- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-20
- Bylos Nr.
- 2A-1653-104/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05042-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Natalja Cikoto
- Ieškovas
- K. K.
- Atsakovas
- D. Š.
- Kategorijos
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4098-608/13 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovui D. Š. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ir vykdomojo įrašo panaikinimo, kurioje tretieji asmenys yra Vilniaus m. 10 notarų biuro notarė Ž. P. ir antstolis R. V., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas K. K. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2011 m. sausio 5 d. ieškovo vardu išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 50 000 Lt sumos sumokėjimo D. Š., panaikinti 2012 m. sausio 18 d. vykdomąjį įrašą, išduotą Vilniaus miesto dešimtojo notarų biuro notarės Ž. P., notarinio registro Nr. P1-191. Nurodė, jog minėtas vekselis išduotas dėl atsakovo vykdomo ekonominio spaudimo, nes vekselio išdavimo metu jokia ieškovo prievolė 50 000 Lt sumai atsakovui neegzistavo. Atsakovas vekselio išdavimo metu buvo UAB „Damivita“ vadovas, iš minėtos įmonės pirkdavo pirotechnikos prekes UAB „Anėja“, kurios akcininkais buvo ieškovas ir jo šeimos nariai. UAB „Anėja“ buvo skolinga UAB „Damivita“ 8 470 Lt už pirotechnikos prekes. Atsakovas grasino, jog jeigu ieškovas nepasirašys vekselio 50 000 Lt sumai, pirotechnikos prekės ieškovo įmonei nebus tiekiamos, bus sužlugdytas ieškovo šeimos verslas. Paaiškino, kad atsakovo grasinimai buvo realūs, nes atsakovas buvo Pirotechnikos įmonių asociacijos vadovu, todėl galėjo įtakoti licencijos prekiauti pirotechnikos prekėmis ieškovo įmonei išdavimą. Pirotechnikos verslas buvo ieškovo pragyvenimo šaltinis, todėl ieškovas buvo priverstas pasirašyti vekselį. Atsakovas neįrodė, jog turėjo galimybę skolinti ieškovui 50 000 Lt, be to, ieškovas neturėjo poreikio skolintis iš atsakovo, minėtu laikotarpiu neįsigijo jokio turto, kuriam būtų reikėję pasiskolinti 50 000 Lt.
Atsakovas D. Š. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog paskolino ieškovui 50 000 Lt, dėl ko ieškovas ir pasirašė ginčijamą vekselį. Pinigus paskolino UAB „Damivita“ buveinėje, dalyvaujant UAB „Damivita“ darbuotojai. Minėtas pinigines lėšas atsakovas gavo UAB „Damivita“ grąžinus jam paskolą. Ieškovas niekada neginčijo savo prievolės pagal vekselį, netgi ją pripažino, po ginčijamo vykdomojo įrašo pateikdamas antstoliui prašymą leisti sumokėti išieškotiną sumą dalimis. Ieškovo nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas atsakovo kaip vekselio gavėjo nesąžiningumas, atsakovas laiko išgalvotomis, neatitinkančiomis tikrovės, nes atsakovas vekselio išdavimo metu neturėjo jokios realios galimybės pakenkti ieškovo verslui, įtakoti įmonės, kurios akcininkas buvo ieškovas, turtinę padėtį ar veiklos galimybes. Anot atsakovo, paties ieškovo elgesys patvirtina jo turtinės prievolės 50 000 Lt sumai buvimą, nes ieškinys dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu paduotas ne iš karto, o tik po to, kai vykdomąjį įrašą vykdantis antstolės ėmėsi priverstinių vykdymo veiksmų. Net po vykdomojo įrašo pateikimo vykdyti, ieškovas kreipėsi į antstolį su prašymu leisti mokėti išieškomą sumą dalimis, tuo pripažindamas vykdomojo dokumento pagrįstumą ir teisėtumą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovas K. K. 2011 m. sausio 5 d. išdavė paprastą neprotestuotiną vekselį atsakovui D. Š., kuriuo besąlygiškai įsipareigojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumokėti D. Š. 50 000 Lt. Vilniaus rajono dešimtojo notarų biuro notarė Ž. P. 2012 m. sausio 18 d. vykdomuoju įrašu pareikalavo iš vekselio davėjo K. K. išieškoti 50 413,58 Lt bei 6 proc. metines palūkanas nuo vykdomojo įrašo išdavimo dienos iki prievolės įvykdymo. Kadangi nagrinėjamu atveju vekselio galiojimą ieškovas ginčijo vekselio turėtojo nesąžiningumu ir aplinkybe, jog vekselis buvo pasirašytas dėl atsakovo vykdomo ekonominio spaudimo, teismas konstatavo, kad tokie ieškovo teiginiai niekuo neįrodyti. Pažymėjo, kad paties ieškovo elgesys po vekselio išdavimo, taip pat ir po jo pagrindu notaro išduoto vykdomojo įrašo bei jo pateikimo vykdyti, sudaro pagrindą teismui daryti išvadą, jog ieškovo turtinė prievolė atsakovui 50 000 Lt sumai vekselio išdavimo metu egzistavo. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog vekselis buvo išduotas UAB „Anėja“ skolai UAB „Damivita“ padengti. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovo nurodytos UAB „Anėja“ skolos UAB „Damivita“ buvimą vekselio išdavimo momentu bei šios skolos dydį. Ieškovas taip pat negalėjo paaiškinti savo veiksmų išduodant vekselį 50 000 Lt sumai tikslu padengti UAB „Anėja“, kurios akcininkais buvo ieškovas ir jo šeimos nariai, skolą UAB „Damivita“ tik 8 470 Lt sumai. Taip pat nelogiškas ieškovo paaiškinimas, jog jis grąžino iš UAB „Damivita“ gautas prekes 41 530 Lt sumai, už kurias apmokėjimą ieškovo teigimu garantavo ginčijamas vekselis, nepareikalaudamas atsakovą grąžinti vekselį arba išduoti naują vekselį kitai sumai. Ieškovas yra sveikas, darbingas ir išsilavinęs žmogus, turintis patirtį verslininkas, todėl toks ieškovo elgesys nepaaiškinamas ir neįtikėtinas. Nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovas D. Š. vekselio išdavimo metu buvo Pirotechnikos įmonių asociacijos vadovu, nepatvirtina atsakovo galimybių įtakoti licencijų verstis pirotechnikos prekyba išdavimo, nes minėta asociacija nėra susijusi su sprendimų dėl tokių licencijų išdavimo priėmimu ir neturi galimybės jų įtakoti. Taip pat pažymėjo, kad ieškovas dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu kreipėsi į teismą tik 2012 m. spalio 16 d., t. y. po metų ir aštuonių mėnesių nuo vekselio išdavimo ir daugiau nei po šešių mėnesių nuo notaro išduoto vykdomojo įrašo dėl ginčijamo vekselio pateikimo vykdyti antstoliui. Be to, ieškovas iki ieškinio padavimo buvo kreipęsis į antstolį su prašymu leisti vykdyti vykdomąjį įrašą dalimis, kas liudija, jog ieškovas pripažino vykdomojo įrašo pagrįstumą.
Šalies argumentai
Ieškovas K. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, o bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad ginčo vekselį išdavė ne savo laisva valia. Paaiškina, kad ieškovo ir jo šeimos įmonė UAB „Amėja“ buvo įsiskolinusi atsakovo įmonei UAB „Damivita“, o negrąžinus šios skolos atsakovas grasino, jog sužlugdys ieškovo verslą. Tokių aplinkybių, anot ieškovo, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino. Teismas taip pat ignoravo aplinkybes, kad vekselis išduotas akivaizdžiai ieškovui nenaudingomis sąlygomis, kurios taip pat paneigia, kad vekselis buvo išduotas laisva valia: vekselis buvo iš anksto parengtas atsakovo, jame jau buvo atspausdinti visi vekselio gavėjo duomenys, priešingai nei kiti vekselio duomenys - vekselio suma, data, vekselio davėjo duomenys, kurie palikti užpildyti ranka; atsakovas, vekselio išdavimo metu nesant jokių teisinių santykių tarp šalių, privertė ieškovą suteikti jam didelės vertės turtinę teisę; vekselio išdavimo momentu vienintelė tuo metu egzistavusi skola buvo tik UAB „Anėja“ įmonei „Damivita“, tačiau atsakovas privertė ieškovą asmeniškai, t.y. savo, bet ne UAB „Anėja“ vardu, suteikti didelės vertės turtinę teisę jam asmeniškai, bet ne jo vadovaujamai įmonei UAB „Damivita“. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nei ieškovas, nei jo sutuoktinė neturėjo poreikio skolintis. Priešingai nei nurodo teismas, ieškovas bandė susigrąžinti vekselį. 2011 m. sausio mėn. pabaigoje nusprendė grąžinti UAB „Damivita“ pas UAB „Anėja“ esančias likusias prekes, kad galėtų susigrąžinti vekselį. Bet atsakovas vekselio negrąžino, pasakė, kai ieškovas grąžins skolą, atiduos ir vekselį. O skolos grąžinti tuo metu UAB „Anėja“ neturėjo iš ko. Teismas visiškai ignoravo paaiškinimus dėl vykdomojoje byloje atsiradusio prašymo išdėstyti skolą dalimis. Ieškovas buvo šokiruotas, kai iš antstolio gavo raginimą sumokėti skolą atsakovui. Nuvažiavus pas antstolį, buvo paaiškinta, kad tam, jog netęstų išieškojimo, reikia sumokėti tą sumą arba įsipareigojimą mokėti skolą dalimis. Kadangi tokios sumos ieškovas neturėjo, pasirašė prašymą leisti mokėti dalimis. Teismas taip pat visiškai netyrė ir nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų, paneigiančių ieškovo galimybes skolinti. VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro UAB „Damivita“ finansinės atskaitomybės dokumentai už 2009-2011 m. laikotarpį, patvirtina kad UAB „Damivita“ 2009-2010 m. veikė itin nuostolingai, įmonė buvo įsiskolinusi itin dideles pinigines sumas kredito įstaigoms. O tai paneigia atsakovo galimybę skolinti ieškovui.
Atsiliepimas
Atsakovas D. Š. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir ištyrė įrodymus, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl priėmė motyvuotą ir teisingą sprendimą. Apeliantas nurodo, kad ieškovą su atsakovu siejo prievoliniai santykiai, susiję su jo darboviete, taip pat esą atsakovas, būdamas Pirotechnikos įmonių asociacijos vadovu, galėjo UAB „Anėja“ panaikinti licenciją verstis prekyba pirotechnika ir įtakoti didmenininkus, kad šie jai neparduotų prekių. Tačiau, priešingai, jokios įtakos nei licencijų išdavimui, nei įmonių veiklai nei atsakovas, nei jo įmonė neturi, kadangi licencijas išduoda VRM, o konkurencija tarp pirotechnika prekiaujančių įmonių yra didžiulė. Be to, teisme duodamas paaiškinimus, atsakovas teigė, kad asociacija jau keletą metų jokios veiklos realiai nevykdo. Jokių kitų įrodymų, apie atsakovo sugebėjimus įtakoti pirotechnika prekiaujančių subjektų rinką ir jos dalyvių elgesį byloje nėra, o protingumo kriterijus neabejotinai leidžia teigti, kad laisvos rinkos sąlygomis Lietuvoje yra neįmanoma riboti konkurencijos, juo labiau - vienasmeniškai kontroliuoti ministerijos veiksmus, išduodant licencijas įmonėms verstis pirotechnikos gaminių pardavimu. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl vekselio išdavimo jam nenaudingomis sąlygomis, priešingai nei teigia apeliantas, buvo teismo vertintos tiek, kiek tai susiję su įrodinėjimo dalyku. Pagal minėtą teismų praktiką ir įstatymų nuostatas, galima ginčyti tik vekselio rekvizitus, todėl nei jo sudarymo vieta, nei tai, kad pačiam ieškovui teisingai reikėjo įrašyti savo duomenis, kurių teisingumo ieškovas neginčija, jokios įrodomosios reikšmės neturi. Pažymėtina, jog ieškovas net neginčijo buhalterės E. B. patvirtinamojo įrašo su parašu vekselyje, netgi prieštaravo atsakovo prašymui, jog ši, vekselio tikrumą patvirtinusi ir pinigų perdavimą mačiusi liudytoja, būtų apklausta teisme. Pinigus atsakovas paskolino ieškovui todėl, kad daug metų jį gerai pažinojo ir su juo bičiuliavosi, ieškovas neneigia, kad seniai yra pažįstamas su atsakovu, daug metų juos siejo verslo ir bičiuliški santykiai. Teismas vertino, jog ieškovas negalėjo paaiškinti savo veiksmų išduodant vekselį 50 000 Lt sumai tikslu padengti UAB „Anėja“ skolą UAB „Damivita“ tik 8 470 Lt sumai. Teismas manė, kad tai nelogiška, o ieškovas jokių įrodymų, kad vekselis buvo išduotas „Anėja“ skolai padengti, nepateikė, be to pati skola, ką teigia ieškovas, taip ir yra nepadengta. Teismas vadovavosi protingumo kriterijumi ir darė pagrįstą išvadą, jog nelogiškas ieškovo paaiškinimas, jog jis grąžino iš UAB „Damivita“ gautas prekes 41 530 Lt sumai, už kurias apmokėjimą ieškovo teigimu garantavo ginčijamas vekselis, nepareikalaudamas atsakovą grąžinti vekselį arba išduoti vekselį naujai sumai (8 470 litų). Apelianto motyvas, kad teismas nevertino, jog nebuvo poreikio nei ieškovui, nei jo sutuoktinei skolintis, nes jo šeima turėjo pakankamai pajamų, yra taip pat nepagrįstas, nes ieškovas teigė, kad vekselį pasirašė ne tam, kad to reikėjo šeimai, bet minėta, dėl to, kad neva siekė apsaugoti UAB „Anėja“. Pažymi, kad atsakovui nekyla pareiga įrodinėti, kur ieškovas panaudojo pinigus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliantas K. K. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (Lietuvos Respublikos CPK 322 str.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo motyvuotus argumentus, naujų įrodymų, kuriuos reikėtų tirti žodinio proceso tvarka, nėra pateikta, teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas K. K. 2011 m. sausio 5 d. išdavė paprastą neprotestuotiną vekselį atsakovui D. Š., kuriuo besąlygiškai įsipareigojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumokėti D. Š. 50 000 Lt. Vilniaus rajono dešimtojo notarų biuro notarė Ž. P. 2012 m. sausio 18 d. vykdomuoju įrašu pareikalavo iš vekselio davėjo K. K. išieškoti 50 413,58 Lt bei 6 proc. metines palūkanas nuo vykdomojo įrašo išdavimo dienos iki prievolės įvykdymo. Byloje kilo ginčas dėl 2011 m. sausio 5 d. vekselio galiojimo.
Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 str. nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Pirmasis vekselio įgijėjas yra tiesioginis tų santykių, dėl kurių jo kontrahentas išduoda jam vekselį, dalyvis, žino apie visus galimus šių santykių trūkumus, todėl vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio, remdamasis jiems žinomais santykiais. Tokią vekselio davėjo galimybę sunkina abstrakti reikalavimo pagal vekselį prigimtis. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teises pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, o vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens valios išraiškos rezultatas. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 22 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju, pagal CPK 178 str. būtent ieškovui tenka pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo nurodomas aplinkybes.
Ieškovas į teismą kreipėsi, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2011 m. sausio 5 d. ieškovo vardu išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 50 000 Lt sumos sumokėjimo D. Š., kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo ir grasinimo. Tačiau tokie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti. CK 1.91 str. 1 d. nurodyta, kad sandoris gali būti teismo tvarka pripažįstamas negaliojančiu, jeigu jis buvo sudarytas dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis. Tokie sandoriai turi sandorio šalies valios trūkumų todėl gali būti nuginčyti teismine tvarka pagal nukentėjusiojo ieškinį. Taigi, sandoris minėtais pagrindais gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu būtų nustatyta, kad ieškovas buvo apgautas, prieš jį buvo panaudotas smurtas (fizinis ar psichinis poveikis), kurio įtakoje jis sudarė sandorį arba jis sudarė sandorį ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo įtakoje arba dėl susidėjusių aplinkybių sandorio šalis buvo priverstas sudaryti sutartį labai nenaudingomis sau sąlygomis. Sandoris nurodytais pagrindais galėtų būti pripažintas negaliojančiu, jeigu būtų teismo nustatytos CK 1.91 str. 1 d. nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys faktai. Net jei ir būtų pripažintos apelianto nurodytos aplinkybės, atsakovo priminimas, jog ieškovui priklausanti įmonė yra skolinga atsakovo įmonei, negali būti laikoma ekonominiu spaudimu. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vekselio išrašymas atitiko ieškovo valią, nes ieškovas neįrodė, jog vekselis buvo sudarytas dėl ekonominio spaudimo ir grasinimo.
Teisėjų kolegija taip pat visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas kaip patyręs verslininkas, išsilavinęs ir pakankamai gyvenimiškos patirties turintis asmuo, galėjo ir turėjo suprasti savo įsiskolinimo ir jo dydžio faktą. Tai, kad ieškovas dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu į teismą kreipėsi tik praėjus metams ir aštuoneriems mėnesiams nuo vekselio išdavimo, o iki ieškinio pateikimo teismui kreipėsi į antstolį su prašymu leisti vykdyti vykdomąjį įrašą dalimis, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, jog ieškovas pripažino vykdomojo įrašo pagrįstumą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Todėl apelianto argumentai, jog atsakovas neturėjo pinigų ir negalėjo jų skolinti, atmetami kaip nepagrįsti, nes nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įrodinėjimo pareiga tenka vekselio davėjui, t.y. ieškovui, o pastarasis tokių įrodymų nepateikė. Argumentas, kad įmonė, kurios akcininkas yra atsakovas, veikė nuostolingai, laikomas visiškai deklaratyviu, nes nagrinėjamu atveju vekselio gavėjas yra atsakovas D. Š..
Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog nei ieškovas, nei jo sutuoktinė neturėjo poreikio skolintis, todėl tai parodo, jog vekselis neatitiko tikrosios jį išduodančio asmens valios, yra vertinamas kritiškai, nes toks faktas niekaip negali savaime įtakoti vekselio galiojimo ar jo negaliojimo.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Lietuvos Respublikos CPK 93 str. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad už atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą turėjo 2 200 Lt atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo apeliacinį skundą atmetus, atsakovas turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą, kaip numato Civilinio proceso kodekso 98 str., tačiau mano, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra per didelės ir viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nurodytą maksimalų dydį. Atsižvelgiant į ruoštų dokumentų skaičių ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme naujų aplinkybių pateikta nebuvo, o byla nėra sudėtinga, specialių žinių nereikalaujanti, teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti maksimalų atlyginimą, todėl atsakovo atstovavimo išlaidų dydis mažinamas iki 1 000 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo K. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui D. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų.