Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo M. T. bei jo gynėjo advokato G. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį (2020 m. vasario 27-28 d. veika) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, BK 260 straipsnio 1 dalį (2020 m. vasario 27-28 d. veika) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, BK 259 straipsnio 1 dalį (2020 m. kovo 22-23 d. veika) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, BK 260 straipsnio 1 dalį (2020 m. kovo 22-23 d. veika) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, BK 201 straipsnio 3 dalį 15 MGL dydžio (750 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), BK 259 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 201 straipsnio 3 dalį, subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. vasario 27 d. iki 2020 m. vasario 28 d. (viena diena), nuo 2020 m. kovo 23 d. iki 2021 m. balandžio 8 d.

R. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. gegužės 20 d. iki 2020 m. liepos 9 d.

R. M. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Po nuosprendžio įsiteisėjimo byla perduota prokurorui, kad šis imtųsi priemonių šią nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuota M. T. 6 (šeši) Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuota R. M. 180 (vienas šimtas aštuoniasdešimt) Eur.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas M. T. turtui – piniginėms lėšoms (1 615 Eur, 95,61 Eur, 1 675 Eur), paskirtas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro 2020 m. kovo 3 d. nutarimu ir 2020 m. kovo 31 d. nutarimu, paliktas iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje 6 Eur sumai. Kitai turto daliai laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas M. T. nuosavybės teise priklausančiam turtui: automobiliui „Mercedes Benz C 270 CDI“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), paskirtas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro 2020 m. kovo 3 d. nutarimu, patikslintu 2020 m. kovo 10 d. nutarimu, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. M. turtui – piniginėms lėšoms (1 860 Eur), paskirtas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro 2020 m. gegužės 22 d. nutarimu, paliktas iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje 180 Eur sumai. Kitai turto daliai laikinas nuosavybės teisės apribojimas nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintas.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį A. M. ir R. Z., tačiau dėl jų apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti ir neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, 2020 m. vasario 27 d. gabeno savo automobiliu „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 7,668 g šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis narkotinės medžiagos – 0,00189 g karfentanilio ir 0,174 g metadono, susitaręs iš anksto su A. M. parduoti reikiamą kiekį narkotinių medžiagų už sutartą kainą, 2020 m. vasario 27 d., apie 21.20 val., atvažiavo į sutartą vietą, adresu (duomenys neskelbtini), kur automobilyje „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už 6 Eur ir į skolą pardavė A. M. šešis vienetus folijos lankstinukų su viduje esančiomis narkotinėmis medžiagomis – 0,00013 g karfentanilio ir 0,011 g metadono, kurią A. M. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo ir turėjo savo kairės pusės rankovėje iki 2020 m. vasario 27 d., kol policijos pareigūnai patikrinimo metu rado ir paėmė A. M. priklausančias narkotines medžiagas. Po ko M. T. iš karto buvo sulaikytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato pareigūnų ir jo paviršutinės drabužių apžiūros metu pas jį kairėje striukės kišenėje buvo rastas juodos spalvos medžiaginis dėklas, kuriame buvo 84 vnt. folijos lankstinukų su šviesios spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,00176 g narkotinės medžiagos karfentanilio ir 0,163 g metadono, o iki 2020 m. vasario 27 d. bute adresu (duomenys neskelbtini), jis laikė 0,598 g augalinės kilmės medžiagą, kurios sudėtyje yra psichotropinės medžiagos MDMB-FUBICA, kurios kiekio nėra galimybės nustatyti dėl to, kad Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centre nėra šios medžiagos pamatinio standarto, kol 2020 m. vasario 28 d., nuo 00.56 val. iki 01.18 val., kratos metu jo namuose buvo rastas folijos lankstinukas su smulkinta augalinės kilmės psichotropine medžiaga.

2. Be to, M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti ir neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, 2020 m. kovo 23 d., apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini), savo automobilyje „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) laikė šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis narkotinės medžiagos – 0,000608 g narkotinės medžiagos karfentanilio ir 0,046 g narkotinės medžiagos metadono, iš kurių 30 vnt. folijos lankstinukų su šviesios spalvos milteliais, kurių sudėtyje 0,000524 g narkotinės medžiagos karfentanilio ir 0,041 g narkotinės medžiagos metadono, buvo įsigijęs 2020 m. kovo 22 d., apie 21.00 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje iš R. M. už 180 Eur, o kitą rastą kiekį turėdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis. Po ko M. T. 2020 m. kovo 23 d., apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini), 4 vnt. folijos lankstinukų su šviesios spalvos milteliais, kurių sudėtyje yra 0,000064 g narkotinės medžiagos karfentanilio ir 0,005 g narkotinės medžiagos metadono, į skolą perdavė R. Z., o R. Z., nemokamai paimdamas, juos įgijo, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, turėjo savo kairėje rankoje, kol 2020 m. kovo 23 d. policijos pareigūnai patikrinimo metu rado ir paėmė jam priklausančias narkotines medžiagas. Po ko M. T. buvo sulaikytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato pareigūnų ir asmens apžiūros metu pats pateikė vieną folijos lankstinuką su milteliais viduje, kurių sudėtyje yra 0,000020 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, o M. T. automobilio „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, vairuotojo pusės durelėse buvo rasta juodos spalvos odinė piniginė, kurioje buvo 30 vnt. folijos lankstinukų su šviesios spalvos milteliais, kurių sudėtyje 0,000524 g narkotinės medžiagos karfentanilio ir 0,041 g narkotinės medžiagos metadono.

3. Be to, M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė naminius stiprius alkoholinius gėrimus: jis, neturėdamas tikslo realizuoti, neteisėtai laikė savo tėvų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), 24,395 l naminio stipraus alkoholinio gėrimo, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 25,6-76,5 procentai, iki 2020 m. vasario 28 d., 03.02-04.14 val., kai kratos metu minėtas kiekis naminio stipraus alkoholinio gėrimo, priklausančio M. T., buvo rastas ir paimtas.

4. R. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti: ji, 2020 m. kovo 22 d., apie 21.00 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai, pardavė M. T. už 180 Eur 30 vnt. folijos lankstinukų su šviesios spalvos milteliais, kurių sudėtyje 0,000524 g narkotinės medžiagos karfentanilio ir 0,041 g narkotinės medžiagos metadono.

5. R. M. buvo kaltinama pagal BK 260 straipsnio 3 dalį tuo, kad ji neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, bei labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti: ji, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, neteisėtai, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens nusipirkdama, įgijo 0,000113 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, 0,008 g narkotinės medžiagos – metadono, 3,977 g narkotinės medžiagos – heroino, 296,38 g augalinės kilmės medžiagos, kurios sudėtyje yra psichotropinė medžiaga MDMB-FUBINACA, kurios kiekis nenustatytas, nes Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centre nėra šios medžiagos pamatinio standarto, labai didelį kiekį 46,257 g narkotinės medžiagos – heroino, ir laikė krūmų ir medžių masyve, kuris nuo namo, (duomenys neskelbtini), tvoros nutolęs apie 70 metrų, po mediniais kelmais, iki 2020 m. gegužės 20 d., 11.35-14.00 val., kol policijos pareigūnai, atliekant įvykio vietos apžiūrą, rado ir paėmė jai (R. M.) priklausančias narkotines ir psichotropines medžiagas.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

7. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalį, kurioje R. M. išteisinta pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: R. M. pripažinti kalta pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir paskirti jai 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

7.2. Prokuroro manymu, apibendrinus išdėstytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

8.1. Apeliantai nurodo, kad teismas, netinkamai taikė BK normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, todėl nuteistajam paskyrė aiškiai per griežtas, BK 41 straipsyje numatytiems bausmės tikslams prieštaraujančias bausmes. Pasak apeliantų, vadovaujantis BK 41 straipsniu ir šiuo klausimu aktualia teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006), kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Vienok, pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė ir neatsižvelgė į tokias reikšmingas aplinkybes, kaip tai, jog nuteistasis iki suėmimo dirbo, nenustatytas jo polinkis nusikalsti, jo socialiniai ryšiai su vaikais, tėvais yra tvirti, narkotines medžiagas įgyjo savo reikmėms, kitiems asmenims duodavo narkotinių medžiagų tik dėl draugiškumo (toks elgesys yra įprastas tarp narkotikus vartojančių asmenų), yra suimtas nuo 2020 m. kovo 25 d. Pasak apeliantų, pagal mokslinius tyrimus, ilgalaikis laisvės atėmimas sukelia ilgalaikes pasekmes, pokyčiai lieka ryškesni, kai įkalinimo įsiaigoje praleidžiama daugiau gyvenimo laiko. Taip formuojasi tipiška recidyvisto asmenybė. Be to, nukenčia ir asmens socialiniai ryšiai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kur pasakyta, kad teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šiuo aspektu atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir pirmosios instancijos priimtu nuosprendžiu, konstatuoja, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas nustatydamas, kad byloje esantys įrodymai nepakankami pagrįsti, jog R. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Apygardos teismas bylos įrodymus ištyrė ir įvertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taigi, vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas yra konkretaus nusikaltimo sudėtis, kurią sudaro: nusikaltimo objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Jeigu asmens veikoje nenustatomas bent vienas nusikaltimo sudėties požymis, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. M. taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nėra visų būtinų sąlygų, nes neįrodyta, kad R. M. padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytus veiksmus, t.y. kad ji, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, neteisėtai, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens nusipirkdama įgijo 0,000113 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, 0,008 g narkotinės medžiagos – metadono, 3,977 g narkotinės medžiagos – heroino, 296,38 g augalinės kilmės medžiagos, kurios sudėtyje yra psichotropinė medžiaga MDMB-FUBINACA, labai didelį kiekį 46,257 g narkotinės medžiagos – heroino, ir šias narkotines ir psichotropines medžiagas iki 2020 m. gegužės 20 d. laikė po mediniais kelmais krūmų ir medžių masyve, kuris nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), tvoros nutolęs apie 70 metrų.

Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojama, o turi būti įrodyta dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pareigą įrodyti, kad asmuo padarė tam tikrą nusikaltimą, turi baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos. To nepadarius, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje taip pat ne kartą išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-594/2012; Nr. 2K-110/2013 ir kt.).

Apie nusikalstamos veikos sudėties požymius sprendžiama pagal faktines veikos aplinkybes, kurių nustatymo šaltinis gali būti tiek kaltinamo asmens parodymai, tiek kiti įrodymai gauti ikiteisminio tyrimo metu bei teisme. Iš apskųstojo teismo nuosprendžio, kaip vientiso teismo baigiamojo akto, ir teismo posėdžių protokolų turinio matyti, kad spręsdamas klausimą dėl R. M. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 sraipsnio 3 dalį teismas išnagrinėjo ir įvertino ne tik R. M. parodymus, tačiau ir nuteistojo M. T., liudytojų R. R., I. Č., S. M., J. T., A. T. parodymus, specialistų išvadas, tarnybinius pranešimus, įvykio vietos, kratos rezultatus bei duomenis, gautus Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo priemonėmis. Nuteistosios R. M. parodymus apygardos teismas vertino kitų įrodymų kontekste, todėl nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, vertindamas nuteistosios parodymus, jiems suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

9. Prokuroras skunde nurodo, kad R. M. dalyvavimą, nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padaryme patvirtina R. M. paso suradimo narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo vietoje faktas, nuteistosios R. M. ir jos artimųjų skirtingi paaiškinimai apie paso dingimo aplinkybes, R. M. noras išvykti pas sužadėtinį į (duomenys neskelbtini), tam neturėjimas pinigų bei noras jų gauti ir nustatyta aplinkybė, kad ji vieną kartą pardavė M. T. 30 vnt. folijos lankstinukų su šviesios spalvos milteliais, kurių sudėtyje 0,000524 g narkotinės medžiagos karfentanilio ir 0,041 g narkotinės medžiagos metadono.

10. Taigi, remiantis šiais byloje surinktais duomenimis neginčyjamai nustatyta, jog narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo laikomos netoli R. M. gyvenamosios vietos, tačiau nepakanka objektyvių faktinių duomenų pagrįsti, kad nuteistoji dalyvavo šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavime. Byloje neginčytinai pasitvirtino, kad R. M. 2020 m. kovo 22 d., apie 21.00 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai už 180 Eur pardavė M. T. 30 vnt. folijos lankstinukų su šviesios spalvos milteliais, kurių sudėtyje 0,000524 g narkotinės medžiagos karfentanilio ir 0,041 g narkotinės medžiagos metadono, tačiau bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, kad nuteistoji žinojo, jog yra narkotinių ir psichotropinių medžiagų slėptuvės ir M. T. realizavo būtent iš ten paimtas draudžiamas medžiagas.

Vien vienkartinis narkotinių medžiagų pardavimo faktas M. T., kurio neneigė pati nuteistoji, savaime nepatvirtina aplinkybės, jog ji neteisėtai disponavo ir įvykio vietoje rastomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. R. M. inkriminuotos BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra savarankiškos ir kiekviena atskirai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, todėl kiekvienos iš veikų padarymo aplinkybės ir kaltininko kaltė turi būti neginčijamai įrodyta byloje surinktais įrodymais, nekeliant nė vienos iš šių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. M. vertėsi narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nepaisant to, kad R. M.telefoniniai pokalbiai buvo kontroliuojami, slaptų tyrimo veiksmų atlikimo metu nebuvo gauta informacijos, kuri leistų susieti R. M. su vykdyta narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo ar platinimo veikla. Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2020 m. liepos 18 d. išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog ant tirti pateiktų R. M. drabužių narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei jų pirmtakų (prekursorių) pėdsakų nerasta. Tirti pateiktuose R. M. rankų nuoplovose narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei jų pirmtakų (prekursorių) pėdsakų taip pat nerasta (t. 3, b. l. 68–76). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2020 m. spalio 28 d. išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, nustatyti, ar tirti pateikti 23 vnt. folijos lankstinukų, rastų įvykio vietos apžiūros metu, ir folijos ritinėlis, kurį R. M. pardavė M. T., anksčiau tarpusavyje sudarė vieną visumą, negalima, nes lyginant juos tarpusavyje, tarp jų atidalinimo paviršių neaptikta kokių nors sutapimų pagal individualiuosius požymius (t. 3, b. l. 102–106). Pagal liudytojo I. Č. parodymus nustatyta, jog name, kur gyveno nuteistoji, su ja dar gyveno penki jos giminaičiai (t. 6, b. l. 33–34). Tiek nuteistoji, tiek liudytojai J. T., A. T. patvirtino, kad dalis iš šių asmenų buvo praeityje teisti už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Byloje nėra duomenų, kad nuteistoji R. M. anksčiau darė nusikaltimus, ar būtų susijusi su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Teistumo ji neturi. Ant narkotinių medžiagų įpakavimų, rastų įvykio vietos apžiūros metu, nei R. M., nei jos artimųjų pirštų pėdsakų nerasta. Kaip jau minėta, nuteistasis M. T. parodė, kad jis anksčiau R. M. prašė narkotinių medžiagų, bet ji jam pardavė tik vieną kartą, kuris nustatytas šioje byloje. Kiti asmenys, kuriems R. M. tariamai būtų galėjusi išplatinti narkotines ir psichotropines medžiagas, nėra nustatyti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių ir R. M. kokius nors kontaktus, kurių metu su narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkėjais ar kitais asmenimis nuteistoji būtų derinusi kokios nors šių medžiagų įsigijimo ar platinimo aplinkybės. Teisiamajame posėdyje apklausti pareigūnai D. G., R. R., I. Č. patvirtino, jog narkotinių medžiagų slėptuvės buvo surastos atsitiktinai, jie anksčiau neturėjo duomenų apie nuteistosios R. M. disponavimą labai dideliais kiekiais šių draudžiamų medžiagų ar jų platinimą.

Visi šie bylos duomenys papildo vienas kitą ir neprieštarauja nuteistosios aiškinimui, kad ji apie narkotikus sužinojo, kai pareigūnai atlikinėjo kratą, ir apie 150-200 m nuo jos namų miško masyve surado narkotines medžiagas bei jos pasą. Ji tvirtino, kad nežino, kam priklauso tos narkotinės medžiagos ir kaip jos pasas atsidūrė šalia šių medžiagų, kas jį ten padėjo, savo asmens dokumento buvo pasigedusi jau 2020 m. kovo pradžioje ir klausinėjo namiškių, ar jie kartais nematė paso, tačiau pastarieji atsakė, kad jis atsiras.

Prokuroras skunde tvirtina, kad nuteistosios parodymus, kad ji nežinojo apie įvykio vietos apžiūros metu rastas narkotines medžiagas, paneigia byloje apklaustų liudytojais jos giminaičių parodymai, nes jie neprisiminė, jog nuteistoji būtų sakiusi, kad dingo pasas.

Analizuojant nuteistosios R. M. parodymus matyti, jog ji nuosekliai viso proceso metu tvirtino, kad norėjo išvažiuoti į (duomenys neskelbtini) pas savo vaikiną, o tėvai jai tai daryti draudė. Jai išvažiuoti į (duomenys neskelbtini) buvo reikalingas pasas, tačiau ji jau kurį laiką paso buvo pasigedusi. Apie tai ji sakė savo artimiesiems, kurie jai atsakė, kad atsiras. Pirmosios instancijos teisme apklausus nuteistosios artimuosios: mamą J. T., seserį S. M., dėdę A. T., jie nepatvirto, jog nuteistoji jiems būtų sakiusi apie dingusį pasą. Pirmosios instancijos teisme apklauta nuteistosios mama J. T. parodė, kad dukra R. M. sakė jai apie savo planus išvykti į (duomenys neskelbtini) pas vaikiną, o ji tokiam dukros sumanymui prieštaravo. R. M. jai apie dingusį pasą neminėjo. Ji pati ir jos vyras dukros paso neslėpė ir nežino, kas tai galėjo padaryti. Liudytoja S. M. (nuteistosios sesuo) parodė, kad apie sesers pasą nieko nežino. Jai sesuo nesakė, kad pasas dingo. Liudytojas A. T. (nuteistosios dėdė) parodė, jog nežino, kaip pasas galėjo atsirasti kartu su įvykio vietoje rastomis narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors apklausti liudytojai J. T., S. M., A. T. nepatvirtino, kad R. M. skundėsi, jog neberanda savo paso, tačiau šie faktiniai duomenys nepaneigia nuteistosios aiškinimo, jog ji nežino, kaip jos pasas atsidūrė miško masyve narkotinių medžiagų slėptuvėje. Visų pirma, iš nuteistosios parodymų matyti, jog klausinėjant apie paso buvimo vietą, artimieji jai atsakė tik tiek, kad jis atsiras. Tokia reakcija patvirtina, jog pastarieji dėl nuteistosios nurodytos aplinkybės nesusirūpino ir jos neįsiminė, todėl, praėjus kiek laiko po nuteistosios domėjimosi jiems neaktualiu klausimu, galėjo to neprisiminti arba žinodami, kur pasas yra, dėl jo dingimo nesijausino, o apklausiami ir žinodami, kad už disponavomą draudžiamomis medžiagomis numatyta baudžiamoji atsakomybė, paso atsiradimo slėptuvėje aplinkybes nuslėpė. Be to, toje pačioje sodyboje gyvenęs nuteistosios tėvas atsisakė duoti parodymus, o vienas iš brolių buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) ir dėl šios aplinkybės liko neapklaustas, o šiuo metu tai padaryti nėra galimybės dėl pirmiau aptartų aplinkybių. Nuteistoji R. M. nesukonkretizavo ir neprisiminė, kam konkrečiai iš šeimos narių ji sakė, kad neranda paso. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, bylos faktiniais duomenimis yra nepaneigtas nuteistosios aiškinimas, kad ji nežino, kas buvo paėmęs jos pasą ir paslėpęs narkotikų slėptuvėje.

Prokuroras apeliaciniame skunde tvirtina, kad R. M. paso radimo kartu su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis aplinkybė tvirtina, jog nuteistoji slėpdama savo dokumentą tokiu būdu siekė užsitikrinti sėkmingą išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Teisėjų kolegijos manymu, ši aplinkybė, vertinant ją pirmiau aptartų įrodymų kontekste, kai jos tėvai išvykimui į kitą šalį priešinosi, gali būti aiškinama ir taip, kad kažkuris iš nuteistosios artimųjų, žinodami apie R. M. norą išvykti ir tėvų poziciją dėl jos sprendimo, galėjo paslėpti jos asmens dokumentą jai nežinomoje vietoje, kuria ir buvo pareigūnų surasta slėptuvė.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nors byloje nėra tiesioginių duomenų, jog R. M. neteisėtai dispovavo įvykio vietos apžiūros metu rastomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, tačiau tai, jog ji tokios pačios rūšies narkotines medžiagas pardavė M. T., leidžia daryti išvadą, jog ji žinojo apie neteisėtai įvykio vietos apžiūros metu rastas kitas narkotines ir psichotropines medžiagas. Tokie prokuroro apeliacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti.

Nuteistoji R. M. apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuosekliai aiškino, kad ji M. T. parduotas narkotines medžiagas rado numestas savo kieme ir, neturėdama pinigų, jas pardavė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors jos nurodyta versija apie medžiagų įgyjimo aplinkybes kelia abejones, tačiau, ją vertinant kontekste pirmiau aptartų duomenų apie aplinkui gyvenančius kitus asmenis, turinčius kriminalinę praeitį, bei nuteistosios motinos parodymus, kad tėvai priešinosi dukters išvykimui, byloje lieka nepaneigti R. M. parodymai, kad pasas iš jos valdymo išėjo be jos pačios žinios, o apie jo buvimo vietą ir slepiamas narkotines medžiagas ji nieko nežinojo. Taigi, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia prokuroras, paso radimo narkotinių medžiagų laikymo vietoje faktas negali būti vertinamas kaip objektyvus neginčytinas įrodymas, patvirtinantis, kad nuteistoji žinojo, kur laikomas labai didelis narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis ir pati dalyvavo jų disponavime bei tokioje vietoje, į kurią vedė daug pramintų takelių, laikė savo asmens dokumentą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti tik prielaidą, kad R. M. galėjo dalyvauti labai didelio kiekio rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėtame disponavime, tačiau šią prielaidą patvirtinančių objektyvių, neabejotinų duomenų byloje nesurinkta. Šiai išvadai neprieštarauja ir prokuroro skunde nurodyta aplinkybė, kad ant įvykio vietos apžiūros metu nustatytoje slėptuvėje rastų narkotinių medžiagų nebuvo rasta nuteistosios rankų pėdsakų, nes pati nuteistoji pripažino, jog rastas savo kieme narkotines medžiagas ji apžiūrėjo su pirštinėmis. Ši aplinkybė gali būti vertinama tik kaip prielaida, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys.

Be to, pažymėtina, kad pagal liudytojų I. Č. parodymus, įvykio vietos apžiūros metu buvo rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kurios rinkoje galėjo kainuoti 25 000-30 000 Eur. Iš bylos duomenų matyti, kad R. M. dirbo pardavėja, jai trūko pinigų kelionei pas savo vaikiną į (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 58). Tai patvirtina nuteistosios pokalbiai su jos vaikinu P. I. (t. 6, b. l. 59–62). Kaip jau minėta, byloje nenustatyti jokie kiti asmenys, su kuriais nuteistoji būtų bendrininkavusi narkotikų disponavime. Vertinant nuteistosios turtinę padėtį kartu su nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo spręsti, jog pati nuteistoji galėjo įgyti tokios didelės vertės įvykio vietos apžiūros metu rastas narkotines ir psichotropines medžiagas ir jomis disponuoti.

Prokuroras apeliaciniame skunde kitų duomenų, išskyrus jau aptartus, kurie patvirtintų R. M. dalyvavimą šios nusikalstamos veikos padaryme, nenurodė. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jokių papildomų įrodymų, pagrindžiančių R. M. dalyvavimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą taip pat nepateikta.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, vertindama kiekvieną įrodymą atskirai, juos lygindama ir siedama į bendrą visumą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, padarė bylos faktiniais duomenimis pagrįstą išvadą, jog nepakanka faktinių duomenų pagrįsti, kad R. M. dalyvavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padaryme, todėl ją pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pagrįstai išteisino.

Dėl nuteistajam M. T. paskirtų bausmių

Nuteistasis M. T. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių ir inkriminuotų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai abejonių taip pat nekelia. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertino ir jų pagrindu M. T. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį, 201 straipsnio 3 dalį. Todėl kolegija pasisako tik dėl apeliantų skundžiamos, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šiam nuteistajam paskirtos bausmės.

Nuteistasis M. T. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo sumažinti nuteistajam pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių – laisvės atėmimo trukmę iki minimumo, nes yra per griežtos, nustatytos neatsižvelgus į tai, jog nuteistasis iki suėmimo dirbo, nenustatytas jo polinkis nusikalsti, jo socialiniai ryšiai su vaikais, tėvais yra tvirti, narkotines medžiagas įgyjo savo reikmėms, kitiems asmenims duodavo narkotinių medžiagų tik dėl draugiškumo (toks elgesys yra įprastas tarp narkotikus vartojančių asmenų), yra suimtas nuo 2020 m. kovo 25 d. Šie nuteistojo M. T. ir jo gynėjo skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 (dviejų) metų; BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo 2 (dvejų) iki 8 (aštuonerių) metų.

BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Individualizuojant bausmę svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagrindinis skiriamos bausmės tikslas yra teisingumo principo įgyvendinimas, kurį teismai realizuoja per baudžiamajame įstatyme nustatytą bausmės rūšių bei baudžiamojo poveikio priemonių taikymo sistemą, individualizuodami bausmę už padarytą nusikalstamą veiką – atsižvelgdami ne tik į formalius kriterijus, bet ir į realų veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-253-699/2018, Nr. 2K-98-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas laisvės atėmimo bausmės rūšį ir nustatydamas trukmę, paminėtų įstatyminių nuostatų nepažeidė.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas, parinkdamas M. T. bausmės rūšį ir nustatydamas trukmę bei paskirdamas subendrintą bausmę, atsižvelgė, kad jis padarė du sunkius, du nesunkius tyčinius nusikaltimus ir vieną baudžiamąjį nusižengimą. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, o atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). M. T. galiojančių teistumų neturi, baustas administracine tvarka, dirbo, narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo surastos ir paimtos, jų kiekis nėra labai didelis.

M. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už sunkių nusikaltimų padarymą yra artimos baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui, o už nesunkius nusikaltimus – artimos baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytus nusikalstamus veiksmus, šios bausmės vidurkiui. Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, taikant ne visišką, o dalinį bausmių sudėjimo ir apėmimo principus, todėl nėra pagrindo spręsti, kad subendrinta bausmė paskirta per griežta.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės, vertinant nuteistojo asmenybę ir nusikaltimų padarymo aplinkybes, konkrečiu atveju atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos ar neproporcingos nuteistojo asmenybei bei jo nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsniui.

Apeliantai skunde nurodo, kad M. T. prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, narkotines medžiagas įgijo savo reikmėms, narkotikais pavaišino tik savo draugą, tikslo platinti jų neturėjo, dėl ko teismas turėtų jam skirti švelnesnes bausmes. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas jau įvertino šias aplinkybes, nuteistajam paskirdamas bausmes. Todėl dar kartą vertinti pirmosios instancijos teismo jau įvertintas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, pažymėtina, kad faktas, jog nuteistasis M. T. narkotinėmis medžiagomis pavaišino savo draugą ir jis šią veiką vertina kaip nedidelį nusižengimą, nurodydamas, kad „narkomanas narkomaną vaišino“, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl tikslo platinti narkotines medžiagas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. T. A. M. prašomas jam į sutartą vietą atvežė narkotinių medžiagų ir pardavė A. M. už 6 Eur ir į skolą. Nors nuteistasis iš karto pinigų negavo, tačiau perdavimas į skolą tvirtina, apygardos teismo nustatytą aplinkybę, kad M. T. perdavė narkotinę medžiagą A. M. ne tik jį vaišindamas, bet ir siekdamas iš to turėti pajamų. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad platinimu pripažįstamas ne tik narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimas, tačiau ir bet kokiu būdu šių medžiagų perdavimas kitiems asmenims.

Nuteistojo M. T. ir jo gynėjo nurodytos aplinkybės, kad M. T. turi vaikų, dirbo yra svarbios aplinkybės, tačiau nagrinėjamu atveju nelengvina jo teisinės padėties, kadangi vien vaikų turėjimas išskirtinai teigiamai asmens necharakterizuoja. Bylos duomenys tvirtina, kad vaikų, darbo turėjimas nuteistajam netrukdė daryti įvairaus pobūdžio teisės pažeidimus. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad jis dirbo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, disponavimas narkotinėmis medžiagomis, kurių dalis buvo laikoma nuteistojo gyvenamojoje vietoje, rodo jo atsainų požiūrį į vaikų interesų užtikrinimą ir net jų saugumą. Be to, bylos duomenys tvirtina, kad M. T. nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus vos keliems mėnesiams po jo nubaudimo už disponavimą nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų be tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, kas rodo, jog jis teigiamų išvadų nedarė.

Nuteistasis M. T. ir jo gynėjas skunde nurodo, kad, vadovaujantis teisingumo principu, nuteistajam paskirtos bausmės turėtų būti sumažintos, nes jis ilgą laiką buvo suimtas. Toks nuteistojo M. T. ir jo gynėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad BK 66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Tokios pačios išvados išplaukia ir iš baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų. BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodoma, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jo rezoliucinėje dalyje teismas turi nurodyti sprendimą dėl suėmimo įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas.

Kolegijos nuomone, būtent ši įstatyme numatyta teisė kaip tik ir buvo užtikrinta nuteistajam M. T.. Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, M. T. įskaitė į bausmę laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2020 m. vasario 27 d. iki 2020 m. vasario 28 d., nuo 2020 m. kovo 23 d. iki 2021 m. balandžio 8 d. Taigi, šios įstatymu garantuotos teisės realizavimas tvirtina teisingumo principo užtikrinimą.

Esant nustatytoms aplinkybėms, bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus ir subendrinta bausmė, atitinka padarytų nusikaltimų sunkumo laipsnį, nuteistojo nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes, M. T. asmenybę ir nėra aiškiai per griežtos. Todėl švelninti šias bausmes dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismas nuteistajam M. T. paskyrė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktą gynėją K. Ožiūną. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. rugsėjo 8 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriose nurodyta, kad už nuteistajam M. T. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 126,00 Eur išlaidų.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nuteistasis atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, tačiau yra darbingo amžiaus ir gali dirbti. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta rašytiniais duomenimis, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo M. T. bei jo gynėjo advokato G. S. apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo M. T. 126,00 Eur (vieną šimtą dvidešimt šešis eurus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.