- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-29-330/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Asta Radzevičienė, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Ieškovas
- M. V.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos bankui, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2709-577/2018 pagal ieškovės M. V. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei bankui SNORAS ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos bankui bei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kartu su grupe kitų ieškovų kreipėsi į teismą, prašydama:1) pripažinti, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis akcinei bendrovei bankui SNORAS (toliau ir – AB bankas SNORAS) perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Lietuvos Respublikos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (tekste taip pat – Indėlių draudimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalį ir priteisti iš atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau ir – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“) ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur atskiriems ieškovams priteistinos konkrečios sumos; 2) tuo atveju, jei teismas konstatuotų, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis akcinei bendrovei bankui SNORAS perduotos piniginės lėšos nėra indėliai pagal Lietuvos Respublikos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur atskiriems ieškovams priteistinos konkrečios sumos; 3) jei teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos AB banko SNORAS obligacijos nėra draustos ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, pripažinti ieškovų su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančias ab initio (nuo jų sudarymo momento) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.90 straipsnio ir (ar) 1.91 straipsnio pagrindu ir taikyti restituciją – pripažinti, kad AB bankui SNORAS pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų AB banko SNORAS einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; 4) pripažinus ieškovų su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur atskiriems ieškovams priteistinos konkrečios sumos; 5) priteisti iš atsakovių solidariai ieškovų naudai 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS (toliau ir – BAB bankas SNORAS) šias sumas išieškant iš bankroto administravimui skirtų lėšų; 6) priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų bylinėjimosi išlaidas, iš BAB banko SNORAS šias sumas priteisiant iš bankroto administravimo lėšų sąmatos.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartimi ieškovės M. V. ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais išskirtas į atskirą bylą.
Šalies argumentai
3. Ieškovė nurodė, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ieškovė turi teisę į draudimo išmoką, todėl jos ieškinys turėtų būti patenkintas. Ieškovė pabrėžė, kad kaip pirminę savo interesų apsaugos sistemą ji pasirinko indėlininkų apsaugos (draudimo) sistemą. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad procesinės palūkanos turėtų būti priteisiamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokos sumokėjimo dienos.
4. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pažymėjo, kad ginčo su atsakove dėl draudimo išmokų mokėjimo nėra, draudimo išmokos išmokamos visiems BAB banko SNORAS neįsigaliojusių obligacijų turėtojams. Atsakovės teigimu, ji nėra praleidusi draudimo išmokos mokėjimo termino, pažeidusi išmokų mokėjimo tvarkos ir nėra atklikusi jokių neteisėtų veiksmų atsakovės atžvilgiu, todėl nėra pagrindo iš jos priteisti procesines palūkanas.
Atsiliepimas
5. Atsakovė BAB bankas SNORAS nurodė, kad ji neturėjo neįvykdytos prievolės ieškovei, dėl to nėra pagrindo teigti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą. Be to, BAB SNORAS bylos nagrinėjimo teisme metu negalėjo užsiimti bet kokia banko ūkine komercine veikla, taigi ir naudotis klientų lėšomis, todėl ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestinas.
6. Tretieji asmenys po bylos išskyrimo savo pozicijų nepateikė.
7. 2018 m. lapkričio 14 d. pirmosios instancijos teisme gautas ieškovės M. V. pareiškimas, kuriuo ieškovė atsisakė savo reikalavimo priteisti draudimo išmoką, kadangi šis reikalavimas buvo patenkintas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu priėmė ieškovės dalies ieškinio atsisakymą ir šioje dalyje bylą nutraukė. Likusią ieškinio dalį teismas tenkino iš dalies – iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisė ieškovės naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo 14 476,83 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. gruodžio 2 d.) iki prievolės visiško įvykdymo (2018 m. spalio 8 d.) bei 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Teismas konstatavo, kad ieškovė turi teisę bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje atsisakyti ieškinio. Ieškovės pareikštas atsisakymas ieškinio dalies neprieštarauja imperatyvioms teisės normos bei viešajam interesui, todėl šį atsisakymą teismas priėmė ir dalį bylos nutraukė.
10. Spręsdamas klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo teismas nustatė, kad ieškovė prašo šias palūkanas priteisti iš abiejų atsakovių, tačiau turtinis reikalavimas buvo pareikštas tik atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, todėl atsakovės BAB banko SNORAS atžvilgiu reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo teismas atmetė.
11. Teismo vertinimu, 2013 m. lapkričio 22 d. ieškinyje ieškovė aiškiai išreiškė savo siekį pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą. Vėlesni Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai tik patvirtino tokią ieškovės teisę. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog ieškovė turi teisę į procesines palūkanas, todėl šį ieškovės reikalavimą tenkino.
12. Įvertinęs, kad ieškovė didžiosios dalies ieškinio reikalavimų atsisakė dėl to, kad jie buvo patenkinti iki teismo sprendimo priėmimo, pirmosios instancijos teismas priteisė visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir nauju sprendimu ieškovės reikalavimų dėl procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
14.1. Teismo sprendimas priteisti palūkanas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
14.2. Atsakovė nėra praleidusi piniginės prievolės ieškovei įvykdymo termino.
14.3. Ieškovė savo valią dėl indėlininkų teisių apsaugos sistemos pasirinkimo išreiškė tik 2018 m. rugsėjo 26 d.
14.4. Atsakovė negalėjo pati savarankiškai nuspręsti, ar obligacijos yra draudimo objektas, todėl atsakovė negalėjo išmokėti draudimo išmokų anksčiau nei buvo pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai.
14.5. Atsakovės procesinis elgesys buvo tinkamas, ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, todėl ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas.
14.6. Kadangi buvo patenkinta tik dalis ieškovės ieškinio, spręsdamas ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 93 straipsnio 2 dalį.
Atsiliepimas
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė M. V. su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
16. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:
16.1. Procesinės palūkanos atlieka kompensacinį vaidmenį ir jų pagrindu atlyginama už neteisėtą naudojimąsi ieškovės pinigais draudimo išmokos neišmokėjimo laikotarpiu.
16.2. Atsakovė neteisi teigdama, kad pagrindas mokėti draudimo išmoką atsirado nuo ieškovės 2018 m. rugsėjo 26 d. rašto, o ne nuo 2013 m. lapkričio 22 d. ieškinio pareiškimo.
16.3. Nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo išaiškinimuose nenustatė pareigos dar kartą kreiptis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, o šie išaiškinimai tik patvirtino ieškovės teisę į draudimo išmoką.
16.4. Teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, tinkamai taikė CPK 93 ir 94 straipsniuose nustatytas taisykles.
17. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
18. 2019 m. birželio 7 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovės papildomi rašytiniai paaiškinimai.
Žemesnės instancijos teismas
19. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartimi byla buvo sustabdyta.
20. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalių pateiktus argumentus.
Dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas
22. Šioje byloje apeliacinis skundas pateiktas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškovės reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
23. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje akcentuota, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
25. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme – procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
26. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą grindė tuo, kad jos elgesys buvo tinkamas, kad nesant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų ji pati negalėjo savarankiškai nuspręsti, ar obligacijos yra draudimo objektas, todėl negalėjo draudimo išmokų išmokėti anksčiau. Atsakovės nuomone, ji savo prievolę įvykdė laiku ir tinkamai, todėl jos atžvilgiu negali būti skaičiuojamos procesinės palūkanos.
27. Byloje nustatyta, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai AB bankas SNORAS buvo pripažinta nemokia bendrove (Indėlių draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį Indėlių draudimo įstatymą indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios (Indėlių draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Draudimo išmokos indėlininkams išmokamos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba, esant išskirtinėms aplinkybėms, suderinusi su priežiūros institucija, gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Draudimo išmokos investuotojams išmokamos per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato ir paskelbia draudimo įmonės taryba (Indėlių draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 3 dalys).
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 konstatavo, kad indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams; priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis (pažodžiui) buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad tokia teisė kyla iš Europos Sąjungos teisinio reguliavimo. Kasacinis teismas sprendė, kad pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti ieškovei (kreditorei) kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 37, 45 punktai). Kadangi nagrinėjamu atveju Indėlių draudimo įstatyme expressis verbis ir imperatyviai nenustatyta, kad tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai nepriskirtini nei indėlių garantijų, nei investuotojų kompensavimo apsaugos sistemai, įstatymų leidėjas tik aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai, tai šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovams ir kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas.
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, kurios esminės faktinės aplinkybės labai artimos analizuojamai situacijai, suformulavo teisiškai reikšmingą išvadą, jog atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę. Tokią pat išvadą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė ir 2020 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamai bylai analogiškoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020.
30. Analizuojamu atveju ieškovė M. V., kreipdamasi į teismą su ieškiniu aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti indėlių garantijų sistema, teikdama jai prioritetą. Be to, nuo pat kreipimosi į teismą ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Nustačius įstatyme numatytas būtinas sąlygas – tai, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ laiku neįvykdė savo prievolės ieškovei ir tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl šios prievolės įvykdymo, prašydama priteisti procesines palūkanas – konstatuotina, jog ieškovė turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.
31. Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir tinkamai motyvuotą procesinį sprendimą priteisti iš atsakovės procesines palūkanas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki prievolės visiško įvykdymo. Aplinkybių, kad tokį procesinį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reguliuojančias procesinių palūkanų priteisimą, ar nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos, teisėjų kolegija nenustatė.
Dėl ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų
32. Apeliaciniu skundu atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Atsakovės teigimu, teismas neturėjo iš jos priteisti visų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, kadangi teisminio proceso rezultatas nebuvo visiškas ieškinio patenkinimas.
33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovės ieškinio dalies dėl draudimo išmokos priteisimo atsisakymą ir šioje dalyje bylą nutraukė, o ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo patenkino iš dalies – procesines palūkanas priteisė iš vienos atsakovės, o kitos atsakovės atžvilgiu reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmetė.
34. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad bylos ar jos dalies nutraukimas vertinamas kaip bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, ir tokiu atveju, sprendžiant dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, turi būti atsižvelgiama tiek į šalių procesinio elgesio tinkamumą bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, tiek ir į bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020). Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, įvertino bylos aplinkybes ir bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, t. y. tai, kad ieškovė savo pagrindinio reikalavimo atsisakė dėl to, jog šis buvo patenkintas iki bylos išnagrinėjimo teisme, o ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo taip pat buvo iš esmės patenkintas skundžiamu teismo sprendimu. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ neįrodinėjo, kad ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka bylos sudėtingumo, advokato laiko ir darbo sąnaudų, neproporcingas ieškovės patirtoms išlaidoms, ar kad ieškovės procesinis elgesys buvo netinkamas. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.
35. Apibendrinant tai, kas nurodyta šios nutarties 33-34 punktuose, konstatuotina, jog atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ argumentai dėl teismo atlikto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra atmestini ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo sprendimo dalį, priimtą šiuo procesiniu klausimu.
Dėl kitų atsakovės skundo argumentų ir bylos procesinės baigties
36. Kiti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taipogi nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
37. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, savo išvadas pagrindė bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir bylą išsprendė teisingai, todėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.