Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-01-12 · Civilinė byla Nr. e2A-44-370/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-01-12
Bylos Nr.
e2A-44-370/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02573-2015-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danguolė Martinavičienė, Artūras Driukas, Rasa Gudžiūnienė
Ieškovas
V. R.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 2.6.10.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-44-370/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02573-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1.; 2.6.10.5.2.5. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1308-259/2016, pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 89 022,37 Eur dydžio turtinės žalos ir 2 896 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. 2016 m. kovo 31 d. ieškinio reikalavimai sumažinti iki 81 797,34 Eur (70 834,37 Eur negautas nuomos mokestis, 8 060,87 Eur turto administravimo ir nekilnojamojo turto mokesčiai, 2 896 Eur neturtinė žala). Savo reikalavimą ieškovė grindė CK 6.272 str. 2 d.Ieškovės teigimu, ji turtinę ir neturtinę žalą patyrė dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini) (toliau – turtas), kurį ji įgijo nuosavybės teise, sumokėjusi V. P. skolą AB „Medicinos bankas“. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-3781-533/2010) buvo uždrausta perleisti turtą, o Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-651/2010, buvo pakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, vietoje draudimo perleisti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, taikant turto areštą, t. y. neleidžiant turtu disponuoti. Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė negalėjo turtu naudotis, išnuomoti ir už tai gauti pajamų. Byloje, kurioje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovė nedalyvavo, tokiu būdu buvo pažeistas CPK 14 str., taip pat konstitucinis savininko teisių apsaugos principas.Ieškovė nurodė, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos tik Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2157-585/2012. Be to, pažymėjo, kad remiantis 2015 m. lapkričio 23 d. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašu, areštas turtui realiai panaikintas tik 2015 m. gruodžio 31 d.Ieškovė prašomą priteisti 2 896 Eur dydžio neturtinę žalą grindė tuo, kad dėl ilgai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jos turtui buvo neigiamai paveikta jos sveikata – ieškovę kankino nemiga, nuolatiniai galvos skausmai.Atsakovė, Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, prašė taikyti ieškinio senatį (laikinosios apsaugos priemonės taikytos 2010 metais, su ieškiniu kreiptasi 2015 metais, nors CK įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).Atsakovės teigimu, laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos pagrįstai, įvertinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Be to, pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, ieškovės nuosavybės teisė į turtą įregistruota tik 2010 m. balandžio 30 d.Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2012). Šioje byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų teismo ar teisėjo kaltę taikant laikinąsias apsaugos priemones, t. y. neįrodyta viena iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CPK 178 str.).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė praleido CK 1.125 str. 8 d. įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, nustatęs, kad ieškovė, 2011 m. liepos 1 d. teismui teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, jau žinojo apie savo turtinių teisių pažeidimą, todėl ieškinio senaties terminas, prasidėjęs 2011 m. liepos 2 d., baigėsi 2014 m. liepos 3 d., kai su ieškiniu dėl žalos atlyginimo į teismą kreiptasi 2015 m. gruodžio 21 d., senaties termino atnaujinti neprašė.Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė ir dėl jo nepagrįstumo. Teismas nustatė, kad civilinėje byloje, kurioje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (iš kurių apeliantė kildina prašomus priteisti nuostolius), ieškovė UAB „Vilko pėda“ ir atsakovas V. P. klaidino teismus (tai, kad turtas priklauso V. R. nebuvo nurodyta procesiniuose dokumentuose), todėl, teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė nebuvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nelemia išvados, kad buvo padaryta aiški teisės taikymo klaida ir kad ieškovei priklausantis turtas teismų procesiniais sprendimais buvo suvaržytas neteisėtai (dėl teisėjų (teismo) kaltės). Teismas taip pat pažymėjo, kad V. P. ieškovei jau yra sumokėjęs 30 000 Lt sumą dėl nuostolių, kuriuos patyrė dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2662-656/2016), teismui pateikus neteisingus duomenis dėl turto priklausomybės, kurių pagrindu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė arba klaidingai supranta taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turinį ir apimtį, arba siekia suklaidinti atsakovę ir teismą. Teismas konstatavo, kad ieškovės turtui taikius areštą, uždraudžiant juo disponuoti, nebuvo apribota ieškovės turtinė teisė asmeninės nuosavybės teise turimą turtą išnuomoti ir taip gauti pajamų iš turimo turto. Teismų procesiniais sprendimais taikyta laikinąja apsaugos priemone ieškovei buvo laikinai suvaržyta tik teisė perleisti turtą kitam asmeniui, jį įkeisti, t. y. atlikti veiksmus, susijusius su jo nuosavybės teisės pasikeitimu.Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė žalos padarymo aplinkybių ir paties žalos fakto (CPK 178 str., CK 6.249 str.), t. y. teismui nebuvo pateiktos jokios preliminarios nuomos sutartys, įrodymai apie derybas dėl ketinimų sudaryti nuomos sutartį, taip pat duomenys, kad minėtais teismų sprendimais jai buvo atimta galimybė turtą išnuomoti, taip pat, kad siekė įregistruoti galbūt sudarytą turto nuomos sutartį Nekilnojamojo turto registre ir kad tokio veiksmo registras neatliko dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.Teismas reikalavimą priteisti 8 060,87 Eur sumą atmetė nurodydamas, kad ieškovė, kaip turto savininkė, nepriklausomai nuo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, turėjo mokėti turto administravimo ir nekilnojamojo turto mokesčius.Teismas atmetė ieškovės reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo nustatęs, kad ieškovė neįrodė, jog dėl atsakovės kaltės ieškovei buvo padaryta žala ir ieškovė nepagrindė jos nurodomos neturtinės žalos fakto ir dydžio.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė V. R. teismo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovės 78 901,31 Eur turtinės ir 2 896 Eur neturtinės, iš viso 81 797,31 Eur, žalos atlyginimo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Apeliantė turtą įsigijo 2009 m. gruodžio 3 d., šis juridinis faktas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2010 m. balandžio 30 d., todėl visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, taip pat teismams nuo šios datos turėjo būti žinomi duomenys apie turto savininką. Be to, laikinosios apsaugos priemonės nebuvo panaikintos net apeliantei 2011 m. liepos 1 d. kreipusis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, o turto areštas išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro tik 2015 m. gruodžio 30 d. Apeliantės, kaip turto savininkės, teisių ir teisėtų interesų pažeidimas tęsėsi daugiau nei 5 metus, o ieškinio padavimas esant tęstiniam ir dar nepasibaigusiam pažeidimui negali būti vertinamas kaip ieškinio senaties termino praleidimas.Teismo klaidos nepripažinimas, nurodant, kad dėl apeliantei padarytos žalos yra kalti kiti asmenys (UAB „Vilko pėda“ ir V. P.), yra neteisėtas ir nepagrįstas, negalintis pašalinti teismo atsakomybės.Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės netrukdė turto nuomai. Teismas, areštuodamas turtą, nepasisakė dėl areštuoto turto saugojimo sąlygų. CPK 683 str. 4 d. nustatyta, kad saugotojas, jeigu jis nėra skolininkas ar jo šeimos narys, už saugojimą gauna atlyginimą. Nagrinėjamu atveju turto saugotoju turėjo buvo antstolis (CPK 683 str. 3 d.), todėl tik jis turėjo teisę nuomoti turtą.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, teismo prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, taip pat palaiko savo procesiniuose dokumentuose dėstytą poziciją dėl ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo ir jo praleidimo kaip pagrindo ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, apeliantės motyvas dėl tęstinio pažeidimo yra nepagrįstas, nes ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo to momento, kada apeliantė sužinojo apie jos teisių pažeidimą. Apeliantė teismo nustatytos datos, kada ji sužinojo apie savo teisių pažeidimą, neginčijo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjimu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl teismų taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės turtui atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatyta.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustatytos šios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam bylos išnagrinėjimui:Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-3781-553/2010, siekiant užtikrinti UAB „Vilko pėda“ ieškinio reikalavimus (pripažinti negaliojančiais 2009 m. kovo 19 d. UAB „Viva“ ir V. P. sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis Nr. AG-669, AG-670, AG-671 bei prie jų 2009 m. birželio 26 d. sudarytus susitarimus Nr. AG-150, AG-1503, AG-1504 nuo jų sudarymo momento ir taikyti restituciją), taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl atsakovui V. P. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); administracinių pastatų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir v ir nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), negyvenamosios patalpos-parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-ūkinio pastato, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių perleidimo draudimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-651/2010, išnagrinėjęs UAB „Vilko pėda“ ir V. P. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties dalį pakeitė – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į V. P. priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), ir (duomenys neskelbtini) (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) perleidimo draudimo pakeitė šių nekilnojamųjų daiktų areštu, uždraudžiant jais disponuoti.Iš byloje esančių išrašų iš Nekilnojamojo turto registro matyti, kad V. R. nuosavybės teisė į negyvenamąją patalpą – parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruota 2010 m. balandžio 30 d., nors ji nuosavybės teisę į minėtą turtą įgijo pagal 2009 m. gruodžio 3 d. skolos dengimo sutartį Nr. AG-2412.Vilniaus apygardos teisme 2011 m. liepos 4 d. gautas V. R. 2011 m. liepos 1 d. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo prašant pakeisti šios nutarties 23.1 ir 23.2 p. nurodytomis nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones, išbraukiant iš nekilnojamojo turto objektų, kuriems taikyta laikinoji apsaugos priemonė, negyvenamąsias patalpas – parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 4 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad V. R., nebūdama dalyvaujančiu byloje asmeniu, turi teisę reikalauti turto, iš kurio numatyta išieškoti, arešto panaikinimo gindama savo teises CPK 603 str. numatyta tvarka – pareikšdama ieškinį dėl turto arešto panaikinimo. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad ši Vilniaus apygardos teismo nutartis apskųsta nebuvo, V. R. taip pat nesikreipė su atskiru ieškiniu į teismą (CPK 179 str. 3 d.).Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 28 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre negyvenamosios patalpos – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių perleidimo draudimą. Likusi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties dalis palikta nepakeista.Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi atsakovui V. P. taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis buvo areštuotas ne atsakovui V. P., o byloje nedalyvaujančiam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, panaikinant parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), areštą, kuriuo buvo uždrausta disponuoti minimu turtu. Šioje nutartyje nustatyta, kad byloje, kurioje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovė (UAB „Vilko pėda“) patikslino ieškinį, nurodydama, kad ieškinio pareikšto actio Pauliana pagrindu patenkinimo atveju nereikalauja restitucijos natūra grąžinant atsakovės UAB „Viva“ nuosavybėn negyvenamosios patalpos – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), o atsakovas V. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas areštuojant parduotuvę, pripažįstant, kad šio nekilnojamojo daikto nuosavybės teisės perleistos trečiajam nedalyvaujančiam byloje asmeniui. Pirmosios instancijos teismas nustatė (tai patvirtina ir byloje esantys duomenys iš Nekilnojamojo turto registro), kad juridinis faktas apie iškeltą bylą, susijusią su nekilnojamuoju daiktu, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2010 m. sausio 29 d., įregistravimo pagrindas - Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-3781-533/2010; įrašas apie iškeltą bylą, susijusią su nekilnojamuoju turtu, galiojo iki 2015 m. gruodžio 30 d.; negyvenamosios patalpos-parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), areštas pagal Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, kuria apribota V. P. disponavimo teisė, įregistruotas 2010 m. gegužės 26 d.; įrašas galiojo iki 2013 m. gruodžio 10 d.Ieškovė 2015 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš valstybės CK 6.272 str. 2 d. pagrindu, nurodydama, kad dėl teismų taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (minėtų Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutarties) ir jų užsitęsusio taikymo, ji patyrė nuostolius (ieškinio reikalavimų apimtis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo tikslinami), nes negalėjo jai nuosavybės teise priklausančiu turtu naudotis, iš jo gauti pajamas, nors už turtą mokėjo mokesčius, o byloje, kurioje buvo taikytos šios priemonės, nebuvo nei bylos šalis, nei joje dalyvaujantis asmuo; apie ribojimus, nustatytus turtui, sužinojo tik 2010 metais, kuomet Nekilnojamojo turto registre registravo nuosavybės teisę į jį. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovė prašė priteisti ir neturtinės žalos atlyginimą, nurodydama, kad susiklosčiusi situacija lėmė jos sveikatos pablogėjimą – nemigą, galvos skausmus.Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė dėl praleistos ieškinio senaties ir ieškinio nepagrįstumo (neįrodyta teismų kaltė taikant laikinąsias apsaugos priemones, taip pat patirtos žalos realumas ir dydis).Įvertinusi apeliacinio skundo turinį teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties termino taikymo ir jo skaičiavimo, turto arešto sąvokos apimties aiškinimo, taip pat CK 6.272 str. 2 d. normos taikymo šioje konkrečioje situacijoje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų pasisako atskirai.

Dėl ieškinio senaties termino

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnyje reglamentuojami ieškinio senaties terminai. Ginčo dėl to, kad nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.125 str. 8 d. įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, nėra. Šiuo atveju aktualus senaties termino pradžios skaičiavimo atskaitos taškas sprendžiant, ar ieškovė praleido įstatymų nustatytą terminą reikalavimams, kylantiems dėl žalos atlyginimo, pareikšti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-398/2008; kt.), todėl svarbus bylos aplinkybių ir apeliantės galėjimo (turėjimo) suvokti apie jos pažeistas teises, įvertinimas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676, bylos Nr. 3K-3-447/2008).Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties pradžios momentą siejo su 2011 m. liepos 1 d., nustatęs, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą (nutartis, kuriomis buvo taikomi ribojimai apeliantei nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui) sužinojo 2011 m. liepos 1 d., todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2011 m. liepos 2 d. ir atitinkamai baigėsi 2014 m. liepos 3 d. (CK 1.125 str. 8 d., 1.27 str. 1 d.), kai į teismą su ieškiniu kreiptasi 2015 m. gruodžio 15 d.Nors apeliantė skunde iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatyto momento, kada ji sužinojo apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones jai nuosavybės teise priklausančiam turtui, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu ieškinio senaties termino skaičiavimu nurodydama, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tęstinio pobūdžio veiksmas, o atsižvelgiant į tai, kad turto areštas Nekilnojamojo turto registre išregistruotas 2015 m. gruodžio 30 d., ieškinys dėl žalos atlyginimo pateiktas besitęsiant jos teisių pažeidimui, t. y. nepraleidus ieškinio senaties termino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net ir sutinkant su apeliantės argumentais, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jos turtui gali būti traktuojamas kaip tęstinio pobūdžio pažeidimas, tačiau ši aplinkybė iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl praleisto ieškinio senaties termino teisėtumo ir pagrįstumo, kaip savarankiško pagrindo ieškinį atmesti. CK1.127 straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad tuo atveju, jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad apeliantė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą kildina dėl teismų nutartimis taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Byloje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės apeliantei nuosavybės teise priklausančiam turtui taikytos 2010 m. sausio 25 d. (draudimas turtą perleisti) ir 2010 m. gegužės 13 d. (areštas, uždraudžiant juo disponuoti) atitinkamai panaikintos 2011 m. spalio 28 d. ir 2012 m. kovo 9 d. Taigi, net ir sutinkant su apeliacinio skundo argumentu, kad teismų nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo tęstinio pobūdžio pažeidimas, jis pasibaigė 2012 m. kovo 9 d. nutartimi, panaikinus ieškovės turtui taikytą areštą, todėl konstatuotina, kad ieškovė su ieškiniu į teismą kreipdamasi 2015 m. gruodžio 15 d. praleido 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad apeliantės teisių pažeidimas, susijęs su teismų taikytais apribojimais jai nuosavybės teise priklausančiam turtui, tęsėsi iki 2015 m. gruodžio 30 d. Tai paneigia tiek aukščiau aptartos aplinkybės, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių jos turtui panaikinimo momentu, tiek ir byloje esantis (ieškovės kartu su ieškiniu pridėtas) Nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, kad iki 2015 m. gruodžio 30 d. galiojo įrašas tik apie iškeltą bylą, susijusią su nekilnojamuoju daiktu (negyvenamąja patalpa – parduotuve, esančia (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau apribojimai turtui, konkrečiai – turto areštas, išraše neatsispindi.Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, t. y., kad apeliantė apie jai nuosavybės teise priklausančiam turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones sužinojo 2011 m. liepos 1 d., laikinosios apsaugos priemonės panaikintos 2012 m. kovo 9 d., tačiau su ieškiniu dėl žalos atlyginimo į teismą kreiptasi 2015 m. gruodžio 15 d., konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties institutą kaip savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (CPK 185 str.). Svarbių aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimu, galinčiu sudaryti pagrindą jį atnaujinti, apeliantė skunde nenurodė (CPK 178 str.).

Dėl teismų nutartimis taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio bei apimties

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis buvo taikytas areštas ieškovei nuosavybės teise priklausančiam turtui, nebuvo apribota teisė turtą nuomoti ir iš to gauti pajamas. Apeliantė skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad šie motyvai neatitinka faktinės situacijos. Teigia, kad įrašas apie areštą turtui Nekilnojamojo turto registre galiojo iki 2015 m. gruodžio 30 d. Teismas, pasisakydamas dėl šių skundo argumentų, pažymi, kad kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartimi buvo tik apribotas turto nuosavybės teisės perleidimas tretiesiems asmenims, o Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi, pakeitus pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytas turto areštas, uždraudžiant juo disponuoti, todėl vertinant duomenis iš Nekilnojamojo turto registro darytina išvada, kad iki 2015 m. gruodžio 30 d. galiojo tik įrašas apie iškeltą bylą, susijusią su nekilnojamuoju turtu, kuris įregistruotas CPK 137 str. 6 d. pagrindu, pagal kurį teisėjas, priėmęs pareiškimą apie civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį (informacijos apie iškeltą atitinkamos kategorijos civilinę bylą išviešinimas viešame registre). Atsižvelgiant į tai, taip pat byloje nustačius, kad taikytas turto areštas panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartimi, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad Nekilnojamojo turto areštas iš Nekilnojamojo turto registro išregistruotas 2015 m. gruodžio 30 d. (CPK 185 str.).Pagal Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 str. 3 p., turto areštas – tai įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, turto disponavimo teisės apribojimas – teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas. Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, kurioje turto areštas (draudimas turtu disponuoti) taikytas įvertinus aplinkybę, jog įrašas viešame registre apie nuosavybės teisės perleidimo draudimą, turto savininkui nepanaikina teisės kitu būdu disponuoti ginčo turtu, t. y. jį išnuomoti, įkeisti, juo laiduoti ir pan., o tokiais veiksmais taip pat gali būti apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas, t. y. nepagrįstai konstatavo, kad galiojant Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarčiai ieškovė turėjo teisę turtą nuomoti ir iš to gauti pajamas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju sprendžiant žalos atlyginimo klausimą taptų teisiškai reikšminga tik tuo atveju, jei būtų įrodytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos (CK 6.272 str. 2 d.).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų

Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 str. 1 - 3 d. CK 6.272 str. 2 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Nenustačius bent vienos iš paminėtų sąlygų, civilinė atsakomybė nėra galima. Pagal CK 6.272 str. įtvirtintą deliktą gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 str. 3 d.). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovė prašo tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo, kuris grindžiamas iš esmės analogiško pobūdžio argumentais – teismų taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio netenkino, nustatęs, kad ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neįrodė teismų kaltės, taip pat patirtos žalos fakto ir dydžio. Atsižvelgiant į bylos medžiagą, nustatytas faktines aplinkybes, taip pat apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją ir apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.CK 6.251 str. 1 d. įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas. Jis reiškia, kad žalą būtina tiksliai įvertinti, jog nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Kad šis principas nebūtų pažeistas, nukentėjusysis privalo tiksliai įrodyti jam padarytos žalos dydį. Pagal CK 6.249 str. žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 24 d. nutarimas J. Z. v. UAB ,,Baldras“ byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas V. Š. v. A. N., A. N. byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija byloje Nr. 3K-3-62/2008; kt.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė kartu su procesiniais dokumentais, taip pat bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka nepateikė jokių duomenų apie sudarytas nekilnojamojo turto preliminariąsias ar nuomos sutartis, ketinimus nuomoti turtą, taip pat įrodymų, kad ieškovė siekė įregistruoti nuomos sutartį ir tai buvo atsisakyta padaryti dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei jų pagrindu padarytų teisinių išvadų apeliantė skunde neginčija, taip pat kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių papildomų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingas išvadas dėl negautų pajamų, kaip nuostolių, fakto ir dydžio, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas (CPK 178 str., 314 str.). Savo ieškinio reikalavimą, susijusį su negautomis pajamomis, ieškovė įrodinėjo remdamasi patalpų nuomos minimaliomis rinkos kainomis, pagal pateiktą Capital Real Estate pažymą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantei tinkamais ir leistinais įrodymais nepagrindus savo deklaruojamų ketinimų nuomoti patalpas ir už jas gauti pajamas, vien minėta pažyma negali patvirtinti prašomos priteisti žalos negautų pajamų forma realumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų - žalos (CPK 185 str.).Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde taip pat nekvestionuojami, naujais įrodymais ir (ar) argumentais nepaneigti ir kiti pirmosios instancijos teismo motyvai, kurių pagrindu teismas atsisakė priteisti turtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš mokėtų nekilnojamojo turto ir administravimo mokesčių, taip pat neturtinę žalą, todėl plačiau dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Pažymėtina tik tai, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisės apribojimas nepanaikina pareigos mokėti mokesčius, o prašymas atlyginti neturtinę žalą - neįrodytas jokiais objektyviais duomenimis (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes konstatavo, kad ieškovė neįrodė ir kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – kaltės (CK 6.272 str. 2 d., CK 6.248 str. 2 d.). Pagal CK 6.272 str. 2 d. valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 str. 2 d. normos darytina išvada, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, o ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais.Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 str.); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip.Apeliantė savo reikalavimą grindžia su tuo, kad Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis buvo nustatyti ribojimai ir apeliantei nuosavybės teise priklausančiam turtui, byloje, kurioje jai nebuvo pareikšti jokie reikalavimai ir ji šioje byloje apskritai nedalyvavo, nors aplinkybė, kad nekilnojamasis turtas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, išviešintas 2010 m. balandžio 30 d. Taip pat apeliantė nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas apie šią situaciją žinojo jau 2011 m. liepos 4 d., kuomet ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė neatitinka faktinės situacijos. Kaip nustatyta prie bylos faktinių aplinkybių, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 4 d. nutartimi pareiškėjos 2011 m. liepos 1 d. prašymą atsisakė priimti, nustatęs, kad jis ne tik neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, tačiau taip pat, kad ji, nebūdama nagrinėjamos bylos, kurioje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, dalyvė, savo teises turi ginti vadovaudamasi CPK 603 straipsniu. Taigi teismas, atsisakydamas priimti apeliantės prašymą, jai išaiškino teisių gynybos būdą. Nepaisant to, ši nutartis apskųsta nebuvo, o teismų informacinėje sistemoje Liteko nėra duomenų, kad ieškovė būtų pareiškusi ieškinį dėl turto arešto panaikinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė kiekvieną dieną būtų patyrusi žalą (negavusi pajamų turėdama potencialų nuomininką), tikėtina, kad būtų ėmusis veiksmų siekiant panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Be to, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-688-186/2016, išnagrinėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2662-656/2016 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir UAB „Vilkpėdės būstas“ dėl žalos atlyginimo priteisimo, kurioje iš esmės buvo pasisakyta dėl teismų kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.272 str. 2 d., taikant laikinąsias apsaugos priemones 2010 m. sausio 25 d. ir 2010 m. gegužės 13 d. nutartimis.Apeliantas V. P. žalos padarymo faktą be kita ko grindė tuo, kad dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartimis taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nekilnojamajam turtui – pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo suvaržytos byloje nedalyvavusio asmens (V. R.) teisės. Šioje byloje, kurioje žalos atlyginimas pagal CK 6.272 str. 2 d. įtvirtintą deliktą buvo grindžiamas tomis pačiomis nutartimis, kuriomis V. R. turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, konstatuota, kad šiurkščių teisės taikymo klaidų nenustatyta, o paties V. P. pozicija nagrinėjant atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, leidžia spręsti, kad jos taikytos turtui, nepriklausančiam bylos šaliai, dėl V. P. pasyvumo bei atskirojo skundo turinio, stokojančio faktinių aplinkybių, susijusių su nekilnojamojo turto perleidimu, detalumo. Nors ši civilinė byla su nagrinėjama byla nėra tapačios, tačiau kitaip vertinti tų pačių aplinkybių (konkrečiai teismų (teisėjų) kaltės, kuomet buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės V. R. nuosavybės teise priklausančiam turtui), dėl kurių pasisakyta įsiteisėjusioje nutartyje, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad analogiško pobūdžio aplinkybės nustatytos ir pirmosios instancijos teismo, kurių pagrindu konstatuota, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų konstatuoti teismų kaltę, taikant laikinąsias apsaugos priemones, t. y. pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad teismams, taikiusiems laikinąsias apsaugos priemones apeliantės turtui, nei UAB „Vilko pėda“, nei V. P. nepateikė visos informacijos apie nekilnojamojo turto priklausomybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės ne tik neginčijamos apeliaciniame skunde, tačiau ir atsispindi tiek nutartyse, kuriomis buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, tiek nutartyse, kuriomis panaikinti apribojimai apeliantės turtui. Nustačius, kad šalys, kurių ginčą sprendžiant buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, laiku neatskleidė fakto apie turto perleidimą V. R., sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai duomenų, konstatuoti teismų (teisėjų) kaltę, kaip vieną iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CPK 178 str., CK 6.248 str.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (arešto, uždraudžiant turtu disponuoti) taikymo apimtį ir mastą, tai nedaro pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėto ir nepagrįsto, nustačius, kad ieškovė leistinais įrodymais nepagrindė žalos fakto ir dydžio, apeliaciniame skunde iš esmės net nekvestionavo pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su žala, kartu su skundu nepateikė jokių papildomų įrodymų, taip pat neįrodė teismų kaltės, t. y. neįrodė visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.272 str. 2 d.). Dėl nustatytų aplinkybių ir nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo naikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasRasa GudžiūnienėDanguolė Martinavičienė