Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. , nukentėjusiųjų A. Ž. ir A. S. bei Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Ž. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktuose ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams.

A. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas dešimties parų arešto bausme.

M. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o A. V. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nenustačius, jog buvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu iš nuteistojo M. Ž. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už T. P. ir A. Ž. gydymą 10560,01 Lt ir 4249,35 Lt, taip pat solidariai iš M. Ž. ir A. V. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 1401,41 Lt už A. S. gydymą.

Iš M. Ž. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 2790,79 Lt padarytai žalai atlyginti.

Be to, iš nuteistojo M. Ž. priteista nukentėjusiajam T. P. vienas šimtas tūkstančių litų neturtinės žalos ir 541,51 Lt padarytos turtinės žalos atlyginimui, nukentėjusiajam A. Ž. priteista 272,72 Lt padarytos turtinės žalos atlyginimo, keturiasdešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt už advokato paslaugas, nukentėjusiajam A. S. priteista 138,13 Lt padarytos turtinės žalos atlyginimo. Taip pat iš nuteistųjų M. Ž. ir A. V. solidariai priteista A. S. penki tūkstančiai litų padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 500 Lt už advokato paslaugas

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. Ž. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 19 d., apie 4.29 val., prie Kultūros namų, esančių Klaipėdos g. 13, Gargžduose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir viešoje vietoje, vieną kartą kumščiu smogė A. Ž. į veidą ir revolveriu „KORA BRNO“ Nr. 631887, kuris yra „D“ kategorijos šaunamasis ginklas, šovė A. Ž. į galvą ir krūtinės kairę pusę bei šovė T. P. į galvą. Po to M. Ž. , veikdamas bendrininkų grupe su A. V. , neblaiviam A. V. pasivijus ir pargriovus ant žemės A. S. ir ne mažiau kaip penkis kartus spyrus pastarajam į galvą, į veidą, į nugarą ir į šonus, M. Ž. gulinčiam A. S. spyrė ne mažiau kaip penkis kartus į galvą, veidą, nugarą ir šonus bei revolveriu „KORA BRNO“ Nr. 631887 šovė jam iš arti į galvą ir į kairę ranką, po to vieną kartą K. S. šovė į krūtinę. Dėl to nukentėjusiajam A. Ž. buvo padaryta paviršinė šautinė žaizda galvos kairėje, užausyje bei kiaurinė šautinė žaizda krūtinės ląstos kairėje su svetimkūnio įstrigimu kairiojo plaučio audinyje, kraujo ir oro susikaupimu kairėje pleuros ertmėje, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam T. P. buvo padaryta kiaurinė šautinė žaizda kaktos kairėje su atviru kaktikaulio dangalu dešinėje, dešinės frontoparietotemporalinės skilties sumušimu, galvos smegenų suspaudimu, svetimkūnio įstrigimu dešinėje pakaušinėje skiltyje, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam A. S. buvo padaryta galvos ir kairės plaštakos šautinės žaizdos, kairio žandikaulio sumušimas, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam K. S. buvo padarytas odos nubrozdinimas krūtinkaulio kūno projekcijoje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu M. Ž. sunkiai sutrikdė sveikatą dviem žmonėms kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktuose.

A. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 19 d., apie 4.29 val., prie Kultūros namų, esančių Klaipėdos g. 13, Gargžduose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe su M. Ž. , pasivijęs ir pargriovęs ant žemės A. S. , ne mažiau kaip penkis kartus spyrė pastarajam į galvą, veidą, nugarą ir šonus, tuo padarydamas A. S. kairiojo žandikaulio sumušimą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

M. Ž. ir A. V. taip pat buvo kaltinami aukščiau nurodytomis aplinkybėmis padarę viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, tačiau dėl šios nusikalstamos veikos jie išteisinti nenustačius, jog padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. Ž. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. pradžioje, tyrimo metu nenustatytu laiku, Rietavo turgavietėje neteisėtai įgijęs 30 vienetų fabrikinės gamybos 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinius, kurie yra šaudmenys ir skirti „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, į kuriuos pripilant parako buvo padidinta jų kinetinė energija 10 J, tuo viršijant šaudmenų, skirtų „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, keliamus energetinius reikalavimus, neteisėtai, neturėdamas leidimo, juos pargabeno į savo namus, esančius Klojimo g. 1–2, Agluonėnų k., Agluonėnų sen., Klaipėdos r., kur neteisėtai laikė iki 2009 m. liepos 17 d., kai, tęsdamas nusikalstamą veiką, neteisėtai, neturėdamas leidimo, šovinius atgabeno į Gargždų m., bei neteisėtai, neturėdamas leidimo, nešiojosi su savimi iki 2009 m. liepos 19 d., apie 4.29 val., kur prie Kultūros namų, esančių Klaipėdos g. 13, Gargžduose, M. Ž. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (asmens blaivumo testu nustatytos 2,07 prom.) aštuonis šovinius iššovė iš revolverio „KORA BRNO“ Nr. 631887 ir pasikėsino nužudyti A. Ž. , T. P. , A. S. ir K. S. metu, o kitus aštuonis šovinius, kuriuos jis įdėjo į revolverio dėtuvę, tą pačią dieną, apie 6.30 val., pas jį surado ir paėmė policijos pareigūnai. Šiais veiksmais M. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 253 straipsnio 1 dalyje, tačiau dėl šios veikos M. Ž. išteisintas nenustačius, jog padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. Ž. ir A. V. nuosavybės teisių apribojimą palikti iki nuosprendžio įvykdymo civilinio ieškinio dalyje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Apelianto manymu apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Apelianto manymu apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei netinkamai išspręsto civilinio ieškinio.

Be to, teismas nustatydamas kvalifikuojantį požymį, jog jis sunkiai sutrikdė sveikatą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, pažeidė bendruosius baudžiamosios atsakomybės principus, pagal kuriuos - asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 str. 3 d.). Darydamas tokią išvadą, teismas vadovavosi objektyviuoju pakaltinamumu, tačiau visiškai nesigilino į tai, ar jis suvokė ir siekė to savo veiksmais. Nuteistojo teigimu, jis šaudydamas į kitus asmenis, veikė neatsargiai, be to, pagrįstai manydamas, kad šaudo šaudmenis, kurių kinetinė energija nebuvo padidinta. Teismas padarė tokią pačią išvadą, tačiau nežinia kodėl konstatavo, jog nuteistasis suvokė, kad atlikdamas savo neteisėtus veiksmus suprato, kad tai daro kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis veikė bendrininkų grupe su A. V. . Teismas visiškai neįvardino, kokie duomenys leidžia daryti tokią išvadą. Tokių duomenų apskritai byloje ir būti negali, tačiau teismas siekdamas sustiprinti savo argumentus dėl nuteistojo neva tyčinės kaltės buvimo, į pagalbą pasitelkia bendrininkavimo institutą, kuris šioje byloje visiškai nėra pagrįstas. Byloje nustatyta, kad po nukentėjusiųjų provokuojančių veiksmų nuteistųjų atžvilgiu, nuteistasis atitinkamai reagavo, tuo tarpu A. V. taip pat savarankiškai reagavo į nukentėjusiųjų veiksmus. Taigi, viskas vyko chaotiškai, impulsyviai ir spontaniškai. Nepagrįstas teismo argumentas, kad M. Ž. konkliudentiniais veiksmais parodė bendrininkavimą, nes A. V. buvo pargriovus nukentėjusįjį A. S. ant žemės ir vartojant prieš jį smurtą, tai pamatęs apeliantas pribėgo ir taip pat sudavė smūgius. Iš bylos medžiagos negalima daryti išvadą, kad nuteistojo ir A. V. veiksmuose buvo ir bendrininkavimo požymių. Jis su A. V. kartu neaptarė, kaip reikės elgtis konflikto metu, kuris pirmas puls, vysis nukentėjusįjį, kuris pirmasis suduos smūgius, kuris veiks antras, kas kokį vaidmenį atliks. Taigi, apeliantas mano, kad teismas šią išvadą daro visiškai negrįsdamas jos nustatytomis byloje aplinkybėmis ir nemotyvuodamas byloje surinktais duomenimis.

Taip pat nuteistasis teigia, kad apygardos teismas pažeidė jo teisę į gynybą, nes po posėdžio, vykusio 2010 m. rugsėjo 6 d. neleido susipažinti su baudžiamosios bylos duomenimis, daryti bylos dokumentų kopijas. Teismas atmetė nuteistojo prašymą susipažinti ir su teisme surinkta bylos medžiaga, kurios duomenys šioje byloje fiksuoti teisiamojo posėdžio protokole, todėl nuteistasis tvirtina negalėjęs tinkamai pasirengti užduoti klausimus jau apklaustiems nukentėjusiesiems siekiant patikrinti jų parodymų nuoširdumą, tikrumą. Todėl mano, kad šiame procese buvo apribota jo teisė į tinkamą gynybą bei tuo pačiu teismas, atitinkamai elgdamasis, sukėlė abejones dėl jo objektyvaus nešališkumo jo atžvilgiu. Visa tai turėjo įtakos nuteistojo procesinėms galimybėms būti procesiškai aktyviam, užduoti klausimus. Apeliantas įsitikinęs, kad tuo atveju, kai byloje yra daug nukentėjusiųjų, kitų subjektų, ir gynybai reikalinga rengtis atremti kaltinimą teisme, užduoti papildomus klausimus kaltinimo liudytojams, teismas turi imtis priemonių sudaryti sąlygas gauti teismo posėdžio protokolų kopijas, jeigu to prašoma. Priešingu atveju teismas demonstruoja objektyvų šališkumą, kas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijai ir kasacinio teismo praktikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009).

Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių nuteistasis teigia, kad teismas nesilaikė nekaltumo prezumpcijos. Apelianto teigimu, tai nėra jo subjektyvi pozicija, nes visas teismo proceso organizavimas, teisėjų replikos jo atžvilgiu rodė, jog jis turi daryti viską, kad įrodytų esąs nekaltas. Tai akivaizdus nekaltumo prezumpcijos garantijos pažeidimas, kuris, skirtingai nei teismo posėdžio protokole, tikėtina, matosi teismo posėdžio įraše, kuris pagal Teismų įstatymo nuostatas daromas visuose teisminiuose posėdžiuose.

Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl nukentėjusiesiems T. P. , A. Ž. ir A. S. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nepakankamai teisingai aiškino ir taikė žalos dydžio nustatymo kriterijus, neatsižvelgė į bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytas aplinkybes, ir nors iš dalies tenkino visų nukentėjusiųjų ieškinius dėl neturtinės žalos, vis tik priteistas žalos dydis yra aiškiai per didelis, neatitinka tokiam dydžiui keliamų reikalavimų, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Apelianto manymu, tokiu sprendimu teismas nutarė ne kompensuoti nukentėjusiesiems padarytą žalą, bet jį nubausti.

Apeliantas nesutinka su nukentėjusiajam T. P. priteistos neturtinės žalos dydžiu, nes teismas neatsižvelgė į būtinus žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat neatskleidė kriterijų, kuriais jis rėmėsi, turinio, jų neanalizavo. Teismas pasisakė tik dėl nuteistojo kaltės darant nusikaltimą, turtinės padėties bei to, jog T. P. dėl patirtų sužalojimų neteko 60 proc. darbingumo. Tačiau neanalizavo, ką nusikaltimo darymo metu veikė T. P. , ką jis veikia šiuo metu, kaip ir kokios įtakos turi aplinkybė, jog jis neteko atitinkamo dydžio darbingumo. Iš paties T. P. paaiškinimų teisme nėra pagrindo manyti, kad dėl patirtų sužalojimų jis negali dirbti, užsiimti kita dalykine, socialine veikla. Teisme jis nepateikė jokių argumentų, kurie leistų neabejotinai teigti, kad jam priteistos žalos dydis yra pagrįstas, sugebėjo tik pasakyti, kad po traumos, patirtos konflikto metu, susirgo epilepsija, šiuo metu niekur nedirba, nesimoko, jam iki šių metų spalio 21 d. nustatytas nedarbingumas, tačiau jis iš dalies yra darbingas. T. P. neatskleidė, kokias fizines ir dvasines kančias jis patyrė, kas tai lėmė, kokias pasekmes jis šiuo metu jaučia. Be to, paklausus, ar jis darbingas ir kodėl nedarbingumas nustatytas tik iki 2010 m. spalio 21 d., T. P. paaiškinti negalėjo. Apelianto manymu, vertinant šį kriterijų, svarbu išsiaiškinti, ar pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą, ko teismas nepadarė.

Be to, teismas tik deklaratyviai užsiminė, jog atsižvelgiama ir į nuteistojo turtinę padėtį, tačiau jokių detalesnių argumentų nuosprendyje nenurodė. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad šiuo metu studijuoja, niekur nedirba, nors ir ieško pastovaus darbo. Jo vardu yra registruota tik viena transporto priemonė, į kurią dar ikiteisminio tyrimo metu buvo laikinai apribota nuosavybė teisė. Jokio kito turto nuteistasis teigia neturintis. Teismas šių aplinkybių neįvertino. Kartu apeliantas atkreipia dėmesį, kad turi būti vertinama ne tik žalą padariusio asmens turtinė padėtis nagrinėjant bylą, bet ir šio asmens sveikatos būklė, šeiminė ir socialinė padėtis ir kitos reikšmingos aplinkybės, kurios gali daryti įtaką turtinei jo padėčiai tiek nagrinėjant bylą, tiek ateityje. Be to, teismas turėjo vertinti ir neteisėto elgesio priežastis, kilusių padarinių pasireiškimo trukmę, pažeidimo apimtis, rūšį, būdą, intensyvumą, ar buvo galima užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams ar juos nutraukti, neigiamą įtaką nukentėjusiojo profesinei, visuomeninei veiklai. Tuo tarpu teismas tik užsimena, jog muštynių iniciatoriai buvo patys nukentėjusieji, t. y. ir T. P. , tačiau detaliau šio klausimo nenagrinėja. Teismas nenagrinėja ir to, jog kaip nustatyta byloje, konflikto metu pats nukentėjusysis T. P. , kaip ir kiti, buvo neblaivus, konfliktas iš nukentėjusiųjų pusės buvo itin spontaniškas, ką patvirtina ir bene visų parodymus davusių asmenų liudijimai teisme. Taigi, teismas turėjo vertinti, kad konfliktinė situacija buvo staigi, spontaniška.

Nuteistasis remdamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais tvirtina, kad teismas turėjo konstatuoti, kad priteistinos neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas, nes T. P. buvo vienas iš nukentėjusiųjų, kurie ir inicijavo konfliktą, jis buvo neblaivus, konfliktas buvo itin spontaniškas, nelauktas ir impulsyvus, netikėtas, be to, nuteistasis teigia viso proceso metu nuosekliai teigęs, kad jo reakcija, nors ir nusikalstama, buvo atsakas į jo atžvilgiu pavartotą fizinę prievartą, tai tarytum savotiška būtinoji gintis. Taip pat teismas turėjo vertinti ir tai, kad nukentėjusiųjų buvo daugiau nei dvigubai. Apelianto manymu, tai yra aplinkybės, rodančios, jog pirmosios instancijos teismas ne tik priteisė aiškiai neprotingą, per didelį ir nepagrįstą neturtinės žalos T. P. dydį, bet to ir net neargumentavo.

Apeliantas taip pat nesutinka su nukentėjusiajam A. Ž. priteistos neturtinės žalos dydžiu. Jo manymu, šioje dalyje teismas formaliai, paviršutiniškai ir neįtikinamai konstatuoja, kad yra pagrindas iš apelianto priteisti 40000 Lt dydžio neturtinę žalą. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis A. Ž. visiškai neįrodė patyręs neturtinės žalos, o teismas žalos klausimą įrodinėjo vietoj paties nukentėjusiojo. Kaip matyti iš teismo posėdžio, vykusio 2010 m. rugsėjo 6 d., protokolo, apklausiamas A. Ž. tenurodė, jog penkiasdešimties tūkstančių neturtinė žala tai jo patirta trauma, išgyvenimai, kuriuos jis pats taip įvertino. Jokių detalesnių ar nuoširdesnių komentarų į advokato klausimą, kaip šis galėtų pagrįsti patirtą neturtinę žalą, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo. Teiginiai, kurie yra išdėstyti ir civiliniame ieškinyje, turi būti tikrinami teisminio posėdžio metu betarpiškai apklausiant nukentėjusįjį, tačiau, nors tai ir buvo padaryta, A. Ž. nesugebėjo apibūdinti, kuo gi pasireiškė jo fizinės ir dvasinės kančios, išgyvenimai ir pan. Taigi, nors nukentėjusysis A. Ž. neįrodė, kuo pasireiškė jo neva patirta neturtinė žala, tačiau skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, peržengdamas savo kompetencijos ribas, konstatavo, kad A. Ž. iš tiesų patyrė šią žalą. analogiškai kaip ir T. P. atveju, teismas nesivadovavo CK numatytais neturtinės žalos nustatymo kriterijais, neįvertino ir nukentėjusiojo A. Ž. sutuoktinės parodymų, kad toks santykių aiškinimasis jam ne pirmas, kas taip pat patvirtina, jog būtent jis buvo viso įvykio iniciatorius, be to, jis taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

Nuteistojo manymu, teismas nustatydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę - veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui turėjo nurodyti ir nedetalizuoti, kodėl ši aplinkybė turėjo įtakos jo padarytai nusikalstamai veikai, tačiau to nepadarė. Taip pat apeliantas mano, kad nepagrįstai nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Tokį apeliacinio skundo argumentą nuteistasis grindžia jau minėtomis aplinkybėmis, jo manymu paneigiančiomis, kad veika buvo padaryta bendrininkų grupe.

Be to, apygardos teismas, skirdamas bausmę pagal BK 54 straipsnio nuostatas, ne visiškai teisingai aiškino ir BK 59 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuteistojo manymu, teismas taip pat turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuo pat pirmosios ikiteisminio tyrimo dienos, nurodė, jog šaudė į nukentėjusiųjų pusę, to neneigė iki buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tai pripažindamas, jis nuoširdžiai gailėjosi, nurodė, jog pagal galimybes atlygins nukentėjusiesiems padarytą žalą. Nuteistojo manymu, pagal BK, prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, nereiškia, kad jis turi pripažinti savo veiksmus, kaip teisiškai apibrėžtus, t. y. daryti teisines išvadas, kaip teisingas. Prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi faktui konstatuoti pakanka, kad kaltininkas pripažino elgęsis neteisėtai, galbūt nusikalstamai, t. y. kaltininko kaltės pripažinimas svarbus kaip faktinis, o ne teisinis savo veiksmų pripažinimas.

Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių nuteistasis mano, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, todėl iš esmės švelnintina. Juolab, kad bausmės klausimo peržiūrėjimui pagrindą duoda ir tai, kad jau kuris laikas jis gyvena vienas su mama, kurios sveikatos būklė yra labai sunki, jam vienam, tenka dirbti visus namų ūkio bei kitus darbus, tenka pareiga rūpintis ir močiute, kuri šiuo metu serga sunkia vėžio liga.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, teismui išklausius proceso dalyvių nuomonės ar reikalinga byloje atlikti įrodymų tyrimą, prokuroras prašė prieš sprendžiant šį klausimą apsvarstyti klausimą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir bylos gražinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi mano, jog pirmąja instancija bylą nagrinėjęs apygardos teismas buvo šališkas. Tokį prašymą prokuroras motyvuoja tuo, kad apygardos teismas savo iniciatyva švelnindamas kaltinimą, kuriuo nuteistasis M. Ž. buvo kaltinamas pasikėsinimu nužudyti keturis asmenis, nuosprendžiu M. Ž. pripažino kaltu tik dėl dviejų nukentėjusiųjų kvalifikuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl kitų dviejų nukentėjusiųjų nepriimdamas galutinio procesinio sprendimo. Be to, prokuroro manymu, teismo šališkumą rodo ir tai, kad apygardos teismas A. V. nemotyvuotai skyrė bausmę švelnesnę, negu jam inkriminuoto BK straipsnio sankcijoje numatytas bausmės minimumas, taip pat neišsprendė laikino nuosavybės teisės apribojimo klausimo. Prokuroro manymu, šių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų nėra galimybės ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistųjų gynėjai šį klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro prašymas tenkinamas.

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisė į nešališką teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2006 m. lapkričio 27 d. ir kituose nutarimuose aiškinama, jog asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (kasacinė nutartis Nr. 2K-527/2010).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuomonės, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję, t. y. subjektyviąja bei objektyviąja prasme (Micallef v. Malta,no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).

Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. turi būti įvertinta ar konkretus teisėjas konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių faktų ar aplinkybių, kurios leistų spręsti apie šią bylą nagrinėjusių teisėjų kolegijos ar atskirų teisėjų subjektyvų šališkumą. Todėl apygardos teismo nešališkumo klausimas toliau nagrinėtinas objektyvaus nešališkumo aspektu.

Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią pagrįstą abejonę dėl teismo šališkumo. Vertinant nešališkumą objektyviąja prasme, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo ar teismo nešališkumo (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000 ir kt.). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas ar teisėjų kolegija yra šališki, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez – Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010).

Vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro surašytame kaltinamajame akte ir teismo nutartyje perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Klaipėdos apygardos teismui su kaltinamuoju aktu perduotoje byloje M. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus dėl pasikėsinimo padaryti kvalifikuotą nužudymą, t. y. pasikėsinimo nužudyti A. Ž. , T. P. , A. S. ir K. S. , bei pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto, neturint leidimo, šaudmenų įgijimo, laikymo, gabenimo ir nešiojimo, o A. V. perduotas teismui kaltinant jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir A. S. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Būtent dėl šių kaltinamųjų ir šių nusikalstamų veikų 2010 m. balandžio 13 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kadangi sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo objektyvaus šališkumo reikšminga tik ta kaltinimo dalis, kurioje M. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik dėl šios kaltinimo dalies.

2010 m. rugsėjo 22 d. prašymu prokuroras prašė pakeisti kaltinime nurodytas veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose, faktines aplinkybes (t. 4, b. l. 102) M. Ž. kaltinant tuo, kad jis pasikėsino nužudyti du ir daugiau žmonių, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dėl chuliganiškų paskatų bei padarė viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. 2009 m. liepos 19 d. apie 4 val. 30 min. prie Kultūros namų, esančių Klaipėdos g. 13, Gargžduose, M. Ž. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe su A. V. , viešoje vietoje, be dingsties, vieną kartą kumščiu smogė A. Ž. į veidą ir revolveriu „KORA BRNO" Nr. 631887, kuris yra „D" kategorijos šaunamasis ginklas, šovė A. Ž. į galvą ir krūtinės kairę pusę bei šovė T. P. į galvą. Po to, neblaiviam A. V. pasivijus ir pargriovus ant žemės A. S. ir ne mažiau penkis kartus spyrus pastarajam į galvą, veidą, nugarą ir šonus, M. Ž. , gulinčiam A. S. spyrė ne mažiau, kaip penkis kartus į galvą, veidą, nugarą ir šonus bei revolveriu „KORA BRNO" Nr. 631887 šovė jam iš arti į galvą ir į kairę ranką bei vieną kartą šovė K. S. į krūtinę. Dėl to nukentėjusiajam A. Ž. buvo padaryta paviršinė šautinė žaizda galvos kairėje užausio srityje bei kiauryminė šautinė žaizda krūtinės ląstos kairėje su svetimkūnio įstrigimu kairiojo plaučio audinyje, kraujo ir oro susikaupimu kairėje pleuros ertmėje, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam T. P. buvo padaryta kiauryminė šautinė žaizda, kaktos kairėje su atviru kaktikaulio dangalu dešinėje, dešinės frontoparietotemporalinės skilties sumušimu, galvos smegenų suspaudimu, svetimkūnio įstrigimu dešinėje pakaušinėje skiltyje, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam A. S. buvo padaryta galvos ir kairės plaštakos šautinės žaizdos, kairio žandikaulio sumušimas, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam K. S. buvo padarytas odos nubrozdinimas krūtinkaulio kūno projekcijoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu M. Ž. pasikėsino nužudyti A. Ž. , T. P. , A. S. ir K. S. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes A. Ž. ir T. P. pabėgo, o sužalojus A. S. ir K. S. baigėsi šoviniai. Šiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. M. Ž. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose ir 284 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. Ž. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose perkvalifikavo į lengvesnę nusikalstamą veiką ir pripažino M. Ž. kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus dėl nukentėjusiųjų A. Ž. ir T. P. kvalifikuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį išteisino. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad iš aukščiau paminėto prokuroro surašyto kaltinamojo akto, Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, taip pat iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamoje byloje nukentėjusiaisiais buvo pripažinti A. Ž. , T. P. , A. S. ir K. S. (t. 1, b. .l 120, 145, 164, t. 2, b. l. 9, t. 3, b. l. 110 – 111), o byla buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui būtent dėl šių keturių nukentėjusiųjų atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų. Taigi pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu pripažindamas M. Ž. kaltu dėl nukentėjusiųjų A. Ž. ir T. P. kvalifikuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo, turėjo priimti vienokį ar kitokį galutinį procesinį sprendimą ir dėl kaltinimo dalies, susijusios su kitais dviem nukentėjusiaisiais – A. S. ir K. S. . Tačiau dėl šios kaltinimo dalies pirmosios instancijos teismas galutinio procesinio sprendimo nepriėmė, nepadarė jokių teisinių išvadų, kuriomis būtų patvirtinta ar paneigta nuteistojo M. Ž. kaltė dėl minėtų dviejų nukentėjusiųjų nežymaus sveikatos sutrikdymo. Todėl kolegijos manymu, apygardos teismas neišnagrinėjo šios baudžiamosios bylos ta apimtimi, kuria ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo teisme ribas bei nuosprendžio surašymą, taip nepagrįstai suvaržydamas nukentėjusiųjų A. S. ir K. S. teises ir teisėtus interesus. Pastebėtina, kad vadovaujantis BPK 44 straipsnio 10 dalimi, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusieji A. S. bei K. S. proceso metu duodami parodymus, bei baigiamosiose kalbose sutikdami su prokuroro siūloma nuteistajam M. Ž. bausme, aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo siekį, kad būtų įgyvendintas jų teisėtas interesas, numatytas BPK 44 straipsnio 10 dalyje, t. y. kad asmuo jų atžvilgiu galimai padaręs nusikalstamą veiką būtų nubaustas (t. 4, b. l. 135 – 137). Analogišką poziciją nukentėjusysis A. S. išsakė ir savo apeliaciniame skunde. Tačiau pirmosios instancijos teismui neišsprendus šio klausimo šis nukentėjusiųjų A. S. ir K. S. teisėtas interesas nebuvo įgyvendintas, jie liko nežinomybėje ar nuteistasis M. Ž. kaltas dėl jų nežymaus sveikatos sutrikdymo ar nekaltas. Kartu kolegija konstatuoja, kad tokiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pažeidžiamos ir nuteistojo M. Ž. teisės. Kaip jau minėta, iš apygardos teismo nuosprendžio neaišku ar šis nuteistasis pripažintas kaltu dėl nukentėjusiesiems A. S. ir K. S. padarytų kūno sužalojimų, koks pastarųjų nukentėjusiųjų atžvilgiu nuteistojo M. Ž. padarytų veiksmų teisinis įvertinimas. Tuo tarpu iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras prašo M. Ž. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus ir dėl nukentėjusiųjų A. S. ir K. S. atžvilgiu padarytų nusikalstamų veiksmų, nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl to nepasisakyta, šis klausimas nesvarstytas, neišdėstyti tai patvirtinantys ar paneigiantys motyvai. Kolegijos manymu, tokiu būdu buvo suvaržyta nuteistojo M. Ž. teisė į gynybą, nes iš esmės nuteistajam nėra procesinės galimybės tinkamai organizuoti savo gynybą bei jai pasiruošti, atsikirsti į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstyta principinė bylą pirmąja instancija nagrinėjusio teismo pozicija dėl nukentėjusiesiems A. S. ir K. S. padarytų sužalojimų. Juolab, kad iš bylos medžiagos bei nuteistojo M. Ž. apeliacinio skundo matyti, jog jis kelia savo versiją dėl įvykio eigos, jo paties veiksmų įvykio metu bei jų teisinio įvertinimo. Todėl kolegija mano, kad tokiu atveju jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų prokuroro apeliacinio skundo argumentus pagrįstais ir M. Ž. pripažintų kaltu dėl A. S. ir K. S. padarytų sužalojimų, atsirastų pagrindas abejoti apeliacinės instancijos teismo objektyviu šališkumu dėl nuteistojo M. Ž. teisės į gynybą pažeidimo.

Kolegijos manymu, aukščiau aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumai negali būti pašalinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kadangi, apygardos teismas visiškai teisine prasme neįvertino nuteistojo M. Ž. veiksmų nukentėjusiųjų A. S. ir K. S. atžvilgiu. Šį klausimą iš esmės išsprendus apeliacinės instancijos teismui, proceso dalyviai nebetektų galimybės šio teismo sprendimą skųsti apeliaciniu skundu, tokiu būdu negalėtų tikėtis, kad bus apeliacine tvarka patikrintos nustatytos bylos faktinės aplinkybės, paliekant jiems galimybę savo teises ginti tik kasacinės instancijos teisme teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje. Todėl teisėjų kolegija mano, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog nukentėjusių A. S. ir K. S. atžvilgiu konkrečiu atveju teismas nepasirūpino, kad byla būtų nagrinėjama užtikrinant pakankamas objektyvaus nešališkumo garantijas, t. y. bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas objektyviuoju aspektu buvo šališkas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrinta nukentėjusiųjų teisė į nešališką teismą bei nuteistojo teisė į gynybą ir šių pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ištaisyti nėra galimybių, todėl nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kartu kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog apygardos teismas buvo objektyviai šališkas ir šiuo pagrindu panaikinus nuosprendį bei bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas negali daryti jokių apibendrintų išvadų dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų galimų pažeidimų susijusių su nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimu, jų kaltės nustatymu, jiems skirtinomis bausmėmis, laikino nuosavybės teisės apribojimu, civilinių ieškinių išsprendimu, proceso išlaidomis bei su kitais apeliaciniuose skunduose išdėstytais klausimais. Visas apeliaciniuose skunduose nurodytas ir ginčijamas aplinkybes proceso dalyviai galės išsakyti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris privalės šias aplinkybes išsamiai ir nešališkai ištirti bei teisiškai įvertinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.