- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-26
- Bylos Nr.
- 2K-15/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Nukentėjusysis
- N. S.
- Kategorijos
- 2.3.6.4.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio.
Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nuosprendžiu V. L. (V. L.) nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams.
Priteista iš V. L. nukentėjusiajam N. S. 382,89 Lt turtinės žalos ir 4591 Lt Panevėžio teritorinei ligonių kasai.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nuosprendis pakeistas. V. L. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį ir paskirta 30 parų arešto.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėtas vieneriems metams įpareigojant V. L. per vienerius metus atlyginti nukentėjusiajam N. S. 382,89 Lt turtinės žalos ir Panevėžio teritorinei ligonių kasai 4591 Lt, bei be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Kita Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu V. L. pagal BK 136 straipsnį nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 5 d., apie 16.25 val., garaže Nr. 166, esančiame Visagine, garažų bendrijoje „Motoras“, staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto nukentėjusiojo N. S. poelgio, sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius rankomis į veido sritį tuo padarydamas jam: akių vokų kraujosruvas, muštines žaizdas dešinio žando ir smakro srityje, apatinio žandikaulio lūžimą kairėje pusėje, galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų dangalais, hematomą tarp kaulo ir kietojo galvos smegenų dangalo kairėje kaktinėje dalyje, t. y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo N. S. sveikatą, nes padaryti sužalojimai sudarė pavojų pastarojo gyvybei.
Visagino miesto apylinkės teismo nuosprendžiu V. L. už tuos pačius veiksmus buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį ir palinkti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nuosprendį bei pakeisti šiame nuosprendyje vartojamą lengvinančios aplinkybės formuluotę, kad „veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo N. S. veiksmai“ į „veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys“.
Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį. Kasatorius nurodo, kad nors apylinkės teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai, tačiau nepagrįstai rėmėsi BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriame įtvirtinta visai kita atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Kasatorius pažymi, kad šis neatitikimas nuosprendyje laikytinas rašymo klaida, nes atsižvelgiant į teismo pritaikytą baudžiamąjį įstatymą, manytina, jog teismas turėjo omeny, kad nuteistojo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo konstatuoti, kad nuteistasis sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą būdamas fiziologinio afekto būsenoje.
Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas perkvalifikuodamas nuteistojo veiksmus iš BK 135 straipsnio 1 dalies į 136 straipsnį ne tik netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, bet ir esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, kuriuo nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, motyvuojamas tuo, nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas fiziologinio afekto būsenoj. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip pat pateiktas BK 136 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos tyčios pasireiškimo būdų teorinis aiškinimas su nuorodomis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) kasacines nutartis Nr.2K-275/1999, 2K-155/2007, 2K-626/2007. Kasaciniame skunde pažymima, kad tik pirmojoje nutartyje nusikalstama veika buvo kvalifikuota kaip padaryta esant afektinei tyčiai, tuo tarpu kitose dviejose 2007 m. priimtose LAT nutartyse palikti galioti nuosprendžiai, kuriuose asmenys buvo nuteisti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Todėl kasatoriui nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo veiksmus į BK 136 straipsnį, vadovavosi LAT suformuota praktika baudžiamosiose bylose pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visiškai neargumentuota, kokie bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas fiziologinio afekto būsenoje. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamą veiką į BK 136 straipsnį, jokių įrodymų netyrė, jų nuosprendyje neišdėstė ir neišanalizavo, o apsiribojo tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatyta aplinkybe, kad nuteistojo nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo susijaudinimas, kurį nulėmė nukentėjusiojo neteisėti veiksmai.
Todėl apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir manydamas, kad abejones kelia nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimas, privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas afektinės tyčios buvimą, tik rėmėsi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netiksliai nurodyta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) – kad nuteistojo veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį lėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies ir BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus ir nesant pakankamai duomenų nuteistojo veiksmus iš BK 135 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 136 straipsnį.
Be to, kasatoriaus nurodo, kad apeliacinė instancijos teismas nuteistajam netinkamai pritaikė BK 75 straipsnį ir atidėjo paskirtos arešto bausmės vykdymą, nors pagal BK 75 straipsnio l dalies nuostatas atidėti galima tik paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl nuosprendžio surašymo (BPK 305 ir 331 straipsniai)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu pakeitė Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nuosprendį ir V. L. padarytą veiką perkvalifikavo į BK 136 straipsnį. BPK 331 straipsnio (Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys) 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo. BPK 305 straipsnio 4 dalis nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė neturi sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų, liečiančių asmens nusikalstamos veikos padarymo faktą ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. Pakeisdamas nuosprendį ir perkvalifikuodamas veiką teismas aiškino BK 136 straipsnyje numatytus nusikaltimo sudėties požymius, kurių buvimas įgalina teismą pakeisti nuosprendį perkvalifikuojant veiką į kitą BK straipsnį. Po to apygardos teismas parašė, kad sutinka su apylinkės teismo išvada, jog V. L. veika buvo padaryta fiziologinio afekto būsenoje, tačiau negali sutikti su tuo, kad, esant nustatytai privilegijuotai aplinkybei, teismas veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje padaryta BK 136 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių analizė, tačiau neanalizuotos V. L. padarytos veikos aplinkybės ir dėl to neaišku, kokiais įrodymais remiantis apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, kad V. L. veikoje yra BK 136 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Teismas rėmėsi pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl fiziologinio afekto, tačiau apylinkės teismas nepadarė išvados, kad veikoje yra BK 136 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiai. Teismas padarė išvadą, kad byloje yra V. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte (tačiau klaidingai nurodė į BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą) – kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Tuo tarpu BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta aplinkybė nėra lygiareikšmė BK 136 straipsnio nusikaltimo sudėties požymiams. BK 136 straipsnis numato papildomų požymių, kurie neįeina į BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį. Apygardos teismas aprašė požymius, būtinus veikai kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį, tačiau neanalizavo jų buvimo V. L. veikoje. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 305 ir 331 straipsnių nuostatas dėl nuosprendžio surašymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. teismų praktikos „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ apžvalgoje ir nutarimo 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Dėl anksčiau aptartų aplinkybių visumos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo, t. y. BPK 331 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies, pažeidimus, kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, negali daryti vienareikšmės ir neginčytinos išvados, kad apeliacinės instancijos teismas įtikinamai ir neginčijamai paneigė Visagino miesto apylinkės teismo nuosprendyje padarytą išvadą dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties buvimo V. L. veikoje ir pagrįstai pakeitė nuosprendį.
Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu pakeitus Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nuosprendį ir V. L. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį, buvo paskirta 30 parų arešto bausmė bei vadovaujantis BK 75 straipsniu arešto bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. L. per vienerius metus atlyginti nukentėjusiajam N. S. 382,89 Lt turtinės žalos ir Panevėžio teritorinei ligonių kasai 4591 Lt, bei be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Tuo tarpu BK 75 straipsnis nustato, kad gali būti atidedamas tik paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Tokiu sprendimu Vilniaus apygardos teismas aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.