- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-10
- Bylos Nr.
- A-821-442/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01396-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Arūnas Dirvonas, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravienis, Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacini? skunda? de?l Regionu? apygardos administracinio teismo Paneve?z?io ru?mu? 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracine?je byloje pagal pareis?ke?jo V. V. skunda? atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravienis?kiu? pataisos namu?-atvirosios kolonijos, de?l neturtine?s z?alos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK, atlyginti už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2018 m. liepos 4 d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nepertraukiamai nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2018 m. liepos 4 d. Minėtu laikotarpiu buvo nuolat pažeidžiama gyvenamojo ploto norma, nes pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Gyvenamosiose patalpose buvo pelėsis, iš netoliese esančių gamybinių patalpų kaminų per nesandarius langus į gyvenamąsias patalpas sklisdavo smalkės, žiemą patalpos buvo prastai šildomos, nebuvo ventiliacijos sistemos. Be to, lyjant lietui, per kiaurą stogą lašėdavo vanduo, patalpoje buvo pilna blakių, išduotas purvinas čiužinys nė karto nebuvo pakeistas. Teigė, kad tualetuose buvo nuolat rūkoma, virtuvė nešvari. Stogai padengti asbestinio šiferio lakštais ir tai kenkė jo sveikatai. Pareiškėjui taip pat nebuvo išduodami išeiginiai rūbai. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. sutriko miegas, apetitas, pablogėjo bendravimas su žmonėmis, atsirado depresija, pablogėjo sveikata.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pareiškėjui pataisos įstaigoje atliekant bausmę minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą; kiekvieno būrio miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę.
4. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas, virtuvė, o kai kuriose ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Dienotvarkės numatytu laiku (nuo 6 val.30 min. iki 22 val. 30 min.) nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, įstaiga užtikrina tinkamą langų būklę. Nurodė, kad įstaiga yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale, be to patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Nurodė, kad teisės aktai reikalauja, jog gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valytis patys nuteistieji ir, jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas, išvėdintų patalpas, joje negalėtų atsirasti blakių, parazitų, pelėsio.
Atsiliepimas
5. Atsakovas nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus, jiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Dėl valgyklos patalpų švaros pažymėjo, kad visi virtuvėje dirbantys darbuotojai aprūpinti darbo rūbais, galvos apdangalais ir vienkartinėmis pirštinėmis, virtuvės darbuotojams papildomai pravesti mokymai higienos klausimais. Pažymėjo, kad minkštasis inventorius keičiamas pagal teisės aktais nustatytas aprūpinimo normas. Dėl rūkymo vietų pažymėjo, kad pataisos namuose esančiose nuteistųjų patalpose rūkyti draudžiama, tam bendrabučių teritorijose įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais lipdukais „Rūkymo vieta“, pareiškėjas į įstaigos administraciją nėra kreipęsis dėl to, kad kiti nuteistieji pažeidžia draudimą rūkyti gyvenamosiose patalpose, taip pat neprašė jį laikyti kitoje gyvenamojoje patalpoje kartu su nerūkančiais. Pagal pareiškėjo sveikatos istorijoje esančius įrašus pareiškėjas 3 kartus kreipėsi į medikus dėl peršalimo ligų, 2 kartus dėl neaiškaus kūno bėrimo ir 3 kartus dėl nemigos, tokie susirgimai yra bendro pobūdžio susirgimai, kurių simptomai gali pasireikšti ir gyvenant laisvėje. Atsakovo atstovas nurodė, kad laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovo atstovas, be kita ko, prašė taikyti trejų metų senaties terminą.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatavo, kad nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino. Teismas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymą tenkino, pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2015 m. liepos 4 d. (skundo teismui pateikimo diena pagal pašto žymą) atmetė kaip nepagrįstą. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas laikė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2018 m. liepos 4 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teismas nusprendė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl priėjo išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
9. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN 3-io sektoriaus 10 būrio 8 gyvenamąją patalpą (iki 2016 m. balandžio 6 d.), kurios plotas 16,22 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,24 kv. m (16,22/5) ploto, 1 būrio 4 gyvenamąją patalpą (nuo 2016 m. balandžio 6 d.), kurios plotas 28,775 kv.m, įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,19 kv. m. Konkrečių duomenų apie tai, kiek asmenų buvo laikoma gyvenamosiose patalpose, atsakovo atstovas nepateikė, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Taisyklių 11¹ p.) (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-2058-602/2018 ir kt.). Nuo šios taisyklės gali būti nukrypstama tais atvejais, kai pareiškėjai skunde teismui ar teikdami papildomus paaiškinimus ir (ar) įrodymus byloje pateikia duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų lovų skaičiaus. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atstovo pateikta informacija, apsiribodamas paaiškinimu, jog, jo nuomone, kiekvienam nuteistajam minimalus tenkantis gyvenamasis plotas turėjo būti 3,6 kv. m. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 11¹.2 punktą tokia minimali ploto norma (3,6 kv. m) vienam nuteistajam turi būti užtikrinama pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose, bet ne bendrabučio tipo patalpose. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateikta informacija apie 10 būrio 8 gyvenamosios patalpos, 1 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotą bei joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.
10. Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.
11. Atsakovo atstovas pateikė teismui bendrabučio, kuriame buvo 10 būrys, Statinio techninį (techninį energetinį) pasą Nr. 214, kuriame nurodyta, jog statinio naudojimo paskirtis – bendrabutis, statinio stogo danga yra šiferis. Visuotinai žinoma aplinkybė, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kad būtų buvusi ardoma stogo danga ar kitaip pažeidžiama stogo konstrukcija, ir tokių atvejų nesiejo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Teismas vertino, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas nusprendė, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti konstatuoti. Be to, iš atsakovo atstovo pateikto Statinio, kuriame yra 1 būrys, techninio-energetinio paso Nr.215 (b.l.80-86) teismas nustatė, kad šio pastato stogo danga yra ruloninė danga, kas paneigia pareiškėjo tvirtinimą, jog jis buvo laikomas pastate su šiferio danga. Todėl pareiškėjo argumentus dėl šiferio įtakos jo sveikatai ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 6 d. teismas atmetė kaip nepagrįstus. Byloje pateiktuose Statinio techniniuose (techniniai energetiniai pasai) pasuose nurodyta, jog statinių naudojimo paskirtis – bendrabutis, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl šių statinių ypač blogos būklės ir nepritaikymo gyventi žmonėms.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas pažymėjo, kad tiek Higienos normos HN 76:2010 60 punkte, tiek Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, jog laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-974 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas). Atsakovas pateikė į bylą 2016 m. lapkričio 23 d. Sutartį Nr. 76-203 (toliau – ir Sutartis), sudarytą su UAB „Dezinfa“ (toliau – Paslaugų tiekėjas), pagal kurios nuostatas Paslaugų tiekėjas įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų bei darbų atlikimo aktų teismas nustatė, jog šias paslaugas UAB „Dezinfa“ Pravieniškių PN-AK teikė ir ginčo laikotarpiu iki 2016 m. lapkričio 23 d., jos buvo teikiamos ir būriuose, kuriuose bausmę atliko ir pareiškėjas. Todėl, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai dėl Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 20 pažeidimo pripažinimo.
13. Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės – oro taršos aplinkinių gamybinių pastatų dūmais, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, t. y. neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galimai pareiškėjui sukeltų pasekmių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į Pravieniškių PN-AK ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl užteršto oro bei dėl to kilusios grėsmės jo sveikatai, todėl teismas nusprendė, kad nesant tokių duomenų, nagrinėjamam kontekste atsakovo atstovo civilinė atsakomybė negalima.
14. Pareiškėjas tvirtino, kad nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo patalpose. (sanitariniuose mazguose). Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Taigi, teismas nurodė, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsiliepime į skundą Pravieniškių PN-AK nurodė, jog bendrabučių teritorijose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti. Teismas nurodė, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-624/2016). Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nei Pravieniškių PN-AK administracijai, nei kitoms institucijoms nepateikė skundų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis arba asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose, savo skunde iš viso nenurodė, kaip ši aplinkybė pažeidė jo teises. Savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentus dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru teismas atmetė kaip neįrodytus.
Atsiliepimas
15. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo šalta, buvo pelėsis, virtuvė buvo netvarkinga. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 20 d. pažymoje Nr. 88-494 užfiksuota, jog įstaiga užtikrina tinkamą langų būklę, gavus informaciją apie netvarkingą inventorių, jis nedelsiant tvarkomas, taip pat įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, o esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus, jiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad visi virtuvėje dirbantys darbuotojai aprūpinti darbo rūbais, galvos apdangalais ir vienkartinėmis pirštinėmis, virtuvės darbuotojams papildomai pravesti mokymai higienos klausimais. Teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nes jie nėra paneigti byloje pateiktais įrodymais. Pareiškėjas tokių savo teiginių nekonkretizavo, nenurodė konkrečių atvejų bei datų, kada jo nurodytieji pažeidimai buvo, jis su skundais dėl jų nei į įstaigos administraciją, nei į Visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Teismas konstatavo, kad vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti konstatuoti.
Šalies argumentai
16. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą taip pat kildino ir iš atsakovo atstovo veiksmų, neišduodant jam švaraus čiužinio, išeiginių rūbų. Teismas nurodė, kad galiojančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr.1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) numato, kad nuteistiesiems išduodamas 1 čiužinys, kurio naudojimo laikas yra 4 metai, per metus išduodama 2 vienetai marškinėlių, 3 vienetai kelnaičių, 4 poros puskojinių, 1 komplektas kelnių su džemperiu, per 3 metus išduodama viena striukė ir 1 kepurė. Iš esmės panašias aprūpinimo normas numatė ir ginčo laikotarpiu iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr.1R-139 patvirtintos Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas patvirtino, jog pareiškėjui čiužinys bei rūbai buvo išduodami pagal nurodytas normas, to iš esmės savo skunde neneigė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat nenurodė, ką jis laiko išeiginiais rūbais, ir kokie, jo nuomone, išeiginiai rūbai, jam priklausantys pagal aprūpinimo normas, kokiu laikotarpiu jam buvo neišduoti. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad jis būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamo naudoti čiužinio pakeitimo ir dėl jo kokybės rašęs skundus atitinkamoms institucijoms. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus dėl rūbų neišdavimo, čiužinio kokybės laikė neįrodytais.
17. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, t. y. atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų teismas nenustatė.
III.
18. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą tenkinti.
19. Pareiškėjas teigia, kad teismas formaliai ir paviršutiniškai vertino laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas bei teismų suformuotą praktiką šiais klausimais, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo galimybė įrodinėti tam tikrų aplinkybių egzistavimą yra ribota. Pareiškėjo nuomone, teismas, vertindamas skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su kalinimo sąlygomis, iš esmės pasisakė tik dėl teisinio reglamentavimo aspektų, t. y. kokie teisės aktai reglamentuoja laisvės atėmimo vietų sveikatos ir higienos reikalavimus, tačiau visiškai nevertino skunde nurodytų aplinkybių bei to, ar Pravieniškių PN-AK šiuos reikalavimus vykdė. Teismas, priimdamas sprendimą, apsiribojo tik formaliu įrodymų vertinimu, t. y. tam tikrus atsakovo pateiktus įrodymus vertino kaip paneigiančius skunde nurodytas aplinkybes, tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad minėti įrodymai galėjo patvirtinti tik Pravieniškių PN-AK priskirtų funkcijų vykdymą.
20. Atsakovas pateikė teismui pastato techninį energetinį pasą bei sutartį, sudarytą su UAB ,,Dezinfa“, kurie turėjo patvirtinti skunde nurodytų aplinkybių nepagrįstumą, tačiau teismas nevertino to, ar atsakovas teismui pateikė įrodymus ne tik patvirtinančius, kad Pravieniškių PN-AK vykdė teisės aktų reikalavimus, tačiau ir tai, ar imtos priemonės (sutarties sudarymas su UAB ,,Dezinfa“) užtikrino kalinimo sąlygų įvykdymą. Pareiškėjas neneigia, jog buvo vykdomas tam tikras patalpų valymas bei graužikų ir nariuotakojų naikinimas, tačiau teigia, kad iš esmės Pravieniškių PN-AK taikytos priemonės buvo neveiksmingos ir tai neužtikrino Higienos normos 76:2010 ir Higienos normos 134:2015 įgyvendinimo. Be to, atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių nuteistojo skunde nurodytas aplinkybes dėl nepakankamo patalpų vėdinimo ir šildymo, tinkamo Higienos normos 76:2010 ir Higienos normos 134:2015 užtikrinimo.
Šalies argumentai
21. Pareiškėjas teigia, kad visuotinai yra žinoma, jog Pravieniškių PN-AK esančiose gyvenamosiose patalpose ir bendro naudojimosi patalpose yra rūkoma. Pravieniškių PN-AK neužtikrino, jog gvenamosiose patalpose ir bendro naudojimo patalpose būtų nerūkoma, o tai laikytina, jog atsakovas nepaneigė leistinais įrodymais tų aplinkybių, kurias savo skunde nurodė pareiškėjas. Be to, pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo plota norma.
Atsiliepimas
22. Atsakovas Pravieniškių PN-AK pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
23. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes ir objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo atlyginti dėl neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų.
25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliacinio skundo ribas.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsiliepimą į skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas negali būti patenkintas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo išvadomis, nustatyta, jog byloje pateikti įrodymai buvo netinkamai įvertinti ar iš viso nebuvo įvertinti.
28. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
29. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.
30. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
31. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui buvo užtikrintas tinkamas minimalus gyvenamasis plotas, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju aktualus Taisyklių 11¹.1 punktas, kuriame nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; kt.).
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui užtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto yra pagrįsta, nes nustatyta, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose teko daugiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto.
33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus įrodymus apie patalpų būklę, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė į atitinkamas tarnybas, konstatavo, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl pelėsio ir dėl to, kad gyvenamosiose patalpose buvo šalta, nepripažintini pagrįstais. Taip pat įvertinus atsakovo pateiktus įrodymus nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK nuolat atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl nekonstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų argumentų, kurie leistų suabejoti šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
34. Pažymėtina, kad HN 134:2015 7 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, vertinant, ar tokio pobūdžio nuostata buvo įgyvendinta tinkamai, aiškinamasi ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo. Nenustačius tokių aplinkybių, vertinama, jog pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista ir pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų konstatuoti nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018). Ginčo atveju, įvertinus į bylą pateiktus duomenis, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl HN 134:2015 7 punkto nuostatos užtikrinimo nesikreipė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamų Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmų.
35. Byloje nenustačius aplinkybių, kad atsakovo atstovo darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai ar pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti turtinei prievolei atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinosios deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
36. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareis?ke?jo V. V. apeliacinį skundą atmesti.
Regionu? apygardos administracinio teismo Paneve?z?io ru?mu? 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.