Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-14 · Administracinė byla Nr. I-2880-505/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-14
Bylos Nr.
I-2880-505/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
E. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2880-505/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00370-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.4; 55.1.1.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 14 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui E. P., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-5) nurodė, kad jis Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) drausmės grupėje buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 4 d. ir nuo 2017 m. gegužės 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d. Teigė, jog gyvenamojoje patalpoje trūko ploto, kurį dar mažino kameroje buvę baldai bei sanitarinis mazgas. Pažymėjo, kad trūko inventoriaus (taburečių, spintelių maistui, higienos priemonėms susidėti). Pasivaikščioti gryname ore galėjo du kartus per dieną, tačiau pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, todėl turėjo tik stovėti. Nurodė, jog kamerose trūko vietos prie stalo, todėl dažnai teko valgyti šaltą maistą. Kadangi pareiškėjas turėjo problemų su skrandžiu, todėl dažnai dėl šalto maisto likdavo alkanas. Dėl tokių kalinimo sąlygų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, jautė psichologinius ir fizinius nepatogumus, buvo sugniuždyta pareiškėjo asmenybė. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 9-15).

Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

Nuteistieji aprūpinami visais baldais bei inventoriumi, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau - Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“.

Kybartų PN drausmės grupės patalpos buvo pilnai įrengtos ir aprūpintos būtinu inventoriumi, vadovaujantis minėtais teisės aktais. Jei nuteistieji sulaužydavo inventorių, jis buvo pakeičiamas nauju arba sutaisomas, todėl kamerose visada buvo reikalingas inventorius. Be to, pareiškėjas į Kybartų PN administraciją buvo kreipęsis dėl spintelės sutaisymo, kuri buvo sutaisyta ir dėl lentynų pakabinimo, kurios taip pat buvo pakabintos. Kitais inventoriaus trūkumo ar sugadinimo klausimais į Kybartų PN administraciją nesikreipė, todėl nėra pagrindo pareiškėjo teiginį, jog kamerose buvo tik 1 stalas ir 2 taburetės ir dėl šios priežasties negalėjo pavalgyti laiku, laikyti pagrįstu ir teisingu.

Kybartų PN nepažeidė teisės aktais nustatytų maisto energetinių verčių, todėl teiginys, kad pareiškėjui nėra užtikrinama tinkama mityba, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 103 str. nurodyta, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis BVK 70 str. (Nuteistųjų atskiras arba izoliuotas laikymas pataisos įstaigose) reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai aktyviais veiksmais siekė savo teisinės padėties pabloginimo - t. y. tyčia darė režimo pažeidimus, puikiai suvokdamas, jog už tai bus perkeltas į drausmės grupę, kurioje sąlygos objektyviai blogesnės negu bendrabučio tipo patalpose.

Nuteistieji, atlikinėjantys laisvės atėmimo bausmę drausmės grupėje, pagal Kybartų PN direktoriaus įsakymu patvirtintą grafiką, gali lankytis stadione, o šaltuoju metų laiku - sporto salėje. Dėl pasivaikščiojimo - buvimo gryname ore laiko pailginimo, pareiškėjas turėjo kreiptis į Kybartų PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus, kad dėl ligos būtų pailgintas buvimas lauke, tačiau pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Kybartų PN suteikė pareiškėjui pakankamai laiko būti gryname ore, užsiimti papildoma sporto, edukacine veikla, vadovaujantis BVK nuostatomis, ir pareiškėjo teiginys, kad išėjimas į lauką 2 kartus per parą, užsiėmimų nebuvimas, sporto salės nelankymas blogino pareiškėjo situaciją, yra nepagrįstas ir neteisingas.

Kadangi nei viename teisės akte nėra reglamentuotas pasivaikščiojimo kiemų plotas, todėl teigti, jog pažeistos teisės aktų normos, netikslinga ir nepagrįsta, tad šis teiginys turėtų būtų atmestas kaip nepagrįstas

Pažymėjo, kad dėl pablogėjusios emocinės būklės susijusios su prastomis kalinimo sąlygomis, atliekant bausmę Kybartų PN, pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybos ar Psichologinės grupės specialistus.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, nesukeliančios neigiamų pasekmių, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio prasme. Prašė skundą atmesti.

Pareiškėjui, atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą žinoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 74 str. 1 d.). Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 20 d. nutartyje pasiūlyta teise dalyvauti teismo posėdyje ir teikti paaiškinimus (būti išklausytam) (ABTĮ 52 str. 2 d.) pareiškėjas nepasinaudojo (b. l. 111, 112). Šalių neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Kybartų PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog drausmės grupės gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto normos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 9-10, 56-57) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2016 m. sausio 7 d., nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. balandžio 12 d. buvo apgyvendintas 130 kameroje, kurios plotas 21,24 kv.m, bausmę atliko 2-5 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 7,08 kv. m, 4,24 kv. m ir 10,62 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. birželio 2 d. buvo apgyvendintas 124 kameroje, kurios plotas 10,57 kv.m, bausmę atliko 2 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 5,28 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 15 d., nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2017 m. sausio 4 d., nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. birželio 30 d. buvo apgyvendintas 115 kameroje, kurios plotas 16,49 kv.m, bausmę atliko 4 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 4,12 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2017 m. liepos 12 d., nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. buvo apgyvendintas 101 kameroje, kurios plotas 17,23 kv.m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,3 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose trūko inventoriaus (taburečių, spintelių maistui, higienos priemonėms susidėti), kamerose trūko vietos prie stalo, todėl dažnai teko valgyti šaltą maistą (būdavo alkanas).

Nuteistieji aprūpinami visais baldais bei inventoriumi, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija 2010 m. vasario 25 d. iki 2016 m. balandžio 20 d.).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 nustatytos drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose tokios inventoriaus normos: metalinė lova - 1 vnt. asmeniui; stalas - 1 vnt.; taburetė ir/ arba kėdė, ir/arba suolai - 1 sėdima vieta 1 asmeniui; sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė - 1 komplektas; sieninė viršutinių drabužių pakaba - 2 kabliukai 1 asmeniui; sieninė lentyna tualeto reikmenims - 1 vnt.; šiukšlių dėžė - 1 vnt.; valymo inventorius (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės - 1 komplektas; elektrinis virdulys (elektriniais virduliais aprūpinamos tik pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą - perkėlimą į kamerų tipo patalpas iki 15 parų) - 1 vnt.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme nurodytos baudos, drausmės izoliatorių ir karcerių kamerose esančio inventoriaus normos: pritvirtinama prie grindų metalinė lova - 1 vnt. vienam asmeniui; pritvirtinamas prie grindų stalas - 1 vnt.; pritvirtinama prie grindų taburetė - 1 vnt. vienam asmeniui; sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė) - 1 komplektas; sieninė viršutinių drabužių pakaba - 1 kabliukas vienam asmeniui; sieninė lentyna tualeto reikmenims - 1 vnt.; šiukšlių dėžė - 1 vnt.; valymo inventorius - 1 komplektas.

Atsakovės atstovas pažymėjo, jog Kybartų PN drausmės grupės patalpos buvo pilnai įrengtos ir aprūpintos būtinu inventoriumi, vadovaujantis minėtais teisės aktais (b. l. 11).

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl sulūžusios spintelės 115 kameroje sutaisymo, o 2016 m. rugpjūčio 5 d. su prašymu kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl lentynėlės sanitariniame mazge pakabinimo. Pareiškėjo prašymai buvo patenkinti, spintelės sutaisytos, lentynėlė sanitariniame mazge pakabinta (b. l. 54, 55).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, vietos prie stalo, baldų, trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščioti gryname ore galėjo du kartus per dieną, tačiau pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, todėl turėjo tik stovėti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Pagal BVK 75 straipsnio 2 dalį drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 12) teigė, kad BVK 103 straipsnyje nurodyta, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimo tvarką. Nuteistųjų dienotvarkę nustato pataisos įstaigos direktorius įsakymu. Nuteistųjų, perkeltų į drausmės grupę, dienotvarkė skiriasi nuo nuteistųjų, atliekančių bausmę bendrabučio tipo patalpose.

Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia pažemintu pareiškėjo orumu, psichologiniais ir fiziniais nepatogumais, sugniuždyta pareiškėjo asmenybe. Iš byloje pateiktos asmens sveikatos istorijos Nr. 309 kopijos matyti, jog pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų: kairės pėdos skausmo, strėnų skausmo, krūtinės ląstos skausmu, dėl susipjaustytos rankos, dešinės rankos dilbio patinimu ir pan. (b. l. 79-110). Visais atvejais skirtas atitinkamas gydymas. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė