- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-30
- Bylos Nr.
- e2A-1098-863/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09873-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Kristina Lysionok (pirm.), Ramunė Mikonienė, Donata Kravčenkienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Ieškovas
- UAB „Goldas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ramunės Mikonienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Goldas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Goldas“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl skolos už konfiskuotų transporto priemonių pasaugą priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Goldas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), prašydama priteisti iš atsakovės 1 813,83 Eur skolą, 600 Eur pavėluoto mokėjimo išieškojimo išlaidų kompensaciją, 484,55 Eur mokėjimo palūkanas, apskaičiuotas iki 2022 m. kovo 31 d., 8 procentų dydžio palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad su Marijampolės apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – Marijampolės AVPK), atlikus pirkimą Nr. 374591 supaprastinto atviro konkurso būdu, sudarė viešąją Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 64-ST2-31/18; tokiomis pat sąlygomis dar vienam mėnesiui (nuo 2020 m. gegužės 16 d. iki 2020 m. birželio 15 d.) buvo sudaryta Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, saugojimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 64-ST2-33 (toliau abi sutartys – Priverstinio saugojimo sutartis). Ieškovė Priverstinio saugojimo sutartimi įsipareigojo Marijampolės AVPK teikti paslaugas. Ieškovė pagal Marijampolės AVPK užsakymą priverstinai nuvežė ir išsaugojo 15 transporto priemonių (toliau – ginčo transporto priemonės), kurios vėliau buvo konfiskuotos ir kurias iš pasaugos pagal Marijampolės AVPK leidimus atsiėmė VMI. Ieškinys reiškiamas dėl atlyginimo už pasaugą nuo ginčo transporto priemonių konfiskavimo dienos pagal Priverstinio saugojimo sutarties 1 priedo lentelės Paslaugų įkainiai dalies „Moka automobilio savininkas ir / ar valdytojas“ skiltyje „Saugojimo (vienos paros) įkainis, Eur su PVM“ nurodytą 7,87 Eur už parą įkainį, nes visos ginčo transporto priemonės yra iki 3,5 t. Už pasaugą iki ginčo transporto priemonių konfiskavimo sumokėjo Marijampolės AVPK. Nuo transporto priemonių konfiskavimo jų savininku ir valdytoju yra valstybė, o valstybės vardu dėl konfiskuoto turto apskaitymo, utilizavimo, realizavimo sprendžia VMI. Ginčo transporto priemonės buvo konfiskuotos nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d., o atsiimtos nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. gruodžio 9 d. Ginčo transporto priemonių valdytojas nuo priverstinio nuvežimo yra Marijampolės AVPK. Valstybė nuo konfiskavimo yra savininkas, todėl Marijampolės AVPK duotą leidimą privalo priimti ir negali atsisakyti iki transporto priemonės atsiėmimo jos naudai vykdytos sutarties dėl konfiskuoto turto pasaugos. Ginčo transporto priemones ketinantis atsiimti atstovas turi iš anksto pranešti UAB „Goldas“ duomenis, kurių reikia, kad ieškovė galėtų išrašyti PVM sąskaitą faktūrą už pasaugos paslaugą ir ją pateiktų nurodytam transporto priemonės valdytojui (VMI, Marijampolės AVPK ar abiem), o šis prieš atsiimdamas transporto priemonę iš aikštelės arba apmokėtų sąskaitą arba pasiektų susitarimą su ieškove dėl mokėjimo prievolės įvykdymo užtikrinimo (vekseliu, garantija, laidavimu ar kt.). Iniciatyvą dėl užtikrinimo pasiūlymo turi rodyti valstybė. Akcentavo, kad VMI rašte Nr. RNA- 31226 „Dėl apmokėjimo už saugojimą“ turėjo nurodyti transporto priemonių pasaugos parų skaičių, už kurių apmokėjimą yra atsakinga valstybė, nurodyti asignavimų valdytojų rekvizitus ir sumas, kad ieškovė galėtų pataisyti VMI išrašytą 2020 m. birželio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą. Mano, kad tinkamu atsakovės valstybės atstovu dėl ginčo transporto priemonių pasaugos išlaidų atlyginimo yra VMI, nes ji paėmė ginčo transporto priemones iš jų saugojimo aikštelės, nenurodžiusi kito už apmokėjimą atsakingo valdytojo. Nurodė, jog sutinka su VMI 2020 m. lapkričio 13 d. rašto argumentu, kad už transporto priemonių VW Golf, valstybinis Nr. DRT133, Renault Twingo, valstybinis Nr. FZT340, ir motorolerio Yiying, YYQ50QT-5, valstybinis Nr. 67ANB, saugojimą vieną dieną po konfiskavimo sumokėjo Marijampolės AVPK, todėl be pagrindo gautus 18,21 Eur ieškovė grąžino Marijampolės AVPK 2022 m. vasario 15 d. mokėjimo nurodymu, o dar po 0,42 Eur už kiekvieną transporto priemonę (0,84 Eur) grąžino 2022 m. balandžio 12 d. mokėjimo nurodymu. Mano, kad VMI 2020 m. lapkričio 13 d. raštu nepagrįstai vienašališkai apskaičiavo ieškovės suteiktos – atsakovės valstybės priimtos pasaugos paslaugos kainą, lygią 98,58 Eur. Ieškovė turėjo teisėtą lūkestį, jog už visą saugojimo laikotarpį ji gaus Priverstinio saugojimo sutartimi nustatytą atlygį. Mano, kad šiame ginče taikytinas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (toliau – SEAKĮ), pasaugos normos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.830-6.869 straipsniai) ir Priverstinio saugojimo sutartis; netaikytinos kito asmens reikalų tvarkymą reglamentuojančios normos (CK 6.229-6.236 straipsniai) ir neatsižvelgtina į vartojimo santykių specifiką. Priverstinio saugojimo sutartimi nustatyta, kad įkainio dydis priklauso ne nuo paslaugos, o nuo to, kuris subjektas yra faktinis mokėtojas. Ieškovės vertinimu, VMI, kuri konfiskuotų transporto priemonių pasaugos paslaugų pagal viešųjų pirkimų procedūras neperka, nors privalėtų pirkti, yra nesąžininga. Priverstinio saugojimo sutarties taikymas VMI nėra „automatiškas“. VMI pozicija pasirinkti dalyvavimą konfiskuotų transporto priemonių pasaugos santykiuose per trečiųjų asmenų, nurodytų CK 6.191 straipsnyje, institutą, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymui (toliau – VPĮ), pažeidžia viešąjį interesą, nes paslaugos įsigyjamos ne VPĮ nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad Priverstinio saugojimo sutarties šalys negali vienašališkai keisti Priverstinio saugojimo sutarties ir joje nustatyto įkainio. VMI, žinodama arba turėdama žinoti apie saugojimo sąlygas, apie ginčo transporto priemonių konfiskavimo faktą, naudojosi (nors neprivalėjo) ginčo transporto priemonių pasauga, todėl pagal imperatyvią SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį privalo atlyginti ginčo transporto priemonių saugojimo išlaidas ir turi šią pareigą atlikti, laikydamasi SEAKĮ įgyvendinamųjų teisės aktų Priverstinio saugojimo sutartyje nustatytais įkainiais ir tvarka. Be to, ieškovės vertinimu, šalims taikytinos Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos, kurio pagrindu be kita ko prašė priteisti iš atsakovė pavėluoto mokėjimo išieškojimo išlaidų kompensaciją, mokėjimo palūkanas ir 8 procentų dydžio procesines palūkanas.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VMI, atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad nurodytas 7,87 Eur paros įkainis už transporto priemonės saugojimą neatitinka teisingumo ir proporcingumo įkainių taikymo, yra ženkliai didesnis už aktualiu laikotarpiu Marijampolės apskrityje tiek pačios ieškovės, tiek kitų ūkio subjektų taikytus transporto priemonių saugojimo paslaugų įkainius. Priverstinio saugojimo sutarties 1 priede numatyti skirtingi transporto priemonių saugojimo įkainiai, 0,42 Eur už parą, kai moka policijos įstaiga, 7,87 Eur už parą, kai moka automobilio savininkas / valdytojas; transporto priemonės, kurių svoris virš 3,5 t pagal šią sutartį buvo saugomos taikant vos 0,01 Eur paros įkainį. Pažymėjo, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, jog viešojo pirkimo sutartyje nustatytas 0,42 Eur įkainis yra neteisėtas, nėra pagrįstas. Pati ieškovė nustatė tokį įkainį, teikdama siūlymą viešajame pirkime, viešojo pirkimo sąlygų neginčijo, todėl negali teigti, kad toks įkainis yra neteisėtas. VMI jau yra sumokėjusi ieškovei, taikant 0,30 Eur ir 1,97 Eur įkainius pagal VMI sudarytas konfiskuotų transporto priemonių saugojimo Marijampolės apskrityje sutartis: už laikotarpį iki 2019 m. gegužės 4 d. pagal 2016 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. (1.10-04-2)-22-48/2016, sudarytą su ieškove, kurioje nustatytas 0,30 Eur paros įkainis; už vėlesnį laikotarpį pagal 2019 m. gegužės 8 d. sutartį Nr. (1.10-04-2)-22-79/2019, sudarytą su mažąja bendrija (toliau – MB) „Užubalis“, kurioje nustatytas 1,97 Eur paros įkainis. Nurodytos sutartys yra sudarytos dėl transporto priemonių saugojimo aktualiu laikotarpiu aktualioje teritorijoje, todėl, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jomis turėtų būti remiamasi nustatant taikytiną saugojimo paslaugos paros įkainį. Mano, kad įkainiai, pagal kuriuos VMI yra atsiskaičiusi su ieškove, atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, todėl ieškinys turėtų būti atmestas. Akcentavo, kad atsakovės prievolė ieškovei yra atsiradusi viešosios teisės normų pagrindu, šalių nesiejo komerciniai sutartiniai santykiai, todėl Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas nagrinėjamu atveju netaikomas; ieškovė neturi teisės į neginčytinų išlaidų kompensaciją. Taip pat mano, kad šiuo atveju galėtų būti priteistos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos, kadangi atsakovė nėra nei verslininkė, nei privatus juridinis asmuo.
Šalies argumentai
4. Ieškovė dublike ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė ieškinį tenkinti visiškai. Pažymėjo, kad VMI yra prisiėmusi riziką dėl jai galbūt nepalankių pasekmių, atsiradusių dėl to, kad neteisėtai neorganizavo viešojo pirkimo dėl konfiskuojamų transporto priemonių (įskaitant ginčo transporto priemones) pasaugos nei pati, nei per kitas perkančiąsias organizacijas, įskaitant Marijampolės AVPK; taip pat dėl to, kad ginčo transporto priemonių neatsiėmė iš ieškovės ir neperdavė saugojimui pagal sutartis, kurių įkainis VMI tinkamas. Valstybė kaip civilinių teisinių santykių šalis šiame ginče nestatoma į nelygiavertę padėtį, todėl jai netaikytina teismų praktika, suformuota bylose dėl automatinio pasaugos įkainio taikymo vartotojui ar kitam trečiajam asmeniui. Mano, kad šioje byloje nėra pagrindo remtis kasacinio teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019. Valstybė nuo konfiskavimo yra savininkė, todėl Marijampolės AVPK duotą leidimą privalo priimti ir negali atsisakyti prievolės sumokėti už iki transporto priemonės atsiėmimo jos naudai vykdytą konfiskuoto turto pasaugą. Priverstinio saugojimo sutarties 0,42 Eur įkainis, nustatytas Marijampolės AVPK naudai, yra neteisėtas, tačiau paslaugos teikėjo UAB „Goldas“ intereso gauti atlygį nepažeidė, nes Priverstinio saugojimo sutartis ir pirkimo sąlygos išlaidas pasaugai, kurias neteisėtai sutaupė Marijampolės AVPK, perkėlė savininkams (valdytojams). VMI savo nuožiūra sumokėjo pagal perkančiosios organizacijos Marijampolės AVPK savanaudiškai nustatytą 18,73809524 karto (7,87 / 0,42) mažesnį 0,42 Eur įkainį. Už Pirkimo Nr. 374591 sąlygų ir jų pagrindu sudarytos Priverstinio nuvežimo sutarties teisingumą, sąžiningumą, atitikimą viešiesiems interesams atsako perkančioji organizacija Marijampolės AVPK, nes paslaugos teikėja ieškovė sutartį sudarė prisijungimo būdu. Valstybė yra išsaugotų ginčo transporto priemonių savininkė, todėl turi mokėti pagal Priverstinio saugojimo sutartyje savininkams nustatytą įkainį. Ieškovė darė išvadas, kad jeigu įkainis neteisingas, tai jis yra neteisingas tiek, kiek dėl jo neteisingumo nepagrįstai praturtės Marijampolės AVPK; teisingas įkainis negali būti nustatytas lyginant su kitomis sutartimis, kuriose perkančiajai organizacijai policijos komisariatui taip pat buvo nustatyti privilegijuoti įkainiai; įkainį ginčijanti atsakovė privalo įrodyti teisingą jo dydį. Ieškovės nuomone, labiausiai kasacinio teismo suformuluotiems analogiškų sutarčių kriterijams (dėl laiko, vietovės, pirkimo sąlygų ir kt.) atitiktų Marijampolės AVPK ir individualios įmonės (toliau – IĮ) „Jomamotors“ 2018 m. gegužės 14 d. sutartis „Priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo sutartis“. Neteisėta, kad šioje sutartyje taip pat numatytas privilegijuotas pasaugos davėjas Marijampolės AVPK. Manytina, kad teismas taikytino įkainio apskaičiuoti negali, nes byloje yra duomenų tik įkainio aritmetinio vidurkio skaičiavimui. Teisė ginčyti paslaugos įkainio dydį savaime nelemia teismo pareigos jį nustatyti kitokį. Išimtis dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo viešojo pirkimo sutarčių keitimo vienos iš šalių reikalavimu taikoma tik teisme ir tik kasacinio teismo praktikos pagrindu mokėtojo reikalavimu, jam įrodžius, kad atlyginimas yra itin didelis, taikomas automatiškai ir jo sumokėjimu valstybei būtų uždėta pernelyg didelė našta.
Atsiliepimas
5. Atsakovė triplike palaikė savo atsiliepime išdėstytus nesutikimo su ieškiniu motyvus. Akcentavo, kad ieškovė dublike nepagrįstai teigė, jog VMI neorganizavo viešojo pirkimo dėl transporto priemonių saugojimo paslaugos; tiek atsiliepime, tiek triplike atsakovė nurodė konkrečias sutartis dėl konfiskuotų transporto priemonių saugojimo paslaugos, kurios buvo sudarytos aktualiu laikotarpiu. VMI kiekvienu atveju, sužinojusi apie konfiskuotą transporto priemonę, operatyviai ją atsiėmė iš ieškovės. Mano, kad civilinės bylos Nr. e3K-3-14-690/2019, kaip ir kitų tokio pobūdžio bylų, faktinės aplinkybės yra kone identiškos, todėl jose suformuota praktika privaloma vadovautis.
Atsiliepimas
7. Atsakovės atstovas teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko, palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus. Pažymėjo, kad VMI turėjo kitas sutartis su ieškove, taikė 0,30 Eur įkainį; už vėlesnį laikotarpį taikė 1,97 Eur įkainį. Mano, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra VMI naudai. VMI, turėdama sutartį su ieškove, žinojo apie 0,30 Eur įkainį. VMI apmoka pagal panašias sutartis toje teritorijoje. Toje teritorijoje turėjo sutartį tik su ieškove; atitinka rinkos kainą toje teritorijoje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės ieškovei 630,42 Eur skolą, 106,42 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 767 Eur bylinėjimosi išlaidas, o kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė.
8.1. Teismas atkreipė dėmesį, kad faktinėmis aplinkybėmis labai panašioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 14-690/2019), kuria teismo vertinimu, nėra pagrindo nesivadovauti, kasacinis teismas yra nurodęs, kad atlikus viešojo pirkimo procedūras sudaryta sutartis yra privaloma bei sukelia teises ir pareigas jos šalims (ieškovei ir trečiajam asmeniui). Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui arba, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, valstybei, atstovaujamai VMI. Kasacinio teismo teisėjų kolegija minėtoje byloje nurodė, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą.
8.2. Teismas sutiko su ieškove, kad valstybė, atstovaujama VMI, ir ieškovė ginčo civiliniuose santykiuose dėl valstybei perduotų transporto priemonių saugojimo paslaugų turi būti laikomos lygiavertėmis šių santykių dalyvėmis, nė vienai iš šalių neturėtų būti suteikiamos privilegijuotos, išskirtinės teisės kitos šalies atžvilgiu. Teismas sprendė, kad VMI, atstovaujančiai valstybei, kaip ir transporto priemonės savininku ir (ar) valdytoju esant fiziniam ar juridiniam asmeniui, nesant sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo šalimi ir nesitarus dėl atitinkamų paslaugų įkainių, pagal aktualią kasacinio teismo praktiką yra pripažįstama teisė ginčyti paslaugų teikėjo reikalaujamo dydžio įkainį.
8.3. Teismas pažymėjo, kad konkretus priverstinai nuvežtos ir saugotos transporto priemonės saugojimo paslaugos įkainis, taikytinas šios transporto priemonės savininkui, yra bylą nagrinėjančio teismo nustatomas pagal toje byloje esančius įrodymus. Įvertinęs teismų taikytus atlygintino priverstinio automobilių saugojimo paslaugos įkainius, teismas darė išvadą, kad dažniausiai transporto priemonės savininko atžvilgiu yra taikomi mažesni nei paslaugas teikiančio asmens ir policijos komisariato sudarytose sutartyse numatyti įkainių dydžiai, tačiau didesni nei policijos komisariato atžvilgiu taikomi paslaugos įkainiai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad analogiško ar panašaus pobūdžio paslaugų kaina ginčui aktualiu laikotarpiu panašiose vietovėse yra gana skirtinga. Įvertinęs visumą nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų, atsižvelgdamas į tai, kad tiek Marijampolės AVPK, tiek VMI pareiga apmokėti konfiskuotų transporto priemonių būtinąją pasaugą yra susijusi su viešųjų funkcijų įgyvendinimu, kad vadovaujantis teisingumo ir sąžiningumo principais, VMI apskaičiuotina paslaugų kaina turėtų būti labiau sietina su Marijampolės AVPK taikomu tarifu (nepagrindus didesnio tarifo taikymo patiriamų kaštų prasme), atsižvelgdamas į tai, jog atsakovė nebuvo ieškovės ir Marijampolės AVPK sudarytų sutarčių šalis, negalėjo derėtis dėl šiose sutartyse sulygtos paslaugų kainos, kartu įvertinęs byloje esančius duomenis apie analogiškų (panašių) paslaugų ginčui aktualiu laikotarpiu kainą Marijampolės apskrityje, teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju už ginčo automobilių saugojimą laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. teisingu ir protingu atlygiu laikytinas 3 Eur (su PVM ) įkainis už vieną saugojimo parą. Teismo vertinimu, toks įkainis laikytinas teisingu, užtikrinančiu bylos šalių interesų pusiausvyrą – ieškovės interesą veikti pelningai ir atsakovės interesą nemokėti už transporto priemonių saugojimą nepagrįstai didelio atlygio, tai yra kainos, akivaizdžiai neatitinkančios tokios paslaugos rinkos kainos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nekilo ginčas dėl konfiskuotų priemonių saugojimo laikotarpio, vadovaujantis ieškovės pateikta ieškinio reikalavimo paskaičiavimo lentele, į tai, kad ginčo laikotarpiu, kai galiojo ieškovės ir Marijampolės AVPK sudarytos sutartys, valstybės naudai konfiskuotų transporto priemonių saugojimo paslaugas ieškovė teikė iš viso 243 dienas, teismas sprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės 729 Eur atlyginimo (243 dienos x 3 Eur), ir įvertinęs tai, kad atsakovė už ginčo laikotarpį ieškovei sumokėjo 98,58 Eur, ieškovei iš atsakovės priteisė 630,42 Eur skolos.
8.4. Teismas pažymėjo, kad atsakovės prievolė ieškovei nagrinėjamu atveju atsirado viešosios teisės normų pagrindu, šalių nesiejo komerciniai sutartiniai santykiai, todėl nėra pagrindo sutikti, kad šiuo atveju taikytinos Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą reikalavimą dėl 600 Eur neginčytinų išieškojimo išlaidų kompensacijos, 8 procentų metinių palūkanų priteisimo. Teismas sprendė, kad ieškovė turi teisę į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas, todėl priteisė ieškovei iš atsakovės paskaičiuotas 106,42 Eur palūkanas iki 2022 m. kovo 31 d. bei 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat, atsižvelgdamas į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį (25 procentai), teismas iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 767 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė UAB „Goldas“ pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą toje dalyje, kuria ieškovės ieškinys buvo netenkintas, ir ieškovės ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovės ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia žemiau nurodytais motyvais.
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai sprendė, kad sprendime nurodyta teismų praktika suformuota panašiuose ginčuose su VMI, todėl nėra pagrindo ja nesivadovauti. Teismas, pažeisdamas CPK 12 straipsnį, kuris reglamentuoja rungimosi principą, ir CPK 178 straipsnį, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą, savo iniciatyva nepagrįstai konstatavo atsakovės neįrodinėtas aplinkybes: dėl patiriamų išlaidų reikšmės ir ieškovo pelningumo su 3 Eur įkainiu. Teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Teismas neatsižvelgė, kad ieškinyje įrodinėtos aplinkybės, darančios civilinės bylos, kurioje buvo priimta kasacinė nutartis Nr. e3K-3-14-690/2019, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi esminiais aspektais skirtingomis, nesutampančiomis.
9.2. Apeliantės vertinimu, Priverstinio saugojimo sutarties taikymas VMI nėra „automatiškas“, nelemia ir negali lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančios situacijos, o valstybė, atstovaujama VMI, kaip civilinių teisinių santykių šalis, nestatoma į nelygiavertę padėtį. Taip pat pažymi, kad Priverstinio saugojimo sutartis, kurią prisijungimo būdu ieškovė sudarė viešajame pirkime, ne visiškai atitinka imperatyvias SEAKĮ normas, todėl sutartimi reikia vadovautis tiek, kiek ji neprieštarauja lex specialis SEAKĮ ir VPĮ.
9.3. Akcentuoja, kad tiek pirkimo Nr. 374591 sąlygos, tiek Priverstinio saugojimo sutartis yra vieši dokumentai, todėl VMI turėjo būti žinomi arba tapti žinomais, kai tik prireikė spręsti klausimą dėl pirmosios konfiskuotos transporto priemonės atsiėmimo ar palikimo tolesniam saugojimui pagal Priverstinio saugojimo sutartį. Atkreipia dėmesį, kad VMI byloje negalėjo paaiškinti, kodėl kiekvienos iš ginčo transporto priemonių neatsiėmė iš karto, kai tik gavo leidimą ją atsiimti, kodėl jų neperdavė ieškovei saugoti pagal kitą ieškovės ir VMI 2016 m. gegužės 4 d. sudarytą Valstybei perduoto kilnojamojo turto saugojimo paslaugų teikimo atviroje aikštelėje Marijampolės apskrityje viešojo pirkimo sutartį.
9.4. Pažymi, kad VMI yra patyrusi priverstinai nuvežtų ir po to konfiskuotų transporto priemonių saugotoja, todėl jai netaikytina teismų praktika, suformuota bylose dėl automatinio pasaugos įkainio taikymo vartotojui ar kitam trečiajam asmeniu, kuriam transporto priemonė buvo netikėtai priverstinai nuvežta ir po to priverstinai saugota. Teismas turėjo pasisakyti dėl ieškinio argumentų ir spręsti, kad Priverstinio saugojimo sutarties taikymas VMI nėra „automatiškas“.
9.5. Akcentuodama ieškinyje nurodytus argumentus dėl atsakovės nesąžiningumo, pažymi, kad atsakovė, žinodama arba turėdama žinoti apie saugojimo sąlygas, apie ginčo transporto priemonių konfiskavimo faktą, naudojosi (nors neprivalėjo) ginčo transporto priemonių pasauga, todėl pagal imperatyvią SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį privalo atlyginti ginčo transporto priemonių saugojimo išlaidas ir turi šią pareigą atlikti, laikydamasi SEAKĮ įgyvendinamųjų teisės aktų Priverstinio saugojimo sutartyje nustatytais įkainiais ir tvarka. Bylinėjimasis dėl kiekvienos konfiskuotos transporto priemonės pasaugos išlaidų atlyginimo pažeidžia socialiai atsakingo elgesio imperatyvą ir perkančiosios organizacijos teises ir pareigas, kurių vykdymas subordinuotas viešojo intereso apsaugai, todėl teismas turėjo priteisti visą pagrindinę skolos sumą.
9.6. Taip pat laiko atmestinais VMI ir teismo teiginius, kad teikiamų saugojimo paslaugų kaina buvo neprotinga, neatitiko rinkoje teikiamų analogiškų saugojimo paslaugų kainos. Mano, kad teismo išvada dėl to, kad 3 Eur dydžio įkainis užtikrina ieškovės pelningumą yra nemotyvuota, nepagrįsta, nei įkainio skaičiavimais, nei pelningumo tyrimu. Teismas nepagrįstai sulygino panašių ir analogiškų sutarčių įkainius ir todėl padarė nelogiškas išvadas. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė nepateikė sutarčių dėl analogiškų kompleksinių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų, o ieškovė pateikė Marijampolės AVPK ir IĮ „Jamamotors“ sutartį, sudarytą dėl analogiškų priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų, kurios įkainis (6,05 Eur) yra labai panašus į ieškovės taikytą (7,87 Eur) įkainį. Be to, apeliantės vertinimu, teismas turėjo daryti išvadą, kad atsakovė kelis dešimtmečius neteisėtai vengia dalyvauti Marijampolės AVPK organizuojamos viešuosiuose pirkimuose ir pati neperka konfiskuotų transporto priemonių pasaugos paslaugų, kurios yra dažnai reikalingos ir jų poreikis atsiranda po atitinkamo teismo sprendimo dėl konfiskavimo įsiteisėjimo. Konfiskuotų transporto priemonių atsiradimas ir tokių atvejų sukontroliavimas yra atsakovės rizika. Be to, VMI yra prisiėmusi riziką dėl to, kad ginčo transporto priemonių neatsiėmė iš ieškovės ir neperdavė saugojimui pagal kitas VMI sudarytas sutartis, kurių įkainis VMI tinkamas.
9.7. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo aptariamu atveju netaikymo. Pažymi, kad Priverstinio saugojimo sutartis yra komercinė, nes tai atlygintinė viešojo pirkimo sutartis tarp lygiaverčių subjektų paslaugos teikėjo ieškovės ir viešojo subjekto perkančiosios organizacijos Marijampolės AVPK, pagal kurią už atlyginimą, be kita ko, nuolatos buvo teikiamos atlygintinos pasaugos paslaugos valstybei. Valstybė, kurios naudai sudaryta Priverstinio saugojimo sutartis, išreiškusi valią vykdyti su naudos gavimu susijusias pareigas (atsiimti išsaugotas ginčo transporto priemones), prisijungė prie Priverstinio saugojimo sutarties kaip savarankiškas sutartinio santykio dalyvis sutarties šalis, todėl sutarčiai ir jos dalyviams taikytinas ir minėtas įstatymas, ir atitinkamai ieškovei priteistina jos nurodyta neginčytinų išlaidų kompensacija bei palūkanos.
Atsiliepimas
10. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VMI, atsiliepime su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Savo atsiliepimą atsakovė grindžia žemiau nurodytais argumentais.
10.1. Nurodo, kad iki ieškinio teikimo buvo sumokėjusi ieškovei, taikant 0,30 Eur ir 1,97 Eur įkainius pagal VMI sudarytas konfiskuotų transporto priemonių saugojimo Marijampolės apskrityje sutartis: už laikotarpį iki 2019 m. gegužės 4 d. pagal 2016 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. (1.10-04-2)-22-48/2016, sudarytą su ieškove, kurioje nustatytas 0,30 Eur paros įkainis; už vėlesnį laikotarpį pagal 2019 m. gegužės 8 d. sutartį Nr. (1.10-04-2)-22-79/2019, sudarytą su MB „Užubalis“, kurioje nustatytas 1,97 Eur paros įkainis. Nurodytos sutartys yra sudarytos dėl transporto priemonių saugojimo aktualiu laikotarpiu aktualioje teritorijoje, todėl, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jomis turėjo būti remiamasi nustatant taikytiną saugojimo paslaugos paros įkainį. Pažymi, kad nors ir nesutinka su teismo sprendimu nustatytu 3 Eur įkainiu, kadangi teismas nustatė 10 kartų didesnį įkainį nei taikė pati ieškovė su VMI sudarytoje sutartyje, tačiau įvertinus ieškinio sumą, tolimesnis bylinėjimasis nebūtų ekonomiškai pagrįstas, todėl VMI apeliacinio skundo neteikė. Mano, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino ginčui aktualią teismų praktiką ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje negali būti taikomas ieškovės nurodomas 7,87 Eur įkainis.
10.2. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad valstybė buvo su trečiuoju asmeniu pasirašytos sutarties šalimi. Pažymi, kad VMI kiekvienu atveju, sužinojusi apie konfiskuotą transporto priemonę, operatyviai organizavo jos atsiėmimą pagal nustatytas procedūras. Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų manyti, kad teismo nustatytas 3 Eur įkainis nepadengia ieškovės patirtų sąnaudų, priešingai, byloje yra įrodymai, kurie leidžia daryti išvadą, kad teismo nustatytas įkainis net leidžia uždirbti reikšmingą pelną. Mano, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, įvertino bylai reikšmingus argumentus ir teismų praktiką, priėmė teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
13. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su Marijampolės AVPK, atlikus viešąjį pirkimą, 2018 m. gegužės 15 d. 24 mėnesių terminui sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 64-ST2-31/18, pagal kurią be kita ko buvo nustatytas transporto priemonės iki 3,5 t vienos paros saugojimo įkainis, kai moka policijos įstaiga, 0,42 Eur, o kai moka automobilio savininkas ir / ar valdytojas – 7,87 Eur; tokiomis pat sąlygomis dar vienam mėnesiui (nuo 2020 m. gegužės 16 d. iki 2020 m. birželio 15 d.) buvo sudaryta Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, saugojimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 64-ST2-33 (anksčiau ir toliau abi sutartys vadinamos Priverstinio saugojimo sutartimi). Ieškovė pagal Priverstinio saugojimo sutartį įsipareigojo Marijampolės AVPK teikti transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas. Ieškovė pagal Marijampolės AVPK užsakymą priverstinai nuvežė ir saugojo 15 transporto priemonių (anksčiau ir toliau – ginčo transporto priemonės), kurios vėliau buvo konfiskuotos ir kurias iš pasaugos pagal Marijampolės AVPK leidimus atsiėmė VMI. Ieškovės pateiktais duomenimis, kurių atsakovė neginčijo, ginčo transporto priemonės buvo konfiskuotos laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d., o atsiimtos laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. gruodžio 9 d. Ieškovės skaičiavimu, už minėtu laikotarpiu suteiktas ginčo transporto priemonių saugojimo paslaugas, taikant su Marijampolės AVPK sudarytoje Priverstinio saugojimo sutartyje transporto priemonės savininkui numatytą 7,87 Eur paros saugojimo įkainį, susidarė 1 912,81 Eur suma, tačiau VMI, apmokėdama ieškovei už minėtas paslaugas, taikė 0,30 Eur ir 1,97 Eur įkainius pagal VMI sudarytas konfiskuotų transporto priemonių saugojimo Marijampolės apskrityje sutartis: už laikotarpį iki 2019 m. gegužės 4 d., už 13 transporto priemonių, pagal 2016 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. (1.10-04-2)-22-48/2016, sudarytą su ieškove, kur nustatytas 0,30 Eur paros įkainis; už vėlesnį laikotarpį, už 2 transporto priemones, pagal 2019 m. gegužės 8 d. sutartį Nr. (1.10-04-2)-22-79/2019, sudarytą su MB „Užubalis“, kurioje nustatytas 1,97 Eur paros įkainis, viso sumokėdama ieškovei 98,58 Eur.
15. Šioje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad valstybė, atstovaujama VMI, turi pareigą sumokėti ieškovei už saugotas konfiskuotas transporto priemones, todėl šiuo klausimu apeliacinės teismas plačiau nepasisako. Tarp šalių ginčas iš esmės kilo dėl aptariamu atveju taikytino ginčo transporto priemonių saugojimo įkainio. Ieškovei kreipusis į teismą dėl 1 813,83 Eur skolos (įskaičius VMI sumokėtą 98,58 Eur sumą) už transporto priemonių saugojimą, taikant minėtą 7,87 Eur vienos saugojimo paros įkainį, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 13 d. sprendime, konstatavęs atsakovės teisę ginčyti paslaugų teikėjo (ieškovės) reikalaujamo dydžio įkainį, be kita ko remdamasis teismų praktika, ieškovės prašomo taikyti tarifo nelaikė ekonomiškai pagrįstu ir atitinkančiu analogiško pobūdžio paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu, o teisingu bei protingu laikė 3 Eur dydžio vienos saugojimo paros įkainį, ir tokiu būdu, taikydamas šį tarifą, įskaitęs sumokėtą 98,58 Eur sumą, priteisė ieškovei iš atsakovės 630,42 Eur skolą už suteiktas transporto priemonių saugojimo paslaugas. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pritaikytu tarifu, laikydama, jog teismas nepagrįstai nesirėmė Priverstinio saugojimo sutartyje įtvirtintu automobilio saugojimo įkainiu, be kita ko nesutikdama ir su teismo pozicija dėl Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo aptariamu atveju netaikymo. Visgi, su apeliantės pozicija nėra pagrindo sutikti.
16. Pagal SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d.), priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama transporto priemonei toliau važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET reikalavimus. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai; šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės (SAEKĮ 33 straipsnio 8 dalis). Tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys, t. y. kad teikiamų saugojimo paslaugų kaina būtų nustatyta vadovaujantis protingumo kriterijais ir atitiktų rinkoje teikiamų analogiškų saugojimo paslaugų kainą (Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gegužės 7 d.), 5 punktas).
17. Aptariamu atveju, šalys nesutaria dėl įkainio dydžio už valstybės naudai konfiskuotų transporto priemonių saugojimą laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d., po to, kai Marijampolės AVPK nurodymu, pagal Priverstinio saugojimo sutartį, ieškovės priverstinai nuvežtos ir saugotos ginčo transporto priemonės buvo konfiskuotos ir po procesinių sprendimų įsiteisėjimo tapo valstybės nuosavybe. Apeliantė, tvirtindama, jog šiuo atveju taikytinas su trečiuoju asmeniu Marijampolės AVPK sudarytose minėtose sutartyse numatytas 7,87 Eur transporto priemonės vienos paros saugojimo įkainis (kai moka transporto priemonės savininkas ir / ar valdytojas), kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo poziciją dėl aktualios teismų praktikos, pažymėdama, kad ginčo aplinkybės neatitinka skundžiamame teismo sprendime minimos kasacinės nutarties Nr. e3K-3-14-690/2019 suformuotos praktikos, taip pat akcentuoja, kad Priverstinio saugojimo sutarties taikymas valstybei nėra „automatiškas“, valstybė yra Priverstinio saugojimo sutarties šalies, o VMI, būdama perkančioji organizacija, privalėjo dalyvauti viešuosiuose transporto priemonių pasaugos paslaugų pirkimuose Marijampolės apskrityje ir jei būtų dalyvavusi, būtų galėjusi daryti įtaką Priverstinio saugojimo sutarties sąlygoms.
18. Apeliacinės instancijos teismui, kritiškai vertinant apeliantės aukščiau paminėtus argumentus, pirmiausia būtina akcentuoti teismų praktikos ir jau suformuotų teismų precedentų reikšmę teisinio ginčo sprendimo kontekste. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Kasacinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019). Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 362- 701/2017).
19. Įvertinus šios bylos ginčo esminius aspektus ir faktines bylos aplinkybes, manytina, kad teismų praktika ginčo klausimu, dėl taikytino įkainio už konfiskuotas transporto priemones saugojimą bei tai reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, jau yra suformuota. Ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo nutartimi Nr. e3K-3-14-690/2019, kurios faktinės aplinkybės yra panašios į šios bylos faktines aplinkybes, pasisakyta klausimais, aktualiais nagrinėjamam ginčui. Minėtoje kasacinėje byloje kasacinis teismas yra nurodęs, kad atlikus viešojo pirkimo procedūras sudaryta sutartis yra privaloma bei sukelia teises ir pareigas jos šalims (ieškovei ir trečiajam asmeniui). Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui arba, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, valstybei, atstovaujamai VMI. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Atsižvelgdama į tai kasacinio teismo teisėjų kolegija minėtoje byloje sprendė, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019). Tokiu būdu, įvertinus paminėtas teismų praktikos nuostatas, atmestinas apeliantės argumentas, kad VMI atstovaujama valstybė yra šioje byloje aptartos tarp ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos Priverstinio saugojimo sutarties šalis. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovės nesaisto ieškovės su Marijampolės AVPK sudarytos sutarties sąlygos, vadinasi, ir nurodyti transporto priemonių saugojimo vienos paros įkainiai. Tokiu būdu, esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui nesudaro ir apeliantės akcentuotos aplinkybės apie Priverstinio saugojimo sutarties sudarymą ir keitimą VPĮ privalomai taikomų nuostatų kontekste, kaip ir argumentai apie pirkimo sąlygų ir Priverstinio saugojimo sutarties viešumą, tuo preziumuojant VMI žinojimą apie Priverstinio saugojimo sutarties įkainius, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako. Kaip nevertintini ir apeliantės akcentuoti VMI, kaip perkančiosios organizacijos pagal VPĮ, veiksmai (tinkamas veikimas viešųjų pirkimų srityje, įgyvendinant savo funkcijas kiek tai susiję su priverstinai nuvežtų konfiskuotų transporto priemonių saugojimu), ar ieškovės su trečiuoju asmeniu sudarytos Priverstinio saugojimo sutarties sąlygų teisėtumo / atitikimo SEAKĮ nuostatoms klausimai ar pan., nes tai nėra šios bylos objektas. Taigi, įvertinus bylos aplinkybes ir teismų praktiką, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nesutinka su ieškovės reikalaujamu priteisti atlyginimo už transporto priemonės saugojimą dydžiu, manytina, jog ji turi teisę jį ginčyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ieškovės prašomos priteisti sumos pagrįstumą.
20. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl atlyginimo už transporto priemonių saugojimo paslaugas dydžio, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 14- 690/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-313/2021).
21. Aptariamu atveju, teismas, įvertinęs panašaus pobūdžio bylose (sprendžiant ginčus dėl transporto priemonės savininko atžvilgiu taikytino priverstinio automobilių saugojimo paslaugos įkainio) teismų taikytus įkainius ir atkreipęs dėmesį, kad pagrįstais ir teisingais teismų buvo pripažinti įvairaus dydžio įkainiai (teismo nurodytose bylose – nuo 2 Eur iki 7 Eur), šioje byloje analizavo duomenis apie analogiško ar panašaus pobūdžio paslaugų kainą ginčo laikotarpiu toje pačioje ar panašiose vietovėse (Marijampolės apskrityje). Teismas vertino tiek ieškovės byloje pateiktą 2018 m. gegužės 14 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir IĮ „Jomamotors“ Priverstinio saugojimo sutartį, kurioje savininkams ir / ar valdytojams nustatytas 6,05 Eur įkainis, kuris, ieškovės teigimu, artimas nagrinėjamoje byloje reikalaujamam priteisti atlyginimui, tiek atsakovės byloje pateiktą su ieškove 2016 m. gegužės 4 d. sudarytą Valstybei perduoto kilnojamojo turto saugojimo paslaugų teikimo atviroje aikštelėje Marijampolės apskrityje viešojo pirkimo sutartį, galiojusią iki 2019 m. gegužės 4 d., pagal kurią už valstybei perduoto kilnojamojo turto saugojimą atviroje aikštelėje buvo sulygtas 0,30 Eur įkainis, taip pat ieškovės pateiktą su MB „Užubalis“ 2019 m. gegužės 8 d. sudarytą Valstybei perduoto kilnojamojo turto saugojimo atviroje aikštelėje Alytaus ir Marijampolės apskrityse paslaugų viešojo pirkimo sutartį, galiojusią iki 2022 m. gegužės 8 d., pagal kurią už lengvųjų automobilių saugojimą atviroje aikštelėje buvo sulygtas 1,97 Eur įkainis. Palyginus minėtus įkainius, atkreipiant dėmesį į jų skirtumą už panašias paslaugas toje pačioje ar panašioje teritorijoje, be kita ko ieškovei nepateikus duomenų apie aptariamu atveju papildomai patirtus kaštus / išlaidas už ginčo transporto priemonių saugojimą, kas be kita ko irgi galėtų pagrįsti ieškovės prašomo taikyti įkainio realumą, manytina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovės prašomas pritaikyti 7,87 Eur įkainis negali būti pripažintas pagrįstu visa apimtimi; toks įkainis neatitinka analogiškų paslaugų rinkos kainos aktualiu laikotarpiu, taip pat neatitinka teisingumo ir protingumo principų.
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, palyginęs analogiškų ir panašių paslaugų įkainius ginčui aktualiu laikotarpiu ir ginčui aktualioje teritorijoje, be kita ko atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės pareiga apmokėti už konfiskuotų transporto priemonių saugojimo paslaugas yra susijusi su viešųjų funkcijų įgyvendinimu, pagrįstai konstatavo, jog 3 Eur (su PVM) už 1 parą transporto priemonės saugojimo įkainis šiuo atveju laikytinas teisingu ir protingu, užtikrinančiu bylos šalių interesų pusiausvyrą. Šiame kontekste atmestinas ir apeliantės argumentas dėl CPK įtvirtinto rungimosi principo bei įrodinėjimo pareigos nuostatų pažeidimo, teismui neva nepagrįstai konstatavus atsakovės neįrodinėtas aplinkybes dėl patiriamų išlaidų reikšmės ir ieškovės pelningumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis). Įrodinėjimo tikslas iš esmės yra teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Aptariamu atveju, apeliantės pateikti duomenys apie vidutinius pelningumo rodiklius saugojimo veikloje pagal oficialios statistikos rengėjų tvarkomą portalą, ieškovės nurodytą 2016 – 2020 m. pelningumo koeficientą, akcentuojant jį buvus itin žemą 2018 m., 2019 m., nesudaro pagrindo įvertinti, kad teismo pritaikytas 3 Eur įkainis šiuo konkrečiu atveju yra ekonomiškai nepagrįstas (tame tarpe ir įmonės finansinės būklės kontekste). Pirmiausia, manytina, kad pagal byloje pateiktus įrodymus nebūtų galimybės objektyviai apskaičiuoti vien iš šio ginčo transporto priemonių saugojimo gauto pelno ar patirtų išlaidų ir objektyviai įvertinti tokių duomenų reikšmės bendrai įmonės finansinei būklei, šiuo aspektu pažymint, kad pati ieškovė, turinti CPK nustatytą pareigą būti aktyvia proceso metu, teikti jos poziciją pagrindžiančius įrodymus, pati teismui teikė tik bendro pobūdžio informaciją apie saugojimo veikloje vyraujantį pelningumą ar pačios ieškovės visos veiklos pelningumą, kurio tyrimą neva privalėjo atlikti teismas, kai pati ieškovė neteikė konkrečių duomenų nei šiuo aspektu (būtent nagrinėjamo ginčo dėl transporto priemonių pasaugos realaus įkainio kontekste), nei dėl jos prašomo taikyti įkainio pagrįstumo, tiesiog remdamasi aplinkybe, kad toks įkainis yra nustatytas su trečiuoju asmeniu sudarytoje Priverstinio saugojimo sutartyje. O tai, kad teismo pritaikytas aptariamu atveju transporto priemonių saugojimo įkainis yra ekonomiškai pagrįstas ir užtikrina ieškovės interesą veikti pelningai kaip tik patvirtina teismo įsitikinimą ir jo tokią poziciją suformavusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, be kita ko duomenys apie pačios ieškovės sutartyse nustatytus transporto priemonių saugojimų įkainius, atkreipiant dėmesį, kad Priverstinio saugojimo sutartyje policijos įstaigai taikytinas įkainis sudarė 0,42 Eur, su atsakove sudarytoje 2016 m. gegužės 4 d. Valstybei perduoto kilnojamojo turto saugojimo paslaugų teikimo atviroje aikštelėje Marijampolės apskrityje viešojo pirkimo sutartyje – 0,30 Eur, kas yra 7 ir 10 kartų mažiau nei ginčo atveju nustatytas teismo įkainis. Atsižvelgiant į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, konstatavus, kad teismas pagrįstai nustatė aptariamu atveju taikytiną 3 Eur už vieną parą transporto priemonės saugojimo įkainį, byloje nesant ginčo dėl transporto priemonių saugojimo laikotarpio, įskaičius atsakovės ieškovei sumokėtą 98,58 Eur sumą, teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei 630,42 Eur skolą.
23. Be to, apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina ir apeliantės poziciją dėl Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo aptariamu atveju taikymo pagrįstumo. Kaip jau buvo akcentuota anksčiau, teismai turi pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Pažymėtina, kad panašioje byloje Vilniaus apygardos teismas jau yra pasisakęs, kad atsakovės prievolė ieškovei yra atsiradusi viešosios teisės normų pagrindu, šalių nesiejo komerciniai sutartiniai santykiai, todėl Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos netaikytinos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-641-864/2020). Taigi, atsižvelgiant į paminėtą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai netenkino ieškovės prašymo, minėto įstatymo pagrindu, dėl 600 Eur neginčytinų išieškojimo išlaidų kompensacijos ir 8 procentų palūkanų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgdamas į tai, kad valstybė ir jos institucijos yra viešieji juridiniai asmenys (CK 2.34 straipsnio 2 dalis), pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, kad aptariamu atveju ieškovė turi teisę į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas, todėl pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei 106,42 Eur palūkanas, paskaičiuotas iki 2022 m. kovo 31 d. (pagal ieškovės pateiktą ieškinio reikalavimo lentelę) bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl procesinės bylos baigties
24. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų, pavyzdžiui, dėl VMI funkcijų (ne)tinkamo įgyvendinimo viešųjų pirkimų srityje, su trečiuoju asmeniu sudarytos Priverstinio saugojimo sutarties sąlygų teisėtumo atlikto viešojo pirkimo kontekste, dėl VMI patirties pasaugos santykiuose reikšmės, ir kt., apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes bylos reikalavimai nėra kildami iš neteisėto VMI funkcijų vykdymo, taip pat byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl Priverstinio saugojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (iš dalies negaliojančia) dėl neva neatitikimo imperatyvioms įstatymų normoms, ir pan. Taigi, ir kiti apeliantės apeliacinio skundo nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės bei nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
27. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei nepriteisiamos apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Goldas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.