- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-13
- Bylos Nr.
- 2-651/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilko pėda“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „VIVA“, V. P.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų uždarosios akcinės bendrovės „Vilko pėda“ ir V. P. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilko pėda“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „VIVA“ ir V. P. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Vilko pėda“ (toliau – UAB „Vilko pėda“) pareiškė actio Pauliana, prašydamas teismo pripažinti negaliojančiomis atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „VIVA“ (toliau – UAB „VIVA“) ir atsakovo V. P. 2009 m. birželio 26 d. sudarytas sutartis ir 2009 m. birželio 26 d. sudarytus susitarimus prie jų bei taikyti restituciją. Nurodė, kad ginčijamais sandoriais V. P. buvo nesąžiningai perleistas visas UAB „VIVA“ priklausantis nekilnojamasis turtas. Tokiu būdu UAB „VIVA“ tapo nemoki bei suteikė V. P. pirmenybę prieš kitus kreditorius, tame tarpe ieškovą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 25 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovo prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre apie atsakovui V. P. priklausančio nekilnojamojo turto, kurio įgijimą ginčija ieškovas, nuosavybės teisių perleidimo draudimą. Teismas nurodė, kad byloje pareikšto ieškinio tikslas – taikant restituciją sugrąžinti skolininko turtą, kurį šis galimai nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Vilniaus apygardos teisme taip pat nagrinėjama byla pagal UAB „Vilko pėda“ priešieškinį UAB „VIVA“ dėl 548 369,81 Lt priteisimo, kurio patenkinimą ieškovas siekia užsitikrinti nuginčijus UAB „VIVA“ ir V. P. sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius šioje byloje. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, yra reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Tuo labiau, kad teismui yra pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „VIVA“. Todėl siekiant užkirsti kelią galimam atsakovo turto iššvaistymui ir turtinės padėties pablogėjimui, ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra tenkintinas. Tačiau teismas netenkino ieškovo prašymo dalies areštuoti turtą, uždraudžiant juo disponuoti, pažymėjęs, kad CPK 145 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą laikinąsias apsaugos priemones parinkti vadovaujantis ekonomiškumo principu. Vertintina, kad nagrinėjamu atveju kaip laikinąją apsaugos priemonę tikslinga taikyti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, kuris yra pakankamas laikinųjų apsaugos priemonių tikslams pasiekti.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Vilko pėda“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartį pakeisti: įrašą viešame registre apie turto perleidimo draudimą pakeisti šio turto areštu, uždraudžiant juo disponuoti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nenurodė jokių motyvų ir pagrindų, kodėl tikslinga taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę nei prašo ieškovas, nors pripažino, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra. Laikinai apribojant disponavimo nekilnojamuoju turtu teises asmeniui, kurio atžvilgiu pritaikoma laikinoji apsaugos priemonė, išlieka visos galimybės šiuo turtu naudotis ir jį valdyti.
2. Teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė užtikrina tik tai, kad atsakovas V. P. , kuris kartu yra atsakovo UAB „VIVA“ akcininkas, nekilnojamojo turto neperleis trečiajam asmeniui, tačiau jam išlieka visos galimybės šį turtą apsunkinti, pavyzdžiui, įkeisti, išnuomoti ilgam laikui atsakovui palankiomis sąlygomis, juo laiduoti ir pan. Tai ne tik neužtikrina šalių interesų pusiausvyros, bet ir neatitinka proporcingumo bei teisingumo reikalavimų. Šio ieškinio suma – 548 369,81 Lt – yra ne tik labai didelė, bet didžiąją šio reikalavimo dalį, t. y. 420 295,77 Lt, sudaro ieškovo reikalavimas atlyginti daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų savininkams dėl netinkamai UAB „VIVA“ vykdytos techninės priežiūros padarytą žalą. UAB „VIVA“ siekia bankroto bylos iškėlimo, geranoriškai reikalavimų tikrai nevykdys, o nekilnojamasis turtas, perleistas akcininkui V. P. , sandorių pripažinimo negaliojančiais atvejų būtu vienintelis turtas, į kurį būtų galima nukreipti ieškovo reikalavimų patenkinimą.
Atsiliepimas
Byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų ieškovo į atskirąjį skundą nepateikė.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartį, taip pat panaikinti antstolio patvarkymą dėl atsakovo turto arešto. Atskirajame skunde pateikiami tokie argumentai:
1. Teismas nepatikrino aplinkybių, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą; nenurodyti motyvai, kodėl V. P. patrauktas atsakovu ginče tarp dviejų juridinių asmenų, taip pat nesumokėtas žyminis mokestis.
2. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės neliečiamumo principą. Skundžiama nutartimi kėsinamasi į atsakovo teisėtai įgytą turtą, ribojamos atsakovo teisės juo disponuoti, tokiu būdu sudarant galimybes ieškovui nepagrįstai užvaldyti svetimą turtą ar nepagrįstai praturtėti, o taip pat sumažinti UAB „VIVA“ ieškinį dėl sutarčių nevykdymo.
3. Ginčo nekilnojamąjį turtą atsakovas įgijo teisėtai bei teisėtai juo disponuoja. Pažymi, kad kai kuriuos nekilnojamuosius daiktus įsigijo iš trečiųjų asmenų, įkeitė, taip pat perleido kitiems asmenims.
4. Laikinosios apsaugos priemonės atsakovo V. P. atžvilgiu pritaikytos neteisingai, nes jis nėra ginčo dalyvis ir atsisako juo būti dėl savo sveikatos būklės.
5. Teismui įteiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „VIVA“, todėl visi skolininkų ir kreditorių ginčai turi būti sprendžiami bankroto byloje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas UAB „Vilko pėda“ prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nepažeidė nuosavybės neliečiamumo principo, nes šis principas nėra absoliutus, be to, sudarydamas ginčijamus sandorius byloje nagrinėjamų aplinkybių kontekste, atsakovas pats prisiėmė visą riziką dėl galimų neigiamų padarinių. Pažymi, kad bankroto byla UAB „VIVA“ iki šiol nėra iškelta; kita vertus, net ir esant iškeltai bankroto bylai ieškovas nepraranda teisės reikšti actio Pauliana, taip pat šis faktas neturi jokios įtakos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atsakovo V. P. atžvilgiu. Taip pat nurodo, kad atsakovas atskirajame skunde ginčija aplinkybes, kurios yra bylos, o ne skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo dalykas. Todėl su šiomis aplinkybėmis susiję atsakovo argumentai yra teisiškai nereikšmingi.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atsakovo atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo atskirasis skundas tenkintinas, o atsakovo atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik nagrinėjant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi šių priemonių taikymo pagrindas yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui iškils grėsmė. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės visuomet susijęs su asmens, kurios atžvilgiu jos taikomos, tam tikrų teisių ribojimu. Todėl teismas turi taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos ir pakankamos joms įstatymu numatytam tikslui pasiekt.
Šioje byloje CK 6.66 straipsnio pagrindu pareikštas reikalavimas pripažinti sandorius, kuriais ieškovo skolininko UAB „VIVA“ nekilnojamasis turtas buvo perleistas V. P. , negaliojančiais. Ieškinys grindžiamas atsakovų nesąžiningais veiksmais sudarant ginčo sandorius ir juo iš esmės siekiama patenkinti ieškovo reikalavimus atsakovui UAB „VIVA“. Priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, būtų taikoma restitucija. Ginčo nekilnojamojo turto perleidimas iki teismo sprendimo tretiesiems asmenims, gali būti pagrindas restitucijos netaikyti (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnio 3 dalis, 6.66 straipsnis). Ieškovui grindžiant savo reikalavimus nesąžiningais atsakovų veiksmais ir esant nurodytom aplinkybėm, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė egzistuojant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kita vertus, aptariamas nekilnojamasis turtas gali būti įkeistas, išnuomotas ar kitaip suvaržytos teisės į jį ir be nuosavybės teisės perleidimo. Šiais atvejais galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas taip pat būtų apsunkintas (pavyzdžiui, CK 4.9 straipsnis, 6.494 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre apie nuosavybės teisės perleidimo draudimą, tačiau, kaip teisingai nurodė ieškovas, tokiu būdu buvo apribota tik viena iš disponavimo nuosavybe teisių – nuosavybės perleidimas (CK 4.37 straipsnis, Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro 2 straipsnio 4 dalis). Pritaikius aptariamą laikiną apsaugos priemonę, turto savininkas turi neribotą teisę kitu būdu disponuoti ginčo turto: išnuomoti, įkeisti, juo laiduoti ir pan. Kadangi, minėta, kitų disponavimo nuosavybe turinį sudarančių teisių įgyvendinimas taip pat gali apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, yra pagrindas areštuoti nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant juo disponuoti. Toks draudimas neatima iš atsakovo teisės naudotis turtu ir jį valdyti, tokiu būdu išlaikant proceso šalių interesų pusiausvyrą.
Atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą. Tačiau pažymėtina, kad nuosavybės neliečiamumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje, kaip ir kiti principai nėra absoliutus, todėl nuosavybės teisių ribojimas taikant įstatyme numatytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis siekiama teisėtų tikslų – teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, nelaikytinas jo pažeidimu. Atsakovo argumentai, susiję su ieškinio pagrindą sudarančiomis aplinkybėmis, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nes šios priemonės taikomos nesprendžiant ginčo iš esmės (CPK 144 straipsnio 3 dalis). Tik išnagrinėjus bylą bus nuspręsta, pagrįsti ar ne yra ieškovo reikalavimai. Pažymėtina, kad atmetus ieškinį, atsakovui įstatymas suteikia teisę reikalauti ieškovo atlyginti nuostolius, kuriuos padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstu laiku atskirojo skundo argumentą, kad atsakovas nėra susijęs su ginčo dalyku - pats atsakovas pripažįsta įgijęs turtą, esantį prašomų pripažinti negaliojančiais sandorių dalyku, todėl atsakovu byloje jis patrauktas pagrįstai (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO taip pat matyti, kad atsakovui UAB „VIVA“ buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą, todėl atskirojo skundo argumentas, kad nagrinėjamas ginčas turėtų būti sprendžiamas bankroto byloje, laikytinas nepagrįstu. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo V. P. atžvilgiu nėra susijęs su aptariama bankroto byla.
Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, tačiau parinko tokias priemones, kurios ne visiškai pašaliną grėsmę galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl ši skundžiamos nutarties dalis keistina. Savo ruožtu atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartį iš dalies pakeisti: įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į V. P. , a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), ir (duomenys neskelbtini) (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) perleidimo draudimo pakeisti šių nekilnojamųjų daiktų areštu, uždraudžiant jais disponuoti.
Nutartį siųsti Turto arešto aktų registrui ir byloje dalyvaujantiems asmenims.