Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-10-30 · Administracinė byla Nr. I-6103-320/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-10-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-06-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-10-30
Bylos Nr.
I-6103-320/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01396-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Administracinė byla Nr. I-6103-320/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01396-2018-4
Procesinio sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 30 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. V. (toliau – ir V. V., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2018 m. liepos 4 d. (b. l. 2-9).

Pareiškėjas V.V. skunde nurodė, kad atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 3 sektoriuje nepertraukiamai nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2018 m. liepos 4 d. Minėtu laikotarpiu buvo nuolat pažeidžiama gyvenamojo ploto norma jam teko mažiau kaip 3,6 kv.m ploto), gyvenamosiose patalpose buvo pelėsis, iš netoliese esančių gamybinių patalpų kaminų per nesandarius langus į gyvenamąsias patalpas eidavo smalkės, žiemą patalpos buvo prastai šildomos, nebuvo ventiliacijos sistemos. Be to, lyjant lietui, per kiaurą stogą lašėdavo vanduo, patalpoje buvo pilna blakių, jam išduotas purvinas čiužinys nė karto nebuvo pakeistas. Teigė, kad tualetuose buvo nuolat rūkoma, virtuvė nešvari. Nurodė, kad stogai padengti asbestinio šiferio lakštais ir tai kenkė jo sveikatai. Taip pat teigė, kad jam nebuvo išduodami išeiginiai rūbai. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. sutriko miegas, apetitas, pablogėjo bendravimas su žmonėmis, tapo depresuotas, pablogėjo sveikata. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK) atsiliepime (b. l. 15-23) nurodė, jog pareiškėjui pataisos įstaigoje atliekant bausmę minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą; kiekvieno būrio miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas, virtuvė, o kai kuriose- ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Dienotvarkės numatytu laiku (nuo 6 val.30 min. iki 22 val.30 min.) nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, įstaiga užtikrina tinkamą langų būklę. Nurodė, kad įstaiga yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale, be to patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Nurodė, kad teisės aktai reikalauja, jog gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valytis patys nuteistieji ir, jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas, išvėdintų patalpas, joje negalėtų atsirasti blakių, parazitų, pelėsio. Nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus, jiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Dėl valgyklos patalpų švaros pažymėjo, kad visi virtuvėje dirbantys darbuotojai aprūpinti darbo rūbais, galvos apdangalais ir vienkartinėmis pirštinėmis, virtuvės darbuotojams papildomai pravesti mokymai higienos klausimais. Nurodė, kad minkštasis inventorius keičiamas pagal teisės aktais nustatytas aprūpinimo normas. Dėl rūkymo vietų, atsakovės atstovas pažymėjo, kad pataisos namuose esančiose nuteistųjų patalpose rūkyti draudžiama, tam bendrabučių teritorijose įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais lipdukais „Rūkymo vieta“, pareiškėjas į įstaigos administraciją nėra kreipęsis dėl to, kad kiti nuteistieji pažeidžia draudimą rūkyti gyvenamosiose patalpose, taip pat neprašė jį laikyti kitoje gyvenamojoje patalpoje kartu su nerūkančiais. Pagal pareiškėjo sveikatos istorijoje esančius įrašus pareiškėjas 3 kartus kreipėsi į medikus dėl peršalimo ligų, 2 kartus dėl neaiškaus kūno bėrimo ir 3 kartus dėl nemigos, tokie susirgimai yra bendro pobūdžio susirgimai, kurių simptomai gali pasireikšti ir gyvenant laisvėje. Atsakovo atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovo atstovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2018 m. liepos 4 d. patirtą neturtinę žalą. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad senaties terminas netaikytinas, nes jo nurodyti pažeidimai buvo tęstiniai

Pažymėtina, jog pareiškėjo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino ar kad dėl to turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.). Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam sukėlė didžiulį dvasinį sukrėtimą, neviltį, bejėgiškumo jausmą, skriaudą, liūdesį, fizinę ir psichologinę traumą, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2015 m. liepos 4 d. (skundo teismui pateikimo diena pagal pašto žymą) atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2018 m. liepos 4 d. (toliau- ir ginčo laikotarpis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN 3-io sektoriaus 10 būrio 8 gyvenamąją patalpą (iki 2016-04-06), kurios plotas 16,22 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,24 kv. m (16,22/5) ploto, 1 būrio 4 gyvenamąją patalpą (nuo 2016-04-06), kurios plotas 28,775 kv.m, įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,19 kv.m (b. l. 16, 27, 29, ). Konkrečių duomenų apie tai, kiek asmenų buvo laikoma gyvenamosiose patalpose, atsakovės atstovas nepateikė, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Taisyklių 11¹ p.) (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018. 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-2058-602/2018 ir kt.). Nuo šios taisyklės gali būti nukrypstama tais atvejais, kai pareiškėjai skunde teismui ar teikdami papildomus paaiškinimus ir (ar) įrodymus byloje pateikia duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų lovų skaičiaus. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovės atstovo pateikta informacija, apsiribodamas paaiškinimu, jog, jo nuomone, kiekvienam nuteistajam minimalus tenkantis gyvenamasis plotas turėjo būti 3,6 kv.m. Teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.2 punktą tokia minimali ploto norma (3,6 kv.m) vienam nuteistajam turi būti užtikrinama pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose, bet ne bendrabučio tipo patalpose. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateikta informacija apie 10 būrio 8 gyvenamosios patalpos, 1 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotą bei joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl pastato stogo dangos bei būklės, nurodydamas, kad šiferinė danga kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai ir saugumui, o per kiaurą stogą nuolat lašėjo vanduo.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.

Atsakovės atstovas pateikė teismui bendrabučio, kuriame buvo 10 būrys, Statinio techninį (techninį energetinį) pasą Nr. 214 (b. l. 73-79), kuriame nurodyta, jog statinio naudojimo paskirtis – bendrabutis, statinio stogo danga yra šiferis. Visuotinai žinoma aplinkybė, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos. Ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kad būtų buvusi ardoma stogo danga ar kitaip pažeidžiama stogo konstrukcija, ir tokių atvejų nesiejo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti konstatuoti. Be to, iš atsakovės atstovo pateikto Statinio, kuriame yra 1 būrys, techninio-energetinio paso Nr.215 (b.l.80-86) matyti, kad šio pastato stogo danga yra ruloninė danga, kas paneigia pareiškėjo tvirtinimą, kad jis buvo laikomas pastate su šiferio danga. Todėl pareiškėjo argumentai dėl šiferio įtakos jo sveikatai ginčo laikotarpiu nuo 2016-04-06 atmestini kaip nepagrįsti. Byloje pateiktuose Statinio techniniuose (techniniai energetiniai pasai) pasuose nurodyta, jog statinių naudojimo paskirtis – bendrabutis, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl šių statinių ypač blogos būklės ir nepritaikymo gyventi žmonėms.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tiek gyvenamosiose patalpose, tiek virtuvėje buvo pilna tarakonų ir blakių.

Tiek Higienos normos HN 76:2010 60 punkte, tiek Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-974 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).

Atsakovas pateikė į bylą 2016 m. lapkričio 23 d. Sutartį Nr. 76-203 (b. l. 31-34; toliau – ir Sutartis), sudarytą su UAB „Dezinfa“ (toliau – Paslaugų tiekėjas), pagal kurios nuostatas Paslaugų tiekėjas įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų bei darbų atlikimo aktų (b. l. 35-72) matyti, jog šias paslaugas UAB „Dezinfa“ Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje teikė ir ginčo laikotarpiu iki 2016-11-23, jos buvo teikiamos ir būriuose, kuriuose bausmę atliko ir pareiškėjas. Todėl, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.

Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės- oro taršos aplinkinių gamybinių pastatų dūmais, teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, t. y. neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galimai pareiškėjui sukeltų pasekmių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į Pravieniškių PN-AK ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl užteršto oro bei dėl to kilusios grėsmės jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, nagrinėjamam kontekste atsakovės atstovo civilinė atsakomybė negalima.

Pareiškėjas tvirtino, kad nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo patalpose. (sanitariniuose mazguose).

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsiliepime į skundą Pravieniškių PN-AK nurodė, jog bendrabučių teritorijose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti (b. l. 20). Pažymėtina, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-624/2016). Pastebėtina, kad pareiškėjas nei Pravieniškių PN-AK administracijai, nei kitoms institucijoms nepateikė skundų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis arba asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose, savo skunde iš viso nenurodė, kaip ši aplinkybė pažeidė jo teises. Savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo šalta, buvo pelėsis, virtuvė buvo netvarkinga. Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas nurodė ir ūkio skyriaus 2018-08-20 pažymoje Nr.88-494 užfiksuota, jog įstaiga užtikrina tinkamą langų būklę, gavus informaciją apie netvarkingą inventorių, jis nedelsiant tvarkomas, taip pat įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, o esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus, jiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Atsakovės atstovas taip pat nurodo, kad visi virtuvėje dirbantys darbuotojai aprūpinti darbo rūbais, galvos apdangalais ir vienkartinėmis pirštinėmis, virtuvės darbuotojams papildomai pravesti mokymai higienos klausimais. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nes jie nėra paneigti byloje pateiktais įrodymais. Pareiškėjas tokių savo teiginių nekonkretizuoja, nenurodo konkrečių atvejų bei datų, kada jo nurodytieji pažeidimai buvo, jis su skundais dėl jų nei į įstaigos administraciją, nei į Visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Todėl vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti konstatuoti.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą taip pat kildina ir iš atsakovės atstovo veiksmų, neišduodant jam švaraus čiužinio, išeiginių rūbų.

Galiojančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr.1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2017-01-01) numato, kad nuteistiesiems išduodamas 1 čiužinys, kurio naudojimo laikas yra 4 metai, per metus išduodama 2 vienetai marškinėlių, 3 vienetai kelnaičių, 4 poros puskojinių, 1 komplektas kelnių su džemperiu, per 3 metus išduodama viena striukė ir 1 kepurė. Iš esmės panašias aprūpinimo normas numatė ir ginčo laikotarpiu iki 2017-01-01 galiojusios redakcijos 2004-06-09 įsakymu Nr.1R-139 patvirtintos Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Atsakovės atstovas patvirtino, kad pareiškėjui čiužinys bei rūbai buvo išduodami pagal nurodytas normas, to iš esmės savo skunde neneigia ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat nenurodo, ką jis laiko išeiginiais rūbais, ir kokie, jo nuomone, išeiginiai rūbai, jam priklausantys pagal aprūpinimo normas, kokiu laikotarpiu jam buvo neišduoti. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kad jis būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamo naudoti čiužinio pakeitimo ir dėl jo kokybės rašęs skundus atitinkamoms institucijoms. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus dėl rūbų neišdavimo, čiužinio kokybės laiko neįrodytais.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuojam, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės atstovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, t.y. atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nėra nustatyta. Todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą nėra teisinio pagrindo, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

TeisėjaIrena Varžinskienė