Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo M. T. (toliau – ir nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) – 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) – 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta – 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Paskelbus nuosprendį nuspręsta panaikinti M. T. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir kitos kardomosios priemonės neskirti.

Nukentėjusiojo V. K. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo nuspręsta atmesti, dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir iš M. T. priteisti 1 000 Eur bei 1 900 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiosios K. J. civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti visiškai ir iš M. T. jos naudai priteisti 25 000 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo G. B. civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti visiškai ir iš M. T. jo naudai priteisti 30 000 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų už šią teismo priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo bei 1 210 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiojo M. H. (M. H.) civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo nuspręsta tenkinti visiškai ir iš M. T. jo naudai priteisti 35 000 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir iš M. T. jo naudai priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios G. S. civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti visiškai ir iš M. T. jos naudai priteisti 30 000 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo, atmesti nukentėjusiosios G. S. prašymą iš M. T. priteisti 10 000 Eur jai padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo J. D. civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti visiškai ir iš M. T. jo naudai priteisti 10 000 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš M. T. nuspręsta atmesti.

Voką su CD disku nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. T. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis M. T. iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei prašo sutrumpinti laisvės atėmimo bausmę arba visiškai ar iš dalies atidėti jos vykdymą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde neginčijant priteistų civilinių ieškinių, teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu, nenustačiusi esminių pažeidimų, nepasisako.

Dėl nuteistojo M. T. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje

6. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam nusikalstama veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-190-303/2022). Pabrėžtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais bei dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo M. T. apeliacinio skundo argumentais bei išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pozicijas, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektais, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytos nuteistojo M. T. faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės yra pagrįstos pakankamai išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje objektyviai ištirtos nuteistojo M. T. nusikalstamas veikas apibūdinančios aplinkybės, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. T. kaltu, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

8. Pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) baudžiamoji atsakomybė nustatyta, be kita ko, tam, kas apgaule savo naudai įgijo labai didelės vertės svetimą turtą. Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Ši apgaulė turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-17-976/2020 ir kt.). Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-158-303/2021, 2K-6-976/2023 ir kt.).

9. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti kitą jam žalingą sandorį; ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-7-152-895/2019, 2K-76-788/2020, 2K-27-788/2021, 2K-7-66-788/2022 ir kt.). Be kita ko, civilinių teisinių santykių nereikia painioti su jų imitavimu, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76-788/2020).

11. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. T. iš esmės neneigė įgijęs L. B. ir V. K. priklausantį butą, tačiau teigė jį nusipirkęs įmonės vardu, dėl kurio pasirašė preliminarią notarinę pirkimo–pardavimo sutartį. Pasak nuteistojo, jis ketino parduoti šį butą, dėl kurio pardavimo pasirašė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį su G. B., kurią vėliau nutraukė sužinojęs apie butui uždėtą areštą. Nuteistasis M. T. parodė, kad jam reikėjo apyvartinių lėšų, tikslas buvo parduoti butą kuo brangiau, taigi jį pardavė M. H., o G. S. atveju, planavo buto pirkimui gauti banko kreditą, todėl pasirašė su ja preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį. Nuteistasis M. T. taip pat parodė, kad jis nespaudė J. D. pasirašyti preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, tai J. D. jį spaudė ir ją pasirašė tą patį vakarą. Tuo tarpu iš nukentėjusiosios K. J. gautus pinigus nuteistasis M. T. vertino kaip jam K. J. suteiktą paskolą bei teigė, kad jai nesiūlė pirkti buto. Taigi, nuteistojo M. T. įsitikinimu, tarp jo ir minėtų nukentėjusiųjų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Sutikti su tokiu nuteistojo vertinimu nėra pagrindo.

12. Priešingai nei akcentuojama apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo manyti, kad tarp M. T. ir šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, kurių detaliau apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja apeliaciniame skunde nuteistajam neformuluojant prašymo dėl jo išteisinimo, M. T., iš anksto žinodamas, kad neįvykdys tarp jo ir nukentėjusiųjų L. B. ir V. K. sudarytos buto pirkimo–pardavimo sutarties, dėl kurio įgijimo jis nebuvo atsiskaitęs su nukentėjusiaisiais, tik pervedęs jiems po 2 000 Eur sumą, tokiu būdu įgijo šių asmenų pasitikėjimą dėl notarinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, įsipareigojo per tam tikrą laikotarpį sumokėti nukentėjusiesiems likusią sumą, tačiau sutarties sąlygų neįvykdė, pinigų nesumokėjo, teigdamas, kad kažkas nutiko su banku. Taigi nuteistasis M. T., neturėdamas teisės disponuoti minėtu nekilnojamuoju turtu – butu, kadangi nebuvo įvykdęs pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų ir pervedęs pinigų, internetiniame portale paskelbęs apie parduodamą butą ir su susidomėjusiais asmenimis K. J., G. B., M. H., G. S. bei J. D. per trumpą laikotarpį sudaręs preliminarias nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, iš anksto žinodamas, kad jų nevykdys, nes butas jam nuosavybės teise nepriklauso, iš asmenų bankiniu pavedimu gavo avansinius mokėjimus, kuriuos išgrynino ir tokiu būdu pasisavino nukentėjusiesiems priklausantį turtą. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, nuteistasis M. T. po sudarytos notarinės pirkimo–pardavimo sutarties su nukentėjusiaisiais L. B. ir V. K., jis nurodė, kad pasididino banko limitus, teigė, kad kažkas nutiko bankui, pateko į ligoninę, vis žadėjo pervesti likusią sumą, bet nepervedė. Tuo tarpu po sudarytų preliminarių pirkimo–pardavimo sutarčių su nukentėjusiaisiais K. J., G. B., M. H., G. S. ir J. D., gavęs iš jų avansinius mokėjimus, iš esmės M. T. vis žadėdavo grąžinti jiems pinigus ar tapdavo sunkiai pasiekiamas.

13. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė apgaulės, kaip sukčiavimo, požymį nuteistojo M. T. veiksmuose. Akivaizdu, jog pirmiau nurodytų pirkimo–pardavimo sutarčių M. T. iš anksto neketino vykdyti, tik imitavo šių susitarimų sąlygų vykdymą, kadangi turėdamas darbo patirties srityje, susijusioje su nekilnojamuoju turtu, aiškiai suvokė, kad nesumokėjęs nukentėjusiesiems L. B. ir V. K. už įgytą nekilnojamąjį turtą, neturi teisės disponuoti šiuo turtu, juolab, dėl to paties nekilnojamojo turto sudaryti paeiliui, per itin trumpą laikotarpį preliminarias pirkimo–pardavimo nutartis su kitais penkiais nukentėjusiaisiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti nuteistojo M. T. veiksmai ir argumentuotai atskleistas jo panaudotos esminės apgaulės mechanizmas, siekiant jo naudai įgyti svetimą turtą.

14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tarp M. T. ir šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų susiklostę santykiai negali būti pripažįstami civiliniais teisiniais santykiais. Vien tai, kad nukentėjusysis turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltininko veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170-895/2018, 2K-7-25-495/2020, 2K-26-495/2022). Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis ne tik turėdamas išankstinę tyčią nevykdyti sudarytų sutarčių nusikalstamai klaidino nukentėjusiuosius dėl savo ketinimų, buvo nesąžiningas, bet ir pirkėjams pradėjus reikšti pretenzijas dėl negaunamų nekilnojamojo turto dokumentų, nutraukė bendravimą, nevykdė reikalavimų grąžinti sumokėtus pinigus. Tam, kad apgintų savo pažeistas teises, nukentėjusieji buvo priversti kreiptis į teisėsaugos institucijas. Taigi savo veiksmais M. T. sudarė tokią situaciją, kai nukentėjusiųjų pažeistų teisių gynimo būdas buvo esmingai pasunkintas.

15. Taip pat nėra pagrindo pripažinti ir to, kad nukentėjusieji, ketindami parduoti nekilnojamąjį turtą bei nukentėjusieji, ketindami jį įgyti, elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau buvo konstatuota, nuteistasis M. T. pristatė save nukentėjusiesiems kaip verslininką, taip siekdamas sudaryti patikimumo įspūdį, o tai sudarė pagrindą nukentėjusiesiems pasitikėti ir tikėti nuteistuoju. Taip nuteistasis M. T., piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, panaudodamas apgaulę, įgijo nukentėjusiesiems priklausantį turtą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, įvertinusi M. T. nusikalstamų veikų pobūdį, pastangas pasiekti norimą tikslą, konstatuoja, jog jis veikė tiesiogine tyčia. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad M. T. suvokė svetimo turto gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir norėjo panaudodamas apgaulę tokį turtą gauti. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes M. T. veiksmus teisingai kvalifikavo kaip dvi nusikalstamas veikas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį.

Dėl nuteistajam M. T. paskirtos bausmės

16. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. T. už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), parinkdamas skirtinų bausmių rūšis ir nustatydamas jų dydį, BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų, nepažeidė. Tvirtinti, kad nuteistajam M. T. paskirta galutinė bausmė yra aiškiai per griežta, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Be to, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo M. T. atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo jam paskirtos bausmės vykdymo.

17. Skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (BK 61 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

18. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl M. T. skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1–4, 8 punktų reikalavimų, įvertino tai, kad jis padarė dvi baigtas tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, iš kurių viena tęstinė, padaryta didelė turtinė žala nukentėjusiesiems, nusikaltimai padaryti dėl savanaudiškų paskatų, turint tikslą apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą, veiksmai truko pakankamai ilgą laiką. Pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, įvertino ir M. T. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. tai, kad iki šių nusikaltimų padarymo nebuvo teistas, šiuo metu yra teistas, teistumas neišnykęs, taip pat baustas administracine tvarka. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo M. T. atsakomybę lengvinančių bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina apeliacinio skundo teiginius, kuriais iš esmės prašoma atsižvelgti į tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog jis nelinkęs priimti atsakomybės už savo veiksmus ir savo elgesio nevertina kritiškai, todėl skyrė per griežtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų, įvertino visus reikšmingus nuteistąjį ir jo padarytus nusikaltimus apibūdinančius duomenis bei juos aptarė skundžiamame nuosprendyje, todėl remiantis šiais apeliacinio skundo teiginiais teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo panaikinti ar švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

19. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti tikslai gali būti įgyvendinti M. T. paskyrus švelnesnes laisvės atėmimo bausmes. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir LITEKO) duomenų matyti, kad šiuo metu nuteistojo M. T. atžvilgiu yra priimtas neįsiteisėjęs apkaltinamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 3 d. nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu dėl analogiškų nusikalstamų veikų padarymo iki ir po šiame nuosprendyje aptartų nusikalstamų veikų padarymo (2022–2023 m. padarytos nusikalstamos veikos), taigi jis savo elgesio nekeičia, yra linkęs nusikalsti. Pagrindą taip manyti sustiprina ir ta aplinkybė, kad jo atžvilgiu vykdomas kitas ikiteisminis tyrimas, kuriame jam pareikšti įtarimai dėl daugiau kaip dvidešimties analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo. Nors ši aplinkybė neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl nuteistajam paskirtos bausmės pagrįstumo, tačiau nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visumoje jį charakterizuoja neigiamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pagrįstai už BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatydamas didesnį nei šios bausmės, skiriamos už sunkius nusikaltimus, minimalus dydis, t. y. dvejus metus šešis mėnesius už pirmąjį epizodą ir trejus metus už antrąjį epizodą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. T. už atskiras nusikalstamas veikas tinkamai parinko bausmės rūšis bei jų dydžius, o bendrindamas paskirtas bausmes tarpusavyje, taikė nuteistajam palankesnį M. T. bendrinimo būdą (dalinį bausmių sudėjimą), todėl švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo.

20. Nagrinėjamu atveju įvertinus nuteistojo M. T. polinkį veikti neteisėtais būdais, jį charakterizuojančius duomenis, trumpesnės laisvės atėmimo bausmės arba su laisvės atėmimu nesusijusi sankcijoje įtvirtinta baudos bausmė nėra pakankamos užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį ir gali formuoti nebaudžiamumo įspūdį, taigi sudaryti formalaus teisingumo ir formalios bausmės įspūdį. Tokios išvados nepaneigia ir nuteistojo M. T. apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys dėl jo įdarbinimo ar taikytos skatinimo priemonės kardomosios priemonės – suėmimo metu (7 t., b. l. 100–103). Atkreiptinas dėmesys, kad viena iš bausmės paskirčių yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo (BK 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartos aplinkybės, taip pat sukčiavimo mastas, epizodiškumas, sukčiavimo būdu pasisavintų pinigų dydis bei nukentėjusiųjų skaičius, nuteistojo elgesys po nusikalstamų veikų padarymo (neatlygino ir nesiekė atlyginti padarytą žalą nukentėjusiesiems), rodo nuteistojo M. T. antivisuomenines nuostatas, abejingumą bei negebėjimą veikti teisėtais būdais. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad būtent laisvės atėmimo bausmės paskyrimas M. T. padės pasiekti bausmės tikslus ir užtikrins bausmės paskirtį.

21. Pažymėtina, kad pirmiau paminėtos nuteistojo M. T. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, dėl kurio taikymo galimybės pasisakė pirmosios instancijos teismas ir priėmė pagrįstą sprendimą M. T. taikyti realią laisvės atėmimo bausmę. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija, nekartodama šioje nutartyje aptartų aplinkybių, sprendžia, kad sprendimas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti nuteistajam M. T. paskirtos bausmės vykdymą visiškai ar iš dalies prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šioje byloje baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaktų M. T. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

22. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2025 m. rugsėjo 10 d. pažymą Nr. APD-2025-09871 dėl 231,25 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokatės Aušros Saulėnienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam M. T.. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju teismas M. T. gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas, o pats nuteistasis su jokiu gynėju susitarimo dėl gynybos nebuvo sudaręs. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo M. T., sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 8 d. nuosprendžio atmesti.

Neišieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų dėl nuteistojo M. T. gynybos apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.