Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėjas Arvydas Žibas, sekretoriaujant Antaninai Antonenko, dalyvaujant ieškovės V. R. atstovui advokatui Jonui Ivoškai, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 89022,37 Eur turtinei ir 2896 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (b. 11-5).

Kauno apygardos teisme gautas ir priimtas atsakovės atstovės LR Teisingumo ministerijos atsiliepimas į ieškinį, jame nurodoma, kad ieškinys yra nepagrįstas, neįrodytas. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Ieškovė, pateiktame ieškinyje nurodė, kad žala jai kilo dėl teismo neteisėtų veiksmų, taikant laikinąsias apsaugos priemones - areštuojant nekilnojamąjį turtą. Civilinėje byloje, kurioje buvo areštuotas nekilnojamasis turtas, ieškovė nebuvo proceso dalyvis. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio preliminaraus vertinimo tikslas - teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Taigi spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo, vadinamą prima facie vertinimą. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir / ar juos patvirtinančių įrodymų (.Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-03 nutartis c. b. Nr. 2-674/2014; 2014-07-31 nutartis c. b. Nr. 2-1194/2014.). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-03-07 nutartis c. b. Nr. 2- 1040/2013; 2013-10-31 nutartis c. b. Nr. 2-2476/2013).

Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas gali būti peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2012). Pažymėtina, kad šioje civilinėje byloje nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų teismo ar teisėjo kaltę, taikant laikinąsias apsaugos priemones, t.y., vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 178 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje sprendžiama dėl valstybės civilinės atsakomybės teisėjui (teismui) vykdant jurisdikcinę veiklą, ieškovei įrodinėjant, kad žala jai padaryta neteisėtais teisėjų (teismo) veiksmais, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ieškovės nekilnojamajam turtui.

Teismas, išnagrinėjęs bylą teismo posėdžiuose iš esmės, nustatė tas faktines aplinkybes, jog ieškovė V. R. 2010 01 30 nuosavybės teise įgijo negyvenamąsias patalpas pažymėtas indeksais R-1 iki R-7, R1-1, 7-1 iki 7-6 – parduotuvę (duomenys neskelbtini) (b. l. 66). 2010 m. gegužės 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės-draudimas perleisti pastatą (duomenys neskelbtini) (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-3781- 533/2010). 2010 m. gegužės 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi pakeista Vilniaus apygardos teismo 2010-01-25 nutartis, laikinoji apsaugos priemonė draudimas perleisti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pakeista į laikinąją apsaugos priemonę turto areštą, uždraudžiant minėtu turtu disponuoti (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-651/2010), (b. l. 10, 11, 35-38). Vilniaus apygardos teismo 2012 03 09 nutartimi panaikintos Lietuvos apeliacinio teismo 2010 05 13 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės turto (duomenys neskelbtini) areštas (b. l. 7). Nekilnojamojo turto registre įregistruota Vilniaus apygardos teismo 2010 01 25 nutartis, priimta Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3781-533/2010, kuria įregistruotas bylos, susijusios su nekilnojamuoju daiktu, iškėlimas. 2010 05 26 Nekilnojamojo turto registre įregistruotas Lietuvos apeliacinio teismo 2010 05 13 nutarties pagrindu taikytas areštas nekilnojamajam turtui pastatui (duomenys neskelbtini). Turto areštas pastatui (duomenys neskelbtini) išregistruotas 2013 04 10 dieną (b. l. 66, antra pusė).

Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, teismas nustatė, kad ieškovė jai padarytą turtinę ir neturtinę žalą įrodinėjo tomis faktinėmis aplinkybėmis (faktinis ieškinio pagrindas) jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartimi (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-3781- 533/2010) ir 2010 m. gegužės 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-651/2010) buvo neteisėtai pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė turto areštas ieškovės nekilnojamajam turtui - pastatui (duomenys neskelbtini), uždraudžiant minėtu turtu disponuoti. Ieškovė įrodinėjo, jog teismo (teisėjų) kaltė pasireiškė tuo, kad ji nebuvo Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-3781- 533/2010 dalyvė, o teismai, priimdami procesinius sprendimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturėjo teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, ji negalinti dėl neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų naudotis ir disponuoti turimu turtu ilgą laiką (6 metus), t. y. jo nuomoti, privalo mokėti turto mokesčius, dėl to jai atsirado byloje įrodinėjamo dydžio turtinė ir neturtinė žala, kurią prašo priteisti CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nurodomu teisiu pagrindu.

Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė ieškinį atmesti dviem teisiniais pagrindais - ieškovė praleido ieškinio senatį tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti ir dėl ieškinio nepagrįstumo.

Dėl ieškinio senaties

Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškinio senaties eigos pradžia pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad ieškovė savo turtinių teisių pažeidimą grindžia ta faktine aplinkybe, jog Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 25 d. priimta nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 13 d priimta nutartimi neteisėtai apribojo jai turtines teises naudotis, disponuoti turtu, išnuomoti turimą turtą. Teismas sutinka su ieškovės teiginiu, jog ji nebuvo bylos, kurioje buvo priimti minėti procesiniai teismų sprendimai, šalimi, todėl apie nurodomus procesinius sprendimus ieškovė galimai nieko nežinojo ir dėl to ieškinio termino eiga betarpiškai po teismų procesinių sprendimų priėmimo neprasidėjo (CPK 127 str.). Byloje yra pateiktas ieškovės 2011 07 01 surašytas ir 2011 07 04 Vilniaus apygardos teismui pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d nutartimi panaikinimo (b. l. 96- 99), iš kurio turinio matyti, kad ieškovei prašymo surašymo metu žinoma apie Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 25 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 13 d nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones turtui, esančiam (duomenys neskelbtini). Ieškovė prašyme nurodo, kad šios nutartys pažeidžia jos turtines teises, nes ieškovė negali nuosavybės teise turimomis patalpomis (duomenys neskelbtini) disponuoti (išnuomoti, įkeisti, laiduoti), taip pat jų parduoti. Esant šiai nustatytai aplinkybei, teismas sprendžia, kad ieškovė neginčijamai 2011 07 01 dieną jau žinojo, apie savo turtinių teisų pažeidimą ir ieškinio senaties eigos terminas ieškiniui dėl nurodomų ieškinyje turtinių teisių gynimo prasidėjo 2011 07 02 dieną ir baigėsi 2014 07 03 dieną (CK 1.125 str. 8 d., 1.27 str. 1 d.). Byloje ieškovė ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo pareiškė 2015 12 21 (b. l. 1), praleidusi ieškinio senaties terminą, jo atnaujinti neprašė, tai sudaro teisinį pagrindą atmesti ieškinį, atsakovei reikalaujant jį taikyti (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

Dėl valstybės civilinės teisinės atsakomybės pagrindų

Teismas pažymi, jog LR CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).

Sprendžiant ar nagrinėjamu atveju galima spręsti esant teisėjų kaltei, teismas pažymi, jog aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnio 2 dalies normą matyti, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, o ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Skirtingai nuo CK 6.272 straipsnio 1 dalies normos, pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tada, kai vykdomas teisingumas pagal Civilinio proceso normas. Toks aiškinimas paremtas šios CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos nuostata – „nagrinėjant civilinę bylą“. Taigi, taikant valstybės atsakomybę, privalomai turi būti nustatyta teisėjo kaltė nagrinėjant civilinę bylą, kurioje pareikštas ieškinys valstybei. Teismas pažymi, jog teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti, sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti aplinkybes, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (CK 6.248 straipsnis). Tai yra vertinamosios sąvokos ir šiuo atveju teisėjo (teismo) kaltės prezumpcija netaikoma.

Ieškovė nagrinėjamoje byloje kelia klausimą dėl žalos jai padarymo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartimi (ją pakeitus 2010 m. gegužės 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi), kuriomis teismai neteisėtai pritaikė laikinąją apsaugos priemonę turto areštą ieškovės nekilnojamajam turtui - pastatui (duomenys neskelbtini), uždraudžiant minėtu turtu disponuoti. Teismas atkreipia dėmesį, kad minėtomis teismų nutartimis buvo sprendžiama dėl juridinio asmens prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones turtui, kurį prašančioji šalis įvardijo kaip priklausantį fiziniam asmeniui V. P.. Kad turtas, esantis (duomenys neskelbtini) priklauso V. R. nenurodė tiek pirminiame ieškinyje nei ieškovė UAB „Vilko pėda“, nei atsakovas V. P. atskirajame skunde, kurį pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 01 25 dienos nutartį (b. l. 36, trečios pastraipos 1-5 punktai). Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, matyti, kad ieškovė UAB „Vilko pėda“ ir atsakovas V. P. klaidino Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinį teismą, todėl ta ieškovės nurodoma aplinkybė, kad teismai nusprendė dėl neįtraukto į procesą asmens teisių ir pareigų, nelemia išvados, kad teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą. Teismas atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog bylos medžiagoje yra duomenų, jog V. P. ieškovei V. R. dėl savo ydingos pozicijos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3781- 533/2010, teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra sumokėjęs 30 000 litų sumą patirtiems nuostoliams dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginti (vieši Liteko teismų sistemos duomenys, Vilniaus apygardos teismo 2016 01 29 sprendimas civilinėje byloje Nr.e2-2662-656/2016). Teismas vertina, kad tiek ieškovas UAB „Vilko pėda“ tiek atsakovas V. P. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3781- 533/2010 teismui pateikė neteisingus duomenis apie turto (duomenys neskelbtini)priklausomybę, kas iš esmės lėmė teismų procesinius sprendimus taikyti laikinąsias apsaugos priemones turtui, kuris nepriklausė bylos šalims. Nustačius šias aplinkybes, byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovei priklausantis turtas minėtais teismų procesiniais sprendimais buvo suvaržytas neteisėtai ir tai padaryta dėl teisėjų (teismo) kaltės.

Nurodomų motyvų pagrindu teismas sprendžia, kad šioje civilinėje byloje nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų teismo ar teisėjo kaltę, taikant laikinąsias apsaugos priemones, t.y., vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 178 straipsnis, CK 6.248 straipsnis).

Dėl pareikšto materialinio reikalavimo nepagrįstumo

Ieškovė patirtą žalą negautomis pajamomis iš galimų nuomos teisinių santykių įrodinėjo tais argumentais, jog dėl teismų neteisėtai ir nepagrįstai jos turtui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ji negalėjo naudotis turimomis patalpomis, jomis disponuoti, patalpas išnuomoti, ko pasėkoje negavo jokių įplaukų iš turimo turto, kas lėmė nurodomos žalos negautomis pajamomis atsiradimą. Teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartimi (ją dalinai pakeitus 2010 m. gegužės 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi), ieškovės nekilnojamajam turtui - pastatui (duomenys neskelbtini) buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė turto areštas, uždraudžiant ieškovei minėtu turtu disponuoti. Teismas konstatuoja, kad ieškovė arba klaidingai supranta taikytos turtui laikinosios apsaugos priemonės turinį ir apimtį, arba siekia suklaidinti atsakovę ir teismą, tokiu nepagrįstu būdu įrodinėdama savo turtinių teisų pažeidimą. Teismas konstatuoja, jog ieškovės turtui pritaikius areštą, uždraudžiant juo disponuoti, nėra apribota ieškovės turtinė teisė asmeninės nuosavybės teise turimą turtą išnuomoti ir taip gauti pajamas iš turimo turto. Teismų procesiniais sprendimais taikyta laikinąja apsaugos priemone ieškovei buvo laikinai suvaržyta tik teisė perleisti turtą kitam asmeniui, jį įkeisti t. y. atlikti veiksmus, susijusius su jo nuosavybės teisės pasikeitimu (galimu pasikeitimu). Ieškovė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir nagrinėjant bylą teisme nepateikė jokių duomenų apie sudarytas turto (duomenys neskelbtini) preliminarios nuomos ar nuomos sutartis, įrodymų apie derybas dėl ketinimų sudaryti turto nuomos sutartį ir įrodymų, kad minėtais teismų procesiniais sprendimais jai buvo atimta galimybė sudaryti turimo turto nuomos, atlygintinės panaudos ar kitas sutartis, kurių pagrindu ieškovė galėjo (turėjo) gauti pajamas iš nuosavybės teise turimo turto. Ieškovė taip pat teismui nepateikė įrodymų, kad ieškovė siekė įregistruoti galimai sudarytą turto nuomos sutartį Nekilnojamojo turto registre ir kad tokio veiksmo Registras neatliko dėl taikytų nurodomais byloje teismų procesiniais sprendimais laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas todėl sprendžia, kad ieškovė neįrodė žalos padarymo aplinkybių ir paties žalos fakto (CPK 178 str.,CK 6.249 str.). Esant byloje šioms nustatytoms aplinkybėms ir nurodomų motyvų pagrindu teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 70834,37 eurų negauto patalpų nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2011 07 04 iki 2015 12 31, nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas (CPK 178 str., CK 6.249 str.).

Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą ir ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės kaip atsiradusią žalą jos sumokėtą 8060,87 eurų turto administravimo ir nekilnojamojo turto mokesčių sumą (CPK 178 str., CK 6. 249 str.). Nevertinant pagrįstai ar ne teismų procesiniais sprendimais buvo taikytas turto areštas ieškovės turimam turtui, ieškovė bet kokiu atveju kaip turto savininkė privalo mokėti įstatymo reglamentuotus nekilnojamojo turto mokesčius valstybei ir turtą administruojančiam asmeniui privalomus mokėjimus už turimo turto išlaikymą. Nagrinėjamu atveju turto savininkas privalo mokėti mokesčius, susijusius su turimu turtu, neatsižvelgiant į tai ar turtas suvaržytas ar ne, o valstybės atsakomybė šiuo atveju pagal galiojančias teisės normas negalima.

Atmetus ieškovės reikalavimus dėl žalos atlyginimo, atmestini ir išvestinai jos reikalavimai atsakovei dėl procesinių palūkanų nuo žalos sumos priteisimo (CPK 178 str., 6.37 str. 2 d.).

Teismo vertinimu ieškovė nepagrindė ir neturtinės žalos jai atsiradimo fakto ir jos pagrindų, todėl reikalavimas priteisti 2896 eurų sumą atmetamas (CPK 178 str., CK 6.250 str.). Teismas pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinus pagrindus, jos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos atsiradimo priežastys, prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama tik pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma ir kurie pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad dėl atsakovės (neteisėtų teisėjų, teismo) kaltės ieškovei buvo padaryta žala ir ieškovė nepagrindė jos nurodomos neturtinės žalos fakto ir dydžio. Bendro pobūdžio ieškovės nuorodos į tai, kad dėl teisinio nihilizmo buvo paveikta ieškovės sveikata, negali būti pagrindu priteisti prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Byloje valstybė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrė, šalys bylinėjimosi išlaidų paskirstyti neprašė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 str., 265 str., 270 str.,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Kauno apygardos teismui.