklodės išdavimo. Kybartų PN atsisakė išduoti naują antklodę ir 2018 m. lapkričio 5 d. rašte pareiškėjui išdėstė, kodėl prašymas yra netenkinamas, nurodė, kad nauja antklodė nebus išduota, nes pareiškėjas nepateikė senos antklodės. Kitų duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kybartų pataisos namų administraciją su skundais ar prašymais dėl antros paklodės, antro pagalvės užvalkalo, čiužinio užvalkalo išdavimo, o pataisos namai būtų nereagavę ar netinkamai reagavę į jo skundus/prašymus, byloje nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl antros paklodės, antro pagalvės užvalkalo, čiužinio užvalkalo išdavimo atmestini.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d.. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d.. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo ir garbės pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais. Duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų galimai sukeltų sveikatos sutrikimų, nėra. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų (netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017) arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).

Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs apie pažeidimų galimą poveikį pareiškėjo sveikatai, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Kybartų PN jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius į bylą pateikė pažymą apie 337,32 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnį, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje yra įtvirtinta bendra išlaidų atlyginimo taisyklė, kad „moka pralaimėjusi šalis“, išskyrus atvejus, kai šalys yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Tokiu atveju valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau šiuo atveju ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Atsižvelgus į tai, kad asignavimų valdytojas sutampa (Teisingumo ministerija), prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas (žr. LVAT 2017-11-08 nutartis Nr. A-2160-261/2017).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kybartų pataisos namuose sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo E. P. bylą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 4 d. ir nuo 2017 m. gegužės 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d. (dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos drausmės grupėje, pasivaikščiojimo kiemelių ploto, dėl inventoriaus trūkumo – taburečių, vietos trūkumo prie stalo (115, 101 kameroje)) nutraukti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

.

Teisėja Natalja Zelionkienė